2020-07-01 Nr. AB-13136-3-61-3-02359-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-876-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02359-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos amdinistracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 500 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas, todėl buvo suvaržyta judėjimo laisvė, apsunkintas higienos laikymasis. Pažymėjo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, padidėjusi drėgmė ir kiti nepatogumai. Dėl to, kad įstaiga neturi higienos paso, jis laikytas antisanitarinėmis sąlygomis, sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje. Pareiškėjas karantino kamerose patyrė daug nepatogumų ir orumo pažeminimą, nes šiose kamerose sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusio kameros ploto. Teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K pateikė teismui pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas, asmenų skaičius tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, bausmės ir drausmės izoliatorių, kalėjimų, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, jame yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) reikalavimus. Teigė, kad pagal HN 76:2010 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) 17 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., iš viso 19 dienų. Šiuo laikotarpiu vienam asmeniui teko 3,51 kv. m kameros ploto. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176., 14.5 punkte, kuriame įtvirtinta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tačiau teismas su atsakovo atstovo nurodytais argumentais nesutiko. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), juo besinaudodamas, nebūtų matomas kitų asmenų. Teismas priėjo išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo atžvilgiu pažeidė subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo drėgna, bloga ventiliacija. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–65 proc. Minėtos higienos normos 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Lukiškių TI-K pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipė dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama didelio drėgmės susidarymo, pelėsio ir nemalonaus kvapo. Teismas nurodė, kad abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo teiginius šioje dalyje atmetė.

11. Pareiškėjas prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau pareiškėjo nurodyta suma, kaip nurodė teismas, yra nepagrįstai didelė, todėl mažintina, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete ir plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai. Teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 800 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu bei kalinimo plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje.

III. 12. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

14. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas, iš esmės nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, padavė apeliacinį skundą.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

20. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų (laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu įrenginiu ir minimalus, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas) ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma (800 Eur) laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys