2018-10-03 Nr. AB-17215-3-62-3-00203-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2065-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00203-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. sausio 16 d. jis buvo kalinamas Kauno TI netinkamomis sąlygomis, t. y. jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nes ankštose 12 kv. m ploto kamerose buvo laikoma iki 4 asmenų, taip pat didelę kameros ploto dalį užėmė baldai. Dėl vietos trūkumo pareiškėjas turėjo nuolat sėdėti ar gulėti, nebuvo galimybės atsisėsti prie stalo. Pareiškėjas pažymėjo, kad dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi po vienu dušu turėjo maudytis dviese. 2016 m. spalio 27 d. jam nebuvo suteikta teisė paskambinti, dėl to jis jautėsi diskriminuojamas. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI netinkamai saugojo jo daiktus (nešiojamąjį kompiuterį, virdulį, grotuvą, elektroninę atmintinę, kabelius ir kt.), t. y. juos laikė ant grindų, todėl buvo sugadintas grotuvas. Be to, daiktų apžiūros metu asmeniniai drabužiai ir daiktai buvo išmėtomi. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. sausio 16 d. Minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Kauno TI kameros yra įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Kamerose prie stalų gali sėdėti 4 asmenys, o neretai ir 6 asmenys. Kauno TI yra įrengtos 5 patalpos, kuriose įrengta 13 dušų kabinų, todėl pareiškėjui buvo užtikrinta teisė nusiprausti po dušu. Kauno TI nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog į vieną dušo kabiną praustis buvo vedami 2 asmenys, neatitiko tikrovės. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad atliekant kratas daiktai dedami ant stalų. Kratos ir apžiūros atliekamos pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2016 m. spalio 26 d., o teisė paskambinti jam buvo suteikta 2016 m. spalio 28 d. Pareiškėjo sveikata Kalinimo Kauno TI laikotarpiu buvo gera, į gydytojus jis nesikreipė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI periodiškai buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. sausio 16 d. ir visą šį laikotarpį kamerose jam buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, teismas pažymėjo, jog pagal teisės normas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą (3,6 kv. m), neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas.

7. Dėl pareiškėjo privatumo dušuose neužtikrinimo teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 107 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13 ir 14 punktus kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 minučių pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, t. y. kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas 10 min. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs šį teisinį reglamentavimą, byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti ar turėjo dalintis dušu su kitu asmeniu. Pareiškėjo argumentus dėl privatumo prausykloje pažeidimo paneigė atsakovo atstovo pateiktos dušo patalpų nuotraukos, iš kurių matyti, kad dušo kabinos yra atskirtos sienelėmis. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl privatumo dušuose neužtikrinimo vertino kaip nepagrįstus.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 2 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) dėl to, kad 2016 m. sausio 27 d. Kauno TI jam nebuvo suteikta galimybė paskambinti telefonu. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, pareiškėjas 2016 m. spalio 27 d. nebuvo išvestas paskambinti telefonu dėl didelio suimtųjų bei nuteistųjų, pageidaujančių skambinti, skaičiaus. Galimybė paskambinti telefonu pareiškėjui buvo suteikta kitą dieną – 2016 m. spalio 28 d. Teismas pažymėjo, jog nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 23 straipsnis, nei Taisyklės nenumato, kad pokalbis telefonu suimtajam turi būti suteikiamas nedelsiant, kai jis to prašo. Byloje nebuvo duomenų, pagal kuriuos būtų galima teigti, kada pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją su prašymu paskambinti, šių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Tačiau teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo atvykimo į Kauno TI datą (2016 m. spalio 26 d.) bei įvertinęs tai, kad galimybė paskambinti pareiškėjui buvo suteikta 2016 m. spalio 28 d., konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kadangi Kauno TI direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu bei taksofono kortelių įsigijimo tvarkos aprašo 9 punkte numatyta išvedimo skambinti tvarka nebuvo pažeista.

9. Dėl netinkamai laikytų pareiškėjo daiktų teismas nurodė, kad, siekiant užtikrinti suėmimo vykdymo rėžimo laikymąsi, turi būti vykdoma nuolatinė asmenų priežiūra, kurios viena iš priemonių yra krata (SVĮ 9 str. 4 d.). Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, dėl kokių ir kada įvykdytų kratų jis skundžiasi, nedetalizavo, kada buvo mėtomi ar netinkamai saugomi jo asmeniniai daiktai. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Kauno TI pareigūnų veiksmų dėl šių aplinkybių.

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjo nuomone, jam nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta teko Kauno TI, dėl to atsakovo atstovas turėjo įrodyti, jog kalinimo sąlygos atitiko nustatytus reikalavimus. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

14. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

15. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

16. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

17. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

18. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

19. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą

20. Pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

21. EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

22. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-768-520/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), laikytina, kad sanitarinio mazgo zona užėmė 1,5 kv. m plotą.

23. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).

24. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas turėjo dalintis dušu su kitu asmeniu. Pareiškėjo argumentus dėl privatumo dušuose pažeidimo paneigė atsakovo atstovo pateiktos dušo patalpų nuotraukos, iš kurių matyti, kad dušo kabinos yra atskirtos sienelėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pareiškėjo argumentus dėl privatumo dušuose neužtikrinimo įvertinti kaip nepagrįstus.

25. Suėmimo vykdymo įstatymo (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1819 redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-110 redakcija), 74 punkte nustatyta, jog tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad suimtiesiems būtų sudarytos sąlygos šių Taisyklių XII skyriuje nustatyta tvarka skambinti kitiems asmenis ir kalbėti su jais telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

26. Nei SVĮ 23 straipsnis, nei Taisyklės nenumato, kad pokalbis telefonu suimtajam turi būti suteikiamas nedelsiant, kai jis to prašo. Byloje nėra duomenų, kada pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją su prašymu paskambinti. Pareiškėjas atvyko į Kauno TI 2016 m. spalio 26 d. Galimybė paskambinti pareiškėjui buvo suteikta 2016 m. spalio 28 d., todėl konstatuotina, jog Kauno TI direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu bei taksofono kortelių įsigijimo tvarkos aprašo 9 punkte numatyta išvedimo skambinti tvarka nebuvo pažeista.

27. Siekiant užtikrinti suėmimo vykdymo rėžimo laikymąsi, turi būti vykdoma nuolatinė asmenų priežiūra, kurios viena iš priemonių yra krata (SVĮ 9 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjo teiginiai dėl kratų metu padarytų jo teisių pažeidimų yra abstraktaus pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Kauno TI pareigūnų veiksmų dėl šių aplinkybių.

28. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys