Legislator Case Law & Legislation
57ecb599-9f80-4cf9-b43a-b768cb87ca96 AI generated

57ecb599-9f80-4cf9-b43a-b768cb87ca96 · Vilniaus apygardos teismas

Case Number 57ecb599-9f80-4cf9-b43a-b768cb87ca96
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS 2015 m. vasario 27 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jurgitos Mačionytės, ArtÅ«ro Å umsko, sekretoriaujant D. K., dalyvaujant prokurorei A. Å ., gynėjui advokatui I. R., nuteistajai L. P., atstovui advokatui L. L., nukentėjusiajam G. P., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios L. P. (toliau – L.

Legislator headnote

AI generated

57ecb599-9f80-4cf9-b43a-b768cb87ca96 · Vilniaus apygardos teismas: Paneigiant apeliantės versijÄ dėl nepatikimų nukentėjusiojo J. P. parodymų, pažymima, kad J. P. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , nurodė aplinkybes, kurios neabejotinai sutampa su kitais byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais, todėl abejoti berniuko parodymais, nėra teisinio pagrindo. Be to, įstatymas numato, kad liudytoju gali bÅ«ti apklausiamas bet koks asmuo, jei jis gali ir sugeba teisingai suvokti reikÅ¡mingas bylai aplinkybes ir duoti dėl jų parodymus. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių duomenų, dėl kurių galima bÅ«tų abejoti J.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Pranešėja Sigita Vainauskienė                                                                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-196-628/2015                                                                                   Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00440-2013-5                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.; (S)                                                                                       2.4.6.; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS 2015 m. vasario 27 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jurgitos Mačionytės, ArtÅ«ro Å umsko, sekretoriaujant D. K., dalyvaujant prokurorei A. Å ., gynėjui advokatui I. R., nuteistajai L. P., atstovui advokatui L. L., nukentėjusiajam G. P., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios L. P. (toliau – L.

P.) apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 str. 3 d., paskiriant 2 MGL, t.y. 75 (septyniasdeÅ¡imt penkių) eurų, kas atitinka 260 (du Å¡imtus Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt) litų, baudÄ .G. P. civilinis ieÅ¡kinys 5000 (penkių tÅ«kstančių) litų sumai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.G. P. iÅ¡laidos teisinei pagalbai 4000 (keturių tÅ«kstančių) litų sumoje nepripažintos proceso iÅ¡laidomis.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė:

L. P. nuteista už tai, kad ji, 2011 m. lapkričio 19 d., nuo 12.30 val. iki 14.37 val., namuose - (duomenys neskelbtini), negalėdama sudrausminti iÅ¡dykavusio savo mažamečio sÅ«naus J. P., gimusio 2003 m. vasario 1 d., diržu smÅ«giavo J. P. per sėdynę, tačiau pastarajam pasisukus, smÅ«gis pataikė sÅ«nui per veidÄ . Tokiais savo veiksmais L. P. nežymiai sutrikdė savo mažamečio sÅ«naus sveikatÄ , t.y. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ LR BK 140 str. 3 d. Apeliaciniu skundu L. P. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nenustačius L.

P. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog L. P. tyčia, t.y. turėdama tikslÄ sukelti skausmÄ ar sužaloti, smurtavo prieÅ¡ savo sÅ«nų. Å iÄ iÅ¡vadÄ teismas motyvavo tuo, kad nuo sÅ«naus, sužalojimo momentu, nuteistoji buvo iÅ¡tiestos rankos atstumu, tarp jos ir sÅ«naus buvo kilęs konfliktas ir rankoje ji turėjo dirÅ¾Ä . Apeliantės vertinimu, akivaizdu, kad tokie motyvai yra nepakankami pagrįstai iÅ¡vadai apie tyčios buvimÄ pastarosios veiksmuose ir visiÅ¡kai nepaneigia jos pozicijos, kad sÅ«nų ji sužalojo dėl neatsargumo.Pažymima, kad smÅ«gis J.

P. į veido sritį buvo suduotas tik todėl, kad pastarasis mosto diržu momentu atsisuko į nuteistÄ jÄ . Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad L. P. norėjo tokių pasekmių, t.y. suduoti sÅ«nui diržu į veido sritį, bei kad galėjo suvokti, numatyti, kad tokios pasekmės gali kilti. Pats mostas diržu nelaikytinas savaime pavojingu ir neiÅ¡vengiamu reiÅ¡kiniu pasekmėms kilti.L. P. teigimu, nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas taip pat kelia abejonių pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nuteistoji ketino diržu suduoti sÅ«nui per sėdmenis.

Apeliantė yra deÅ¡iniarankė, todėl logiÅ¡ka manyti, kad bÅ«tent Å¡ioje rankoje ji ir laikė atsineÅ¡tÄ dirÅ¾Ä . Stovėdama prieÅ¡ sÅ«nų veidas į veidÄ , diržas sÅ«naus atžvilgiu buvo jam iÅ¡ kairės. Esant Å¡ioms aplinkybėms, manant, kad nuteistoji tikrai norėjo suduoti savo sÅ«nui per sėdmenis, jos atliekamas mostas ranka turėjo bÅ«ti labiau horizontalus, o tokio judesio atveju mažai tikėtina, kad sÅ«nus galėjo pasilenkti taip staigiai ir taip stipriai (galva iki juosmens).

Mažai tikėtina ir tai, kad tokioje padėtyje galėjo bÅ«ti sužalota kairė vaiko veido pusė, nes L. P. laikyto diržo atžvilgiu, atvira tampa deÅ¡inioji sÅ«naus veido pusė. Tuo tarpu modeliuojant situacijÄ , jei nuteistoji savo sÅ«nui ketino tik pagrasinti diržu Å¡alia kairės jo pusės, t.y. judesį rankoje turėtu diržu atliekant vertikaliai, labai tikėtina, kad sÅ«nui net ir minimaliai pasisukus, galėjo bÅ«ti pataikyta tik į kairę sÅ«naus veido pusę. Pabrėžiama, kad nepagrįstu laikytinas ir pirmosios instancijos teismo motyvas, jog nuteistosios teiginiai apie neatsargiÄ veikÄ yra paneigti nukentėjusiojo J.

P. parodymais. Jis nagrinėjamos bylos procese buvo apklaustas tik vienÄ kartÄ pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , kur paaiÅ¡kino, kad: „....tada mama sudavė į užpakalį, aÅ¡ norėjau iÅ¡vengti smÅ«gio, pasilenkiau ir mama su diržu pataikė į veidÄ â€œ. Tokie nukentėjusiojo parodymai, nuteistosios teigimu, turėjo bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai, kadangi tokiu atveju, jei jau buvo suduotas smÅ«gis į užpakalį, nebuvo reikalo siekti iÅ¡vengti smÅ«gio. Manytina, kad L. P. pasakoja apie siekį suduoti į sėdmenis, kas neabejotinai patvirtina ir L.

P. nurodytas aplinkybes. Nukentėjusysis ir atstovas pagal įstatymÄ G. P. (toliau – G. P.) pateikė atsikirtimÄ Ä¯ L. P. apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ ir nuteistosios apeliacinio skundo netenkinti.Atsiliepime nurodoma, kad L. P. veiksmai, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra tyčiniai. Nukentėjusysis J. P., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , patikino, kad nuo mamos gauna diržu, kÄ patvirtino ir pati nuteistoji L.

P., nurodydama, kad ir ankščiau savo sÅ«nui grasino diržu, tačiau tokie jos veiksmai tokių pasekmių nesukeldavo. Atkreipiamas dėmesys ir į liudytojomis apklaustų V. R. ir R. A. P. nurodytas aplinkybes, kad siekiant pažaboti J. P. triukÅ¡mavimus, nebÅ«tina imtis diržo. Pabrėžiama, kad L. P. apeliaciniu skundu bando įtikinti, kad nenorėjo tokių padarinių, nurodydama, jog ankščiau tokios pasekmės nebuvo kilusios, iÅ¡ ko seka, kad jos tyčia buvo neapibrėžta padarinių atžvilgiu – jai buvo nesvarbu, kur pataikys ir kokiÄ vaiko kÅ«no dalį sužalos, ji siekė bet kokių įstatyme numatytų padarinių.G.

P. vertinimu, prieÅ¡ingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, iÅ¡sigandęs gresiančio smurto, vaikas galėjo ir pasilenkti, ir pasisukti, siekdamas iÅ¡vengti smÅ«gio, kas paneigia gynybos versijÄ , jog berniukas, siekdamas iÅ¡vengti smÅ«gio, negalėjo tiek pasilenkti, kad jam bÅ«tų pataikyta diržu į veidÄ . Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad berniukas ir ankščiau buvo auklėtas diržu, todėl neabejotinai žinojo gresiančias pasekmes. G. P. teigimu, net ir tokiu atveju, jei nuteistoji berniukui bÅ«tų pataikiusi į sėdmenis, neabejotinai bÅ«tų kilusios analogiÅ¡kos pasekmės – nežymus sveikatos sutrikdymas, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad smÅ«gis buvo stiprus.

Paneigiant apeliantės versijÄ dėl nepatikimų nukentėjusiojo J. P. parodymų, pažymima, kad J. P. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , nurodė aplinkybes, kurios neabejotinai sutampa su kitais byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais, todėl abejoti berniuko parodymais, nėra teisinio pagrindo. Be to, įstatymas numato, kad liudytoju gali bÅ«ti apklausiamas bet koks asmuo, jei jis gali ir sugeba teisingai suvokti reikÅ¡mingas bylai aplinkybes ir duoti dėl jų parodymus. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių duomenų, dėl kurių galima bÅ«tų abejoti J.

P. nurodytomis aplinkybėmis. Juolab, kad juos patvirtina tiek pačios L. P. parodymai, tiek kita raÅ¡ytinė bylos medžiaga. Nors G. P. atsiliepime į L. P. apeliacinį skundÄ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. P. pripažino kalta, padarius jai inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ , tačiau nesutinkama su apylinkės teismo iÅ¡vadomis dėl pastarajai paskirtos bausmės, byloje pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio ir G. P. patirtų proceso iÅ¡laidų. Å iuo aspektu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo L.

P. atžvilgiu taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatų, kadangi jos taikytinos tik esant iÅ¡skirtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje byloje nustatyta nebuvo. Be to, teismas, atmesdamas nukentėjusiojo ir atstovo pagal įstatymÄ civilinį ieÅ¡kinį, nepaliko jam galimybės civilinį ieÅ¡kinį prisiteisti civilinio proceso tvarka. Tuo tarpu, remiantis LR BPK nuostatomis, civilinis ieÅ¡kinys gali bÅ«ti atmestinas tik priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kas nagrinėjamu atveju padaryta nebuvo. G.

P. teigimu, visiÅ¡kai nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad G. P. patirtų proceso iÅ¡laidų galėjo ir nebÅ«ti, nes vietoje pastarojo ir atstovo pagal įgaliojimÄ , bylos nagrinėjime galėjo dalyvauti Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas. Nesutinkant su tokia teismo iÅ¡vada, pažymima, kad atstovų pagal įstatymÄ ir įgaliojimÄ dalyvavimas procese nekliudo dalyvauti ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui. Tuo tarpu G. P., kaip teisėtas nukentėjusiojo atstovas, turi teisę pasirinkti, kad proceso metu jo vaiko interesus atstovautų jo pasirinktas atstovas pagal įgaliojimÄ , kas leidžia manyti, kad aukščiau aptarti pirmosios instancijos teismo argumentai prieÅ¡tarauja nukentėjusiojo interesams ir garantuojamoms teisėms.Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, nukentėjusysis, jo atstovas bei prokurorė – atmesti.Nuteistosios L.

P. apeliacinis skundas atmestinas.Apylinkės teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai L. P. pripažino kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ LR BK 140 str. 3 d. Jos veiksmų teisinė kvalifikacija yra tinkama, atitinka LR BK 140 str. 3 d. įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos iÅ¡vados pagrįstos bylos aplinkybėmis, o baudžiamasis įstatymas nuteistosios atžvilgiu pritaikytas tinkamai.

Ä®vertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nuteistosios L. P. apeliacinio skundo argumentų kontekste, sutikti su apeliantės vertinimu, jog jos veiksmuose nėra nusikaltimo, įtvirtinto LR BK 140 str. 3 d., požymių, nėra teisinio pagrindo Sutinkamai su LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teismas savo iÅ¡vadas grindžia tais įrodymais, kurie įvertinti LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Å i įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Sprendžiant L. P. kaltės klausimÄ jai inkriminuoto nusikaltimo padaryme, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikÅ¡mę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumÄ bei pagrįstumÄ . L. P. kaltė grindžiama teisme iÅ¡tirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis.

Å ie faktiniai duomenys, kaip įrodymų Å¡altinis, gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisme iÅ¡tirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.LR BK 140 str. 3 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris muÅ¡damas, ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino.

Å io straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – muÅ¡imas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kÅ«nÄ siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmÄ , tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali bÅ«ti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kÅ«nÄ , pasireiÅ¡kiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stÅ«mimu, tempimu, laužimu ir panaÅ¡iais veiksmais. LR BK 140 str. 3 d. užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę, kai aptarti veiksmai padaromi mažamečiui asmeniui, t.y. kai nukentėjęs asmuo yra jaunesnis nei 14 metų.

Aptariamame straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas veikia – muÅ¡a nukentėjusįjį ar kitaip prieÅ¡ jį smurtauja sÄ moningai, turėdamas tyčiÄ sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmÄ , jį sužaloti ar susargdinti.L. P., apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme nepripažino ir parodė, kad 2011 metų pabaigoje, namuose – savo kambaryje labai iÅ¡dykavo sÅ«nus Joris. Ä® raginimus ramintis sÅ«nus nereagavo.

Jos sutuoktinis G. P. – Jorio tėvas taip pat buvo namuose. Jis miegamajame, kaip visada, sėdėjo prie kompiuterio. Ji pasiskundė vyrui, kad Joris neklauso, į kÄ Å¡is tik atsakė: „auklėk“. Tada ji, paėmusi iÅ¡ miegamojo spintos pirmÄ pasitaikiusį Gedimino dirÅ¾Ä , nuėjo pas Jorį ir dar kartÄ bandė jį drausminti žodžiu, sakė liautis iÅ¡dykavus, bet Joris nereagavo. Norėdama diržu tik pagÄ sdinti, įbauginti, bet ne sumuÅ¡ti, ji, stovėdama nuo Jorio 0,5-1,0 m atstumu, mostelėjo sulenktu diržu, tačiau, norėdamas iÅ¡sisukti, Joris staiga pasisuko ir netrukus susiėmė už veido.

Ji suprato, kad diržu užgavo Joriui veidÄ . Ji labai iÅ¡sigando, iÅ¡kart apsikabino Jorį, jį nuramino, atsiprašė, tuoj pat nusivedė į virtuvę - svetainę ir apie 15 minučių ledo kubeliais Å¡aldė vaikui skruostÄ , ant kurio netrukus atsirado mėlynė. Po to, ji su Joriu nuėjo į vaistinę ir gavo vaistininkės patarimÄ mėlynės gydymui naudoti „Curiosin“ tepalÄ . KitÄ dienÄ po Å¡io įvykio G. P. Jorį nufotografavo ir vėliau – Å¡eimyninių barnių metu vis primindavo, kad panaudos nuotraukÄ skyrybų atveju.

AnalogiÅ¡kas aplinkybes pastaroji nurodė ir apeliaciniame skunde. Nuteistosios parodymus iÅ¡ esmės patvirtino ir mažametis nukentėjusysis J. P.. Jis parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), su mama L. P. ir sese Gabija. Brolis Ugnius gyvena su tėčiu gal nuo 2013 metų Å¡eÅ¡to mėnesio. SmurtÄ Å¡eimoje vartoja prieÅ¡ juos ir mama, ir tėtis. Mama diržu buvo sudavusi, o tėtis su kumščiu į pilvÄ , kai buvo Palangoje. Mamos muÅ¡imÄ yra įsiminęs, kai jam buvo apie 7 metus. Tada mama sudavė į užpakalį už tai, kad jis jos neklausė, jis norėjo iÅ¡vengti smÅ«gio, pasilenkė ir mama su diržu pataikė į veidÄ .

Kadangi jis pasilenkė, mama jam pataikė į veido sritį. Tai buvo diržo minkÅ¡ta dalis. Jam atrodo, kad viskas vyko svetainėje. DirÅ¾Ä mama pasiėmė iÅ¡ spintos. Kambaryje buvo tėtis, kas dar buvo, neatsimena. Kraujas nebėgo, bet liko veide įspaudas, jis praėjo per kelias savaites. VeidÄ truputį skaudėjo. TÄ pačiÄ dienÄ tėtis jį nufotografavo telefonu. Remiantis byloje esančiomis mažametį nukentėjusįjį atstovaujančio jo tėvo G. P. pateiktomis nuotraukomis su J. P. atvaizdu, vaiko kairiojo smilkinio srityje yra ovali kraujosruva (b. t. 1, b. l. 3-5).Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus 2013 m. birželio 3 d. specialisto iÅ¡vada, kuria buvo tiriamas tyrimui pateiktų nuotraukų patikimumas, nustatyta, kad į optinį diskÄ Ä¯raÅ¡ytos nuotraukos galėjo bÅ«ti padarytos 2011 m. lapkričio 19 d.;

į diskÄ Ä¯raÅ¡yti failai galėjo bÅ«ti sukurti 2011 m. lapkričio 19 d.; nuotraukos buvo padarytos mobiliojo ryÅ¡io telefonu Nokia 6303i; optiniame diske esančio nuotraukos 0687.jpg failo sukÅ«rimo data ir laikas – 2011 m. lapkričio 19 d., 14.37 val.; nuotraukos 0688.jpg failo sukÅ«rimo data ir laikas – 2011 m. lapkričio 19 d., 14.37 val.; nuotraukos 0692.jpg failo sukÅ«rimo data ir laikas – 2011 m. lapkričio 19 d., 16.32 val. (b. t. 1, b. l. 70-73).Pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. lapkričio 4 d. specialisto iÅ¡vada Nr. 11-2174 (13), aptariamose nuotraukose yra užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo (b. t. 1, b. l. 79-87).Tokiu bÅ«du, abejoti G.

P. pateiktų nuotraukų, kuriose užfiksuotas J. P. netrukus po nagrinėjamo įvykio, patikimumu, teismas neturi teisinio pagrindo. Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , pažymėtina ir tai, kad pati L. P., apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino žinojusi, kad jos sutuoktinis po įvykio nufotografavo sÅ«nų Jorį (tai apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu patvirtino ir J. P.) ir pripažino, kad nuotraukoje matomas sužalojimas vizualiai atitinka tÄ sužalojimÄ , kurį Joris patyrė nuo diržo.J.

P. nuotraukose matomi sužalojimai, t. y. spalviniai odos pokyčiai, remiantis 2013 m. liepos 10 d. apžiūros protokolu, galėtų būti vertinami kaip dvigubos juostos pavidalo kraujosruva su prašviesėjimu centre. Tokio pobūdžio sužalojimai padaromi kietu buku riboto paviršiaus pailgos formos daiktu ar įrankiu, jų atsiradimo galimybė nuo smūgio diržu neatmetama, nors dėl specifinės lokalizacijos sunkiai paaiškinama. Sužalojimas galėjo būti padarytas prieš 1-2 paras iki fotografavimo, toks sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. t. 1, b. l. 56, 57).Aptartų duomenų visuma neabejotinai atitinka LR BK 140 str. 3 d.

įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Abejonių tuo, kad L. P., smÅ«giuodama diržu J. P., nežymiai sutrikdė pastarojo sveikatÄ , teisėjų kolegijai nekyla. Å ių aplinkybių apeliaciniu skundu neneigia ir pati L. P., nurodydama, kad aptariamus smurtinio pobÅ«džio veiksmus savo sÅ«naus atžvilgiu ji atliko netyčia, tokiais veiksmais ji nesiekė nežymiai sutrikdyti J. P. sveikatos, diržu jam sudavė tik dėl to, kad J. P. pasilenkė, dėl ko, apeliantės vertinimu, baudžiamoji byla jos atžvilgiu turėtų bÅ«ti nutraukta, jos veiksmuose nenustačius bÅ«tinojo LR BK 140 str. 3 d.

įtvirtinto nusikaltimo požymio – tiesioginės tyčios. Tačiau, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtus įrodymus, tokia nuteistosios pozicija kolegija nesutinka.Kaltė pagal baudžiamosios teisės teorijÄ apibrėžiama kaip asmens santykis su daroma pavojinga veika (veikimu ar neveikimu) ir padariniais. Kaltė yra vienas iÅ¡ nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymių, kurio turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikÅ¡mę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika.

LR BK 14 str. numato dvi kaltės rūšis – tyčiÄ ir neatsargumÄ . Å ių duomenų kontekste akcentuotina, kad L. P. inkriminuotas nusikaltimas gali bÅ«ti padaromas tik tiesiogine tyčia. Sutinkamai su LR BK 15 str. 2 d., nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir norėjo taip veikti, arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, ir jų norėjo.

Šiame kontekste analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad teismas, įvertinęs mažamečio nukentėjusiojo J. P. parodymus, atsižvelgdamas į nuteistosios L. P. nurodytas aplinkybes konstatavo, jog nuteistoji tyčia, siekdama, kad mažametis sūnus jai paklustų ir nusiramintų, suvokdama pasekmes, diržu smūgiavo sūnui, t. y. tyčia jį mušdama, nežymiai sužalojo mažametį J. P.. Abejoti tokia apylinkės teismo išvada, įvertinus faktinius nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo.

Kaip matyti iÅ¡ aukščiau aptartų mažamečio nukentėjusiojo J. P. parodymų, pastarasis patvirtino, kad smurtÄ jo atžvilgiu L. P. yra naudojusi ir ankščiau, aptariamÄ Ä¯vykį jis atsimena, nes po jo ant veido liko žymė, kuri po kelių savaičių praėjo. AiÅ¡kindamas analizuojamo įvykio aplinkybes, jis pažymėjo, kad mama sudavė jam į užpakalį už tai, kad jis jos neklausė, jis norėjo iÅ¡vengti smÅ«gio, pasilenkė ir mama diržu pataikė jam į veidÄ . Kadangi jis pasilenkė, mama jam pataikė į veido sritį.

Šios mažamečio nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad, priešingai nei L. P. aiškino pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu bei savo apeliaciniame skunde, ji diržu ne mostelėjo, norėdama sūnų sudrausminti, bet jam smūgiavo į užpakalį už tai, kad pastarasis jos neklausė, ir jam, bandant išvengti smūgio, pasilenkus, J. P. smogė J. P. į veido sritį. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir pačios nuteistosios pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai.

Nors L. P. parodė, kad ji norėdama tik pagÄ sdinti, bet ne sumuÅ¡ti, mostelėjo sulenktu diržu, tačiau, norėdamas iÅ¡sisukti Joris staiga pasisuko, o ji suprato, kad užgavo vaikui veidÄ , Å¡i nuteistosios pozicija jos atsakomybės nepaneigia. Nuteistoji, bÅ«dama pakankamai apdairi ir rÅ«pestinga, rankoje turėdama sulenktÄ dirÅ¾Ä ir stovėdama nuo savo sÅ«naus 0,5 – 1,0 metro atstumu, galėjo ir turėjo suvokti, kad nutolus tokiu atstumu, mostelėjus diržu, ji gali pataikyti vaikui į bet kuriÄ kÅ«no vietÄ ir bet kokiu atveju sukelti jam analogiÅ¡kas pasekmes, t.y. nežymiai sutrikdyti pastarojo sveikatÄ .

Å ių duomenų kontekste akcentuotina ir tai, kad nuteistoji sÄ moningai, t.y. neapsikęsdama su savo sÅ«naus netinkamo elgesio, pati iÅ¡ spintos pasiėmė ir atsinešė dirÅ¾Ä norėdama jį sudrausminti. DirÅ¾Ä laikydama rankoje juo užsimojo. Toks konkretus L. P. veiksmas, t.y. užsimojimas diržu suduoti, neabejotinai laikytinas tiesioginiu smÅ«giavimu, o dėl to, kad sÅ«nus kaip nurodo ir J. P., pasisuko, motina pataikė diržu jam į veido kairę pusę. Taigi, toks konkretus jos veiksmas laikytinas ne sudrausminimo priemone, o konkrečiu veiksmu, tikslingai nukreiptu suduoti smÅ«giui, tai yra sužaloti.Nors tiek J.

P., tiek L. P. parodymai iÅ¡ esmės patvirtina faktÄ , kad nuteistoji nesiekė savo sÅ«nui diržu pataikyti į veido sritį, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, muÅ¡imo ar smurtavimo fakto nustatymui pagal LR BK 140 str. 3 d. nuostatas, nėra reikÅ¡minga į kuria kÅ«no vietÄ buvo nukreiptas smurtinis kaltininko elgesys. Esminė aplinkybė – neteisėtų asmens veiksmų sukelti padariniai. Nagrinėjamu atveju smÅ«gis teko mažamečiui į veidÄ , dėl ko atsirado LR BK 140 str. 3 d. numatyti padariniai – buvo nežymiai sutrikdyta J.

P. sveikata, o L. P., net ir ketindama smogti savo sÅ«nui diržu į sėdmenis, neabejotinai suvokė pavojingÄ savo veikimo pobÅ«dį bei tokių veiksmų galimas pasekmes, kas neabejotinai patvirtina teisioginės tyčios buvimÄ nuteistosios veiksmuose. Kolegija laiko nepagrįstais ir logikai prieÅ¡taraujančiais apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo. Kaip jau minėta aukščiau, byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo sužalotas J.

P. veidas, kÄ patvirtina ir pateiktos J. P. nuotraukos, darytos netrukus po įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo įvykio metu vaikas, iÅ¡sigandęs gresiančio smurto ir siekdamas jo iÅ¡vengti, galėjo ne tik pasilenkti bet ir pasisukti bet kuria veido puse, todėl apeliantės pateikiami argumentai dėl vaiko sužalojimo mechanizmo atmestini. Å ių duomenų kontekste vertinant L. P. argumentus dėl nepatikimų J. P. parodymų pažymėtina, kad pagal LR BPK 186 str. 2 d. nuostatas, jaunesni kaip aÅ¡tuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami ne daugiau kaip vienÄ kartÄ .

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. P. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ . Å ios apklausos metu jis iÅ¡samiai ir detaliai paaiÅ¡kino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurios iÅ¡ esmės atitinka ne tik byloje apklaustų asmenų parodymus, bet ir sutampa su kita raÅ¡ytine bylos medžiaga. Tuo tarpu vertinant apeliantės argumentus, kad pastarojo parodymai turėtų bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai dar ir dėl berniuko amžiaus, pabrėžtina, kad nagrinėjamo įvykio metu J. P. buvo sulaukęs septynerių metų, duomenų, patvirtinančių, kad berniukas, bÅ«damas tokio amžiaus, negalėjo suvokti su jo atliekamų smurtinių veiksmų pobÅ«džio ar pasekmių, byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į J. P. duotų parodymų nuoseklumÄ ir detalumÄ , berniukas teisingai suvokė reikÅ¡mingas bylai aplinkybes, todėl turėjo teisę duoti parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi apkaltinamojo nuosprendžio L. P. atžvilgiu priėmimo metu. Abejoti J. P. parodymais skundÄ nagrinėjantis teismas neturi pagrindo.Vertinant Å¡ioje byloje pateikto G. P. atsiliepimo į L. P. apeliacinį skundÄ pateiktus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dėl civilinio ieÅ¡kinio ir advokato iÅ¡laidų atlyginimo argumentus, pažymėtina, kad sutinkamai su LR BK 104 str. 2 d., proceso dalyvis, kuris savo nuožiÅ«ra pakvietė dalyvauti procese atstovÄ arba turėjo kitų iÅ¡laidų, jas apmoka pats iÅ¡ savo lėšų.

Proceso dalyvis gali praÅ¡yti teismo, kad Å¡ios iÅ¡laidos bÅ«tų pripažintos proceso iÅ¡laidomis ir iÅ¡ieÅ¡kotos iÅ¡ nuteistojo. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nukentėjusiojo G. P. ir mažamečio nukentėjusiojo interesus procese atstovaujanti advokato padėjėja S. N. pateikė 2014 m. liepos 11 d. sÄ skaitÄ 4000 litų sumai už suteiktas teisines paslaugas Nr. SN-20 bei 2014 m. liepos 28 d. „Swedbank” mokėjimo pavedimÄ , patvirtinantį, kad Å¡iÄ sÄ skaitÄ G. P. apmokėjo. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimÄ dalyje dėl iÅ¡laidų advokato pagalbai argumentavo iÅ¡samiai, iÅ¡aiÅ¡kindama visas aptariamo klausimo iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingas aplinkybes, kurioms teisėjų kolegija pritaria iÅ¡ esmės. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, G.

P. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kaip asmuo, patyręs moralinę žalÄ (b. t.1, b.l. 26). Civilinis ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos nagrinėjamoje byloje buvo pareikÅ¡tas tiek paties G. P., kaip nukentėjusiojo, tiek jo, kaip įstatyminio mažamečio sÅ«naus atstovo (b. t. 2, b.l. 55-57), tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kinio turinys neabejotinai atskleidžia, kad neturtinės žalos atlyginimo buvo praÅ¡oma tik mažamečio J.

P. naudai. Sutiktina su apylinkės teismo iÅ¡vada, kad nagrinėjamu atveju G. P. faktinis statusas procese, nepateikus asmeniÅ¡kai jo patirtos moralinės žalos įrodymų bei pagal nagrinėjamo įvykio aplinkybes nesant pagrindo tokiai žalai konstatuoti, neatitinka LR BPK 28 str. 1 d. apibrėžtos nukentėjusiojo sÄ vokos. Be to pritartina apylinkės teismo argumentams atmetant civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos, kadangi jis nėra pagrįstas ir įrodytas.Be to, vertinant G. P. argumentus, pabrėžtina, kad sutinkamai su LR BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

G. P. apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio Vilniaus apygardos teismui pateikęs nebuvo. Nors, remiantis LR BPK 320 str. 3 d., teismas, nagrinėdamas bylÄ , nustatęs esminius Å¡io Kodekso pažeidimus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi faktines bylos aplinkybes skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio kontekste, jokių esminių LR BPK pažeidimų nekonstatuoja.Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė : nuteistosios L. P. apeliacinį skundÄ atmesti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkė                                            Sigita Bieliauskienė Teisėjai:                                                                     Jurgita Mačionytė       ArtÅ«ras Å umskas