2020-08-05 Nr. AB-14509-3-61-3-02153-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1270-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02153-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos transporto saugos administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus pavaduotojos, pavaduojančios administracijos direktorių, 2018 birželio 4 d. įsakymą Nr. 3BE-233, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas grindžiamas 2018 m. gegužės 16 d. tarnybinio patikrinimo išvada dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo (toliau – ir Išvada) už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktų, pareigybės aprašymo 6.8 punkto ir Lietuvos transporto saugos administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, elgesio kodekso, patvirtinto Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr.2BE-234 (toliau – ir elgesio kodeksas) 6.3.4 ir 6.9.3 punktų reikalavimų netinkamu vykdymu.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad su paskirta nuobauda nesutinka. 2018 m. balandžio 18 d. laikino nedarbingumo metu registruotu laišku iš Prevencijos ir rizikos valdymo skyriaus gavo pranešimą apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, t. y. 2018 m. kovo 14 d. savavališkai pasitraukė iš darbo vietos nuo 17.55 val., nors pagal patvirtintą darbo grafiką privalėjo dirbti nuo 13 val. iki 22 val.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad IS „Vektra“ sistemoje buvo įrašyta, jog 2018 m. kovo 14 d. dieną jis vykdys uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kelitrans“ (esančios (duomenys neskelbtini); toliau – ir Bendrovė) planinį patikrinimą kartu su kolega vyresniuoju inspektoriumi R. M.. 2018 m. kovo 13 d. jo tiesioginis vadovas R. V. paklausė, ar nenorėtų kitą dieną, t. y. 2018 m. kovo 14 d. neatvykti į darbo vietą Kauno mieste, bet nuvykti tiesiai į Marijampolę, kur lauks vyr. inspektorius A. S., ir kartu vykti tikrinti Bendrovę. Neatvykimą į darbo vietą motyvavo tuo, kad tikrinamoji Bendrovė yra Marijampolės rajone, todėl važiuoti į Kauną, po to vėl grįžti į Marijampolę, yra netikslinga. Pareiškėjas nurodė, jog su pasiūlymu sutiko, pasitikslino, kur Marijampolėje stovi tarnybinis automobilis, kadangi nuo 2018 m. kovo 1 d., darbo vieta šiame mieste panaikinta. Viršininkas patikslino, jog reikia nuvykti į buvusias darbo patalpas Marijampolės mieste, kur lauks A. S. su tarnybiniu automobiliu. Gavęs žodinį nurodymą, pareiškėjas iš karto nuvyko į Marijampolę. Viršininkas patvirtino, jog nereikės po to atvažiuoti į savo darbo vietą Kauno mieste. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. kovo 14 d. 13 val. atvyko į savo buvusias tarnybines patalpas ir kartu su A. S. išvažiavo į Bendrovę atlikti planinį patikrinimą. Grįžęs į buvusias tarnybines patalpas, įformino reikiamus dokumentus, nevyko į darbą Kauno mieste, bet pagal žodinį tiesioginio viršininko leidimą išvyko namo apie 18 val. Apie 21 val. R. V. telefonu pasiteiravo, kur yra pareiškėjas, kodėl ne darbo vietoje. Pareiškėjas tvirtino, kad pats viršininkas jį išleido namo. Kitą dieną R. V. žodžiu, o po to raštu pareikalavo pasiaiškinti, kodėl pareiškėjas nebuvo darbo vietoje. Netrukus dėl šio galimai padaryto tarnybinio nusižengimo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

5. Pareiškėjas teigė, kad pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo ir tarnybinio patikrinimo pradėjimo procedūra buvo pradėta nesant objektyvių nusižengimo požymių. Atlikus tarnybinį patikrinimą, negauta faktinių duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Turimos informacijos vertinimas apie galimai padarytą pažeidimą buvo grindžiamas tik subjektyviais tiek viršininko, tiek tikrinimą atlikusio pareigūno vidiniais įsitikinimais, prielaidomis bei bendromis teisės aktų blanketinėmis normomis. Pareiškėjas tvirtino, kad jokių nuostatų nepažeidė, gavo žodinį tiesioginio vadovo sutikimą anksčiau išvykti namo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Išvadoje nurodoma, jog pareiškėjui siunta buvo įteikta 2018 m. balandžio 18 d., tačiau paaiškinimo iki Išvados surašymo dienos nepateikė. Pareiškėjas teigė, kad pranešimą dėl galimai padarytą tarnybinį nusižengimą gavo registruotu laišku į namus laikino nedarbingumo metu. Apie tai, kad buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės, vėliau jis informavo Valstybės tarnybos departamentą (toliau – ir VTD). Pareiškėjas nurodė, kad situaciją elektroniniu paštu paaiškino savo tiesioginiam viršininkui, kai tarnybinis patikrinimas dar nebuvo pradėtas, pažymėjo, kad ne vieną kartą yra gavęs tiesioginio vadovo leidimą baigti darbą ankščiau laiko ir tam niekada nereikėjo įstaigos vadovo leidimo.

6. Pareiškėjas teigė, kad Išvadą parengęs pareigūnas įstaigos vadovui siūlė pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą, tačiau 2018 m. kovo 22 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą bei 2018 m. balandžio 12 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, Išvadoje neužsimenama apie pareiškėjo minimas Vidaus tvarkos taisykles, kurios reglamentuoja Administracijos darbuotojų darbo santykius ir detalizuoja abstrakčią Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnio 3 dalies normą. Pranešimuose apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, Išvadoje bei Įsakyme jo veika kvalifikuota pagal bendro pobūdžio teisės aktus, nors ši įstatymo norma gali būti pažeista valstybės tarnautojui padarant tik konkrečiai apibrėžtą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas teigė, kad inkriminuojamas pažeidimas grindžiamas tik prielaidomis ir melagingais tiesioginio viršininko tarnybiniame pranešime nurodytais faktais, Išvadą, kurios pagrindu skirta tarnybinė nuobauda, vertino kaip vienpusišką ir neobjektyvią, o šios Išvados pagrindu priimtą Įsakymas, kaip priimtą pažeidus taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

7. Pareiškėjas nurodė, kad pasitraukimas iš darbo vietos anksčiau laiko nėra jo ginčo objektas, nes buvo įsitikinęs, kad turi leidimą būti ne darbe. Pareiškėjas vertino, jog tiesioginis viršininkas jį apgavo ir panaudojo šią situaciją jam pakenkti. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 13 punkto nuostatas susitarimas buvo žodinis, pareiškėjui sudėtinga įrodyti, kad vis tik tarp jo ir tiesioginio vadovo žodinis susitarimas buvo, pastarasis leido vykti į namus tuomet, kai pabaigs Bendrovės patikrinimo procedūras. Pareiškėjas teigia, jog R. V. tvirtinimas, kad nedavė sutikimo, yra jo keršto pozicija ir pasekmė tarp pareiškėjo ir vadovybės susiklosčiusių ypatingai blogų santykių, vykdomo nuolatinio agresyvaus mobingo, dėl kurio pareiškėjas yra parašęs skundą VTD bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai. Pareiškėjas pažymėjo, kad pastaba, paskirta 2018 m. vasario 21 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 3BE-69, šiuo metu neįsiteisėjusi, nes apskųsta Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

8. Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjo D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas pasišalino iš darbo neturėdamas nei darbdavio, nei tiesioginio vadovo leidimo (sutikimo). Leidimo išvykti namo po Bendrovės patikrinimo tiesioginis vadovas nedavė, jam aiškiai nurodė po Bendrovės patikrinimo darbą tęsti Marijampolės patalpose pagal patvirtintą darbą grafiką iki 22 val. Pats pareiškėjas nurodo, kad jis gavo tiesioginio vadovo žodinį nurodymą nevykti į Kauno miestą, bet iš karto vykti į Marijampolę. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog pasišalino iš darbo tiesioginio vadovo sutikimu yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl turėtų būti atmesti.

10. Atsakovas nurodo, jog pagal patvirtintą darbo grafiką pareiškėjas turėjo dirbti nuo 13 val. iki 22 val. Prieš pasišalindamas iš darbo, pareiškėjas privalėjo įsitikinti, ar atlikti darbo grafiko pakeitimai. Kadangi pakeitimai nebuvo atlikti, privalėjo dirbti ir atlikti jam paskirtas dienos užduotis. Pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir apdairus bei nesielgė atsakingai, savavališkai pasišalino iš darbo neinformavęs nei darbdavio, nei tiesioginio vadovo. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui 2018 m. kovo 22 d. per Administracijos dokumentų valdymo sistemą „Avilys“ (toliau – ir DVS) buvo išsiųstas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, tačiau jis su juo nesusipažino bei paaiškinimo per pranešime nurodytą terminą nepateikė. Pradėjus aiškintis priežastis išaiškėjo, kad pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 19 d. buvo nedarbingas, todėl pakartotinai registruotu paštu buvo išsiųstas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą su įpareigojimu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos pateikti paaiškinimą dėl jam pareikštų įtarimų. Remiantis AB Lietuvos paštas sistemoje esančiais duomenimis, pareiškėjas siuntą atsiėmė 2018 m. balandžio 18 d., tačiau paaiškinimo iki Išvados surašymo dienos nepateikė. Taip pat negautas ir prašymas atidėti paaiškinimo pateikimo terminą. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas elgėsi pasyviai, nors turėjo galimybę paaiškinti galimai atlikto tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis arba pateikti dokumentus ar įrodymus dėl pablogėjusios sveikatos, to nepadarė net ir teikdamas skundą teismui. Atsakovas pažymėjo, kad teikdamas skundą teismui, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų, nenurodė aplinkybių, kurios nenumatytos pirminiame paaiškinime, todėl atsakovas vertino, kad pareiškėjo procesinės teisės nebuvo apribotos.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja teisės aktus. Administracijos Vidaus tvarkos taisyklių 13 punktas aiškiai numato, kad „<...> norint išvykti iš darbo tarnybos tikslais, būtina informuoti tiesioginį vadovą, <...> o išvykstant iš darbo ne tarnybos tikslais, būtina gauti tiesioginio vadovo sutikimą“. Informavimui nereikia gauti kitos šalies (tiesioginio vadovo) valios išreiškimo, o išvykimui iš darbo ne tarnybos tikslais teisės aktai numato pareigą gauti tiesioginio vadovo sutikimą (turi būti išreikšta valia). Nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga analizuoti, kokia forma turėjo būti išreikštas sutikimas, kadangi tiesioginio vadovo teigimu, nei žodinio, nei rašytinio sutikimo pareiškėjui išvykti namo nedavė, jis privalėjo dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką. Atsakovas pažymėjo, kad laikinas išvykimas ir pasišalinimas iš darbo yra skirtingai dalykai.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog DK 137 straipsnio 3 dalyje nustatyta darbdavio sąvoka atitinka tiesioginį vadovą yra nelogiška ir neteisėta. Pareiškėjo tiesioginis vadovas negali būti prilyginamas darbdaviui pagal DK. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad praktika, kuomet tiesioginis vadovas leidžia palikti darbo vietą, yra įprasta ir taikoma daugelyje įstaigų ir tokia praktika naudojasi kiti Administracijos darbuotojai. Pareiškėjo tiesioginis vadovas paaiškino, kad pareiškėjas iškreipia šią informaciją bei Marijampolės patalpose, iki kol jos nebuvo atiduotos valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Turto bankui, buvo leidžiama dirbti ir jam pačiam. Šią aplinkybę patvirtina ir S. S. savo paaiškinime, nurodydamas, kad pasikeitus darbo vietai, pareiškėjas ir toliau dirbo Marijampolės patalpose (pavyzdžiui, 2018 m. kovo 10 d.), tačiau dėl neaiškių priežasčių tądien savavališkai nepasišalino ir Marijampolės patalpų, o dirbo pagal patvirtintą darbo grafiką nuo 8 val. iki 20 val. atsakovas nurodė, kad šiuo metu pastarosios patalpos perduotos VĮ Turto bankui ir galimybės dirbti jose neturi nė vienas Administracijos darbuotojas.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Išvada yra nepagrįsta, grindžiama prielaidomis, kadangi neturėdamas darbdavio sutikimo ir pasišalinęs iš darbo, kaip pats nurodo savo paaiškinime, siekdamas tenkinti savo asmeninius poreikius, pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktų nuostatas. Pareiškėjo veiksmuose įžvelgiama kaltės forma – neatsargumas (aplaidumas). Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinės nuobaudos apskundimas nesustabdo jos galiojimo, kadangi tai yra individualus teisės aktas, kuris įsigalioja jo priėmimo dieną, todėl Administracija pagrįstai rėmėsi paskirta nuobauda kaip sunkinančia aplinkybe. Remdamasis teisiniu reglamentavimu bei surinktais įrodymais, atsakovas priėjo prie išvados, kad tyrimo metu buvo nustatytos visos tarnybinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, kurios įrodytos, todėl paskirta nuobauda yra teisėta ir pagrįsta.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą tenkino iš dalies, panaikino Administracijos Įsakymo 1 punktą, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas už tarnybinį nusižengimą, ir laikė, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 14 d. pareiškėjas pasitraukė iš darbo vietos 17.55 val., nors pagal patvirtintą darbo grafiką privalėjo dirbti nuo 13 val. iki 22 val. Administracijos Prevencijos ir rizikos valdymo skyrius surašė Išvadą, kurioje nurodyta, kad R. V. nėra pareiškėjo darbdavys. Pastarasis pateisinti savo pasišalinimą iš darbo DK 137 straipsnio 39 dalimi negali. Siekiant nustatyti visas tyrimui svarbias aplinkybes, buvo apklaustas pareiškėjo tiesioginis vadovas, kuris nurodo, kad apie pareiškėjo pasitraukimą iš darbo vietos nežinojo bei sutikimo pasišalinti iš darbo jam nedavė. Aplinkybė, kurią pareiškėjas nurodo savo paaiškinime, t. y. kad jam nėra suprantama, kodėl kalbama apie pasitraukimą iš Marijampolės patalpų, jeigu nuolatinė jo darbo vieta nuo 2018 m. sausio 5 d. yra perkelta į Kauną, nekeičia pažeidimo esmės ir pasišalinimas iš darbo asmeniniams poreikiams tenkinti nebuvo suderintas su darbdaviu. Pareiškėjo tiesioginis vadovas, siekdamas racionaliai naudoti resursus, leido jam pasirinkti, kuriose Administracijos patalpose racionaliai užbaigti dokumentinį Bendrovės patikrinimą. Tačiau pareiškėjas, neturėdamas darbdavio sutikimo ir pasišalinęs iš darbo, kaip pats nurodo savo paaiškinime, siekdamas patenkinti savo asmeninius poreikius, pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, ir 6 punktų nuostatas, nustatančias valstybės tarnautojo pareigas laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos principų. Taip pat pažeidė pareigybės aprašymo 6.8 punkto nuostatą, Elgesio kodekso 6.1.1 ir 6.9.3 punktų nuostatas. Pareiškėjo veiksmuose atsispindi neatsargi kaltės forma bei atsižvelgiant į tai, kad formalaus pažeidimo atveju nereikia įrodyti padarinių, o pakanka vien teisės akto pažeidimo fakto konstatavimo, darė išvadą, kad yra padarytas tarnybinis nusižengimas.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 16 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2018 m. kovo 13 d., t. y. diena anksčiau prieš patikrinimą, jam esant darbe, priėjo tiesioginis vadovas Kauno skyriaus viršininkas R. V. ir paklausė, ar pareiškėjas nenorėtų sekančią dieną, t. y. 2018 m. kovo 14 d., neatvykti į savo darbo vietą Kauno mieste (nurodė, kad pagal 2018 m. kovo 9 d. Administracijos direktoriaus pranešimą Nr. 11B-617 buvusi darbo vieta Vytauto g. 19, Marijampolėje panaikinta ir nuo 2018 m. kovo 1 d. perkeliama į Kauno skyriaus patalpas M. K. Čiurlionio g. 23, Kaune), bet nuvykti tiesiai į Marijampolę, kur lauks vyr. inspektorius A. S., su kuriuo kartu vyks tikrinti Bendrovės. Viršininkas R. V. tokį neatvykimą į pareiškėjo dabartinę darbo vietą motyvavo tuo, kad Bendrovė, kurią reikės patikrinti, yra Marijampolės rajono ribose, todėl važiuoti į Kauną, po to vėl grįžti į Marijampolę, netikslinga. Pokalbio metu pareiškėjas viršininko pasiteiravo, ar jam sugrįžus iš Bendrovės, atlikus tikrinimą, nereikės atvažiuoti į savo darbo vietą Kauno mieste. Viršininkas patvirtino, kad nereikės. Įforminus reikiamus dokumentus, pareiškėjas nevyko į savo darbo vietą Kauno mieste, bet pagal žodinį tiesioginio viršininko leidimą išvyko namo apie 18.00 val., o apie 21.00 val. paskambino viršininkas R. V. ir pasiteiravo, kur yra pareiškėjas. Pareiškėjas, kaip teigė paaiškinime, tuo metu jau buvo namuose. Jis paaiškinime pabrėžė, kad Marijampolės mieste jo darbo vietos nėra ir pats viršininkas išleido namo anksčiau.

17. Teismas nustatė, kad R. V. 2018 m. gegužės 3 d. paaiškinime nurodė, jog pareiškėjas skunde pripažįsta, kad 2018 m. kovo 14 d. jam leido nevykti į Kauną, o dirbti Marijampolės patalpose, kurios tuo metu dar nebuvo perduotos VĮ Turto bankui ir atitiko visus reikalavimus normaliam darbui. Faktas, kad pareiškėjas pasišalino iš darbo patalpų Marijampolėje jo neįspėjęs, paaiškėjo tik todėl, kad į Administracijai priklausančias patalpas Marijampolėje atvyko Lenkijos vairuotojas, norėdamas susigrąžinti laikinai sulaikytų dokumentų ir, nieko neradęs, paskambino. R. V. teigė, kad net ir norėdamas, negalėjo pareiškėjo išleisti namo, nes jis turėjo tikrinti ūkio subjektą ir, esant reikalui, grąžinti sulaikytus dokumentus vairuotojams.

18. Teismas nurodė, kad 2018 m. kovo 12 d. Susitarime Nr. (10.9-52-15)-T8-481(1) „Dėl 2015 m. spalio 14 d. centralizuotai valdymo valstybės turto valdytojui patikėjimo teise perduoto administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto panaudos sutarties Nr. (10.9-52-15)-T8-481 nutraukimo“ nustatyta, kad nuo 2018 m. kovo 30 d. nutraukiama panaudos sutartis Nr. (10.9-52-15)-T8-481 tarp VĮ Turto banko ir Administracijos dėl dalies administracinės paskirties pastato patalpų, esančių Marijampolėje, Vytauto g. 19. 2018 m. kovo 28 d. Susitarime Nr. (2.49-21) S-5-158 „Dėl 2011 m. gegužės 9 d. valstybės turto panaudos sutarties Nr. (30)7R-625-05-11 nutraukimo“ nustatyta, kad nuo 2018 m. kovo 30 d. nutraukiama 2011 m. gegužės 9 d. valstybės turto panaudos sutartis Nr. (30)7R-625-05-11, pagal kurią Administracijai buvo perduotas valstybei nuosavybės teise priklausantis VĮ Turto banko patikėjimo teise valdomas ir naudojamas nekilnojamas turtas – negyvenamoji patalpa – garažo patalpa, esanti Marijampolėje, Vytauto g. 19.

19. Teismas aptarė Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2016 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 2BE-169 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), paskirtį, jų 13 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tarnybinių nuobaudų skyrimo aspektu ir nurodė, kad liudytojas R. V. teismo posėdyje pažymėjo, kad 2018 m. kovo 13 d. paklausė pareiškėjo, ar norėtų pradėti darbo dieną, t. y. 2018 m. kovo 14 d. Marijampolėje, nes Marijampolės apskrityje numatytas Bendrovės patikrinimas. Pareiškėjas neprieštaravo, pabrėžė, kad darbą galėjo atlikti Marijampolėje, nes tarnybinės patalpos dar nebuvo panaikintos. Darbo grafike buvo numatytas Bendrovės patikrinimas, darbo laikas – nuo 13 val. iki 22 val. Liudytojas paaiškino, kad buvo sutarta tikrinimą pradėti Bendrovėje, o likusį laiką dirbti Marijampolėje, nes pareiškėjui arčiau grįžti namo. Vakare R. V. sulaukė skambučio iš Lenkijos piliečio, vairuotojo, kuris paklausė, ar galėtų atsiimti sulaikytus dokumentus. Paskambinus pareiškėjui į tarnybinį telefoną, jis neatsiliepė. Taip pat neatsiliepė ir asmeniniu telefonu. Pareiškėjas perskambinęs pasakė, kad yra namuose. R. V. patvirtino, jog nepasiūlė pareiškėjui, kad patikrinęs Bendrovę galėtų važiuoti namo. Liudytojas nurodė, kad nebuvo tikslo išleisti pareiškėją namo, nes eismo įvykio metu vietoj jo būtų tekę vykti pačiam R. V..

20. Teismas nusprendė, kad pagal Vidaus tvarkos taisykles, pareiškėjas, išvykstant iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos darbo tikslais, turėjo pareigą informuoti tiesioginį vadovą bei nurodyti išvykimo tikslą ir trukmę, o išvykstant ne darbo tikslais, turėjo gauti tiesioginio vadovo sutikimą. Pareiškėjas išvyko asmeniniais tikslais ir šio fakto neginčija, todėl teismas pripažino, kad jis pasitraukė iš darbo vietos 17.55 val. asmeniniais tikslais. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad iš darbo vietos anksčiau laiko pasitraukė turėdamas tiesioginį savo vadovo leidimą, nepripažino patikimais, objektyviais, vertino kaip jo gynybinę poziciją, siekiant nepagrįstai išvengti tarnybinės atsakomybės. Teismas nurodė, kad pareiškėjui 2018 m. kovo 22 d. per Administracijos DVS buvo išsiųstas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, tačiau su pranešimu nesusipažino ir paaiškinimo per pranešime nurodytą terminą nepateikė. Pareiškėjas jam adresuotą siuntą atsiėmė 2018 m. balandžio 18 d., tačiau paaiškinimo iki Išvados surašymo dienos nepateikė. Teismas nusprendė, jog argumentas, kad pareiškėjui buvo suteiktas tiesioginio vadovo žodinis sutikimas išvykti, nėra užfiksuotas, todėl laikytinas neįrodytu ir nepagrįstu. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad tiesioginis vadovas pareiškėjui skambino tarnybos metu ir jo ieškojo tik patvirtina, jog pareiškėjas neturėjo vadovo leidimo išvykti. Teismo vertino, kad atsakovė tinkamai atliko tarnybinį patikrinimą.

21. Teismas priėjo prie išvados, kad Išvada, jog pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, ir 6 punktus, pareigybės aprašymo 6.8 punktą, Elgesio kodekso, 6.1.1 bei 6.9.3 punktus, yra pagrįsta. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra aiškiai individualizuotas, t. y. savavališkas pasitraukimo iš darbo faktas yra įrodytas, o pareiškėjas nepaneigė atsakovo tyrimo metu surinktų duomenų.

22. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog atsakovas nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jam 2018 m. vasario 21 d. įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, kadangi ji apskųsta teismui. Teismas rėmėsi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis ir nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2381-968/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00996-2018-8) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 3BE-69 „Dėl tarnybinės nuobaudos D. P. skyrimo“. Minėtas sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka, todėl teismas nusprendė, jog atsakovo išvada dėl sunkinančių aplinkybių yra nepagrįsta ir šalintina.

23. Teismas nustatė, kad pagal VTĮ 29 straipsnio 3 dalį už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: pastaba; papeikimas; griežtas papeikimas ir atleidimas iš pareigų. Pareiškėjui nagrinėjamu atveju skirta antra pagal griežtumą nuobaudos rūšis. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tarnybinių nuobaudų švelninimo aspektu ir įvertinęs padaryto pažeidimo pobūdį, pripažinęs, kad pažeidimas padarytas neatsargia kaltės forma, nenustačius atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjui Įsakymo 1 punkte paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas yra per griežta. Teismas Įsakymo 1 punktu paskirtą tarnybinę nuobaudą pakeitė švelnesne nuobaudos rūšimi – pastaba.

24. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl patirto psichologinio spaudimo yra abstraktūs ir vertintini kaip jo subjektyvus situacijos vertinimas. Teismas nurodė, kad VTD išaiškinimai neturi teisinės reikšmės vertinant pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą.

III. 25. Pareiškėjas D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Įsakymą pripažinti neteisėtu.

26. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56, 86 ir 87 straipsniais, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes teismas nevertino pareiškėjo pateikto svarbaus įrodymo, jog Vidaus tvarkos taisyklių 13 punkte aiškiai suformuluotas darbuotojo elgesys dėl darbo vietos palikimo ne darbo tikslais, sukonkretinta darbdavio sąvoka. Pareiškėjas pabrėžia, kad norėdami išvykti ne darbo tikslais, valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą. Vidaus tvarkos taisyklių 13 punktas nenurodytas nei 2018 m. kovo 22 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, nei 2018 m. balandžio 12 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą nei Išvadoje. Pareiškėjas pažymi, kad Vidaus tvarkos taisyklės teismo sprendime minimos tik formaliai, neįsigilinant į jų esmę bei svarbą įrodinėjant pareiškėjo kaltę. Pareiškėjas teigia, jog nepažeidė Vidaus tvarkos taisyklių, gavo žodinį vadovo sutikimą anksčiau laiko išvykti namo ir pažymi, kad įstatymas nenumato, jog prašymas ir leidimas laisvo laiko suteikimui turi būti įformintas imperatyviai tik raštu; pareiškėjas įsitikinęs, kad vadovo žodinis leidimas sudarė jam teisinį pagrindą gauti laisvą laiką darbo metu asmeninių poreikių tenkinimui. Pareiškėjas nurodo, teismas taip pat nevertino ir tokio svarbaus fakto, kad bylos nagrinėjimo metu Administracijos atstovė teigė, kad Vidaus tvarkos taisyklių išvis nėra ir stebėjosi jų egzistavimu, nors, Vidaus tvarkos taisyklės yra vienintelis vidinis teisės aktas, kuriame aiškiai apibrėžtas darbuotojo elgesys, jos skelbiamos viešai Administracijos interneto svetainėje ir yra galiojančios. Pareiškėjo vertinimu, toks atsakovo pateiktas teiginys tik patvirtina pareiškėjo teiginius, kad tarnybinis patikrinimas jam buvo pradėtas nesant jokio objektyvaus pagrindo, nes nebuvo pažeistas joks teisės aktas, pareiškėjo kaltę buvo bandoma įrodyti tik remiantis bendro pobūdžio teisės aktais, prielaidomis ir subjektyviais parodymais, galimai tyrimo metu ir teisme net nuslepiant Administracijoje galiojantį teisės aktą, kuriuo remiantis pareiškėjas ir vadovavosi palikdamas anksčiau darbo vietą.

27. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes teismas, priimdamas sprendimą, nevertino, kad pareiškėjo veika kvalifikuota pagal bendro pobūdžio teisės aktus, nors ši įstatymo norma gali būti pažeista valstybės tarnautojui padarant tik konkrečiai apibrėžtą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A63-918/2011 ir teigia, kad teisės normų, kurios yra bendro pobūdžio, nurodymas tarnybinio nusižengimo kvalifikacijoje, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti ir tai laikytina esminiu pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimu.

28. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes teismas, priimdamas sprendimą, neatliko įrodymų vertinimo, jų neanalizavo, negretino, neturėdamas patikimų duomenų, kurių būtų pakakę priimti šį sprendimą, pripažino pareiškėją kaltu. Pareiškėjas teigia, kad teismas paliko nepašalintus prieštaravimus tarp darbdavio ir pareiškėjo parodymų bei ignoravo in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą, be jokio pagrįsto ir teisėto paaiškinimo skundžiamame sprendime rėmėsi darbdavio parodymais. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepateikė jokio vertinimo, kodėl ir kuo remiantis daroma išvada, kad pareiškėjo parodymai yra tik gynybinė pozicija siekiant išvengti atsakomybės ir, kodėl teismas patikėjo darbdavio, o ne pareiškėjo parodymais. Pareiškėjas teigia, kad VTD paskelbė rekomendacijas, skirtas valstybinių institucijų vadovams, ragindamas prieš pradedant tarnybinius patikrinimus bei skiriant nuobaudas pavaldiems asmenims atsakingai vertinti galimai padarytus tarnybinius pažeidimus, įvertinti visas aplinkybes ir nuobaudas skirti pagrįstai tam, kad nebūtų neatsakingai naudojami valstybės resursai tiek pačios institucijos, tiek teismų, taip pat ir valstybės tarnautojų, kuriems skiriama tarnybinė nuobauda. Pareiškėjas nurodo, kad Administracija per 4 mėn. pareiškėjui paskyrė 3 tarnybines nuobaudas, taigi Administracija visiškai ignoravo VTD rekomendaciją bei veikė savo asmeninius interesus iškeldama aukščiau valstybės interesų. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė / neaptarė ir šio pareiškėjo argumento, kuris tiesiogiai patvirtina, kad darbdavys galėjo norėti pakenkti pareiškėjui, inicijuodamas nepagrįstus tarnybinius patikrinimus ir skirdamas nuobaudas. Pareiškėjas teigia, jog šiuo metu viena iš nuobaudų jau yra teismo panaikinta.

29. Pareiškėjas pažymi, kad teismo išvada, jog aplinkybė, kad tiesioginis vadovas pareiškėjui skambino tarnybos metu ir ieškojo tik patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo vadovo leidimo išvykti, yra niekuo nepagrįsta, deklaratyvi asmeninė teismo nuostata, kuri nebuvo kruopščiai ištirta ir patikrinta. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis nuo pat tyrimo pradžios pateikė nuoseklią poziciją, neneigė fakto, kad darbdavys jam skambino ir neturėjo jokio pagrindo sakyti netiesą ar kitaip save teisinti, priešingai nei darbdavys, kuris visais būdais siekė pateisinti savo neteisėtus veiksmus dėl nepagrįsto tarnybinio tyrimo pradėjimo ir nepagrįstos nuobaudos pareiškėjui paskyrimo. Pareiškėjas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas bandė paaiškinti, kad paskambinęs jam darbdavys, melavo apie Lenkijos piliečio atvykimą atsiimti dokumentų, nes jokių sulaikytų dokumentų, skirtų Lenkijos piliečiams, buvusiose administracinėse patalpose Marijampolėje nebuvo. Pareiškėjas nurodo, kad pats darbdavys patvirtino aplinkybę, jog 2018 m. kovo 14 d. 06.00 val. ryte kiti darbuotojai tiesiai iš Marijampolės į Kauną pristatė visus sulaikytus vairuotojų dokumentus. Tačiau teismui nekilo abejonių, kokius tada sulaikytus dokumentus, pasak liudytojo, pareiškėjas turėjo atiduoti tariamam Lenkijos piliečiui, jei, pasak darbdavio, sulaikytus vairuotojų dokumentus tos pačios dienos rytą pristatė pareiškėjo kolegos. Pareiškėjas pabrėžia, kad darbdavio melavimo faktą dar labiau patvirtina ir toks faktas, kad darbdavys teigė, jog inspektoriai su tarnybiniu automobiliu vežė dokumentus iš Marijampolės 2018 m. kovo 14 d., išvažiuodami apie 06.00 val. ryte. Tačiau teismui yra pateikta saugos tarnybos ataskaita, kurioje matosi, kad 2018 m. kovo 14 d. tarnybinių patalpų, esančių adresu Vytauto g. 19 Marijampolėje, pagrindinės durys buvo atidarytos tik 7:52 val. Kaip matyti iš pateiktų faktinių įrodymų, darbuotojai neturėjo jokios galimybės išvykti iš garažo su tarnybiniu automobiliu 06.00 val., prieš tai neatidarę tarnybinių patalpų, kuriose yra laikomi automobilio dokumentai, rakteliai, garažo automatinių vartų pultas, sulaikyti vairuotojų dokumentai.

30. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, nes teismo posėdžio metu neleido pasisakyti dėl Administracijoje taikomos praktikos, jog tiesioginio vadovo žodiniu leidimu darbuotojams buvo galima anksčiau palikti darbo vietą, nesiaiškino šių aplinkybių pats, netikrino šios informacijos.

31. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesiaiškino aplinkybės, jog jis nuo 2018 m. kovo 16 d. susirgo ir daugiau į darbą Administracijoje negrįžo, todėl su išsiųstu pranešimu susipažinti DVS sistemoje neturėjo jokios galimybės. Pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo išsiųstas registruotu laišku ir įteiktas. Pareiškėjas teigia, kad paaiškinimo neteikė dėl pašlijusios sveikatos ir dėl to, kad buvau pateikęs išsamų paaiškinimą tiesioginiam viršininkui elektroniniu paštu, o naujų aplinkybių nebuvo. Pareiškėjas pažymi, kad paaiškinimo pateikimas yra jo teisė, bet ne pareiga.

32. Atsakovas Lietuvos transporto saugos administracija atsiliepime į pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savavališkai pasišalino iš darbo, neturėdamas nei darbdavio, nei tiesioginio vadovo sutikimo, todėl pareiškėjo dėstomi deklaratyvūs teiginiai yra melagingi ir turėtų būti atmestini. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Vidaus tvarkos taisyklių 13 punktą ir atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga analizuoti, kokia forma turėjo būti išreikštas sutikimas, kadangi tiesioginis vadovas nei žodinio, nei rašytinio sutikimo pareiškėjui išvykti namo nedavė, o pareiškėjas privalėjo dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką.

34. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo veiksmuose atsispindi neatsargi kaltės forma (aplaidumas) (turėdamas teisinį išsilavinimą bei suvokdamas, kad nesuderinęs išvykimo iš darbo nei su tiesioginiu vadovu, nei su darbdaviu daro pažeidimą, lengvabūdiškai tikėjosi, kad pažeidimas nebus užfiksuotas) bei vertinant aplinkybę, kad formalaus pažeidimo atveju nereikia įrodyti padarinių, o pakanka vien teisės akto pažeidimo fakto konstatavimo, daroma išvada, kad yra padarytas tarnybinis nusižengimas. Atsakovas pažymi, kad nepaisant to, jog darbdavys neprivalo įrodyti padarinių formalaus pažeidimo atveju, visgi svarbu akcentuoti, kad pareiškėjui pasišalinus iš darbo vietos be darbdavio žinios, darbo grafikas nebuvo pakoreguotas iki tol, kol neišaiškėjo savavališko pasitraukimo iš darbo faktas. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas darbdavį pastatė į rizikingą padėtį, kuomet įvykus nelaimingam atsitikimui, darbdavys turėtų prisiimti dėl to kilsiančias pasekmes bei atitinkamai pareiškėjas neteisėtai būtų gavęs jam nepriklausantį darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui D. P. skirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo padarytas pažeidimas, tačiau pakeitė tarnybinės nuobaudos rūšį.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog nebuvo pažeistas joks teisės aktas, kita vertus, pažeidimas neįrodytas, be to, teismas pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam. Šie argumentai, apelianto nuomone, ir lemia apskųsto teismo sprendimo panaikinimą.

37. Pasisakant dėl Įsakymo priėmimo teisinio pagrindo teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatai, inter alia (be kita ko, įskaitant) duomenys apie padarytą tarnybinį pažeidimą, jo kvalifikaciją, įforminami tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri pagal susiklosčiusią teismų praktiką yra jos pagrindu priimamo individualaus administracinio akto motyvuojamoji dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-956/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1459/2010; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2793/2012). Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018).

38. Tiek Išvadoje, tiek Įsakyme pareiškėjui (apeliantui) inkriminuota ta pati teisei priešinga veika – pasišalinimas iš darbo vietos, neturint darbdavio sutikimo bei identiškas teisinis kvalifikavimas (žr. nutarties 2 p.).

39. Pareiškėjas tvirtina, kad jo veika buvo kvalifikuota pagal bendro pobūdžio teisės aktus, kas nėra suderinama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Ir iš tikro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog <...> veikos, už kurią pareiškėjas gali būti atleistas iš pareigų, neįvardijimas įsakyme dėl nušalinimo laikytinas individualaus administracinio akto trūkumu. Bet, taip pat, teismas nurodė, kad taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį vadovaujamasi nuostata, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą <...> (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4724-575/2017).‏‏‎

40. Šiuo konkrečiu atveju veika dėl kurios pareiškėjui (apeliantui) buvo paskirta tarnybinė nuobauda buvo įvardyta ir Išvadoje ir Įsakyme. Administracinės bylos proceso šalims net nekilo abejonių dėl kokios faktinės aplinkybės, kaip teisei priešingos veikos, kyla ginčas, todėl nors ir pripažįstant, kad teisinė kvalifikacija nebuvo preciziška, tačiau iš visumos aplinkybių asmeniui besikreipusiam teisminės gynybos nekilo jokių abejonių dėl ko buvo priimtas Įsakymas – individualaus administracinio akto adresatas galėjo ir turėjo suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį.

41. Išdėstytos aplinkybės suponuoja apeliacinio skundo argumentą, išdėstytą šios nutarties 26 ir 27 punktuose, pripažinti nepagrįstu.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat negali sutikti, kad Įsakyme nurodyta teisei priešinga veika nebuvo padaryta. Pareiškėjas savo poziciją dėl sutikimo išvykti iš darbo grindžia tik savo paaiškinimais, kurie nebuvo patvirtinti jokiais kitais faktiniais duomenimis. Tuo tarpu atsakovas, teigdamas apie savavališką pasišalinimą tai įrodo ne tik savo paties paaiškinimais, bet ir kitomis aplinkybėmis, kurios buvo aptartos pirmosios instancijos teismo (žr. nutarties 18–20 p.), kas sudaro loginę grandinę, leidžiančią apeliacinės instancijos teismui įtvirtinti teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę, nulėmusią Įsakymo priėmimą.

43. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

44. Nutarties 42–43 punktuose išdėstytų nuostatų pagrindu pripažintinas nepagrįstu ir apeliacinio skundo argumentas dėl neįrodyto pažeidimo (žr. nutarties 28–29 p.).

45. Dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam (žr. nutarties 30 p.) pažymėtina, kad teisminės gynybos besikreipęs asmuo dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, t. y. pasinaudojo jam suteiktomis ir garantuojamomis teisėmis (ABTĮ 52 str. 2 d.). Laikantis teisių ir pareigų vienovės principo atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas turi ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas, kaip, pavyzdžiui, teikiant paaiškinimus nenukrypti nuo bylos esmės (ABTĮ 81 str. 6 d.), todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas, kaip ir argumentas minimas šio baigiamojo teisės akto 31 punkte, nepripažintas pagrįstu bei suponuojančiu kitokio nei apskųstas procesinio sprendimo priėmimą.

46. Tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-552/2015).

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas (apeliantas) padarė nesunkų teisės pažeidimą, sutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl parinktos kitos poveikio priemonės nei buvo pritaikyta Įsakymu, todėl darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino administracinėje byloje surinktus faktinius duomenis, paisė ginčo visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šios kategorijos bylose, todėl apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė