2016-02-15 Nr. AB-3668-3-62-3-03006-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-412-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03006-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo MB „Kamnis“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas MB „Kamnis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 3–6) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22.00 val. iki 8.00 val. prekybos vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir atsakovas, apeliantas) 2013 m. spalio 25 d. išdavė licenciją Nr. 1820, leidžiančią verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais, bei 2013 m. lapkričio 14 d. išdavė licenciją Nr. 2302, leidžiančią verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, adresu: (duomenys neskelbtini). Dar net nepradėjus vykdyti aktyvios ūkinės–komercinės veiklos ir nesant jokių jo pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos tokios veiklos ribojimui, tą pačią dieną, kai buvo išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais visą parą, ginčijamu sprendimu nuspręsta pritaikyti apribojimus. Nagrinėjamu atveju, priimant skundžiamą sprendimą, nevertintos visos svarbios faktinės aplinkybės, susijusios su jo ūkine–komercine veikla. Neturi duomenų, o, be to, tokių duomenų faktiškai ir negali būti, kurių pagrindu būtų konstatuota, jog dėl jam išduotos licencijos būtų kaip nors pažeistas viešasis interesas. Taip pat nėra duomenų, kad, prieš priimant ginčijamą sprendimą, būtų gauta iš Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardytų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštų nuomonių ar pasiūlymų dėl neigiamų, su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių, faktų pareiškėjo vardu valdomoje kavinėje. To negalėjo būti nustatyta, nes vienu metu buvo išduota licencija prekiauti visą parą alkoholiniais gėrimais ir tuo pat metu ji be pagrindo buvo apribota. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina, jog skundžiamas sprendimas adresu: (duomenys neskelbtini), apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 val. iki 8.00 val., nėra pagrįstas objektyviai nustatytais konkrečiais faktais.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 57–65) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. sprendime nurodytose prekybos vietose. Kadangi šis sprendimas galioja visoje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nustatant konkrečius apribojimus tam tikrose miesto vietose, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis, ir tai yra nevienkartinis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų, todėl tai yra norminis aktas.

Dėl to pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 skirsnį gali teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pažymėjo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl privalu atsižvelgti į žmonių nuomonę, užtikrinti jų interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais.

Teigė, kad ginčijamas norminis teisės aktas priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, turto apsaugą, taip pat kitų konstitucinių vertybių apsaugą, atsižvelgus į Kauno vyriausiojo policijos komisariato raštuose pateiktus duomenis dėl pareiškėjo prekybos vietos, taip pat įvertinus tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, miesto visuomenės valią – (duomenys neskelbtini) bendruomenių, kurios pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasmę yra tinkamas subjektas, taip pat (duomenys neskelbtini) jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuomones.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką visų pirma yra skirta mažinti alkoholio prieinamumą, su alkoholio vartojimu susijusią tiesioginę žalą sveikatai, taip pat moralinę, socialinę žalą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, bet ne vien tik nustatant teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Pažymėjo, kad ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme (18 str. 3 d. 1 p.).

Nurodė, kad ginčo prekybos vieta yra gyvenamųjų namų teritorijoje, todėl vertintina kaip nesaugumo židinys, ir šioje miesto teritorijoje būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 138–144) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. (duomenys neskelbtini) prekybos vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje ginčas tarp šalių kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalies, kuria prekybos vietoje (duomenys neskelbtini) buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val., teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytų ribojimų taikymo.

Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcija) 18 straipsnio 9 dalimi ir pažymėjo, jog šioje dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą.

Teismas pažymėjo, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo dalykas dažnai lemia ir įrodinėjimo priemones, kuriomis vienos ar kitos aplinkybės byloje gali būti nustatytos, skirtingų faktų bylose nustatymui taikomi nevienodo įrodytumo laipsnio ir įrodymų pakankamumo kriterijai. Jei prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai, dažniausiai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, objektyvioji jo pusė, bet ir pažeidėjo kaltė, kiti subjektyviosios pusės elementai, tai viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013).

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir vertindamas teismų praktiką, pažymėjo, jog vietos savivaldybės taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktų pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo pagal savo kompetenciją reaguoti į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardytų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau ši Alkoholio kontrolės įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Taigi, pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009).

Teismas nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kiek yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti tam tikras prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl tokio akto atitikties paminėtos įstatymo nuostatos reikalavimams, teismui privalu įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (ginčo atveju – MB „Kamnis“) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias paminėtą sprendimą. Nors savivaldybių taryboms Alkoholio kontrolės įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas savivaldybė privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatyme nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais.

Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant šių principų, be to, teismo vertinimu, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu. Ginčo sprendimą lydinčiuose dokumentuose motyvacijos, dėl ko priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val., nėra, ir tai yra esminis ginčijamo sprendimo trūkumas. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija MB „Kamnis“ 2013 m. lapkričio 14 d. išdavė licenciją Nr. 2302, suteikusią MB „Kamnis“ teisę visą parą kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pardavinėti alkoholinius gėrimus, skirtus vartoti vietoje ir išsinešti, o atsakovas ginčijamu sprendimu tą pačią dieną apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22.00 val. iki 8.00 val.

Akivaizdu, kad pareiškėjui priklausanti įmonė iki ginčijamo sprendimo priėmimo jokios veiklos, susijusios su alkoholinių gėrimų prekyba, nevykdė, todėl aplinkybių, objektyviai patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas sprendime nurodytoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) yra tinkama priemonė siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nėra, taikoma priemonė pareiškėjo atžvilgiu viešuoju interesu nepagrįsta. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo Nr. TP-14 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųsto savivaldybės tarybos sprendimo motyvų.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, kurioje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl to paties ginčijamo sprendimo teisėtumo, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų aspektu pabrėžė, kad „Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas“.

Teismas pažymėjo, jog prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl nurodytų veiksmų. Teismo vertinimu, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nurodyti subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad gyventojai, bendrijos, bendruomenės ar jų atstovai, visuomeninės organizacijos tik pritarė išimtinai mero iniciatyva jau parengtam bei pateiktam Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektui. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 ši aplinkybė taip pat buvo vertinama, konstatuojant, jog sprendimo priėmimo metu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl nurodytų veiksmų.

Teismas nustatė, kad atsakovo atstovė nurodė, jog savivaldybės taryba klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo svarstė ir sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštuose nurodytus faktus ir bendruomenės centrų nuomonę. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas ginčijamo sprendimo preambulėje yra nurodytas kaip dokumentinis šaltinis, kuriuo grindžiamas individualus administracinis aktas. Remdamasis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštu, teismas nustatė, kad nuo 2013 m. pradžios su kavine-baru, esančia adresu: (duomenys neskelbtini), susiję 13 pranešimų policijai ir kad viešosios tvarkos pažeidimai, kūno sužalojimai, vagystės baruose yra tiesiogiai susiję su alkoholio vartojimu, todėl siūlyta savivaldybės tarybai riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.

Teismas pažymėjo, kad šiame rašte visiškai nėra informacijos, kokie pažeidimai padaryti ir kaip jie konkrečiai susiję su MB „Kamnis“ vykdoma veikla prekiaujant alkoholiu, be to, visiškai neaišku, kuriuo laiku jie buvo padaryti, tai turėtų būti svarbu svarstant klausimą dėl prekybos alkoholiu laiko apribojimo. Be to, MB „Kamnis“ iki ginčijamo sprendimo priėmimo jokios veiklos, susijusios su alkoholinių gėrimų prekyba, nevykdė (paminėtu adresu veiklą, susijusią su alkoholinių gėrimų prekyba, anksčiau vykdė kita, ne pareiškėjui priklausanti įmonė).

Taigi, teismo vertinimu, pagrindo spręsti apie konkrečias negatyvias pasekmes bendruomenei, atskiriems jos nariams, kitas įvairaus pobūdžio problemas, kurias tiesiogiai lėmė pareiškėjo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, nėra. Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011), priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka, remiantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies dispozicijoje numatytomis sąlygomis, nustatyti viešojo intereso pažeidimą.

Vis tik, teismo nuomone, ginčo atveju tokių faktinių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, analizės savivaldybė neatliko, tinkamo visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimo objektyviai nenustatė ir sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdama pareiškėjui taikomų poveikio priemonių.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir apibendrindamas nurodytus duomenis, padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22.00 val. iki 8.00 val. pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje priėmė, neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, neigiamai paveikusią viešąją tvarką, rimtį ir saugumą tiek teritorijose, kuriose yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasmę prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai). Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu neegzistavo jokių prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjui priklausančiai prekybos vietai (duomenys neskelbtini).

Teismo vertinimu, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-607 priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas, įgyvendindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą, prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne konkretiems ūkio subjektams (įmonėms), bet pasirinktoms 24 prekybos vietoms (duomenys neskelbtini) mieste, nurodant nekilnojamojo turto adresus. Atsakovas nurodė, kad taip buvo siekiama, jog konkrečios įmonės neturėtų galimybės po alkoholio licencijos panaikinimo įsteigti naują įmonę ir vėl vykdyti tą pačią ūkinę veiklą toje pačioje veiklos vykdymo vietoje. Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikė prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, galima pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai galbūt yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkui), kuriame vykdoma ūkinė veikla. Teismo nuomone, atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Nors Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatų analizė (Taisyklių 9.5, 27, 35, 48 p.) leidžia konstatuoti, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei.

Teismas nurodė, kad atsakovas teigė, jog ginčijamas sprendimas yra norminis teisės aktas, nes jame įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims, prekiaujantiems ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose, jis skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu, orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Teismas atkreipė atsakovo dėmesį į tai, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo paminėtos praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 ir kt.).

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 konstatavo, jog, nustačius, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. neatlikus objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimo, kiti atsakovo argumentai (savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos laiką pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą, dėl sąžiningos konkurencijos laisvės ir kt.) nėra reikšmingi ginčui išspręsti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas – panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. (duomenys neskelbtini) prekybos vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Teismas pabrėžė, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui, tinkamai įgyvendinus Viešojo administravimo įstatymo, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei objektyviai nustačius, jog būtent dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos kyla viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, saugios, kultūringos aplinkos neužtikrinimu šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojams, pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 148–157) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra norminis teisės aktas – jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims, prekiaujantiems ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis yra skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas išimtinai su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Tai, kad ginčijamu atveju yra aiškiai identifikuotos prekybos vietos, nepadaro šio teisės akto individualiu. Jokių išskirtų konkrečių subjektų šiame sprendime nėra. Vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms, ten veiklą vykdančioms įmonėms (ir neretai vienoje prekybos vietoje yra net kelios licencijos, išduotos skirtingoms įmonėms), todėl tai yra dar vienas argumentas, kad priimtas sprendimas neabejotinai yra norminis teisės aktas. Jis nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu / būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu / vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. nustatoma teisės norma. Vien tik tikslaus adreso nurodymas nėra ir negali būti laikomas požymiu, skiriančiu norminį teisės aktą nuo individualaus. Pareiškėjas nėra subjektas, kuris pagal ABTĮ 16 skirsnį gali teikti pareiškimą / prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

2. Nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turi būti iniciatoriumi rengiant teisės aktą, ginčo atveju sprendimo projektą, tik yra nurodoma, kokia informacija turėtų būti pagrindu priimant sprendimą, t. y. tam tikrų Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009 išaiškino, kad „pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą“, todėl savivaldybių tarybos pagal šį išaiškinimą ne tik gali, bet ir privalo būti iniciatoriais rengiant teisės aktą. Teismo teiginys, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje paminėti ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent šioje nuostatoje nurodyti subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai, yra niekuo nepagrįstas. Kauno miesto savivaldybė paragino tam tikrus subjektus naudotis teisės aktų jiems suteiktomis teisėmis.

3. Teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009 suformuotos praktikos. Teismas visiškai ignoravo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemonę, t. y. siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams, sudaryti saugias gyvenimo sąlygas aplinkiniams, o ne laukti galimo sunkios nusikalstamos veikos padarymo, ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų, t. y. sveikatą žalojančių produktų prekybai, nepaisant nei prekybos vietos, nei bendruomenės nuomonės. Užtenka įvertinti prekybos vietą, tam tikrų subjektų nuomonę arba pasiūlymus. Pozicijos, jog, savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytas sąlygas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-382/2012. Teismas nepagrįstai siejo skundžiamą sprendimą su konkrečiais subjektais ar jų veiklos apribojimais. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad nebuvo jokio pagrindo imtis priemonių dėl tvarkingos, kultūringos aplinkos, saugumo ir viešosios rimties užtikrinimo.

4. Nesutinka, kad neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės bei pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus konstitucinius lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos laisvės principus. Priimant ginčijamą sprendimą, buvo labai kruopščiai išnagrinėta situacija, kad nebūtų pažeistas būtent proporcingumo principas. Konkurencijos įstatymas nebuvo pažeistas.

5. Nepagrįstas yra aiškinimas, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui. Prekybos laiko ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas teisės aktuose (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d., 18 str. 3 d. 1 p.). Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012, 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009). Apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką įmonei ir toje vietoje pradėjus prekiauti alkoholiniais gėrimais kitai įmonei, viešasis interesas ir toliau būtų pažeidinėjamas, nes gyventojai ir toliau neturėtų sveikos ir saugios aplinkos. Ginčijamo sprendimo ar jo dalies panaikinimas ne tik paneigtų išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, bet ir prieštarautų vietos bendruomenės, gyventojų, taip pat (duomenys neskelbtini) jaunimo valiai. Prekyba alkoholiu apribota tik nuo 22 val. iki 8 val., o likusiu laiku prekyba alkoholiu subjektams, turintiems licencijas prekiauti alkoholiu, yra galima.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 162–173) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas. Jame iš esmės pateikiami argumentai, kurie jau buvo naudoti pirmosios instancijos teisme, ir nepateikiamas nė vienas pagrįstas argumentas, kuris galėtų patvirtinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidus materialinės ir (ar) proceso teisės normas. Vien subjektyvi bei tinkamai nepagrįsta atsakovo nuomonė ir noras, kad teismo sprendimas būtų panaikintas, nėra tinkamas pagrindas pakeisti ar panaikinti sprendimą.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išnagrinėjęs tokią pačią bylą apeliacine tvarka dėl to paties atsakovo sprendimo teisėtumo ir galutiniu sprendimu pripažinęs, kad atsakovo sprendimas yra neteisėtas, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014. Šiuo atveju nėra jokių galimybių spręsti bylą priešingai ar kitaip, nei išsprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

3. Teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog atsakovo sprendimas nėra norminis teisės aktas. Sprendimas yra individualus administracinis aktas, nėra absoliučiai jokio pagrindo sutikti su atsakovo motyvais, teigiančiais priešingai. Atsakovo pateikiamas vertinimas ir pozicija, jog sprendimas yra norminis aktas, yra visiškai nepagrįsta ir neatitinka nei faktinės situacijos, nei teisinio reglamentavimo.

4. Teismo sprendime pagrįstai ir teisėtai teigiama, kad prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamajam turtui), nes tai nesuderinama ne tik su atsakovo įgaliojimais, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Atkreipia dėmesį į Taisyklių 9.5, 27, 35, 48 punktus. Teismų praktika taip pat vienareikšmiškai patvirtina, jog ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne turtui. Atsakovas akivaizdžiai viršijo savo įgaliojimus ir dėl to priėmė absoliučiai neteisėtą sprendimą.

5. Teismo sprendime teisėtai ir pagrįstai laikomasi pozicijos, jog atsakovo teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas tokiems ribojimams taikyti. Šią poziciją neginčijamai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009, 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008). Tokios pačios pozicijos laikosi net ir patys atsakovo teisininkai. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai šioje teisės normoje nurodyti subjektai savo iniciatyva kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai.

6. Teismas absoliučiai teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad informacija, kuria buvo remiamasi priimant sprendimą, yra nemotyvuota ir nepakankama prekybos alkoholiniais gėrimais laikui apriboti. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtino, jog dėl pareiškėjo veiklos buvo pažeistas viešasis interesas. Nebuvo absoliučiai jokio pagrindo apriboti pareiškėjo veiklą.

7. Teismas taip pat teisėtai bei pagrįstai pripažino, jog sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Sprendimu taikomas ribojimas yra visiškai nemotyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Iš nurodyto atsakovo sprendimo matyti, kad prekyba alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. buvo apribuota (uždrausta) 24 prekybos vietose, tarp jų ir pareiškėjo kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Pastebėtina, kad šiame atsakovo sprendime paminėtose alkoholio prekybos vietose ūkine veikla besiverčiantys subjektai, tarp jų ir pareiškėjas, nėra nurodyti (nėra net paminėti). Sprendime tik nurodyta, kad jis yra priimamas, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, atsižvelgiant į (jame išvardytus) Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštus bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados 2013 m. spalio 24 d. raštą Nr. 20-26-S-16765 ir siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių apsaugos (b. l. 22).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu (su sprendimo dalimi, kuri skirta jo valdomos kavinės veiklos apribojimui), teigia, kad priimti tokį sprendimą nebuvo objektyvaus faktinio pagrindo. Pagrindinis atsakovo nesutikimo su pareiškėjo teismui paduotu skundu argumentas yra tai, kad, atsakovo įsitikinimu, šis jo sprendimas pagal savo pobūdį yra norminis teisės aktas, kuris pareiškėjo, kaip netinkamo subjekto, negali (negalėjo) būti apskųstas administraciniam teismui individualaus ginčo nagrinėjimo tvarka.

Atsižvelgdama į nurodytus ginčo šalių argumentus, kolegija pripažįsta būtina pirmiausia aptarti paminėtus atsakovo argumentus dėl ginčo sprendimo teisinės prigimties.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad individualaus ir norminio teisės aktų apibūdinimai yra pateikti ABTĮ 2 straipsnyje, pagal kurį individualus teisės aktas - vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (14 d.), norminis teisės aktas - įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (13 d.). Aiškindama šias straipsnio dalis lingvistiniu ir teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, kolegija pažymi, kad esminis sąvokų „individualus teisės aktas“ ir „norminis teisės aktas“ tarpusavio atskyrimo požymis yra tai, kokiai asmenų grupei jis (teisės aktas) yra skiriamas, t. y. individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei arba individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Šiame kontekste pažymėtina, kad (kalbant apie individualų teisės aktą) ne visada asmenys, kuriems tiesiogiai yra skirtas tam tikras teisės aktas, turi būti įvardyti kaip šio teisės akto adresatai. Aplinkybė, ar tam tikras teisės aktas gali būti priskirtas individualių teisės aktų kategorijai, gali būti nustatyta ir kitais, negu tiesioginiu asmenų įvardijimo, būdais. Tačiau tai turi būti tokie asmenų identifikavimo būdai, pagal kuriuos galima būtų vienareikšmiškai suprasti (nustatyti), apie kokį asmenį (kokią asmenų grupę) yra kalbama priimtame teisės akte.

Kalbant apie šioje administracinėje byloje nagrinėjamą situaciją, pažymėtina, kad ginčo sprendime yra tiesiogiai įvardytos alkoholio prekybos vietos, kurioms yra taikytinas paminėtas prekybos šiais gėrimais laike apribojimas. Toks ginčo sprendimo galios nukreipimo būdas leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad jis (aptariamas sprendimas) yra adresuotas jame išvardytų prekybos vietų savininkams, t. y. konkretiems asmenims. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad ginčo sprendimas pagal savo teisinę prigimtį priskirtinas individualių teisės aktų kategorijai. Kartu kolegija pažymi, kad pastarosios išvados pagrįstumą, be kita ko, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama administracinių teismų praktika tokio pobūdžio bylose (pvz., 2014-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, 2015-10-19 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1907/2015 ir kt.). Todėl atsakovo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Pasisakydama dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad tai yra ginčo teisinius santykius reglamentuoti skirta specialioji materialinės teisės norma. Pagal ją (2010-06-17 įstatymo Nr. XI-909 redakcija), savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Šioje dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme numatytų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai - priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodinėjimo dalykas dažnai lemia ir įrodinėjimo priemones, kurių pagalba vienos ar kitos aplinkybės byloje gali būti nustatytos; skirtingų faktų bylose nustatymui taikomi nevienodo įrodytumo laipsnio ir įrodymų pakankamumo kriterijai. Jei prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai, dažniausiai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, objektyvioji jo pusė, bet ir pažeidėjo kaltė, kiti subjektyviosios pusės elementai, tai viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.).

Atsižvelgdama į nurodytą nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo specifiką, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems įrodymų įvertinimo argumentams, daro išvadą, kad byloje esantys (pirmosios instancijos teismo aptarti) įrodymai nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovo pritaikytas prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymo požiūriu yra pagrįsta prevencinė priemonė. Kartu kolegija pripažįsta būtina pažymėti, kad pats atsakovas, užimdamas klaidingą (kolegijos pirmiau aptartą) poziciją šiame ginče, net neįrodinėjo šioje administracinėje byloje tokios priemonės taikymo pareiškėjui pagrįstumo. Tai, kolegijos manymu, taip pat nulemia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstumą.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, atsakovo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė