57d4b558-dcd4-4fa4-be5d-1dc56e8ffcfe · Klaipėdos apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr Administracinė byla Nr. I-14-162/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01051-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.5; 3.21(S) KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. gegužės 6 d.Klaipėda        Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Živilei Račkauskienei, 2016 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo E. K. praÅ¡ymÄ ir patikslintÄ praÅ¡ymÄ atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

       Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:        Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiÅ¡kėjo E. K. praÅ¡ymas atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 30 962,03 Lt (8967,22 Eur) neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.        Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiÅ¡kėjo patikslintas praÅ¡ymas atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2897,18 Eur neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

       PareiÅ¡kėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo karjeros valstybės tarnautojas – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus vyriausiasis specialistas (A lygis, 12 kategorija).        PareiÅ¡kėjo teigimu, darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ (toliau – ir GrÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas.

PareiÅ¡kėjo teigimu, GrÄ Å¾inimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas neteisingas, nes juo iÅ¡ įstatymo taikymo srities eliminuojami valstybės tarnautojai, kuriems pareiginės algos koeficientas 2009 metais buvo sumažintas 2 procentais, o 2010-2013 metais – 4,5 procento. Teigia, jog iÅ¡ atsakovo pateiktos pažymos sužinojo, kad jam grÄ Å¾intina darbo užmokesčio dalis sudaro 6070,04 Eur, o negrÄ Å¾intina dalis sudaro 2897,18 Eur. Argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas prieÅ¡taraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, iÅ¡ Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį teisingai – tiek, kiek praradimai buvo neproporcingi – juos kompensuos.

PareiÅ¡kėjo teigimu, nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes nenumato visų patirtų praradimų kompensavimo.       PareiÅ¡kėjas ir jo atstovas advokatas Viačeslav Žarkov praÅ¡o bylÄ nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 64).       Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 18-20) su pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymu nesutiko. Nurodė, kad pareiÅ¡kėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas pagal tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo aktualiÄ redakcijÄ .

Argumentuoja, jog vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas ir neturėjo teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumÄ ir atitiktį Konstitucijos nuostatoms. Be to, įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas, yra numatęs sukurti teisinį reguliavimÄ , kuriuo bÅ«tų nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ .

Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi ir 301 straipsniu, praÅ¡o taikyti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .        Proceso Å¡alys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai. Byloje pakanka raÅ¡ytinių duomenų iÅ¡nagrinėti jÄ iÅ¡ esmės, todėl byla nagrinėtina iÅ¡ esmės proceso Å¡alims nedalyvaujant raÅ¡ytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis, 79 straipsnio 5 dalis).

Teismas k o n s t a t u o j a :        Bylos raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu buvo karjeros valstybės tarnautojas – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus vyriausiasis specialistas (A lygis, 12 kategorija) (b. l. 21), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato virÅ¡ininko 2007 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 30-TE-26 jam suteikta pirma kvalifikacinė klasė (b. l. 22). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiÅ¡kėjo darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.        Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos;

4) apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ . Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientÄ .        Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedÄ , daliai valstybės tarnautojų – aukÅ¡tesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedÄ , sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukÅ¡tesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečiÄ kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrÄ kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmÄ kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečiÄ kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrÄ kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmÄ kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.       Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieÅ¡taraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiÅ¡kėjui ginčo laikotarpiu buvo neiÅ¡mokėta dalis darbo užmokesčio, t. y.

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui mokėjo sumažintÄ darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Å ie duomenys patvirtinami atsakovo 2013 m. spalio 7 d. pažyma (b. l. 23-24).        Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimÄ , kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡taraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, iÅ¡ Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti Å¡ių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ; tai, be kita ko, reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingÄ laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

       Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimÄ , kuriame buvo iÅ¡aiÅ¡kintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad:

1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ ir (ar) jo įgyvendinimÄ protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės iÅ¡gales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo imperatyvu;

2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.       Nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime Konstitucinis Teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Tai reiÅ¡kia, jog Konstitucinis Teismas nustatė konkretų minėto prieÅ¡taravimo pasekmių Å¡alinimo bÅ«dÄ â€“ įpareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Tiek Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, tiek 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pabrėžta, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjo pareigos nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ Ä¯gyvendinimas siejamas su valstybės ekonomine, finansine padėtimi ir valstybės galimybėmis sukaupti tokiam kompensavimui bÅ«tinas lėšas.       Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

IÅ¡ GrÄ Å¾inimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad GrÄ Å¾inimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.       Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma (b. l.

50) patvirtina, kad pareiÅ¡kėjui, taikant GrÄ Å¾inimo įstatymo nuostatas, yra apskaičiuota grÄ Å¾intina 6070,04 Eur 2009-2013 metais neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalis. Taikant antikonstituciniais pripažintus teisės aktus pareiÅ¡kėjui iÅ¡ viso neiÅ¡mokėta 8967,22 Eur (30 962,03 Lt) darbo užmokesčio. Susidaręs skirtumas tarp pareiÅ¡kėjui iÅ¡mokėtinos sumos taikant GrÄ Å¾inimo įstatymÄ ir visos neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies yra 2897,18 Eur, kurį pareiÅ¡kėjas ir praÅ¡o priteisti argumentuodamas GrÄ Å¾inimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame nėra įtvirtintas visų patirtų praradimų kompensavimas.

       GrÄ Å¾inimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog įstatymas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimÄ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimÄ Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros pirmiau minėtuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieÅ¡taraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigÅ«nų darbo užmokestis (atlyginimas); atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vis dėlto nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimÄ , kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties bÅ«tų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu bÅ«tų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigÅ«nų kategorijoms ir nebÅ«tų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigÅ«nų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymėdamas, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigÅ«nų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo bÅ«tinas atsižvelgiant į valstybės iÅ¡gales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo.

Pagal GrÄ Å¾inimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmeniui priklausanti grÄ Å¾intina neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grÄ Å¾intinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvienÄ Å¡io įstatymo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintÄ darbo užmokestį (atlyginimÄ ) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos iÅ¡mokos, taikant Å¡iÄ formulę:

G = A x Pk – B. Å ioje formulėje: G – mėnesio grÄ Å¾intinas dydis; A – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tÄ mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos iÅ¡mokos, kurie bÅ«tų buvę apskaičiuoti taikant iki Å¡io įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusias atitinkamų įstatymų nuostatas ir Å¡io straipsnio 3 dalyje nurodytÄ pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį; Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grÄ Å¾intinÄ dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955;

B – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tÄ mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos iÅ¡mokos, apskaičiuoti taikant Å¡io įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas ir Å¡io straipsnio 3 dalyje nurodytÄ pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį. IÅ¡ GrÄ Å¾inimo įstatymo projekto aiÅ¡kinamojo raÅ¡to matyti, jog bÅ«tent siekiant užtikrinti patirtų praradimų kompensavimÄ dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, sudarant Å¡iÄ formulę, iÅ¡ esmės remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 1 d.

Konstitucinio Teismo nutarimÄ , darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 procentus 2009 metais ir apie 4,5 procento 2010 metais ir vėliau buvo galimas ir neprieÅ¡taravo Konstitucijai, todėl formulėje nustatant Pk koeficientÄ iÅ¡ esmės remtasi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant jÄ matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grÄ Å¾intinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus Å¡ie asmenys ir bus patyrę.

       Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbÄ mokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Dėl Å¡ios priežasties pareiÅ¡kėjas negalėjo įgyti teisėtų lÅ«kesčių, kad jam bus kompensuoti visi jo patirti praradimai.

Ä®vertinus GrÄ Å¾inimo įstatymo nuostatas matyti, jog jame bÅ«tent ir yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiÅ¡kėjo reikalavimas kompensuoti jam visus patirtus praradimus nėra pagrįstas ir nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimÄ priteisti GrÄ Å¾inimo įstatymu nekompensuojamo darbo užmokesčio dalį. SumažintÄ darbo užmokestį (atlyginimÄ ) mokėjusiai institucijai (Å¡iuo atveju – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui) GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjo patirtus praradimus.

       Pažymėtina, kad tokia pozicija, nors ir Å¡iek tiek kitu aspektu, atitinka naujausiÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-125-520/2016, 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, kt.). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumÄ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iÅ¡ konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi bÅ«ti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi bÅ«ti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali bÅ«ti kuriami tik tada, kai tai yra neiÅ¡vengiamai, objektyviai bÅ«tina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiÅ¡kose bylose) neiÅ¡vengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat Å¡ių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiÅ¡kas bylas; iÅ¡ Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikÅ¡tų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymÄ .

Be to, administracinį teismÄ saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo13 straipsnio 1 dalį bei 20 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodÄ administracinių teismų praktikÄ aiÅ¡kinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus.

Pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.       Atsižvelgiant į GrÄ Å¾inimo įstatyme atsakovui įtvirtintÄ pareigÄ jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjo patirtus praradimus plačiau neanalizuojami atsakovo argumentai, susiję su senaties taikymu.       Remiantis nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo cituojama aktualia praktika, darytina iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo ir patikslinto praÅ¡ymo reikalavimai laikytini nepagrįstais ir atmestini.       PareiÅ¡kėjas taip pat praÅ¡o priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 ir 6 dalys numato, kad kai sprendimas priimtas pareiÅ¡kėjo naudai, Å¡is turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtÄ Å¾yminį mokestį; kitas iÅ¡laidas dėl skundo (praÅ¡ymo) suraÅ¡ymo ir padavimo; iÅ¡laidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto iÅ¡laidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laikÄ , kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvienÄ proceso dienÄ â€“ iÅ¡laidas; atstovavimo iÅ¡laidas.

PareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas ir patikslintas praÅ¡ymas visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl praÅ¡ymas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo priteisimo netenkinamas.          Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas n u s p r e n d ž i a:                                 PareiÅ¡kėjo E. K. praÅ¡ymÄ ir patikslintÄ praÅ¡ymÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .       Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ per Klaipėdos apygardos administracinį teismÄ arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                 Dalia Gumuliauskienė           Â