57e9d4c077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-2344/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00273-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 24

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui G. K.,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-T-3477-4335, 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726, 2011 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, kaip priimtus nekompetentingo subjekto, ir įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kaip neįgaliotą spręsti pareiškėjo prašymuose išdėstytų klausimų, grąžinti pareiškėjo G. K. 2010 m. lapkričio 30 d. prašymą Nr. ATP-(1.10)-3290-10, 2011 m. sausio 11 d. prašymą Nr. ATP-(1.10)-100-11 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, spręsti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad byloje, kurioje pareiškėjas prašo teisinės pagalbos, ginčo dalykas nėra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, todėl nėra teisinio pagrindo perduoti pareiškėjo prašymą spręsti kitai tarnybai. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjo prašymai perduoti spręsti nekompetentingam subjektui, o jo priimti sprendimai yra neteisėti. 2010 m. gruodžio 30 d. prašymu, perduotu Kauno valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) faksu, pareiškėjas prašė grąžinti Vilniaus valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai pirmą prašymą, tačiau minėta institucija 2011 m. sausio 5 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-54 atsisakė tai daryti.

Sprendžiant kas teiks teisinę pagalbą, esant interesų konfliktui, pareiškėjo nuomonė yra lemiama ir tai yra nustatyta įstatymo leidėjų. Todėl prašymų perdavimas spręsti kitai tarnybai, net kai yra grėsmė interesų konfliktui, prisidengiant vien tik formaliais pagrindais, kad neva tai atitinka paties pareiškėjo interesus, kad tuo neva bus užtikrintas objektyvus, nešališkas pareiškėjo klausimo sprendimas, ir neatsižvelgiant į paties pareiškėjo nuomonę, pažeidžia įstatymo leidėjo siekius, minėtą taisyklę, bendruosius įstatymo pradmenis ir jų prasmę.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas netaikomas advokatams. Jie nėra viešojo administravimo subjektai. Pareiškėjo nuomone, antrinę teisinę pagalbą nuolat teikiantys advokatai yra ne tarnybų karjeros valstybės tarnautojai ir ne tarnybų darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, o tarnybų advokatų kontorų advokatai, Lietuvos advokatūros dalyviai. Pareiškėjo nuomone, tarp pareiškėjo, pagal įstatymą turinčio teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, advokato ir tarnybų susiklosto trišaliai teisiniai santykiai.

Valstybė, atstovaujama tarnybų sudaro sutartis su advokatais, atrenka asmenis, kuriems priklauso antrinė teisinė pagalba, paskiria jiems advokatą ir advokatams apmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą t.y., valstybė perka teisines paslaugas iš advokato ne savo, bet asmens, atitinkančio įstatyme nustatytus kriterijus, naudai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) nustato, kad kai asmens skunde nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su advokato veiklos kokybės vertinimu, o su sutarties tarp tarnybos ir antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato vykdymu, pareiškėjo skundą išnagrinėja ir sprendimą priima tarnybos.

Kiti asmenų skundai, kuriuose skundžiamasi dėl antrinės teisinės pagalbos teikiančių advokatų veiklos kokybės, yra persiunčiami Lietuvos advokatūrai (Įstatymo 10 str. 2 p.). Kitaip nebūtų prielaidų įgyvendinti Įstatymo paskirtį. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš valstybės institucijas ar pareigūnus visi asmenys yra lygūs. Todėl, anot pareiškėjo, keistai atrodo tarnybų kildinimas interesų konfliktas, dėl vienos iš jų nenoro galimai nutraukti bendradarbiavimą su atitinkamu advokatu, gavus Lietuvos advokatūros advokato teiktos antrinės teisinės pagalbos kokybės atitinkamą įvertinimą.

Tarnybų veika prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus - tarnybos demonstruoja interesą pirkti teisines paslaugas iš konkretaus advokato, nesuteikiančio kokybiškų ir efektyvių paslaugų. Pareiškėjo teigimu, jo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo be teisinio pagrindo perduotas spręsti kitai tarnybai. Prašymų perdavimą pareiškėjas vertina, kaip tarnybų taikomą konkretaus advokato gynybos priemonę. Be to, neužtikrinamas teisinės pagalbos teikimo nepertraukiamumas.

Kaip matyti iš Kauno tarnybos 2011 m. sausio 25 d. rašto Nr.O-2-(1.5)-292, ji reikalauja iš pareiškėjo pateikti pažymą apie socialinės pašalpos skyrimą teisei į antrinę teisinę pagalbą patvirtinti. Įstatymas nustato, kad tarnybos pačios turi gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių informacinių sistemų apie socialinės pašalpos skyrimo pratęsimą, ir taip užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimo nepertraukiamumą.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Kauno Tarnyba) atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skunde keliamais reikalavimais.

Atsakovas pažymėjo, jog Kauno tarnyboje 2010 m. gruodžio 10 d. gautas iš Vilniaus tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. lydraščiu Nr.(1.10.)-SD-1774-10 persiųstas pareiškėjo G. K. prašymas, reg. Nr.TP-l-(2.1)-3477, suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010 m. spalio 4 d. akto Nr.807 „Dėl advokato Aleksandro Doroševo profesinės veiklos" apskundimo. Kauno tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatę Giedrę Martinėnaitę. Sprendimas galiojo iki 2011 m. sausio 1 d.. Kauno tarnybos 2011 m. vasario 21 d. sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-ll-P-3477-776 antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminas pratęstas iki 2011 -03 -31. 2011 m. sausio 20 d. Kauno tarnyboje gautas iš Vilniaus tarnybos 2011 m. sausio 20 d. lydraščiu Nr.(1.10.)-SD-159-11 persiųstas pareiškėjo prašymas, reg. Nr.TP-l-(2.1)-178, suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010 m. lapkričio 30 d. akto Nr.956 „Dėl advokato Eimanto Šriupšos profesinės veiklos“ apskundimo. Kauno tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-l1-T-178-726 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010 m. lapkričio 30 d. akto Nr.956 „Dėl advokato Eimanto Šriupšos profesinės veiklos" apskundimo ir paskyrė advokatę S. K..

Anot atsakovo, pareiškėjas savo skunde nurodo, kad jo nuomone, skundžiami Kauno tarnybos sprendimai yra priimti nekompetentingo subjekto, kadangi, sutinkamai su Įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo prašymas persiunčiamas nagrinėti kitai tarnybai, kai ginčo dalykas yra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, tačiau nagrinėjamu atveju ši Įstatymo nuostata neturėtų būti taikoma, kadangi ginčo dalykas nėra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Kauno tarnyba nesutinka su tokiu pareiškėjo argumentu ir mano, kad, visų pirma, pareiškėjo skundo dalykas turėtų būti ne Kauno tarnybos priimti sprendimai, tačiau Vilniaus tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. priimtas sprendimas Nr.(1.10)-SD-4774-10 ir Vilniaus tarnybos 2011 m. sausio 14 d priimtas sprendimas Nr.(1.10)-SD-159-ll, kuriais nuspręsta persiųsti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėti Kauno tarnybai. Tačiau vertinant nagrinėjamą pareiškėjo skundo dalyką, Kauno tarnyba nori pažymėti, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010 m. spalio 4 d. akto Nr.807 „Dėl advokato Aleksandro Doroševo profesinės veiklos" ir dėl Lietuvos advokatūros 2010 m. lapkričio 30 d. akto Nr.956 „Dėl advokato Eimanto Šriupšos profesinės veiklos" apskundimo, siekiant išvengti interesų konflikto, buvo teisėtai ir pagrįstai persiųstas nagrinėti Kauno tarnybai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos advokatūros 2010 m. spalio 4 d. aktas Nr.807 ir 2010 m. lapkričio 30 d. aktas Nr. 956, kuriuos siekia skųsti pareiškėjas, yra susiję su advokato Aleksandro Doroševo ir advokato Eimanto Šriupšos profesine veikla. Šie advokatai yra pasirašę Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis su Vilniaus tarnyba.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus tarnyba 2009 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą Nr. (1.10)-S-372-09 suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui G. K. civilinėje byloje Nr. 2-2985-619/2009 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir paskyrė advokatą Aleksandrą Doroševą. Sprendimu Nr.(1.10)-APS-45-10 Vilniaus tarnyba atsisakė pakeisti advokatą A. Doroševą kitu advokatu minėtoje civilinėje byloje. Šio sprendimo pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas teisme. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos advokatūros sprendimas Nr.807, kurį pareiškėjas siekia skųsti, turi įtakos sprendžiant advokato pakeitimo klausimą.

Jeigu Lietuvos advokatūros sprendimas būtų pripažintas nepagrįstu ir nustatyta, kad advokatas teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nekokybiškai, pažeidžiant advokato profesinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus, tai galėtų reikšti esančių sutarties įsipareigojimų Vilniaus tarnybai pažeidimą. Taip pat ir advokatas Eimantas Šriupša Vilniaus tarnybos sprendimu buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, negalėtų išlikti visiškai nešališka, kadangi privalėtų vertinti Lietuvos advokatūros sprendimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010 m. spalio 4 d. akto Nr.807 „Dėl advokato Aleksandro Doroševo profesinės veiklos" ir Lietuvos advokatūros 2010 m. lapkričio 30 d. akto Nr. 956 „Dėl advokato Eimanto Šriupšos profesinės veiklos" apskundimo buvo persiųsti Kauno tarnybai vadovaujantis ne Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata, bet remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktu ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtintais nešališkumo ir objektyvumo principais.

Atsakovas pažymėjo ir tai, jog tarnybos yra viešojo administravimo subjektai, kurių veiklą be kitų teisės aktų taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. Atsakovas atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį ir į tai, kad Kauno tarnybai skundžiamais sprendimais išnagrinėjus bei patenkinus pareiškėjo prašymus, pareiškėjo teisėtas interesas - gauti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos advokatūros sprendimus - nepažeistas ir įgyvendintas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojo VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr.1R-241 patvirtino Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašą. Tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, jam ir toliau taikomos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.). Prielaidas įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą sudaro Viešojo administravimo įstatymas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Viešojo administravimo įstatymas nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir pan., bei į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra viešojo administravimo subjektai. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas šiuo atveju yra lex generalis, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas – lex specialis, kas reiškia, jog pirmasis įstatymas yra taikomas tiek, kiek to įsakmiai nedraudžia antrojo įstatymo nuostatos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo santykį (žr. 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3361/2011).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktą viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo pareigas, šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas iš valstybės tarnyboje dirbančių asmenų reikalauja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Pirmosios instancijos teismo nuomone, būtent dėl šių priežasčių Vilniaus VGTPT veiksmus persiųsti pareiškėjo prašymą kitai tarnybai galėjo lemti ne tik VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje numatytas atvejis, bet ir kiti atvejai, kai tarp atitinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir į ją besikreipiančio asmens dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo gali kilti interesų konfliktas. Tai leidžia užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, vertinant situaciją asmens ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų derinimo aspektu, tikslas išvengti asmenų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis asmens siekio teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą požiūriu, o tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–2807/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–2271/2011, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 –703/2010).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Vilniaus VGTPT persiuntusi pareiškėjo 2010 m. lapkričio 30 d. prašymą Nr. ATP-(1.10)-3290-10, 2011 m. sausio 11 d. prašymą Nr. ATP-(1.10)-100-11 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo Kauno VGTPT, užtikrino objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, akivaizdu, jog Vilniaus VGTPT vertindama pareiškėjo prašymus, negalėjo išlikti visiškai nešališka, o tai ir sudarė kliūtis Vilniaus VGTPT priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus VGTPT pareiškėjo G. K. prašymus persiuntė nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kuri pareiškėjo gyvenamosios vietos požiūriu yra artimiausia kita valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, galinti spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus VGTPT privalėjo atsiklausti jo nuomonės dėl galimumo spręsti pareiškėjo prašymą būtent Vilniaus VGTPT. Nustačius, kad yra interesų konfliktas ir kad galėtų būti pažeisti objektyvumo bei nešališkumo principai, nepriklausomai nuo pareiškėjo nuomonės, prašymas turėjo būti persiųstas kitai tarnybai. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kiti norminiai aktai nereikalauja tokio nuomonės išklausymo, asmens pritarimo dėl prašymo persiuntimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad atsižvelgiant į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2144-437/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00399-2011-8), kurioje pareiškėjas ginčijo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. sausio 14 d raštą Nr.(1.10.)-SD-159-11, kurio pagrindu Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nutarė perduoti pareiškėjo 2011 m. sausio 11 d. prašymą Nr.(1.10.)-ATP-100-11 Kauno VGTPT bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1748-473/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00024-2011-3), kurioje pareiškėjas ginčijo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. raštą Nr.(1.10.)-SD-4774-10, kurio pagrindu Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nutarė perduoti pareiškėjo 2010 m. lapkričio 30 d. prašymą Nr.(1.10.)-ATP-3290-10 spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai buvo perduoti teisėtai.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, kitų aplinkybių, leidžiančių teismui abejoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų teisėtumu byloje nenustatyta. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726, 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335 ir 2011 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 atitinka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nustatytus turinio ir formos reikalavimus. Ginčijamus sprendimus priėmė kompetentingas subjektas – Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog VGTPĮ nustato, kad tarnybos pačios turi gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių informacinių sistemų apie socialinės pašalpos skyrimą pratęsimą, atmestinas. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje numatyta tarnybų teisė gauti informaciją iš valstybių ir savivaldybių institucijų, o ne pareiga. Be to, VGTPĮ 4 straipsnis numato pareiškėjo pareigą bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.

Remdamasis tuo kas išdėstyta bei byloje esančių įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726, 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335 ir 2011 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 yra teisėti, ir jų naikinti bei įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą grąžinti pareiškėjo 2010 m. lapkričio 30 d. prašymą Nr. ATP-(1.10)-3290-10, 2011 m. sausio 11 d. prašymą Nr. ATP-(1.10)-100-11 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, spręsti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nėra jokio teisinio pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. K. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl aktų konstitucingumo ištyrimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. su tuo, kad tuo, kad ginčijamus sprendimus priėmė kompetentingas subjektas, todėl teikia apeliacinį skundą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo tendencingas, neobjektyvus, bylą išnagrinėjo formaliai, paviršutiniškai (neįvertino kriterijų visumos), netinkamai taikė įstatymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, jog šios administracinės bylos aplinkybės patvirtina, kad prašymų perdavimas spręsti kito regiono tarnybai, neatsižvelgiant į pareiškėjo apsisprendimą, kuriai tarnybai patikėti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjimą, tebesitęsia. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju kertasi dvi viena kitai priešingos taisyklės, nustatytos VGTPĮ ir numatytos taikyti iš esmės analogiškoje situacijoje - VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies nuostata, įtvirtinanti principą, pagal kurį būtina atsižvelgti į pareiškėjo apsisprendimą, kuriai tarnybai patikėti teikti antrinės teisinės pagalbos teikimą ir 18 straipsnio 3 dalies nuostata, ignoruojanti pareiškėjo apsisprendimą, kuriai tarnybai patikėti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjimą („sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas - tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka“). Pareiškėjas pažymi, jog prašo apeliacinės instancijos teismo ištirti, ar toks nuostatų prieštaravimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, t. y. ar normų turinys, reguliavimo apimtis ir forma atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat, kad negalioja bet kuris įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo G. K. skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-T-3477-4335; 2011 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726 ir 2011 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu ir 2011 m. vasario 18 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, o 2011 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 nusprendė pratęsti antrinės teisinės pagalbos, kuri jam buvo skirta 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu, teikimą iki 2011 m. kovo 31 d..

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas minėtus 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą (ir jo 2011 m. vasario 21 d. papildymą) bei 2011 m. vasario 18 d. sprendimą priėmė, pagal pareiškėjo atitinkamus 2010 m. lapkričio 30 d. ir 2011 m. sausio 11 d. prašymus, adresuotus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kuriuos pastaroji 2010 m. gruodžio 3 d. ir 2011 m. sausio 14 d. raštais persiuntė spręsti atsakovui.

Pareiškėjas savo nesutikimą su ginčijamais Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 15 d. (su 2011 m. vasario 21 d. papildymu) ir 2011 m. vasario 18 d. sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas buvo nekompetentingas spręsti šiuos klausimus, nes šiuos klausimus turėjo spręsti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Atsakovas priimdamas šiuos sprendimus pažeidė jo teises gauti tinkamą ir visavertę antrinę teisinę pagalbą.

Įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. ir 2011 m. balandžio 29 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. I-1748-473/2011 ir Nr. I-2144-437/2011 nustatyta, kad pareiškėjas buvo inicijavęs teisminius ginčus dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. ir 2011 m. sausio 14 d. raštų, kuriais buvo persiųsta atsakovui spręsti klausimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui, teisėtumo. Minėtais teismo sprendimais buvo nuspręsta, kad klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui, atsakovui buvo perduotas spręsti pagrįstai ir teisėtai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje <...>, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad pareiškėjo argumentai, kuriais teigiama, jog atsakovas viršijo savo kompetenciją, spręsdamas antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimus, nors jis tai padaryti prašė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, yra iš naujo nesvarstytini, nes šiais klusimais yra įsitiesėję minėti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms yra suteikta teisė perduoti kitai tarnybai spręsti antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimą, kai kyla ginčas dėl atitinkamos tarnybos sprendimo suteikti ar nesuteikti tokią pagalbą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai šioje byloje įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ginčo dalyką, ko pasėkoje priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo nuomone Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis ir šio įstatymo 15 straipsnio 8 dalis tarpusavyje prieštarauja, dėl ko tikslinga kreiptis Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šių teisės normų atitikties Konstitucijai.

Šiuo atveju pažymėtina, kad į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą gali būti kreipiamasi tik tais atvejais, kai kyla abejonių dėl atitinkamos teisės normos atitikties Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.), o teisės normų aiškinimo, kolizijos, spragų ir pan. atvejais, paprastai šiuos klausimus turi spręsti teismai, nagrinėjantys konkrečias administracines bylas.

Iš pareiškėjo nurodytų teisės normų matyti, kad jos reguliuoja skirtingus teisinius santykius. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies atveju yra sprendžiami antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimai, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalies atveju yra sprendžiami pirminės teisinės pagalbos teikimo klausimai. Dėl ko pareiškėjo argumentai apie šių teisės normų koliziją yra nepagrįsti.

Administracinių teismų praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad kilus interesų konfliktui tarp atitinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir į ją besikreipiančio asmens dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, turi nusišalinti ir perduoti klausimą spręsti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai bylose Nr. A556-819/2008, Nr. A525-594/2009, Nr. A822-703/2010).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad nėra pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies konstitucingumu, dėl ko tenkinti pareiškėjo prašymo šioje dalyje taip pat nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas