2022-02-09 Nr. AB-5233-3-61-3-00733-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-307-602/22

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00733-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 1 250 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad:

1.1. Nuo 2016 m. liepos 14 d. Vilniaus PN atlieka laisvės atėmimo bausmę ir visą kalinimo laiką minėtoje pataisos įstaigoje buvo pažeidžiamos pagrindinės ir prigimtinės jo teisės bei laisvės, nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (toliau – Paktas) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija).

1.2. Buvo pažeista jo teisė į privatumą ir šeimos gyvenimo gerbimą, dėl ko jam pasireiškė nuolatinė nervinė įtampa, galvos skausmai, nemiga, pablogėjo socialiniai ryšiai.

1) Jis buvo kalinamas patalpose, kuriose gyvena iki 11 asmenų (drausmės grupėje iki 7 asmenų), o tai paneigia asmens teisę į privatumą.

2) Privatumas yra paneigiamas dėl nuolatinės nuteistųjų priežiūros.

3) Privatų gyvenimą apima ir artima aplinka (draugai), su kuriais draudžiama dalintis tabaku ir maistu, tai traktuojant kaip paslaugos teikimą kitam nuteistajam (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 19 d.) (toliau – ir BVK) 110 str. 2 d. 8 p.), už ką nuteistieji yra baudžiami.

4) Privatų gyvenimą apima susirašinėjimas, tačiau parašyti laiškai turi būti pateikiami neužklijuotuose vokuose, kurie nukreipiami į Kriminalinės žvalgybos skyrių, dėl ko, pareiškėjo manymu, visi nuteistojo rašomi laiškai yra tikrinami, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į susirašinėjimo paslaptį. Be to, laiškai gali būti tikrinami ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu, tačiau nenustatyta, kad nuteistasis turi būti supažindinamas su tokiu nutarimu.

5) Kratų, kuriose nuteistasis nedalyvauja, metu gali būti skaitomi nuteistojo gaunami ir rašomi laiškai, kiti privataus pobūdžio užrašai. Vilniaus PN 2018 m. liepos 18 d. buvo atlikta krata, po kurios pareiškėjas neberado laiškų, kuriuos jam rašė motina ir buvusi sutuoktinė, kurios jau mirusios, tai pareiškėjui padarė neatitaisomą žalą. Tai jam sukėlė didelius išgyvenimus. Pareiškėjas jaučia didžiulę neviltį, kadangi prarasti mirusių asmenų laiškai. Be to, kratos ir poėmiai vyksta nesurašant protokolų.

6) Privatus gyvenimas yra susijęs su skambučiais. Kadangi telefonai yra įrengti bendro naudojimo vietose, todėl privačių pokalbių klausosi tiek nuteistieji, tiek pareigūnai, o tai pažeidžia pareiškėjo susižinojimo teisę. Be to, drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems paskambinti telefonu galima tik 2 kartus per mėnesį, kai paprastojoje grupėje esantiems nuteistiesiems telefonu galima skambinti 2 kartus per savaitę, o lengvojoje grupėje esantiems nuteistiesiems – 1 kartą per dieną. Nurodyta tvarka pažeidžia asmens teisę ne tik į privatų gyvenimą, bet ir lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principus. Į minėtą skambučių limitą yra įtraukti ir skambučiai advokatui, dėl ko yra prarandama teisė paskambinti artimiesiems, taip pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą.

7) Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktine arba su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrų vaikų. Ilgalaikio pasimatymo su tėvais ar vaikais teisės aktai nenumato, dėl ko yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Nuteistasis, kuris neturi žmonos ar moters, su kuria turi bendrą vaiką, yra pasmerktas visą kalinimo laiką praleisti be ilgalaikių pasimatymų, be lytinių santykių. Taip pat yra pažeidžiamos prigimtinės teisės, kadangi nuteistieji neturi teisės tenkinti lytinę aistrą, nes gyvena kartu su kitais nuteistaisiais.

8) Nuteistojo teisę į privatų gyvenimą apima ir nuteistojo teisė užmegzti draugystę bei bendrauti su kitais nuteistaisiais. Vilniaus PN nuteistieji yra nuolat perkeliami iš vienos vietos į kitą. Žmogaus teisių komitetas prie Jungtinių Tautų Organizacijos yra pasisakęs, kad dažnas nuteistųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra žmogaus žeminimas, kadangi asmuo yra priverstas iš naujo taikytis prie žmonių, kas sukelia stresą.

9) BVK numato trumpalaikę išvyką už pataisos namų ribų, jei artimas giminaitis sunkiai susirgo ar mirė. Pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, mirė jo buvusi sutuoktinė, tačiau pareiškėjas apie tai nieko nežinojo. Nors pareiškėjas su ja oficialiai išsiskyręs, tačiau su ja sieja sūnus, su kuriuo buvo palaikomi artimi santykiai. Vilniaus PN socialiniai darbuotojai privalo rūpintis nuteistojo socialiniais ryšiais, todėl privalo žinoti tokią informaciją, tačiau nieko nebuvo padaryta. Toks Vilniaus PN neveikimas – atėmimas galimybės dalyvauti artimų asmenų laidotuvėse – pareiškėjui sukėlė itin sunkių ir skausmingų išgyvenimų. Pareiškėjui naudojantis dušu, yra pažeidžiamas privatumas kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi duše nėra kabinų.

10) Vilniaus PN 2018 m. rugpjūčio 18 d. atliekant nesankcionuotą kratą, buvo paimtos kompaktinės plokštelės, kuriose buvo įrašyti uždarų teismo posėdžių garso įrašai, kuriuose esanti informacija, atsispindinti asmenų privatų gyvenimą, gali būti prieinama tik proceso dalyviams. Tokios informacijos paėmimas ir galimas paviešinimas gali padaryti nepataisomą žalą tiek pareiškėjui, tiek kitiems proceso dalyviams. Paimant bylos medžiagą nebuvo surašyti poėmio protokolai. Nurodytos aplinkybės pažeidžia ne tik pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, bet ir pareiškėjo teisę į gynybą, kadangi, neturėdamas bylos medžiagos, pareiškėjas negali ginti savo teisių, be to, tenka nuolat bijoti, kad bylos medžiaga gali būti išplatinta.

11) Vilniaus PN yra nuolat atliekamos kompiuterinės įrangos patikros (kratos), nors įstatymai tokių veiksmų nenumato. Kompiuteriuose yra kaupiama bylos medžiaga, užrašomos privačios mintys, planai ateičiai. Tokiais Vilniaus PN veiksmais yra kontroliuojamas pareiškėjo privatus gyvenimas, ribojama minties laisvė, kišamasi į baudžiamosios bylos reikalus, dėl ko gali būti atskleista informacija iš uždarų teismo posėdžių.

12) Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems gavusiems nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas (toliau – ir KTP) – draudžiama rašyti laiškus, skambinti telefonu. Tokiu atveju asmens teisė į privatų gyvenimą yra ne suvaržoma, o paneigiama.

13) Pagal teisės aktus turi būti nurodytos nuteistojo socialinių ryšių palaikymo (plėtimo) formos ir jų įgyvendinimas. Socialiniai ryšiai, jų palaikymas ir plėtra yra privataus gyvenimo dalis. Tačiau visą kalinimo Vilniaus PN laikotarpį šiuo klausimu nieko nebuvo daroma.

1.3. Buvo pažeista minties, sąžinės ir religijos laisvė. Mintis (apie privatų gyvenimą, apie baudžiamąsias bylas, apie kalinimo sąlygas) kartais tenka užsirašyti ant popieriaus ar kompiuteryje. Atliekant kratas, kurių tvarkos ir ribų įstatymai nenumato, visos užrašytos mintys tampa žinomos Vilniaus PN administracijai. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad mintis išreiškus garsiai (nusikeikus), galima nukentėti (pvz.: gauti nuobaudą), nors minima laisvė nenumato ribojimo mintis reikšti tyliai. Teisės aktai leidžia keisti savo tikėjimą ar religiją, o Vilniaus PN tai padaryti yra neįmanoma, nes šioje įkalinimo įstaigoje lankosi krikščioniškos konfesijos šventikai, o drausmės grupėje, kurioje buvo pareiškėjas, šventikai išvis nesilanko. Kadangi Vilniaus PN nuteistieji patalpose yra laikoma po 11 žmonių (drausmės grupėje – po 7), atlikti religines apeigas vienam yra neįmanoma. Pareiškėjas kalintas drausmės grupėje, todėl dalyvauti pamaldose, apeigose ir kituose religiniuose renginiuose neįmanoma. Drausmės grupėje yra įrengta koplyčia, kurioje nuteistieji gali lankytis vieną kartą per mėnesį (vienai valandai), nedalyvaujant šventikui. Pareiškėjas drausmės grupėje buvo nuo 2017 m. lapkričio 15 d., tačiau į koplyčią buvo nuvestas tik 2018 m. birželio 6 d. ir 2018 m. liepos 3 d. Vilniaus PN administracijos pareigūnai išaiškino, kad koplyčioje pakanka apsilankyti vieną kartą per mėnesį administracijos nustatytu laiku. Taigi asmuo neturi teisės pats spręsti, kada ir kaip dažnai jam „bendrauti su Dievu“. Tokiu būdu yra paneigiama asmens teisė į religiją. Be to, tai yra diskriminacija religiniu požiūriu, kadangi islamo sekėjams leidžiama atlikti apeigas ne rečiau kaip 4 kartus per dieną. Kadangi koplyčioje nesilanko šventikas, apsilankymas joje praranda prasmę, kadangi joje niekas nevyksta. Nors pareiškėjas savo kompiuteryje turi religinės literatūros ir sakralinės muzikos, tačiau šiais duomenimis naudotis negali, kadangi drausmės grupėje draudžiama naudotis elektros prietaisais. Nors teisės aktai garantuoja asmens teisę atlikti religines apeigas kartu su kitais nuteistaisiais, tačiau to padaryti buvo neįmanoma, kadangi kiti nuteistieji tyčia trukdė tai padaryti – garsiai leido muziką, televizorių, kalbino.

1.4. Pareiškėjas yra netekęs artimųjų, tad lapkričio 1 d. jis norėtų pagerbti mirusius artimuosius uždegant žvakutę, tačiau Vilniaus PN žvakučių įsigyti nėra galimybės, o drausmės grupėje negalima naudoti ugnies šaltinių (degtukų, žiebtuvėlio). Kitų švenčių metų metu reikalingos atributikos (kūčiukų, tam tikro maisto kiekio, kiaušinių ir pan.) valstybė taip pat neparūpina. Religines šventes gali švęsti tik tie, kurie turi pinigų. Minties sąžinės ir religijos laisvės paneigimas sukelia didelius išgyvenimus: nuolatinę nervinę įtampą, kuri gali būti sumažinta atliekant religines apeigas, nepilnavertiškumo jausmą, mažėja bendravimo galimybės, žmogus yra priverstas nemiegoti, kadangi tik tada gali „bendrauti su Dievu“, patiriamas pažeminimas.

1.5. Buvo pažeista saviraiškos laisvė. Įkalinimo įstaigai pažeidus minėtą teisę, daroma neigiama įtaka nuteistojo sveikatai, sukeliama depresija, nemiga, galvos skausmai, nuolatinė įtampa, pyktis, pablogėja santykiai su artimaisiais ir draugais. 1) Teisė ieškoti ir gauti informaciją, nepaisant valstybės sienų, paties pasirinktais būdais buvo paneigta, kadangi kaliniai gali naudotis tik tais šaltiniais, kuriuos jiems pateikia pataisos namų administracija. Asmenys, kalintys paprastosios ar lengvosios grupės sąlygomis, gali naudotis televizoriais, tačiau negali naudotis priedėliais, kurie leidžia matyti mokamus televizijos kanalus. Taigi, valstybė sprendžia, ką gali žiūrėti kalinys. Drausmės grupėje, kurioje yra pareiškėjas, esantys nuteistieji naudotis televizoriais negali ir tik vieną kartą per mėnesį vienai valandai yra nuvedami į televizijos kambarį, kuris taip pat yra ir sporto kambarys. Todėl kitiems nuteistiesiems sportuojant, buvo neįmanoma girdėti, ką kalba per televizorių. Drausmės grupėje taip pat negalima turėti radijo imtuvo. Kamerose yra radijas, kuris transliuoja tik muzikinius kanalus, kurie nėra informacijos šaltiniai. Vilniaus PN yra biblioteka, tačiau joje nebuvo naujos ir aktualios literatūros (pareiškėją domina teisė, informacinės technologijos, politika ir kt.), todėl jokios galimybės saviraiškai nebuvo. Asmenys, esantys drausmės grupėje, negali lankytis bibliotekoje. 2) Teisė skleisti informaciją ir idėjas visiškai atimta, kadangi nuteistiesiems draudžiama turėti ir (ar) naudotis ryšio priemonėmis (pvz.: internetu). Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu leisti susitikti su žiniasklaidos atstovais, tačiau pareiškėjui nebuvo leista to padaryti arba pareiškėjo prašymai nebuvo registruojami. 3) BVK 93 straipsnio 3 dalyje nustatyti ribojimai nėra taikomi laisvėje esantiems žmonėms, todėl tokie suvaržymai yra neteisėti. 4) BVK 73–75 straipsniuose nustatyti telefono skambučių ribojimai, o jų trukmės, nustatytos BVK 102 straipsnio 2 dalyje, nepakanka informacijos paieškai, gavimui ir platinimui. 5) Be pataisos įstaigos administracijos leidimo nuteistiesiems draudžiama platinti rankraščius ir kitus leidinius. 6) Saviraiškos teisė taip pat yra susijusi su kitomis užimtumo formomis: pvz.: darbu, sportu, mokslu. Būnat drausmės grupėje draudžiama užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla.

1.6. Vilniaus PN buvo neužtikrinama arba išvis paneigiama pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireikusią sunkiais išgyvenimais (depresija, nuolatine nervine įtampa, galvos skausmais, nemiga, socialinių ryšių pablogėjimu).

1) Norint veiksmingai pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, būtina turėti priėjimą prie teisės aktų ir teismų praktikos, tačiau Vilniaus PN to buvo neįmanoma gauti, o iš artimųjų gautomis laikmenomis su teisės aktais neįmanoma pasinaudoti, kadangi drausmės grupėje draudžiama naudotis kompiuterine įranga.

2) Asmens teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę yra neatsiejama nuo teisės į advokatą. Teisė turėti advokatą negali būti paneigta ar suvaržyta, o institucijos turi pareigą užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Tačiau, kaip minėta, drausmės grupėje esantys nuteistieji telefonu gali paskambinti 2 kartus per mėnesį, todėl paneigiama teisė į advokatą, kadangi 2 kartus paskambinus artimiesiems, nebegalima paskambinti advokatui. 3) 2018 m. liepos 18 d. vykusios kratos metu iš pareiškėjo buvo paimtos skaitmeninės laikmenos su baudžiamosios ir civilinės bylų medžiaga, todėl iš jo buvo atimta galimybė ginti savo teises, kas paneigia teisę į gynybą.

4) Nuteistiesiems draudžiama turėti spausdintuvus, dėl ko parengtus dokumentus tenka spausdinti Vilniaus PN administracijoje, dėl ko neįmanoma užtikrinti informacijos slaptumo. Be to, drausmės grupėje atliekant kratas kontroliuojami visi užrašai (taip pat ir skundai), bylos medžiaga. Taip paneigta pareiškėjo teisė į veiksmingą gynybą. 5) 2016 m. spalio 9 d. pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus prašė atspausdinti jo baigiamąsias kalbas ir paskutinį žodį (165 lapus). Prašyme nurodė, kad teismo posėdis vyks 2016 m. spalio 18 d. ir kad šiam posėdžiui reikia pasiruošti. 2016 m. spalio 19 d. pareiškėją išsikvietė Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnas ir pateikė atspausdintas kalbas, t. y. jau po teismo posėdžio. Taigi, Vilniaus PN administracija atėmė iš pareiškėjo galimybę pasinaudoti baigiamosiomis kalbomis ir baigiamuoju žodžiu, o tai galbūt lėmė tai, jog nebuvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, pareiškėjas negalėjo siekti savo išteisinimo ir buvo nuteistas ilgiems metams laisvės atėmimo.

6) Teisė į veiksmingą gynybą yra neatsiejama nuo teisės turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Vilniaus PN padarius drausmės pažeidimą, nuteistajam nėra leidžiama susipažinti su dokumentais, įrodančiais pažeidimą, o iškart reikalaujama rašyti pasiaiškinimą.

7) Vilniaus PN paneigia asmens teisę gynybą ir dėl to, jog yra atimta galimybė kreiptis į tarptautines institucijas, nėra užtikrinama vertėjo, teisininko pagalba, be to, neįmanoma išsiųsti peticijos, kadangi pagal galiojančius teisės aktus, jei nuteistasis gauna lėšų iš trečiųjų asmenų, jis negauna pašalpų ir išmokų ir pats privalo pasirūpinti asmens higienos priemonėmis ir pan. Peticijos išsiųsti neįmanoma ir dėl to, kad jos išsiuntimas kainuoja apie 100 Eur, o Vilniaus PN administracija neužtikrina peticijos supakavimo.

8) Pareiškėjui teko girdėti, kad Vilniaus PN galima pasinaudoti ribota interneto prieiga, tačiau jis nebuvo supažindintas su jokiais dokumentais, reglamentuojančiais ribota interneto prieiga. Pareiškėjui nežinoma, į ką reikia kreiptis, kaip dažnai ir kiek laiko galima naudotis tokia paslauga bei kokius tinklapius galima lankyti ir pan.

9) Nuteistąjį perkėlus į drausmės grupę, motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu iš nuteistojo paimami elektros prietaisai (taip pat ir kompiuteris) (BVK 96 str. 3 d. 3 p.). Kadangi pareiškėjas su tokiu nutarimu supažindintas nebuvo, tai reiškia, kad kompiuteris su jame esančiais teisės aktais iš pareiškėjo buvo paimtas neteisėtai.

10) Nuteistiesiems draudžiama kreiptis į valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnus ir tarnautojus bei nevyriausybines organizacijas su pasiūlymais, prašymais, peticijomis ir skundais <...> ne per pataisos įstaigos administraciją. Tai įrodo, kad pataisos įstaigos administracija neteisėtai kontroliuoja visą nuteistųjų korespondenciją. Kiekvienas asmuo turi absoliučią teisę advokatą ir gali bet kokius klausimus spręsti per advokatą. Pareiškėjas visiškai nepasitiki Vilniaus PN administracija, todėl norėjo savo teisėmis pasinaudoti tarpininkaujant artimiesiems. Įstatymui atėmus tokias galimybes, paneigta pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

1.7. Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turi teisę į tokią pačią įstatymo apsaugą be jokios diskriminacijos. Bet kokia diskriminacija turi būti uždrausta įstatymu ir įstatymas privalo garantuoti visiems asmenims lygią ir efektyvią apsaugą nuo diskriminacijos dėl bet kokio požymio (rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar kitais pagrindais) (Pakto 26 str.). Analogiškos teisės įtvirtintos Konvencijos 14 straipsnyje. Vilniaus PN administracija šias teises taip pat paneigia, dėl ko pareiškėjui buvo sukelti nuolatinis pyktis, depresija, nuolatinė nervinė įtampa, galvos skausmai, nemiga, socialinių ryšių pablogėjimas.

1) BVK 72 straipsnyje nustatytas nuteistųjų skirstymas į skirtingas grupes (paprastąją, lengvąją ir drausmės) ir dėl to BVK 73–75 straipsniuose nustatytos skirtingos teisės yra diskriminacinio pobūdžio.

2) Vilniaus PN higienos priemonėmis, rūbais aprūpina tuos nuteistuosius, kurie negauna paramos iš artimųjų. Nuteistieji, kurie gauna lėšų iš artimųjų maistui įsigyti, privalo tas lėšas naudoti asmens higienos priemonėms ir rūbams įsigyti, o tai, pareiškėjo manymu, yra diskriminacija dėl socialinės padėties.

3) BVK normos draudžia asmeniui, kuris yra nubaustas dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš nepilnamečius, naudotis lygtinio paleidimo galimybe, išvykti už pataisos įstaigos ribų be sargybos ir pan., taigi asmuo yra diskriminuojamas dėl seksualinės orientacijos, pagal nusikaltimo pobūdį.

4) BVK normos nustato, kad rengimas laisvei (Pusiaukelės namai) yra galimas tik asmenims, kuriems paskirta bausmė neviršija 10 metų. Taigi, jei asmeniui paskirta 3–4 metų laisvės atėmimo bausmė, jį reikia paruošti išėjimui į laisvę, o jei asmuo įkalinimo įstaigoje praleido 15–20 metų, tokio asmens nereikia ruošti išėjimui į laisvę. Tai yra diskriminacija pagal bausmės dydį, pobūdį, kas yra neteisėta.

5) Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų subkultūrą ir leidžia „rinktiniams“ nuteistiesiems pasirinkti gyvenamąją vietą, taip pat su kuo gyventi. Ši situacija atsispindi Vilniaus PN 2018 m. spalio 25 d. rašte Nr. 42-1011. Jei minėtas sąlygas nori pasirinkti eilinis kalinys – administracija nurodo, kad įstatymai nenumato pasirinkimo teisės.

6) Asmenys, nuteisti laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose, gali rūkyti tik pasivaikščiojimo metu: lengvojoje grupėje 4 valandas, paprastoje – 3 valandas, drausmės – 1 valandą, KTP – 1 valandą. Taigi, asmenys, nuteisti už itin sunkius nusikaltimus ir atliekantys bausmę kalėjimo režimu ar bausmę iki gyvos galvos, gali rūkyti net ir kameroje bet kuriuo paros metu. Tai, kad nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik tam tikru paros metu, yra pasityčiojimas, orumo žeminimas ir kankinimas. Nėra skiriamas gydymas nuo priklausomybės, leidžiama kartais parūkyti, kad asmuo nemestų rūkyti, o jei rūko neleistinoje vietoje (nors rūkymo vietų nėra), yra baudžiamas. Tokiu būdu yra provokuojamas narkotikų vartojimas, kadangi reikia numalšinti nikotino stygių.

7) BVK 104 straipsnyje yra nustatyta trumpalaikė išvyka į namus. Šia teise negali pasinaudoti asmenys, nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius. Pareiškėjo manymu, tai yra diskriminacija pagal lytinę orientaciją, pagal nusikaltimo pobūdį.

8) Diskriminacija yra ir tai, kad pagal BVK 112 straipsnio 2 dalį, nuteistiesiems yra sudaromos skirtingos laikymo sąlygos, atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu.

9) Pagal BVK 130 straipsnį teisę į atostogas turi nuteistieji, esantys paprastojoje ir lengvojoje grupėse ir kurie stropiai dirba. Drausmės grupėje esantys nuteistieji tokios teisės neturi. Be to, pataisos namai negali darbu aprūpinti visų norinčių dirbti, tad norintys dirbti ir negaunantys darbo atsiduria blogesnėje padėtyje.

10) Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį nuteistieji, perkelti į KTP, neturi teisės gauti pasimatymų, gauti siuntų ir siųsti laiškų, skambinti telefonu, apsipirkti parduotuvėje, turėti maisto produktų ir kitų daiktų. Kadangi už drausmės pažeidimus taikomi tokie griežti apribojimai, o už itin sunkius nusikaltimus bausmę atliekantiems nuteistiesiems tokie apribojimai netaikomi, yra pažeidžiami proporcingumo ir protingumo principai.

11) Joks įstatymas nedraudžia nuteistiesiems žiūrėti užsienio šalių televizijos programas ar klausytis užsienio kalba transliuojamų radijo stočių. Vilniaus PN administracija draudžia žiūrėti mokamus kanalus, o asmenims, esantiems drausmės grupėje, negalima turėti nei televizoriaus, nei radijo imtuvo. Nuteistieji, esantys drausmės grupėje, vieną kartą į mėnesį vienai valandai yra vedami į televizijos kambarį, kuris taip pat yra ir sporto kambarys. Kameroje yra radijas, per kurį transliuojami tik muzikiniai kanalai ir tik lietuvių kalba. Pareiškėjo manymu, tokie apribojimai nėra būtini įkalinimo elementai. Tokie apribojimai yra diskriminacinio pobūdžio ir dėl to, kad laisvės atėmimo bausmę atlieka ne tik lietuviai.

1.8. Vilniaus PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į nuosavybės apsaugą, kurią įtvirtina Konvencija ir Konstitucijos nuostatos, dėl ko pareiškėjui buvo sukelti sunkūs išgyvenimai, kurie pasireiškė depresija, nepasitikėjimu valstybe ir jos institucijomis, nemiga, galvos skausmu, pykčiu, santykių pablogėjimu, nesaugumo jausmu.

1) Vilniaus PN drausmės grupėje 2018 m. liepos 18 d. buvo atliekama visuotinė krata, kurioje pareiškėjas nedalyvavo ir kurios metu buvo paimti pareiškėjo daiktai: kaip minėta, motinos ir sutuoktinės rašyti laiškai, be to, šventintas kryželis, kompaktinės plokštelės su baudžiamųjų ir civilinės bylų medžiaga, žurnalai, indai. Asmens teisės gali būti suvaržytos tik įstatymu nustačius suvaržymų tvarką ir ribas. Jokie įstatymai nenustato nuteistųjų kratos tvarkos bei ribų, todėl Vilniaus PN veiksmai buvo neteisėti. Be to, visus minėtos kratos metu paimtus daiktus buvo leidžiama turėti. Visi paimti daiktai nebuvo grąžinti, kas, pareiškėjo manymu, yra vagystė.

2) Nuteistieji savo daiktus saugo gyvenamojoje patalpoje arba sandėlyje, kompiuterinė įranga laikoma tam skirtose dėžutėse. Pareiškėjas ne vieną kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl to, kad dingsta jo daiktai, maistas, kad iš jo kompiuterio yra vagiama informacija, tačiau pareiškėjo skundai arba nebuvo registruojami, arba buvo tiesiog ignoruojami. Nors už savo daiktų saugumą atsakingas pats nuteistasis, tačiau jam draudžiama spintelėje naudoti užraktus, o informacijos apsaugai – naudoti slaptažodžius kompiuteryje. Be to, daiktus sandėlyje saugo vienas iš nuteistųjų, kuris net nefiksuoja, kokie daiktai sandėlyje yra padėti. Taigi, bet kas ir bet kada gali pavogti pareiškėjo daiktus, o pareiškėjas neturi jokių teisių ginti savo nuosavybę bei įrodyti vagystės fakto.

3) Tiek asmeniniai daiktai, esantys sandėlyje, tiek kompiuterinė įranga gali būti tikrinami nuteistiesiems apie tai net nežinant, jų apie tai neinformuojant. Pareiškėjo manymu, susipažinimas su jo privačia informacija (vaizdo dokumentais, bylos medžiaga, privačiais užrašais ir pan.) yra vagystė.

4) Asmens teisė į nuosavybė taip pat yra paneigiama ir dėl to, kad asmens, patalpų, kompiuterinės įrangos kratos atliekamos be jokio teisinio pagrindo, nesurašant jokio protokolo, taip pat dėl to, kad kratų tvarka nėra įtvirtinta įstatyme.

5) Būnant drausmės grupėje, draudžiama naudotis elektros prietaisais (televizoriumi, radiju, kompiuteriu) ir turėti bet kokius daiktus, kas, pareiškėjo manymu, paneigia asmens teisę į nuosavybę.

6) Būnant drausmės grupėje kompiuteriu leidžiama naudotis tik 3–4 valandas per parą ir tik tam skirtoje vietoje, nors tokie apribojimai nėra įtvirtinti įstatyme. Taigi, nuosavybės teisė yra nepagrįstai suvaržyta.

7) Pagal BVK 112 straipsnio 4 dalį pataisos įstaigoje rasti nuteistojo pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą, tuo paneigiant asmens teisę į nuosavybę.

8) Vilniaus PN pažeidė jo teisę į mokslą. Nors Konvencijos 1 protokolo 2 straipsnyje nustatyta, kad niekam neturi būti atimta teisė mokytis, pareiškėjui nėra sudaroma galimybė mokytis – siekti aukštojo mokslo (magistrantūros, doktorantūros), nes BVK sudaro galimybę tik siekti profesinio rengimo ir bendrojo išsilavinimo, dėl ko yra paneigiama pareiškėjo teisė į mokslą. Bibliotekoje nėra reikiamos mokslinės literatūros, todėl pareiškėjas negalėjo savarankiškai tobulėti. Drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems mokytis draudžiama. Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN privalo sudaryti galimybę nuteistiesiems studijuoti bet kurioje pasiriktoje mokslo įstaigoje, pagal pasirinktą profesiją, apmokant studijų išlaidas iš valstybės lėšų. Vilniaus PN, neužtikrindami pareiškėjui teisės į mokslą, pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kuri pasireiškė depresija, regresu įgytos specialybės srityje, nusivylimu, pažeminimu, socialinių ryšių pablogėjimu, neužtikrintumu ateitimi.

1.9. Vilniaus PN nėra sudarytos galimybės pasinaudoti teise į santuoką. Asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, negali susipažinti su laisvėje esančiais asmenimis, negali prisijungti prie socialinių tinklų, užmegzti pažintis, negali bendrauti su niekuo, išskyrus pataisos įstaigos administraciją. Pareiškėjas gali bendrauti su artimaisiais, kadangi turi tik jų kontaktinius duomenis. Kadangi teisės aktai santuokai sudaryti jokių apribojimų nenustato, todėl Vilniaus PN privalo sudaryti visas sąlygas socialiniams ryšiams, pažintims suteikiant prieigą prie socialinių tinklų ar socialiniams darbuotojams sukuriant atitinkamas programas. Teisės į santuoką ir šeimą atėmimas pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kuri pasireiškė socialinių ryšių nebuvimu, ateities neužtikrinimu, galimybės sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių atėmimu. Tai pareiškėjui sukėlė depresiją, nemigą, galvos skausmus, pyktį, neviltį.

1.10. Nors Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, tačiau šios nuostatos yra pažeidžiamos. Dėl kankinančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė depresiją, nuolatinį pyktį, nervinę įtampą, galvos skausmus, sveikatos sutrikimus, nemigą, socialinių ryšių pablogėjimą.

1) Paprastajai grupei priskirti kaliniai gyvena patalpose, kuriose yra iki 11 nuteistųjų, o drausmės grupėje gyvena po 3 nuteistuosius. Abiem atvejais patalpose nuolat būna triukšmas, neįmanoma pabūti vienam, susikaupti, dirbti ar rašyti laišką, neužtikrinamas privatumas. Vilniaus PN neužtikrina tvarkos, todėl nuteistieji dažnai triukšmavo iki 12 val. nakties, tai trukdė ilsėtis. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, tenka gyventi prie dirbtinio apšvietimo, dėl ko neigiamai veikiama rega. Miegamosios vietos įkurtos dviem aukštais, o skirstant miegamąsias vietas neatsižvelgiama į amžių, sveikatą ir kitas aplinkybes.

Pareiškėjui yra beveik (duomenys neskelbtini) metų, jis serga (duomenys neskelbtini), tačiau dažniausiai jam teko antras lovos aukštas. Drausmės grupėje langai yra su grotomis, prieš langus yra pasivaikščiojimo kiemelių siena, iš viršaus stogelis, tarp stogelio ir pasivaikščiojimo kiemelio – kelios eilės metalinių tinklų, dėl ko gyvenamosiose patalpose nėra natūralaus apšvietimo. Be to, drausmės grupėje nėra rūbų džiovyklos, todėl skalbinius teko džiovinti gyvenamosiose patalpose, dėl ko susikaupė didelė drėgmė, kelianti grėsmę sveikatai.

Langai ventiliacijos neužtikrina, o esanti ventiliacijos sistema neveikia, dėl ko tarp nuteistųjų nuolat kildavo konfliktai, kadangi vieni nori langą atidaryti, o kiti – uždaryti. Drausmės grupėje įrengtas radijas, tačiau pasirinkti, ką klausytis nebuvo galima, nes tai sprendžia Vilniaus PN administracija. Kamerose nėra televizorių, laikrodžių, tad nuteistieji negali gauti informacijos, nežino, kiek laiko liko iki pusryčių, pietų, vakarienės ar miego. Nuteistieji negali naudotis lygintuvu, nėra spintų, visi rūbai laikomi krepšiuose, dėl ko einant į pasimatymą ar vykstant į teismą tenka būti su sulamdytais rūbais.

2) Vilniaus PN esantys pasivaikščiojimo kiemeliai yra maži, todėl juose esant 3 nuteistiesiems pasivaikščioti neįmanoma. Kiemeliuose nėra sporto įrangos, kas suvaržo nuteistųjų galimybę mankštintis. Kadangi rūkyti galima tik pasivaikščiojimo metu, nerūkantys asmenys priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti iš vientisų metalinių plokščių, todėl nėra vėdinimo, o tabako dūmai greitai neišsisklaido, vasarą kiemeliuose būna itin karšta, o žiemą – šalta. Kiemeliai iš viršaus padengti daugybe eilių grotų ir metalinių tinklų, pusė kiemelio uždengta stogeliu, todėl juose neįmanoma gauti saulės šviesos. Pasivaikščiojimo kiemelių sienos yra vientisos, juose nėra langelio, tad nuteistojo akys negali matyti tolimų objektų, dėl ko iškyla grėsmė sveikatai – regėjimo sutrikimas. Pareiškėjas leidimą nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje tik 2 val. (drausmės grupės nuteistiesiems) vertina kaip kankinimą.

3) Pataisos įstaigoje yra pažeidžiama asmens teisė į asmens neliečiamumą. Įstatymai turi užtikrinti, kad žmogus būtų saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kišimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką. Vilniaus PN drausmės grupėje esantys nuteistieji neaprūpinami darbu, neturi teisės mokytis, užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, naudotis elektros prietaisais, taip pat jiems neleidžiama lankyti sporto salės, o siekiant dar labiau pabloginti kalinimo sąlygas, Vilniaus PN administracija 2018 m. rugpjūčio 31 d. pasivaikščiojimo kiemeliuose nuėmė skersinius ir lygiagretes. Pataisos įstaigos administracija paaiškino, kad ji neprivalo įrengti sporto salės ar sudaryti kitas galimybes sportuoti. Šios sąlygos, kai žmogus yra priverstas vegetuoti, pažeidžia asmens teisę tiek į fizinį, tiek psichinį neliečiamumą.

4) Individualus socialinės reabilitacijos planas neatitinka BVK nuostatų. Nors Vilniaus PN administracija ne kartą akcentavo, jog pareiškėjas yra charakterizuojamas neigiamai, buvo kelis kartus nubaustas, tačiau nebuvo nustatyta ir įgyvendinta jokių priemonių, padėsiančių jam laikytis pataisos įstaigos režimo. Tai reiškia, kad socialinė reabilitacija nevyksta.

5) Vilniaus PN egzistuoja nusikaltėlių subkultūra, o administracija skatina nuteistųjų subkultūrą ir nesantaiką tarp nuteistųjų. Dėl pataisos įstaigoje egzistuojančios nuteistųjų subkultūros pareiškėjui nuolat teko patirti patyčias, žeminimą dėl to, kad nors jis iki įkalinimo buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, jis yra laikomas su kitais nuteistaisiais. Kadangi paprasti kaliniai nekenčia buvusių valstybės pareigūnų, pareiškėjui teko patirti ne tik patyčias, bet ir grasinimą susidoroti fiziškai. Patyčias ir žeminimą pareiškėjas taip pat patyrė ir dėl neva padaryto nusikaltimo pobūdžio. Be to, nuteistuosius paskirstant į gyvenamąją vietą, Vilniaus PN administracija vadovaujasi tik subkultūros kriterijais ir visiškai nesigilina į psichologinį asmenų suderinamumą, amžių, intelektą, dėl ko vienoje patalpoje yra priversti gyventi asmenys, kurie nekenčia vienas kito, o tai išprovokuoja kivirčus ir smurtą.

6) Asmens teisė turėti pakankamai maisto, nejausti alkio yra prigimtinė, todėl leidimas išleisti tam tikrą sumą pinigų (drausmės grupėje per mėnesį galima išleisti 76 Eur) maistui ir kitoms reikmėms yra ne tik asmens diskriminacija, bet ir kankinimas. Asmuo už nurodytą pinigų sumą turi nusipirkti maistą, tabaką, asmens higienos ir tualetines priemones, rūbus, rašymo ir pašto priemones. Pareiškėjas rūko, todėl turėjo atsisakyti maisto, asmens higienos priemonių, kadangi visa leistina suma buvo panaudojama tabakui. Be to, nors valstybė nuteistąjį aprūpina maistu, tačiau nuteistajam nesuteikta pasirikimo laisvė. Pareiškėjas dėl psichologinių problemų negali valgyti jautienos ir grikių košės, todėl jei duodama grikių košė ar galvijų širdžių guliašas, pareiškėjas lieka nevalgęs. Dešrelės patiekiamos nevirtos, nors maistas turi būti karštas.

7) Nepriklausomai nuo to, ar kalinys turi lėšų, ar ne, jis nėra aprūpinamas nosinėmis, ausų ir dantų krapštukais, skutimosi putomis, šampūnu, nagų žirklėmis ir dildėmis. Tualetinis popierius, muilas, skalbimo milteliai, vienkartiniai skutimosi peiliukai išduodami tik asmeniui, kuris negauna paramos iš artimųjų. Be to, šios priemonės išduodamos ne pagal poreikį, o normuotai. Žmogaus orumą žemina ir tai, kad karštas maistas yra duodamas plastikiniuose induose, nors visuotinai žinoma, kad plastikas reaguoja su karštu maistu ir kenkia sveikatai.

8) Nuteistasis dušu gali pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, dėl ko yra pažeidžiamas žmogaus orumas.

9) Kai asmuo naudojasi savo teisėmis (rašo skundus, straipsnius į laikraščius, reikalauja užtikrinti jo teises), Vilniaus PN administracija tokį asmenį nubaudžia ir perkelia į kitą būrį, kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose jis negali gyventi, kadangi yra susidorojimo pavojus, vyksta atvira konfrontacija. Dėl nurodytų priežasčių nuteistasis atsisako keltis į paskirtas patalpas, taip nevykdydamas Vilniaus PN administracijos direktoriaus įsakymo ir gauna maksimalią nuobaudą – 12 mėnesių drausmės grupėje. Beje, sprendimai nuteistąjį perkelti iš vienos patalpos į kitą būna nemotyvuoti ir nepagrįsti ir neskundžiami.

10) Nuteistajam, esančiam KTP, visai dienai atimama patalynė, dėl ko nuteistasis yra priverstas stovėti arba sėdėti ant kieto šalto paviršiaus. Be to, KTP skutimosi peiliuku galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Tokios kalinimo sąlygos sutrikdė pareiškėjo sveikatą, jam pasireiškė nugaros skausmai, hemorojus, buvo skirtas 3 savaičių trukmės gydymas. Nustatyta, ką gali turėti asmuo, bausmę atliekantis KTP. Į leidžiamų turėti daiktų sąrašą nepatenka baudžiamosios bylos medžiaga, administracinių bylų medžiaga, tarptautinės sutartys, įstatymai, kiti teisės aktai, viršutiniai ir apatiniai rūbai, ausų ir dantų krapštukai, vaistai, laikrodis, maisto papildai, knygos. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos yra tiesioginis ir sąmoningas kankinimas.

11) Atliekant bausmę drausmės grupėje arba KTP negalima turėti ilgalaikių pasimatymų. Įkalinimo tikslai gali būti pasiekti tik resocializuojant nuteistąjį, plečiant jo socialinius ryšius, tačiau šiuo atveju uždraudžiama palaikyti socialinius ryšius.

12) Pareiškėjas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas – bataliono vadas, tačiau Vilniaus PN buvo laikomas kartu su kitais nuteistaisiais, nors Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas buvo kalinamas kartu su buvusiais pareigūnais. Nuteistiesiems žinant, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas ir kad anksčiau buvo kalintas su pareigūnais (taip pat ir policininkais), sukeliama neapykanta, dėl ko pareiškėjui kyla pavojus sveikatai ir gyvybei. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patiria žeminimą ir grasinimus, o Vilniaus PN administracija atsisako pareiškėją izoliuoti, o tai parodo, jog pataisos įstaigos administracija siekia su pareiškėju susidoroti, taip pat pasiekė tikslą, kad pareiškėjas būtų atstumtasis.

2. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu (kurį vėliau papildė) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

3. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė didelės apimties skundą, kurį iš esmės grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, nurodo, kad jo atžvilgiu taikomi dideli apribojimai atliekant laisvės atėmimo bausmę, apsunkinant galimybę naudotis tarptautiniuose bei Lietuvos teisės aktuose reglamentuotomis teisėmis. Pareiškėjo skunde pateikiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl Vilniaus PN, kaip laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos, tariamai padarytų neteisėtų veiksmų ar neveikimo aplinkybių. Pataisos įstaigoje pareiškėjui sudarytos tokios pačios sąlygos kaip ir visiems kitiems asmenims. Nuteistieji, kurie daro drausmės pažeidimus, nevykdo teisėtų administracijos (pareigūnų) nurodymų, sistemingai, šiurkščiai pažeidžia bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, yra perkeliami į drausmės grupę bei kamerų tipo patalpas. Drausmės grupės nuteistieji laikomi kamerų tipo patalpose. Nuteistiesiems, perkeltiems į drausmės grupę ar į KTP taikomi papildomi BVK ir kituose teisės aktuose nustatyti apribojimai. Vilniaus PN nuomone, laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu jokių teisės aktų reikalavimų pažeista nebuvo, jam buvo taikomi tuo metu galiojusių bausmių vykdymo tvarką reglamentavusių teisės aktų reikalavimai, suteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatytas teises ir taikant reikalavimus vykdyti nustatytas pareigas.

4. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą, kuris teismas gautas 2019 m. balandžio 3 d. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime neįvertino nei vieno pareiškėjo argumento. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN atsiliepimas (jame pateikti argumentai) nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog pareiškėjui buvo apribota jo teisė įsigyti norimų maisto produktų, nustatant didžiausią pinigų sumą, už kurią nuteistieji, esantys drausmės grupėje, gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, dėl to, kad pareiškėjui nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. kalint kamerų tipo patalpose, patalynė, čiužinys ir pagalvė buvo išduodami tik miego metu, atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir Liteko) duomenis, nurodė, kad pareiškėjo šioje byloje reiškiami nusiskundimai dėl jam apribotos teisės įsigyti norimų maisto produktų, nustatant didžiausią pinigų sumą, už kurią nuteistieji, esantys drausmės grupėje, gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, dėl patalynės, čiužinio ir pagalvės išdavimo tik miego metu, pareiškėjui nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. kalint KTP, yra išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose. Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo skundo dalis (dėl pareiškėjui apribotos teisės įsigyti norimų maisto produktų, nustatant didžiausią pinigų sumą, už kurią nuteistieji, esantys drausmės grupėje, gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, dėl patalynės, čiužinio ir pagalvės išdavimo tik miego metu, pareiškėjui kalint KTP) paliekama nenagrinėta.

7. Teismas, išnagrinėjęs likusį pareiškėjo skundą, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus bei faktą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad, nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundą.

8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodė, kad teismas išnagrinėjo bylą netinkami, neįvertino visų jo argumentų.

9. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

10. Atsakovo atstovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai įteiktas atsakovo atstovo atsiliepimas – pareiškėjui nebuvo įteikti priedai prie atsiliepimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra laisvės atėmimo vietoje, pirmosios instancijos teismas turėjo sudaryti pareiškėjui galimybę susipažinti su bylos medžiaga, išsiųsdamas atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą kopiją. Pastebėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atstovo priede prie atsiliepimo į pareiškėjo skundą pateikti dokumentai yra skirti tik teismui, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas su šiais duomenimis negali susipažinti dėl kitų priežasčių. Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto atsikirtimo į atsakovo atstovo atsiliepimą; pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kratos, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė kratos datą, t. y. pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų apie šią kratą, turėjo kreiptis į atsakovo atstovą, prašydamas pateikti susijusią informaciją. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo korespondencijos tikrinimo pagrįstumo, nors ir nurodė, kad pagal BVK 99 straipsnio 5 dalį nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai gali būti tikrinami pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi, tačiau neįvertino, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas toks Vilniaus PN direktoriaus nutarimas ar teismo (teisėjo) nutartis. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ normas, nesivadovavo administracinio proceso principais, neišnagrinėjo esminių skundo aplinkybių, neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų (ABTĮ 86 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl to teismo sprendimas naikintinas ir byla pirmosios instancijos teismui perduotina nagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjas po bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pateikė atsikirtimus (papildomus paaiškinimus). 1) 2021 m. sausio 11 d. teisme gauti pareiškėjo atsikirtimai, kuriais pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovo atstovas nepaneigė nei vieno jo argumento, pažeidimai laikytini nustatytais. 2) 2021 m. sausio 19 d. teisme gauti pareiškėjo atsikirtimai, kuriais pareiškėjas nurodė, kad sutinka, jog teisinga skundo padavimo data yra 2019 m. vasario 18 d. Ginčo laikotarpis yra iki 2019 m. birželio 27 d.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo perkeltas į 9 būrio 302 gyvenamąją patalpą kartu su kitais nuteistaisiais, kur buvo kilęs pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Jam atvykus į Vilniaus PN, kiti buvę valstybės pareigūnai buvo ir yra laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų, atskirame sektoriuje, tam, kad būtų užtikrinamas jų saugumas. Vilniaus PN administracija žinojo, kad pareiškėjas anksčiau buvo valstybės pareigūnas. Už atsisakymą būti kartu su kitais nuteistaisiais Vilniaus PN administracija nuolat skirdavo pareiškėjui nuobaudas.

Vilniaus PN teikė melagingą informaciją Europos Sąjungos institucijoms, kad karininkai yra laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų. Ant Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 61-09 nėra pareiškėjo parašo, o tai reiškia, kad sprendimas buvo priimtas atgaline data, nuteistieji nebuvo apie tai informuoti. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas negalėjo jo apskųsti, todėl buvo pažeista teisė į gynybą teisme. Be to, Vilniaus PN direktoriaus įsakymas Nr. 7-374 buvo surašytas 2018 m. lapkričio 14 d., o už jo nevykdymą 2018 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui buvo skirta nuobauda.

Su minėtu įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas tik 2018 m. lapkričio 21 d., tačiau už jo nevykdymą nubaustas buvo, kai dar nebuvo su juo supažindintas. Atsakovo atstovo pateikti nutarimai ir įsakymai prie atsiliepimo yra nemotyvuoti, surašyti po padaryto pažeidimo, taip atimant teisę pareiškėjui susipažinti su jų turiniu. 3) 2021 m. vasario 19 d. teisme gauti pareiškėjo atsikirtimai, kuriais pareiškėjas nurodė, kad jis pageidavimą atlikti bausmę izoliuotam pateikė 2016 m. liepos 25 d. prašyme, tačiau atsakovo atstovas šias aplinkybes nutylėjo.

Be to, teisė į saugią aplinką neapsiriboja vien tik tiesiogine grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Atsakovo atstovas niekada nesidomėjo, ar pareiškėjas patiria grasinimus, patyčias. Pareiškėjas jas patirdavo kasdien. Valstybės institucijos nesiėmė jokių veiksmų dėl pareiškėjo apsaugos, patalpino jį į patalpas su kitais nuteistaisiais, kur jis patirdavo nuolatinį smurtą. Grasinimai ir patyčios vykdavo net ir Vilniaus PN administracijos akivaizdoje. Atsakovo atstovas nei vienu atveju nepagrindė, kad taikyti apribojimai buvo neišvengiami, be to, nenurodė kaip jie sietini su socialiniais poreikiais.

Atsakovo atstovo argumentai, kad Vilniaus PN administracija siekia užkirsti kelią subkultūrų kovoms, įrodo, jog tokie dalykai Vilniaus PN egzistuoja. Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą su skundais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau į juos nebuvo atsakyta, todėl pareiškėjui grėsė pavojus. Tik Vilniaus PN administracija galėjo nukreipti pareiškėją į atitinkamą sektorių, kur laikomi buvę valstybės pareigūnai. Vilniaus PN administracija pateikė byloje Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimą Nr. 61-09, kuriuo buvo nuspręsta paimti iš pareiškėjo kompiuterį.

Su minėtu nutarimu, pareiškėjas nebuvo supažindintas, todėl jis neturi teisinės galios. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytų ir kitų dokumentų nepateikimas teismui tik įrodo, kad atsakovo atstovas slepia informaciją, siekia neteisėtų tikslų. Laiškų tikrinimai taip pat buvo vykdomi neteisėtai. 4) 2021 m. kovo 16 d. teisme gauti pareiškėjo atsikirtimai, kuriais pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. Atsakovo atstovas viename iš raštų dėl 2018 m. liepos 18 d. atliktos kratos nurodė, kad pareiškėjo daiktai nebuvo paimti, tačiau kitame sakinyje nurodė, kad daiktai buvo pareiškėjui grąžinti.

Todėl tai įrodo, kad daiktai buvo paimti, be to, pareiškėjui jie nebuvo grąžinti. Pareiškėjo teigimu, visų kalinių siunčiami ir gaunami laiškai buvo tikrinami, tai galėtų patvirtinti ir kiti nuteistieji. Be to, visi laiškai yra registruojami žurnaluose. Pareiškėjas yra matęs, kaip žurnaluose padaromas įrašas, kad laiškai ar siuntos yra patikrinami, bet ne visada atiduodami pareiškėjui.

III. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. sprendimu (sprendime neteisingai nurodyta data – metai): 1) pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudotis elektros prietaisais, atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtą; 2) pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog pareiškėjui buvo apribota jo teisė įsigyti norimų maisto produktų, neišduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, muilas, tualetinis popierius, skalbimo milteliai, antiperspirantai ir kita, kamerų tipo patalpose patalynė, čiužinys ir pagalvė buvo išduodami tik miego metu, taip pat dėl apšvietimo, dėl vėdinimo, atlyginimo nutraukė; 3) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą kalinimą Vilniaus PN nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d; 4) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 1 250 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas. Šioje byloje ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d.

16. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudotis elektros prietaisais, atlyginimo priteisimo nusprendė palikti nenagrinėtą, kadangi dėl šių reikalavimų jau priimti atitinkami teismų sprendimai. Vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog pareiškėjui buvo apribota jo teisė įsigyti norimų maisto produktų, neišduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, muilas, tualetinis popierius, skalbimo milteliai, antiperspirantai ir kita, KTP patalynė, čiužinys ir pagalvė buvo išduodami tik miego metu, taip pat dėl apšvietimo, dėl vėdinimo, atlyginimo priteisimo nutraukė, kadangi dėl šių reikalavimų jau yra įsiteisėję atitinkami teismų sprendimai.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN buvo tikrinami jo laiškai. Alytaus pataisos namai 2021 m. vasario 4 d. raštu Nr. 8-966 pateikė informaciją, kad nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. vasario 18 d. pareiškėjo asmens byloje nėra Vilniaus PN direktoriaus priimtų nutarimų ar teismo nutarčių pagal BVK 99 straipsnio 5 dalį (dėl nuteistųjų gaunamų arba siunčiamų laiškų tikrinimo). Vilniaus PN, vykdydama pakartotinį teismo reikalavimą pateikti paaiškinimus šiuo aspektu, nurodė, kad BVK 99 straipsnio 5 dalis nebuvo taikoma pareiškėjo atžvilgiu įforminant tai Vilniaus PN direktoriaus nutarimu ar teismo nutartimi. Pareiškėjas teigia, kad visi jo laiškai buvo tikrinami. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – ir PĮVTT) 91 punkte nustatyta, kad laiškus kartu su neužklijuotais vokais nuteistieji įteikia pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu įgaliotiems darbuotojams; laiškas ir vokas nuteistojo akivaizdoje patikrinamas, ar juose nėra kitų objektų, išskyrus laišką, nuotraukas, atvirukus, pašto ženklus, vokus ir dokumentus, kuriuos leidžiama turėti nuteistajam; laiškas ir vokas, ant kurio nenurodytas siuntėjo vardas ir pavardė, laiško gavėjo adresas, laiškas, kuris siunčiamas kito nuteistojo vardu, taip pat laiškas ir vokas, kuriuose yra kitų objektų, nepriimami. Taigi pareiškėjo laiškai tikrinami ne BVK 99 straipsnio 5 dalies, o PĮVTT 91 punkto prasme. Tai atitinka pareiškėjo aprašytuosius veiksmus. Todėl teismas nekonstatavo neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, tikrinant pareiškėjo korespondenciją laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN 2018 m. liepos 18 d. kratos metu buvo paimti pareiškėjui priklausę daiktai (motinos ir buvusios sutuoktinės laiškai, kompaktinės plokštelės, šventintas kryželis, žurnalai, indai) ir jie pareiškėjui negrąžinti. Taip pat nurodė, kad per kratas tikrinami jo dokumentai, skaitomos užrašytos mintys. Vadovaujantis BVK 112 straipsnio 3 dalimi, nuteistiesiems daromos kratos. Kratų atlikimą nuteistiesiems reglamentuoja BVK, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (neteko galios 2020 m. balandžio 4 d.), t. y. įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas. Teismas pažymėjo, kad kratos atliekamos prevenciniu tikslu, siekiant surasti ir konfiskuoti daiktus, kurie neįtraukti į asmenims leidžiamų turėti daiktų sąrašą. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad per kratą tikrinami jo daiktai, skaitomos užrašytos mintys, tikrinamos skaitmeninės laikmenos. Pirma, pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jie nekonkretizuoti. Antra, tokie veiksmai yra teisėti, jie nepažeidžia pareiškėjo privatumo, nes krata yra asmens teisių suvaržymas, ji atliekama siekiant teisės aktuose nustatytų tikslų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas nepateikė konkrečių duomenų dėl pareiškėjo atžvilgiu vykusios 2018 m. liepos 18 d. kratos. Atsakovo atstovas papildytame atsiliepime nurodė, kad galbūt pareiškėjas apsiriko, turėjo omenyje kitą kratą. Pareiškėjas 2021 m. kovo 4 d. atsikirtimuose nurodė, kad nėra jokio apsirikimo, jis nurodė būtent 2018 m. liepos 18 d. kratą. Vilniaus PN papildomų paaiškinimų šiuo klausimu nebepateikė, tik nurodė, kad praėjo daugiau kaip 3 metai, dokumentai sunaikinti, nebesaugomi. Taigi, darytina išvada, kad Vilniaus PN nepateikė duomenų dėl 2018 m. liepos 18 d. vykusios kratos, be to, nepaneigė pareiškėjo teiginių nurodytų skunde teismui, todėl teismas konstatavo neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, atliekant 2018 m. liepos 18 d. kratą ir iš pareiškėjo paimant ir jam negrąžinant daiktų (motinos ir buvusios sutuoktinės laiškų, kompaktinių plokštelių, šventinto kryželio, žurnalų, indų).

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems leidžiama paskambinti tik 2 kartus per savaitę, pareiškėjas negalėjo paskambinti advokatui, pažeista jo teisė į teisminę gynybą, pokalbių klausomasi, taip pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą, neleidžiama rašyti laiškus. BVK 101 straipsnyje yra nustatyta nuteistųjų teisė gauti teisinę pagalbą laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu: pagal šio straipsnio 1 dalį advokatų lankymasis pas nuteistuosius neribojamas.

Teisė susitikti su advokatu nėra apribota ir nuteistiesiems, paskirtą nuobaudą atliekantiems kamerų tipo patalpose, tačiau teisę skambinti telefonu tokiems nuteistiesiems apriboja specialios BVK 145 straipsnio 1 dalies normos. Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika (žr. LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1583-756/2019) pabrėžė, kad BVK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareiškėjo teisių apribojimas jam atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose buvo taikomas būtent dėl jo paties netinkamo elgesio, dėl ko jis tuo metu buvo įgijęs specialų įstatyme įtvirtintą statusą, lyginant su kitais nuteistaisiais, kuriems tokios nuobaudos nebuvo paskirtos.

Be to, toks teisių apribojimas buvo laikinas, t. y. taikomas tik pareiškėjui paskirtos nuobaudos galiojimo metu. Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad atsisakius tenkinti jo prašymą paskambinti advokatui nuobaudos atlikimo laikotarpiu, buvo pažeista jo teisė į gynybą, yra nepagrįstas. Teismas neneigė pareiškėjo teisės gauti teisinę pagalbą, tačiau atkreipė dėmesį, kad be pokalbio telefonu BVK yra numatyti ir kiti bendravimo su advokatu būdai. BVK 101 straipsnyje nurodyta, kad advokatų lankymasis pas nuteistuosius neribojamas.

Susitikimai su advokatu į pasimatymų skaičių neįskaitomi. Kiekvienas susitikimas su advokatu vyksta pataisos įstaigos administracijos nustatytu laiku ir negali tęstis ilgiau kaip aštuonias valandas. Šios nuostatos reiškia, kad BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas gauti pasimatymus neapima pareiškėjo teisės susitikti su advokatu. Byloje duomenų, kad pareiškėjas nuobaudos atlikimo laikotarpiu kitais būdais siekė susitikti su advokatu ir tam buvo užkirstas kelias, nėra. Taigi teismas nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl to, kad pareiškėjui būnant drausmės grupėje buvo leidžiama paskambinti tik 2 kartus.

Teisė į privatumą ir teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeistos. Priešingai – buvo veikiama laikantis teisės aktų reikalavimų.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktine ar asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrų vaikų, pareiškėjui buvo nesuteikta galimybė tenkinti lytinę aistrą, ribojami jo socialiniai ryšiai, kurie turėtų būti skatinami. Pagal BVK 94 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas nustato BVK 75 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (2 p.), o teisė gauti ilgalaikius pasimatymus drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems minėtame straipsnyje nenumatyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Vilniaus PN dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo. LVAT nuteistųjų, kaip ir suimtųjų, teisės į pasimatymą realizavimą sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018). LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-146/2017) pripažįstama, kad asmuo, laikomas drausmės grupėje ar jai prilyginto režimo sąlygomis (pataisos namuose ar kalėjime, ypač paskyrus drausminę nuobaudą), neturi teisės į pasimatymus ir toks ribojimas yra teisėtas bei pagrįstas. Taigi, atsižvelgęs į aptartą LVAT praktiką, nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ginčo atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Juo labiau, kad pareiškėjas pats sutinka, jog jis neatitinka teisės aktų reikalavimų ilgalaikiam pasimatymui gauti. Tai, kad pareiškėjas neigiamai vertina jam taikomus ribojimus, nedaro Vilniaus PN veiksmų neteisėtais.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN jis buvo nuolat perkeliamas iš vienos vietos į kitą, kad neperkeliamas laikyti jį izoliuotai. Teismas pabrėžė, kad perkelti asmenis tarp pataisos įstaigų, iš vienos patalpos į kitą yra teisėta, numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas skundė perkėlimus iš gyvenamųjų patalpų į drausmės grupės kamerą, tačiau šie skundai buvo atmesti, nutarimai vertinti kaip teisėti ir pagrįsti (žr. LVAT 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2341-662/2020 ir kt.). Pareiškėjas taip pat skundė teismui jo neperkėlimą laikyti izoliuotai nuo kitų. Galutinis teismo sprendimas šiuo klausimu pažeidimų nenustatė (žr. LVAT 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-266-442/2020). Todėl nekonstatuotini neteisėti Vilniaus PN veiksmai šiuo aspektu.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN neinformavo jo apie jo buvusios sutuoktinės mirtį, neleido jam dalyvauti artimo asmens laidotuvėse. Teismas nenustatė tokių teisės aktų, jų nenurodo ir pareiškėjas, kurie įpareigotų Vilniaus PN informuoti pareiškėją apie jo buvusios sutuoktinės mirtį. BVK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus atliekančius laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti leidžiama išvykti už pataisos įstaigų ribų Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimčiai parų dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios ligonio gyvybei, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelės materialinės žalos nuteistajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyta, jog leidimą išvykti už pataisos įstaigos ribų duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu, kokia bausmės dalis atlikta. Teismas nenustatė teisės aktų pažeidimų šiuo aspektu.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN naudojantis dušais neužtikrinamas privatumas, nes duše nėra kabinų, dušu jis galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. PĮVTT 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaryta teisės aktais nustatyta galimybė prausti visą kūną duše. Taigi pasinaudojimas dušu kartą per savaitę atitiko teisės aktų reikalavimus ir neteisėti Vilniaus PN veiksmai nekonstatuojami. Atsakovės atstovas paaiškino, kad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, juo labiau užuolaidas. Pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada jis besimaudantis duše buvo stebimas kitų asmenų ir kad konkretus įvykis būtų sukėlęs jam konkrečias neigiamas pasekmes, dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus, nenurodė, kiek kartų (kaip ilgai) truko šis pažeidimas, bei kaip šis pažeidimas pasireiškė. Todėl atsižvelgiant į formuojamą praktiką bei pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo jam duše neužtikrinimo, darytina išvada, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė naudotis dušu, kaip numato teisės aktai, įvertinus, kad dušuose yra įrengtos sienelės, pripažintina, kad buvo užtikrinta ir pareiškėjo teisė į privatumą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas priklauso didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko galėjo būti pareigūnų nuolat stebimas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad atsakovo atstovo pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be pagrindo stebėję jį besimaudantį duše. Skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog buvo pažeista jo teisė į privatumą. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas konkrečių aplinkybių, įvykio, fakto dėl šio nusiskundimo nenurodė, jo nepagrindė. Todėl teismas vertino, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir šiuo aspektu.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN neužtikrinama minties, sąžinės ir religijos laisvė, drausmės grupėje nesilanko šventikai, neleidžiama keisti tikėjimą, pareiškėjas tik 2 kartus buvo nuvestas į koplyčią, taikoma diskriminacija religijos požiūriu. Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei PĮVTT 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad šiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir (ar) uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis (kamerų tipo patalpose), pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017). Taigi, yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Vilniaus PN turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, BVK 106 straipsnyje įtvirtintą teisę atlikti religines apeigas. Pareiškėjas skunde pats patvirtina, kad drausmės grupėje yra įrengta koplyčia ir kad pareiškėjas į ją buvo nuvestas 2018 m. birželio 6 d. ir 2018 m. liepos 3 d. Kita vertus, pareiškėjas teigia, kad lankymasis koplyčioje netenka prasmės, kadangi joje nesilanko dvasininkas. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde nurodė, nei byloje nėra pateikta įrodymų, kad jis su rašytiniu prašymu dėl dvasininko apsilankymo pas jį ar drausmės grupėje esančioje koplyčioje ir jo nuvedimo į koplyčią būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė lankytis drausmės grupėje koplyčioje ir kad pareiškėjas su aukščiau minėtais prašymais į Vilniaus PN administraciją nesikreipė, minėtus pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais.

25. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN negalima įsigyti žvakučių, negalima naudoti ugnies šaltinių. Pareiškėjas savo neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, jog Vilniaus PN buvo suvaržyta jo teisė ieškoti ir gauti informaciją, ribojamas televizoriaus žiūrėjimas, radijo klausymasis, bibliotekoje nėra naujos ir aktualios literatūros, nėra jokios galimybės saviraiškai, asmenys, esantys drausmės grupėje, negali lankytis bibliotekoje. Vienoje skundo dalyje teigiama, kad nuteistiesiems draudžiama naudotis internetu, kitoje – kad galima pasinaudoti ribota interneto prieiga. Pareiškėjas vertina kaip neteisėtą draudimą nuteistiesiems gauti, įsigyti, laikyti, platinti arba prenumeruoti smurtą ar žiaurumą propaguojančius leidinius, taip pat pornografinius leidinius. Pareiškėjas savo neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, jog Vilniaus PN administracija neleido jam susitikti su žiniasklaidos atstovais, prašymai nebuvo registruojami. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertino kaip nepagrįstus, motyvuodamas tais pačiais argumentais dėl taisyklių drausmės grupėje, dėl laisvės atėmimo bausmės paskirties ir tikslo (tam tikri suvaržymai yra sudėtinė tokios bausmės dalis).

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN nesudaroma galimybė plėtoti socialinius ryšius, kad būnant drausmės grupėje draudžiama užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, pažeista jo teisė į mokslą ir santuoką, kad netinkamai sudarytas jo individualus socialinės reabilitacijos planas, nevyksta jo socialinė reabilitacija, egzistuoja nusikaltėlių subkultūra, kurią skatina Vilniaus PN administracija. Teismas dėl tikslinių užsiėmimų pabrėžė, kad BVK 136 straipsnis nustato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija.

Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra paremtas savanoriškumo principu ir tik pačio asmens išreikštas noras juose dalyvauti gali būti įgyvendintas. Pareiškėjas teismui nenurodė argumentų, jog buvo išreiškęs norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar tiksliniuose užsiėmimuose, o atsakovo atstovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą tenkinti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teises.

BVK nenumato nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, teisės mokytis aukštojoje mokykloje. BVK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vyresnių negu 16 metų nuteistųjų bendras ugdymas organizuojamas rašytiniu jų pageidavimu. BVK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų gali būti organizuojamas nuteistųjų profesinis mokymas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Ugdymo aprašas) 11 punktą į mokyklą nepriimami įkalinti asmenys (išskyrus asmenis iki 16 metų), atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į mokyklą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta mokymo sutartis.

Ugdymo aprašo 10 punkte nustatyta, kad į profesinio mokymo įstaigas nepriimami nuteistieji, atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į profesinio mokymo įstaigą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta profesinio mokymo sutartis. Taigi, kaip matyti, iš minėto teisinio reglamentavimo, nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra numatyta galimybė siekti bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo, tačiau su nubaustais perkėlimu į drausmės grupę nuteistaisiais besąlygiškai turi būti nutraukiamos su jais sudarytos mokymo (profesinio mokymo) sutartys, jokių išlygų teisės aktai nenumato.

Teismo vertinimu, tokių imperatyvių nuostatų tikslas yra motyvuoti nuteistuosius nepažeisti režimo. Taigi, Vilniaus PN veiksmais, pareiškėjui nesudarius galimybės mokytis aukštojoje mokykloje, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Teismas šiuo aspektu nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Kiti minėti argumentai (apie santuoką ir kt.) atmestini kaip abstraktūs.

27. Teismo vertinimu, sėkminga nuteistojo korekcija priklauso nuo asmens noro ir siekio keistis bei po laisvės atėmimo bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę. Mąstymo ir elgesio korekcija yra ne poveikio, bet sąveikios dalykas ir neįmanomas be paties nuteistojo asmens pastangų bei aktyvaus dalyvavimo. Pareiškėjas neneigia, kad pažeidžia Vilniaus PN taisykles, yra charakterizuojamas neigiamai. Todėl teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad dėl pareiškėjo socialinės reabilitacijos plano sudarymo ar jo vykdymo Vilniaus PN padarė neteisėtus veiksmus.

28. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad Vilniaus PN jam turėjo pasiūlyti ir suteikti darbą, pažymėjo, jog pagal BVK 111 straipsnį darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. BVK 125 straipsnyje įtvirtina, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 d.). Administracinių teismų praktikoje, aiškinant minėtas teisės normas, yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti besąlygiškai visus nuteistuosius, net ir norinčius dirbti, į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, ir sprendimą išbraukti iš dirbančių sąrašo gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, pasikeitusiais darbo sąlygas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014). Todėl teismas darė išvadą, kad valstybei nekyla pareiga įdarbinti pareiškėją, todėl jo argumentai, jog Vilniaus PN jam nepasiūlė ir nesuteikė darbo, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, nepagrįsti.

29. Teismas dėl nuteistųjų subkultūrų pabrėžė, kad LVAT, nagrinėdamas pareiškėjo skundą (žr., pvz., LVAT 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2341-662/2020), nustatė ir konstatavo, kad nėra jokių objektyvių duomenų iš kurių būtų galima spręsti, kad Vilniaus PN kalintys nuteistieji būtų priešiškai nusiteikę pareiškėjo atžvilgiu, ar, kad nuteistieji laikytųsi subkultūros ir dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-267-492/2017 ir kt.). BVK bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai neįtvirtina, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-88-438/2017; šiuo aspektu taip pat žr. LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1266/2014). Taigi nei anksčiau pareiškėjo bylas nagrinėję teismai, nei nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė jokių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl nuteistųjų subkultūrų propagavimo ir dėl to padarytos neturtinės žalos pareiškėjui. Analogiškai argumentais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl to, kad Vilniaus PN jį diskriminuoja, su juo susidorojama. Pats pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kad su juo Vilniaus PN būtų elgiamasi kitaip nei su kitais analogiškoje padėtyje esančiais asmenimis. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dažnai siejamos su drausmės grupės nuteistaisiais, o ne vien tik su pareiškėju. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su jam taikomomis taisyklėmis, nereiškia, kad Vilniaus PN veiksmai, yra neteisėti.

30. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Vilniaus PN per vėlai, t. y. tik 2016 m. spalio 19 d., po teismo posėdžio, atspausdino jam baigiamąsias kalbas ir baigiamąjį žodį (165 lapus). Atsakovo atstovas teismui nurodė, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pirma, pareiškėjas į teismą nesikreipė iš karto po įvykio, šiuo metu nurodytų aplinkybių patikrinti nebeįmanoma. Antra, pats pareiškėjas nurodė, kad į Vilniaus PN kreipėsi 2016 m. spalio 9 d., todėl atsakymo pateikimo pareiškėjui terminas nebuvo praleistas. Taigi neteisėti Vilniaus PN veiksmai nenustatyti.

31. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, jog jam kalint KTP buvo paimama patalynė, jam tekdavo sėdėti ant kieto ir šalto paviršiaus. Teismas pažymėjo, kad bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimų šiuo aspektu buvo nutraukta, kita dalis (dėl likusio laikotarpio) nagrinėjama. PĮVTT 220 punkte, be kita ko, nustatyta, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Teismas atkreipė dėmesį, kad ši nuostata atsirado pakeitus PĮVTT 220 punktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. spalio 20 d., iki tol PĮVTT 220 punkte tokios nuostatos nebuvo. Šiuo aspektu nenustatyti neteisėti Vilniaus PN veiksmai.

32. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, jog jis buvo pareigūnas, tačiau Vilniaus PN jis kalinamas kartu su kitais nuteistaisiais, nors Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo kalinamas su pareigūnais. Dėl to, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas ir dėl minėtoje pataisos įstaigoje egzistuojančios subkultūros, teigė, kad jis iš kitų nuteistųjų patiria patyčias, pažeminimą, grasinimus susidoroti su juo fiziškai, neapykantą, jam kyla pavojus sveikatai ir gyvybei, tačiau Vilniaus PN administracija atsisako pareiškėją izoliuoti. Teismas, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 1 dalimi ir LVAT praktika (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012, 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012), nurodė, kad teisės aktai nenumato įkalinimo įstaigai pareigos izoliuoti kiekvieną prašantįjį, tačiau gali izoliuoti nuteistąjį, kuris raštiškai pareiškė norą būti izoliuotas ir nurodė svarbias priežastis, arba tokios priežastys buvo nustatytos. Diskrecijos teisė, ar laikyti izoliuotus nuo kitų asmenų nuteistuosius, yra suteikta pataisos įstaigos administracijai. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Įvertinus visas aplinkybes nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patiria smurtą, grasinimus ar fizinį susidorojimą.

33. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, jog jam yra (duomenys neskelbtini) metų ir jis serga (duomenys neskelbtini), tačiau jam dažniausiai teko miegoti antrame lovos aukšte. Pažymėtina, kad dviaukščių lovų įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl patiriamų nepatogumų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

34. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog nebuvo supažindintas su 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 61-09 ir 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 7-374. Pareiškėjas teigė, kad nevykdant 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 7-374 2018 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 28-725 jam buvo skirta nuobauda. Su minėtu įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas tik 2018 m. lapkričio 21 d., tačiau už jo nevykdymą nubaustas buvo, kai dar nebuvo su juo supažindintas. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas su minėtu įsakymu buvo supažindintas 2018 m. lapkričio 21 d., t. y. praėjus 7 dienoms. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, darė išvadą, jog šiuo atveju nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą teisme, kadangi tokio pobūdžio nutarimai yra skundžiami Kalėjimų departamentui, o tik vėliau teismui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atstovas papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog 2018 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 61-09 nerado ar galbūt toks dokumentas neegzistuoja. Visgi šiuo atveju teismas minėtus atsakovo atstovo argumentus vertino kritiškai. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pareiškėju, kad 2018 m. sausio 26 d. nutarimas Nr. 61-09 buvo pateiktas 2019 m. kovo 27 d. kartu su atsiliepimu. Tačiau ant minėto nutarimo nematyti parašo, kad pareiškėjas būtų buvęs supažindintas su juo. Darytina išvada, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo atsikirtimuose nurodytų argumentų dėl 2018 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 61-09, todėl teismas šiuo aspektu konstatavo, jog buvo įvykdytas pažeidimas, t. y. pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su jo atžvilgiu priimtu 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 61-09.

35. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, jog jam nebuvo leidžiama rūkyti patalpose. Kitoje skundo dalyje nurodo, kad jo teisės buvo pažeistos, nes pasivaikščiojimo kiemeliai buvo prirūkyti. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo prieštaringus teiginius apie rūkymą, nes jie trukdo suprasti tikrąją pareiškėjo valią (pageidauja jis rūkyti ar ne). Iš skundo teismas darė išvadą, kad pareiškėjas yra rūkantis. BVK 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo: laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (1 p.); vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (2 p.). LVAT praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia teisės aktų nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats patvirtina, kad yra rūkantis asmuo, todėl dėl prirūkytų pasivaikščiojimo kiemelių nenustatyti neteisėti Vilniaus PN veiksmai.

36. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teigia, kad jam neturtinė žala kilo, nes iš jo buvo paimti elektros prietaisai (tarp jų ir kompiuteris), su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 61-09, kuriuo buvo nuspręsta paimti iš pareiškėjo kompiuterį, pareiškėjas nebuvo supažindintas, todėl jis neturi teisinės galios. Pareiškėjo skundo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudotis elektros prietaisais, atlyginimo priteisimo paliekama nenagrinėta, o likusi pareiškėjo reikalavimo dalis nagrinėjama. Teismas darė išvadą, kad daiktai iš pareiškėjo paimti teisėtai, nutarimas yra galiojantis, jis nenuginčytas.

37. Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus abstrakčius pareiškėjo teiginius (nuolat atliekamos kratos, kompiuterinės įrangos patikra, neleidžiama keisti religiją ir t. t.), nes dėl netikslumo neįmanoma identifikuoti, kada tai įvyko, ar įvyko konkrečiai pareiškėjui ar kitiems asmenims. Taigi teismas abstrakčius pareiškėjo teiginius dėl jam padarytos neturtinės žalos (nekonkretizuotomis kratomis, nedetalizuotais veiksmais) atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.

38. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, proceso šalių argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad Vilniaus PN, nepaneigę, kad 2018 m. liepos 18 d. kratos metu buvo paimti pareiškėjui priklausę daiktai (motinos ir buvusios sutuoktinės laiškai, kompaktinės plokštelės, šventintas kryželis, žurnalai, indai) ir jie pareiškėjui negrąžinti bei nesupažindinę pareiškėjo su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 61-09, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, todėl sutiktina su pareiškėju, jog esant paminėtoms aplinkybėms, pareiškėjas patyrė išgyvenimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirta neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais – t. y. priteisiant 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, už jo netinkamą laikymą nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d. 150 Eur suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui.

IV. 39. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

40. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas teisiniais argumentais, šališkas ir neteisėtas. Pažymėjo, kad jis nebeturėjo galimybės pateikti atsikirtimų į Vilniaus PN 2021 m. kovo 23 d. raštą Nr. 9-1600, nes jį šis raštas pasiekė tik 2021 m kovo 31 d. (dieną, kai turėjo vykti teismo posėdis). Pareiškėjo teigimu, teismas neturėjo pagrindo siųsti atsakovo atstovui jo atsikirtimus ir prašyti pateikti papildomus paaiškinimus ir duomenis. Taip pat pabrėžia, kad jam siųstame rašte dėl teismo posėdžio datos nenurodytas teisėjas, kuris nagrinės bylą, ir neišaiškintos teisės teikti nušalinimus. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad nebuvos pažeistos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas dėl laiškų tikrinimo, dėl 2018 m. liepos 18 d. kratos metu paimtų ir negrąžintų daiktų (pareiškėjo teigimu, kratos, kaip neįtvirtintos įstatymo, apskritai vertintinos kaip neteisėtos), skambučių telefonu, dėl ilgalaikių pasimatymų, dėl laikymo atskirai nuo kitų nuteistųjų, dėl perkėlimo iš vienos vietos į kitą, dėl artimųjų mirties, dėl dušų (naudojimosi tik kartą per savaitę 15 min., neužtikrintas privatumas), dėl minties, sąžinės ir religinės laisvės, dėl socialinės reabilitacijos, dėl teisės į mokslą, dėl teisės į santuoką, dėl teisės į darbą, dėl subkultūros, dėl kišimosi į baudžiamąją bylą (sutrukdymo pareiškėjui save tinkamai atstovauti baudžiamojoje byloje), dėl patalynės paėmimo, dėl nesupažindinimo su Vilniaus PN sprendimais, dėl rūkymo. Pareiškėjo teigimu, teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos, neišreikalaudamas ir neįvertindamas visų bylai reikšmingų įrodymų, taip pat tinkamai neatsakė į visus pareiškėjo argumentus.

41. Atsakovo atstovas Vilniaus PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o tuo atveju, jei bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsakovo atstovas nurodo, kad:

41.1. Vilniaus PN duomenų apie kratą nepateikė dėl objektyvių aplinkybių, nes tokie dokumentai, susiję su asmenų ar patalpų kratomis, pagal patvirtintą dokumentacijos planą Vilniaus PN saugomi tik 3 metus. Taip pat ir pats pareiškėjas nepateikė jokių realių įrodymų, jog minėta krata jam buvo atlikta, o juolab, kad ji atlikta netinkamai bei, kad po kratos buvo negrąžinti jo asmeniniai daiktai. Dar kartą paminėtina, kad nuo nagrinėjamų aplinkybių praėjo daug laiko (3 ir daugiau metų), todėl akivaizdu, kad dėl objektyvių priežasčių Vilniaus PN buvo neįmanoma teismui pateikti visų bylai aktualių rašytinių dokumentų, todėl, Vilniaus PN nuomone, būtina atsižvelgti į šias aplinkybes.

41.2. Prie Vilniaus PN 2019 m. kovo 27 d. atsiliepimo pridėto 2018 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 61-09 „Dėl televizorių, kompiuterių, vaizdo leistuvų ir garso grotuvų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, muzikos instrumentų ir kitų daiktų paėmimo iš nuteistojo“ kopija be pareiškėjo parašo buvo paimta iš pareiškėjo asmens bylos, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas su šiuo nutarimu nebuvo supažindintas, nes nutarimų kopijos ne tik yra įdedamos į nuteistųjų asmens bylas, tačiau nutarimų kopijos yra išduodamos ir patiems nuteistiesiems. Perkeliant pareiškėją į Vilniaus PN drausmės grupę minėtu nutarimu iš pareiškėjo buvo paimti daiktai, kurių atliekant bausmę drausmės grupėje turėti negalima, t. y. iš pareiškėjo buvo paimtas televizorius, nešiojamas kompiuteris, „USB“ laikmena, ausinės, radijo imtuvas (laikrodis). Kaip nurodyta minėtame nutarime, paimti daiktai buvo atiduoti saugoti į Vilniaus PN sandėlį, o pareiškėjui išduotas jo daiktų kvitas, todėl nekyla abejonių, jog pareiškėjas turėjo būti ir buvo supažindintas su 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 61-09, kurio pagrindu buvo paimti minėti pareiškėjui priklausantys daiktai.

41.3. Net ir pripažinus, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus išgyvenimus jie nebuvo tokie dideli ir intensyvūs, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjui priteista 150 Eur suma. Šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o nusprendus, kad buvo kažkuria apimtimi patirti tam tikri nepatogumai, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

42. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti.

43. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas nėra tinkamai suformuluotas ir yra nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN privalėjo išsaugoti duomenis, susijusius su krata. Pareiškėjas taip pat prašo apie atliekamus neteisėtus Vilniaus PN veiksmus informuoti prokurorą.

44. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

45. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

46. Pareiškėjas padavė atsikirtimą, kuriame nurodo, kad Vilniaus PN nepaneigė nei vieno jo nurodyto argumento. Iš atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų argumentų galima suprasti, kad pareiškėjas atsakovo atstovo yra kaltinamas sukčiavimu, t. y. siekiu pasipelnyti valstybės sąskaita. Teismas arba pats tai turėtų įvertinti, arba kreiptis į prokurorą dėl reiškiamų nepagrįstų kaltinimų pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

48. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus PN nepaneigė, jog 2018 m. liepos 18 d. kratos metu buvo paimti pareiškėjui priklausę daiktai (motinos ir buvusios sutuoktinės laiškai, kompaktinės plokštelės, šventintas kryželis, žurnalai, indai) ir jie pareiškėjui negrąžinti, bei nesupažindinę pareiškėjo su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 61-09, padarė išvadą, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip privalėjo veikti, o dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tuo pagrindu teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

49. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus. Pareiškėjas, nesutikdamas su jo nurodytų aplinkybių vertinimu, dėl ko jo skundas buvo tenkintas tik iš dalies, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Atsakovo atstovas Vilniaus PN, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o tuo atveju, jei bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

50. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

51. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pareiškėjo įvardintais, jo nuomone, padarytais procesinės teisės pažeidimais, pažymi, kad pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylos duomenis, nenustatyta procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taip pat nenustatyti skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš esmės sudarė tinkamas sąlygas įgyvendinti jo procesines teises nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju buvo pažeistos jo procesinės teisės, iš esmės yra niekuo nepagrįsti (pvz., nors pareiškėjas nurodo, kad jis nebeturėjo galimybės pateikti atsikirtimų į Vilniaus PN 2021 m. kovo 23 d. raštą Nr. 9-1600, nes jį šis raštas pasiekė tik 2021 m kovo 31 d., tačiau minėtame rašte Vilniaus PN ir nenurodė jokių naujų argumentų ar aplinkybių (duomenų). Priešingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas šioje byloje veikė tinkamai, abiem proceso šalims tinkamai sudarė sąlygas įgyvendinti jų procesines teises. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad teismas šioje byloje buvo šališkas, jei teismas ir prašė papildomų duomenų (aplinkybių patikslinimo) iš atsakovo atstovo, tai tik siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą.

52. Dėl duomenų ir aplinkybių vertinimo byloje pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

53. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

54. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu minėtų įrodymų vertinimo taisyklių kontekste, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos duomenis ir nustatė bylos aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir duomenis, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas.

55. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės tinkamai taikė teisinį reguliavimą, reglamentavusį pareiškėjo bausmės atlikimo režimą (tvarką) ir kalinimo sąlygas, ginčo laikotarpiu t. y. BVK ir kitus kalinimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas iš esmės buvo kalinamas tinkamo bausmės atlikimo režimo (tvarkos) sąlygomis, pagrįstai pareiškėjui buvo taikyti jo laisvių ir teisių ribojimai, o įgyvendinant pareiškėjo bausmės vykdymą (kartu jo teises) (išskyrus nustatytus tam tikrus pažeidimus) iš esmės nebuvo nukrypta nuo tai reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti realią neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas daryti kitokias išvadas. Taigi teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo, jų nebekartoja, pripažindama, kad iš esmės visi pareiškėjo argumentai, išdėstyti tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, nepagrindžia, kad jis Vilniaus PN buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (išskyrus nustatytus tam tikrus pažeidimus) ir dėl to patyrė neturtinę žalą.

56. Visgi teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas visą ginčui aktualų laikotarpį galėjo pasinaudoti dušu, kuriame buvo įrengtos pertvaros, nes tokių duomenų byloje atsakovo atstovas nepateikė. Kaip pats pareiškėjas nurodė, Vilniaus PN dušuose pertvaros buvo įrengtos 2019 m. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos laisvės atėmimo įstaigai įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti tokią įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021, 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, buvo pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu, t. y. pažeisti Konstitucijos 22 straipsnis ir Konvencija 8 straipsnis, garantuojantys asmens teisę į privatumą.

57. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus PN, nepaneigė, jog 2018 m. liepos 18 d. kratos metu buvo paimti pareiškėjui priklausę daiktai (motinos ir buvusios sutuoktinės laiškai, kompaktinės plokštelės, šventintas kryželis, žurnalai, indai) ir jie pareiškėjui negrąžinti. Nors Vilniaus PN nurodo, kad jau yra praėję daugiau nei 3 metai, dėl to su šia aplinkybe susijusių duomenų negali pateikti (tokie duomenys po 3 metų įstaigoje nebesaugomi), tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas šią aplinkybę skunde teismui buvo nurodęs, kai dar nebuvo suėję 3 metai. Dėl to atsakovo atstovo argumentai šiuo aspektu nevertintini kaip paneigiantys minėtą teismo išvadą dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, susijusio su iš jo kratos metu paimtais ir negrąžintais daiktais.

58. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas tinkamai nebuvo supažindintas su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 61-09, kurio pagrindu jį perkėlus į drausmės grupę iš jo buvo paimti tam tikri jo daiktai. Ant minėto nutarimo nematyti pareiškėjo parašo, kad jis su šiuo nutarimu buvo tinkamai supažindintas (nutarimo kopiją gavo), nors ant kitų byloje pateiktų nutarimų tokie pareiškėjo parašai yra. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas nelaikytinas tokiu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, tai iš esmės formalaus pobūdžio pažeidimas, nėra abejonių, kad pareiškėjas iš esmės turėjo suprasti (jei ne iš karto, tai vėliau), kad būtent dėl perkėlimo į drausmės grupę iš jo paimami daiktai.

59. Visgi nustačius, kad 2018 m. liepos 18 d. kratos metu buvo paimti pareiškėjui priklausę daiktai (motinos ir buvusios sutuoktinės laiškai, kompaktinės plokštelės, šventintas kryželis, žurnalai, indai) ir jie pareiškėjui negrąžinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, konstatuotina, jog Vilniaus PN šiais aspektais neveikė taip, kaip turėjo veikti, o dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

60. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šiuo atveju pakaktų apsiriboti pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimu, dėl to vertintina, kad yra pagrindas kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigine kompensacija. Atsižvelgusi į nustatytus pažeidimus, t. y., kad nenustatyta, jog pareiškėjui padaryti pažeidimai buvo itin sunkaus pobūdžio, kurie galėjo sukelti pareiškėjui ilgalaikes sunkias neigiamas pasekmes, įvertinusi, kad pareiškėjas pagrįstų argumentų ir įrodymų, kurie įrodytų priešingai, nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į papildomai nustatytą teisės į privatumo naudojantis dušu pažeidimą (pareiškėjas, kaip pats nurodė, ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d. dušu galėjo pasinaudoti kartą per savaitę, dėl to darytina išvada, kad dušu naudojosi iki 160 kartų, tačiau, kaip, pats pareiškėjas nurodė, 2019 m. pertvaros dušuose jau buvo įrengtos), pareiškėjui priteistina 250 Eur suma jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra adekvati suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmestinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į prokurorą netenkinamas, nes nenustatyta jokių duomenų apie galimus pažeidimus, dėl kurių būtų pagrindas kreiptis į prokurorą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo S. V. skundą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui S. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo S. V. skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius