2018-12-19 Nr. AB-23591-3-61-3-02679-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1206-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02679-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. R. (R. R.)) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT, Tarnyba) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-171-(14.49.3.) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė Žemėtvarkos tarnybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 0,6228 ha ploto žemę buvusioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į 0,3114 ha žemės plotą, o į kitą 0,3114 ha plotą pretenduoja jos brolis R. R.

3. Pareiškėja nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 25 d. raštu pakvietė ją 2016 m. balandžio 20 d. 14 val. atvykti į posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas klausimas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko H. B. iki nacionalizacijos turėtą žemę, atlyginant pinigais, priėmimo. Pareiškėja posėdyje dalyvavo, tačiau nesutiko su ketinimu jai atlyginti už žemę pinigais, savo nesutikimą raštu išdėstė 2016 m. gegužės 18 d.

4. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. gegužės 26 d. atsiuntė NŽT 2016 m. balandžio 28 d. priimto sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. R.“ ir Tarnybos 2016 m. gegužės 4 d. pažymos „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ kopiją. NŽT informavo, kad H. B. iki nacionalizacijos turėti žemės sklypai ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)) ir ties (duomenys neskelbtini) g. (buvusi (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami, nes yra užstatyti daugiabučiais namais, visuomenės bei komercinės paskirties pastatais, patenka į (duomenys neskelbtini) gatvės ribas.

5. Pareiškėja nurodė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintame 1 priede ji yra įrašyta į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti. Atsakovas rezervavo 0,12 ha žemės plotą naujam žemės sklypui gauti, o už likusį negrąžintą žemės plotą priėmė vienašališką nepagrįstą sprendimą atlyginti pinigais.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad ji 2012 m. buvo atsisakiusi siūlomos kompensacijos pinigais. Remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 37 punktu pareiškėja nurodė, kad lygiavertis naujas žemės sklypas jai bus suteiktas tik po to, kai ji gaus naują žemės sklypą individualiai statybai, tuomet bus galimi du alternatyvūs nuosavybės teisių atkūrimo būdai: arba pasirinkimas naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai, arba kompensacija pinigais. Pareiškėjos įsitikinimu, išreikšti valią suteikti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai bus galima tik po to, kai bus perduotas neatlygintinai naujas žemės sklypas individualiai statybai. Be to, pareiškėja teigia, kad nustatyta simbolinė kompensacija yra neteisinga.

7. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą atkurti jai nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ekvivalentine natūra. 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. B. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) g. (buv. (duomenys neskelbtini)) natūra.

9. Tarnyba teigė, jog pareiškėja yra neteisi teigdama, kad suteikus iki 0,12 ha žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste ji įgis teisę gauti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai, nes iki 2003 m. balandžio 1 d., t. y. per Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nurodytą terminą pareiškėja neišreiškė valios dėl lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje miesto ar kaimo vietovėje. Pareiškėjos nurodytas atkūrimo būdas – grąžinimas natūra, šiuo atveju yra negalimas, nes buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai, nes užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais, visuomeninės bei komercinės paskirties pastatais ir patenka į (duomenys neskelbtini) g. ribas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja tiek 1991 m. gruodžio 31 d., tiek 2003 m. kovo 31 d. prašymuose atkurti nuosavybės teises į žemę išreiškė valią nuosavybės teises atkurti natūra. Nagrinėjant šiuos prašymus buvo nustatyta, kad buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes yra užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais, visuomeninės bei komercinės paskirties pastatais, patenka į (duomenys neskelbtini) g. ribas. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu teismas sprendė, kad minėta žemė negali būti atkurta pareiškėjos nurodytu būdu – natūra. Teismas nustatė, kad 2012 m. vasario 17 d. atsakovas raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-3346 pareiškėjai pasiūlė iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais, tačiau pareiškėja tokio prašymo nepateikė. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdas atkurti natūra nagrinėjamu atveju negalimas, o pareiškėja neišreiškė valios dėl jo pakeitimo, teismas sprendė, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, bei atmetė pareiškėjos argumentą, kad suteikus jai naują 0,12 ha žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste ji įgis teisę gauti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai.

12. Nustatęs, kad atsakovas apskaičiuodamas kompensaciją rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo apskaičiuota kompensacija, kadangi pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų atsakovo atliktus skaičiavimus, todėl pareiškėjos argumentą dėl neteisingo kompensacijos dydžio atmetė.

III. 13. Pareiškėja K. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-688-281/2017, kurioje buvo nagrinėjamas trečiojo suinteresuoto asmens R. R. skundas, įvertinęs bylos aplinkybes, kurios sutampa su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visuma, tenkino pareiškėjo R. R. skundą ir panaikino NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais.

13.2. Pareiškėja 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė aiškią valią dėl žemės atkūrimo būdo – natūra, be to, jai nebuvo žinoma, kad buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei. NŽT tik 2015 m. sausio 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-224 informavo pareiškėją apie tai, kad buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir kokie yra galimi atlyginimo būdai už valstybės išperkamą žemę. Pareiškėja neketindama keisti valios dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo, pagrįstai atsisakė NŽT 2012 m. vasario 17 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104)-3346 išdėstyto siūlymo už žemę atlyginti pinigais.

13.3. Apeliantė laiku ir tinkamai pareiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tad atsakovas nepagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi. Teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

13.4. Remdamasi Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punktu pareiškėja nurodo, kad lygiavertis naujas žemės sklypas jai bus suteiktas tik po to, kai ji gaus naują žemės sklypą individualiai statybai, tuomet bus galimi du alternatyvūs nuosavybės teisių atkūrimo būdai: arba pasirinkimas naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai, arba kompensacija pinigais. Pareiškėjos įsitikinimu, išreikšti valią suteikti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai bus galima tik po to, kai bus perduotas neatlygintinai naujas žemės sklypas individualiai statybai. Apeliantė negalėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti visų ateityje pageidaujamų atkūrimo būdus, nes tada dar nežinojo, ar atsakovas galės atkurti nuosavybės teisės grąžinant natūra, bei kokią žemės dalį galės grąžinti natūra, taip pat nežinojo, ar po žemės grąžinimo natūra ir po naujo 0,12 ha ploto žemės sklypo suteikimo liks dar koks nors žemės plotas, už kurį galės prašyti lygiaverčio naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Nesant galimybės apeliantei atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį jos pasirinktu būdu – natūra (kadangi Vilniaus miesto savivaldybė savo kompetencijos ribose pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas priskyrė buvusio savininko turėtą žemę valstybės išperkamai žemei), jai pagrįstai vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi buvo atkurtos nuosavybės teisės už jai tenkančią likusią neatkurtą 0,1914 ha žemę atlyginant pinigais.

14.2. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad ji galės išreikšti valią pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą gauti lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai tik tada, kai Tarnyba suteiks apeliantei nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kadangi Sprendime pagrįstai nurodyta, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais apeliantė nebuvo pasirinkusi kitokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (LVAT 2013 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Nr. A525-1375/2013; kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 49S-171-(14.49.3.), kuriuo nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1914 ha žemės, atlyginant pinigais (2660,80 Eur) ir nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,1200 ha žemę bus atkurtos vėliau, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

18. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

19. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais, kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

20. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

21. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai, kuriame prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. B. turėtą žemę ekvivalente natūra, 2003 m. kovo 31 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktame prašyme pareiškėja nurodė, kad „prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. B. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) g. (buvusioje (duomenys neskelbtini)) natūra“ (II t., b. l. 111). Duomenų apie jokius kitokius pareiškėjo prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjos valia, nagrinėjamoje byloje nėra. Taigi, pareiškėja išreiškė valią, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūra.

22. Kadangi pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nėra pakeitusi savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pareiškusi valią gauti lygiavertį žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 s. 4 p. pagrindu), apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjos argumentus, jog jai dar turėtų būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas neatlygintinai nuosavybėn.

23. Taigi, byloje nustatyta, ir dėl to ginčo byloje nėra, jog pareiškėja pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, byloje surinkti įrodymai patvirtina ir ginčas dėl to byloje taip pat nėra keliamas, kad žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Todėl konstatuotina, jog pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – atkūrimas natūra – yra negalimas.

24. Atsakovas 2012 m. vasario 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-3346 (II t., b. l. 70–71) informavo pareiškėją, jog Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004 m. liepos 9 d. informavo, kad H. B. iki nacionalizacijos turėta žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių atkūrimas į pareiškėjai priklausančią žemę turėtų būti vykdomas kitais būdais. Nurodė, kad pasikeitus Atkūrimo įstatymui yra galimybė nuosavybės teises į valstybės išperkamą žemę atkurti pinigais ir kad iki 2012 m. birželio 1 d. pareiškėja turi galimybę pakeisti valią dėl pasirinkto atkūrimo būdo, tačiau pareiškėja nepatikslino savo pasirinkto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar kompensavimo būdo.

25. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pareiškėjai buvo suteikta visa būtina informacija, patvirtinanti, jog pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – atkūrimas natūra – negali būti realizuotas, taip pat kad pareiškėja turi teisę pasirinkti kitą priimtiną, Atkūrimo įstatymo numatytą nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdą, tačiau pareiškėja šia savo teise Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nepasinaudojo.

26. Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. Įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) numatyta situacija, kai šio įstatymo nustatytais terminais pareiškėjas nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, kai jo prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių. Todėl vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis pareiškėjai nuosavybės teisės turi būti atkuriamos atlyginant pinigais. Darytina išvada, jog atsakovas skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į žemę išmokant kompensaciją pinigais.

27. Pasisakydama dėl apeliantės argumento, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-688-281/2017 analogišku atveju panaikino NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nėra aktualus, pirmiausia dėl to, kad vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, antra, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenis, pareiškėjos nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas neįsiteisėjo ir buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1189-525/2018, kuriame laikomasi iš esmės tokios pat pozicijos, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys