2020-02-05 Nr. AB-2611-3-62-3-02538-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-108-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02538-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2017 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kelių policijos valdybos viršininko 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 20-5-115143 (2.2) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Kauno AVPK Kelių policijos valdybos viršininką suteikti pareiškėjui leidimą naudoti transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad po 2009 m. patirtos traumos juda neįgaliojo vežimėliu. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjui nustatė 20 proc. darbingumą. Su traumos pasekmėmis pareiškėjas susiduria kasdien, nes vienintelis tinkamas šlapinimosi būdas – kateterizacija, t. y., į šlapimo surinkėją įvedant kateterį iki šlapimo pūslės. Kad pareiškėjas galėtų patenkinti savo poreikius be didesnių nepatogumų, atsirado būtinybė tamsinti transporto priemonės langus daugiau nei leistina. Pareiškėjas susiduria su situacija, kai praeiviai, pastebėję jį šlapinantis, sėdint vairuotojo vietoje, sustoja prie automobilio, rodo pirštais, beldžia į automobilio langą, vadina iškrypėliu, grasina iškviesti policiją. Toks aplinkinių elgesys pareiškėją žeidžia.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kitos priemonės šlapintis, kaip galimos alternatyvos, pavyzdžiui nuolatinis kateteris (cistostoma), šlapinimasis į sauskelnes, jam yra netinkamos, nes, pabandęs šias priemones, patyrė šlapimo pūslės uždegimą. Taip pat pareiškėjas negali pakentėti ir nuvykti iki namų, artimiausios degalinės ar kitos vietos, kur yra neįgaliesiems pritaikytas tualetas, nes pajutęs poreikį šlapintis, turi tai padaryti per kelias minutes, stipriai nesijudindamas (neperlipdamas į vežimėlį iš automobilio).

4. Pareiškėjas nurodė, kad, neapkęsdamas patiriamų patyčių, psichologinio smurto ir nepatogumų, 2014 m. kreipėsi į Kauno AVPK Kauno policijos valdybos viršininką dėl galimybės užtamsinti jam priklausančios transporto priemonės priekinius šoninius langus daugiau nei leistina. Šis, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus medicininius dokumentus, susidariusią situaciją, bei tenkindamas ne tik pareiškėjo, bet ir visos visuomenės interesus, išimties tvarka priėmė sprendimą leisti užtamsinti pareiškėjui priklausančios transporto priemonės priekinius šoninius langus. Vėliau leidimą naudoti kelių transporto priemonę, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina gavo pakartotinai. Tačiau 2017 metais, pasikeitus Kauno miesto kelių policijos valdybos viršininkui, buvo pareikalauta leidimą grąžinti, motyvuojant tuo, kad leidimas gautas nepagrįstai. Pareiškėjas leidimą grąžino, tačiau, pateikus naują prašymą dėl leidimo suteikimo, gavo neigiamą atsakymą.

5. Pareiškėjas pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose nenustatyta išimtinė galimybė suteikti leidimą naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina, tačiau, vadovaujantis visuotinai pripažintais teisės principais, taip pat Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviajame protokole (toliau – ir Konvencija) įtvirtintomis nuostatomis, prašė panaikinti skundžiamą sprendimą ir tokiu būdu patenkinti jo, kaip Lietuvos valstybės piliečio, interesus, suteikti jam pilnavertę galimybę integruotis į visuomenę. Priešingu atveju pasunkėtų jo padėtis, didžiąją laiko dalį būtų priverstas būti namuose, atsisakyti mėgstamo darbo.

6. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 1V-319 „Dėl leidimų naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, išdavimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Leidimų naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, išdavimo instrukciją (toliau – ir Instrukcija), leidimas šioje instrukcijoje nustatyta tvarka gali būti išduodamas, esant Instrukcijos 4 punkte nurodytoms aplinkybėms. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme numatyta policijos veiklos teisiniai pagrindai t. y. policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis bei kitais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, Kauno AVPK Kelių policijos valdyboje 2017 m. lapkričio 16 d. buvo priimtas sprendimas neišduoti privačiam asmeniui leidimo naudoti kelių transporto priemonės, kurios stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, kadangi galiojantis teisės aktas nenumato tokios galimybės.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. lapkričio 14 d. prašymą Nr. 20-AP-28534 dėl leidimo užtamsinti jam priklausančios transporto priemonės priekinius šoninius langus, 2017 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti leidimą naudoti kelių transporto priemonę, kurios stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina. Atsakovas atsisakymą išduoti leidimą motyvavo tuo, kad Instrukcijoje nėra numatyta galimybė išduoti leidimą tamsinti automobilio langus dėl asmens neįgalumo.

10. Teismas vadovavosi Instrukcijos 4.1–4.3 punktų nuostatomis. Pagal Instrukcijos 4.1 punktą, leidimas gali būti išduodamas: valstybės institucijoms ar įstaigoms naudoti jų patikėjimo teise valdomas ar nuomos, panaudos ar kitais teisėtais pagrindais naudojamas kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina ir kurios yra naudojamos: 4.1.1. Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko ir jo pavaduotojų, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko bei ministrų; 4.1.2. teisės aktais nustatytai operatyvinei veiklai vykdyti; 4.1.3. teisės aktų nustatyta tvarka konvojuoti, eskortuoti ir lydėti; 4.1.4. Vidaus reikalų ministerijos, Generalinės prokuratūros ir joms pavaldžių institucijų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos šių institucijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pavestoms funkcijoms visuomenės saugumo ar viešosios tvarkos užtikrinimo ir ikiteisminio tyrimo srityse atlikti. Pagal 4.2 punktą – privatiesiems juridiniams asmenims naudoti jų nuosavybės ar patikėjimo teise valdomas ar nuomos, panaudos ar kitais teisėtais pagrindais naudojamas kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, teisės aktais nustatyta tvarka įregistruotai inkasavimo veiklai vykdyti. Pagal 4.3 punktą – fiziniams asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka paskirtos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, naudoti jų nuosavybės ar patikėjimo teise valdomas ar nuomos, panaudos ar kitais teisėtais pagrindais naudojamas kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina.

11. Teismas sprendė, kad minėtose Instrukcijos nuostatose išvardintas aplinkybių sąrašas, kada gali būti išduodamas leidimas, yra baigtinis ir jame nenustatyta galimybė išduoti leidimą tamsinti automobilio langus dėl asmens neįgalumo.

12. Teismas nurodė, kad atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektas ir vykdydamas savo veiklą, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais ir jam privalomais principais, o būtent: įstatymo viršenybės, objektyvumo, lygiateisiškumo. Pareiškėjui sudarius išskirtines sąlygas ir pažeidžiant Instrukcijoje nustatytus kriterijus dėl leidimų išdavimo tvarkos, atsakovas būtų pažeidęs minėtus viešojo administravimo principus.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad langų užtamsinimas yra vienintelė išeitis pareiškėjui tęsti darbinę, kultūrinę ir kitą kasdieninę socialinę veiklą, nurodė, kad yra ir kitų techninių galimybių, kurios leistų pareiškėjui patenkinti savo natūralius poreikius be didesnių nepatogumų (pvz., momentaliai prilipdomų ar nuleidžiamų užuolaidėlių ant automobilio priekinių šoninių langų įrengimas ir pan.). Be to, šoninių priekinių langų užtamsinimas, teismo nuomone, visiškai neužtikrintų pareiškėjo norimo privatumo, nes bet kokiu atveju liktų neužtamsintas priekinis stiklas.

14. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo. Teismas netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui leidimą naudoti transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina, taip pat netenkino, todėl pareiškėjo skundą atmetė visa apimtimi.

III. 15. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno AVPK Kelių policijos valdybos viršininko 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 20-5-115143(2.2) ir įpareigoti Kauno AVPK Kelių policijos valdybos viršininką pareiškėjui suteikti leidimą naudoti transporto priemones, kurių šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes dėl poreikio užtamsinti automobilio stiklus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, teismas neatskleidė bylos esmės, nepaisė pareiškėjo, kaip visuomenės nario teisėtų interesų, nesirėmė visuotinai suformuotais ir įstatymuose įtvirtintais teisės principais.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad Konvencijoje yra įtvirtintos neįgaliųjų asmenų teisės integruojantis į visuomenę skatinant jų aktyvų dalyvavimą įvairiose gyvenimo srityse. Lietuva, ratifikuodama šią konvenciją, įsipareigojo skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad šalis Konvencijos dalyvė įsipareigoja imtis visų įstatymų leidybos, administracinių ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos Konvencijos pripažintos teisės. Konvencijos 2 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „tinkamas sąlygų pritaikymas“ reiškia būtinus ir tinkamus pakeitimus ir pritaikymą, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju, siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis ar galimybė įgyvendinti šias laisves ir teises.

18. Pareiškėjo įsitikinimu, Instrukcijoje egzistuoja teisės spraga, kuri trukdo įgyvendinti fundamentalias žmogaus teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Konvencijoje ir kituose teisės aktuose. Pareiškėjo manymu, nediskriminavimo principo įgyvendinimas, pritaikant tinkamas sąlygas integruotis į visuomenę pagal pareiškėjo, kaip neįgaliojo individualius poreikius, esmingai nepažeistų viešojo administravimo principų, o kaip tik užtikrintų Konvencijos nuostatų įgyvendinimą.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad yra ir kitų techninių galimybių, kurios leistų pareiškėjui patenkinti natūralius poreikius be didesnių nepatogumų. Pareiškėjas pažymi, kad priemonės, leidžiančios patogiu ir greitu būdu užtikinti privatumą, tam tikram momentui užtamsinant langus „momentaliai prilipdomos ar nuleidžiamos užuolaidėlės“ nėra parduodamos automobilių dalių ir aksesuarų parduotuvėse. Būtent plėvelė yra anonimiškumą ir saugumą užtikrinantis sprendimas. Taip pat nesutinka su teismo argumentais apie priekinio lango netamsinimą ir pažymi, kad, sėdint lengvajame automobilyje vairuotojo vietoje, dubens sritis nėra matoma asmeniui, stovinčiam automobilio priekyje, todėl nėra pagrindo tamsinti priekinį automobilio stiklą. Tik priekinių šoninių langų tamsinimas užtikrina privatumą, apsaugo nuo staiga praeinančio, prieinančio asmens ar pravažiuojančios aukštesnės transporto priemonės vairuotojo ar keleivių dėmesio.

IV. 20. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Kauno AVPK palaiko atsiliepime į skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 21. Ginčas byloje kilo dėl Kauno AVPK Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas leisti užtamsinti pareiškėjui priklausančios transporto priemonės priekinius šoninius langus bei panaikintas 2017 m. kovo 27 d. leidimas naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina Nr. 87, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo Kauno AVPK Kelių policijos valdybos viršininką suteikti pareiškėjui leidimą naudoti transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi Instrukcijos 4 punkto, kuris nustato leidimų naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, išdavimo atvejus, nuostatomis. Teismo vertinimu, šiame punkte išvardintas aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir jame nenumatyta galimybė išduoti leidimą tamsinti automobilio langus dėl asmens neįgalumo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui sudarius išskirtines sąlygas ir pažeidžiant Instrukcijoje nustatytus kriterijus dėl leidimų išdavimo tvarkos, atsakovas būtų pažeidęs viešojo administravimo principus (įstatymo viršenybės, objektyvumo, lygiateisiškumo). Teismo nuomone, yra ir kitų techninių galimybių (momentaliai prilipdomų ar nuleidžiamų užuolaidėlių ant automobilio priekinių šoninių langų įrengimas ir pan.), kurios leistų pareiškėjui patenkinti savo natūralius poreikius be didesnių nepatogumų, todėl pareiškėjo argumentus, kad automobilio langų užtamsinimas yra vienintelė išeitis toliau tęsti savo darbinę, kultūrinę ir kitą kasdienę socialinę veiklą atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad Kauno AVPK Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Konvencijos nuostatomis, kuriose yra įtvirtintos neįgaliųjų asmenų teisės, integruojantis į visuomenę, skatinant jų aktyvų dalyvavimą įvairiose gyvenimo srityse. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas formaliai aiškino teisės normas, neatsižvelgdamas į Lietuvos prisiimtus neįgaliųjų teisių užtikrinimo įsipareigojimus. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo nurodytos priemonės privatumui užtikrinti nėra parduodamos automobilių dalių ir aksesuarų parduotuvėse, o būtent plėvelė yra anonimiškumą ir saugumą užtikrinantis sprendimas, kuris, atsižvelgiant į pareiškėjo individualius poreikius, užtikrintų Konvencijos nuostatų įgyvendinimą.

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekė savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų apgynimo konkrečiu būdu – prašydamas įpareigoti atsakovą suteikti leidimą naudoti transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina. Faktiniu savo reikalavimų pagrindu nurodė aplinkybes, dėl kurių byloje nėra ginčo – kad dėl sveikatos būklės negali atlikti tam tikrų fiziologinių poreikių (šlapintis) įprastu būdu, pareiškėjui yra nustatytas 20 proc. darbingumas. Pareiškėjas teigė, kad vienintelė priemonė jo individualioje situacijoje suderinti galimybę vairuoti transporto priemonę ir, atsižvelgiant į sveikatos būklės individualius ypatumus, priimtinu būdu patenkinti fiziologinius poreikius, yra pareiškėjui priklausančios transporto priemonės priekinių šoninių langų užtamsinimas. Teisiniu reikalavimų pagrindu pareiškėjas nurodė Konvencijos nuostatas, reikalaujančias, kas Konvencijos dalyvė imtųsi visų reikiamų priemonių, kurių reikia konkrečiu atveju, kad neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis, išvengiant nepagrįstos ir neproporcingos naštos, būtų užtikrinta galimybė naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, galimybė įgyvendinti jas, taip pat ir galimybė dirbti, dalyvauti kultūriniame ir socialiniame gyvenime.

25. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, bylos nagrinėjimo metu turėjo tiek patikrinti jo reiškiamų reikalavimų faktinį pagrįstumą įrodymų pakankamumo aspektu, tiek patikrinti prašymo apginti pažeistas teises konkrečiu būdu pagrįstumą bei teisines galimybes. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė formaliais pagrindais, konstatavęs, kad įstatymą įgyvendinančiame akte (Instrukcijoje) nėra konkrečios teisės nuostatos, numatančios pareiškėjo prašomų priemonių taikymo galimybę, ir iš esmės liko netirtos kitos paminėtos aplinkybės, kurios būtų reikšmingos teisingo ir teisėto sprendimo priėmimui byloje.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, skunde turi nurodyti ne tik aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, bet ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 1 d. 7 p., 25 str. 1 d.). Pareiškėjas teismui pateikė 2011 m. lapkričio 28 d. išrašą iš medicininių dokumentų bei neįgaliojo pažymėjimą, galiojantį iki 2035 m. gruodžio 29 d., tačiau šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys yra nepakankami padaryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomi fiziologiniai poreikiai negali būti tenkinami naudojant alternatyvias priemones (nuolatinis kateteris, sauskelnės), kad jas naudojant pareiškėjas patiria neigiamas pasekmes (uždegimus ir pan.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas leidimą naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, siekia gauti, remdamasis aplinkybėmis apie savo sveikatos būklę bei individualius poreikius, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas šias aplinkybes turėtų pagrįsti atitinkamais įrodymais (prašymo pateikimo metu aktualiais išrašais ir medicininių dokumentų ir pan.). Pareiškėjo pateiktas 2011 m. lapkričio 28 d. išrašas negali būti laikomas nei aktualiu jo išdavimo datos prasme, nei jo individualius fiziologinius poreikius patvirtinančiu dokumentu apskritai, nes jame nėra išvadų nei apie galimas kitų alternatyvių priemonių naudojimo komplikacijas, nei specialistų išvadų apie tai, ar tokio pobūdžio pareiškėjo sveikatos būklė (t. y. būtinybė nurodomu būdu tenkinti fiziologinius poreikius automobilyje) iš viso gali būti suderinama su transporto priemonės valdymu (saugumo prasme). Pažymėtina, kad aptariamų aplinkybių įrodinėjimas reikalauja specialiųjų žinių, todėl joms nustatyti gali būti pasitelkiami specialistai arba ekspertai (ABTĮ 60, 61 str.).

27. Be aptartų faktinių aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia būtinybę ginti savo pažeistas teises reikalaujamu būdu, pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti teisines prielaidas ginti pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens, nurodomas pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo Instrukcijos nuostatų vertinimu. Instrukcijos 4 punkte išvardinti atvejai, kokiems asmenims ir kokiomis aplinkybėmis toks leidimas išduodamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad išvardytas aplinkybių sąrašas, kada gali būti išduodamas leidimas, yra baigtinis ir jame nenumatyta galimybė išduoti leidimą tamsinti automobilio langus dėl asmens neįgalumo.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, Instrukcija yra aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus, įgyvendinantis aktas, todėl priimant sprendimą, turėjo būti atsižvelgiama ir į kitų, ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, nuostatas. Lietuva 2010 m. gegužės 27 d. ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją (įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 17 d.), kurios tikslas skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo. Šiuo tikslu valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja:

a) imtis visų įstatymų leidybos, administracinių ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos šios Konvencijos pripažintos teisės;

b) imtis visų atitinkamų priemonių, įskaitant įstatymų leidybos priemones, kad būtų pakeisti ar panaikinti galiojantys įstatymai, kiti teisės aktai, papročiai ir praktika, diskriminuojantys neįgaliuosius. Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtinta neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, šios Konvencijos šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą, inter alia (be kita ko) taikomos:

a) pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas;

b) informacijos, ryšių ir kitokioms tarnyboms, įskaitant elektronines ir avarines tarnybas. Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.), t. y. šios Konvencijos nuostatos tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje.

28. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama, vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (3 str. 5, 6 p.). Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aplinka – tai neįgaliojo viešojo ir asmeninio gyvenimo bei veiklos sąlygos ir galimybės laisvai judėti, naudotis visuomenėje teikiamomis paslaugomis, gauti reikiamą informaciją, bendrauti ir dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse, aplinkos veiksniai – išorinės aplinkybės, lengvinančios arba trukdančios neįgaliojo gyvenimui ir veiklai, kurie neįgaliojo socialinei integracijai gali būti palankūs arba nepalankūs (2 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas, ar galimas aplinkos veiksnių poveikis nėra neproporcinga ar nepagrįsta našta konkrečiu atveju pareiškėjo neįgaliojo individualioms socialinės integracijos galimybėms, turėjo įvertinti ir aptariamų teisės aktų nuostatas, o priimdamas sprendimą, jei įrodytas faktinis reikalavimo ginti pažeistas teises tam tikru būdu faktinis pagrįstumas, vadovautis ABTĮ 4 straipsnio, 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies nuostatomis.

29. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, minėtų procesinių teisės normų nesilaikė, nes neatliko savarankiško bylai reikšmingų aplinkybių tyrimo, vadovavosi tik Instrukcijos nuostatomis bei bendraisiais viešojo administravimo principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatyme, tačiau neanalizavo bylai aktualios Konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, bei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas kilusio ginčo apimtyje nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, nesiūlė pareiškėjui pagrįsti skunde nurodytas aplinkybes, kad vienintelė priemonė jo individualioje situacijoje fiziologiniams poreikiams patenkinti yra pareiškėjui priklausančios transporto priemonės priekinių šoninių langų užtamsinimas, o kitos alternatyvios priemonės pareiškėjui yra netinkamos.

31. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė