2017-07-20 Nr. AB-14178-3-61-3-00709-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-37-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00709-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biuro“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-292-525/2017 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biuro“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Švyturys–Utenos alus“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Biuro“ (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 30 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 11-2 (toliau – ir Nutarimas) dalį dėl pareiškėjo priskyrimo antrajai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos (toliau – ir Įmoka) tarifo grupei, kurios tarifas – 0,37 proc.

Pareiškėjas skunde nurodė teikiantis laikinojo įdarbinimo paslaugas. Pareiškėjo darbuotojas D. C., 2013 m. rugpjūčio 26 d. dirbdamas pas laikinojo darbo naudotoją UAB „Švyturys–Utenos alus“ (toliau – ir darbo naudotojas), darbo metu susilaužė koją. Darbuotojas buvo pareiškėjo apmokytas dirbti, atestuotas, stažuotės pas darbo naudotoją metu buvo įvertinti jo praktiniai gebėjimai, pareiškėjas aprūpino darbuotoją tinkamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir jam buvo leista savarankiškai dirbti. Laikinojo įdarbinimo atveju už darbuotojų saugą ir sveikatą atsako laikinojo darbo naudotojas. Pareiškėjas paaiškino, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl paties darbuotojo kaltės. Pareiškėjo nuomone, nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl pareiškėjo kaltės, neatspindėjo jo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės, todėl neturėjo daryti įtakos jo priskyrimo antrajai Įmokų tarifų grupei. Pareiškėjo manė, kad darbuotojui D. C., siunčiamam dirbti pas darbo naudotoją, bus užtikrintos saugios darbo sąlygos.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad draudėjai atitinkamai Įmokos tarifo grupei priskiriami pagal jų darbuotojų saugos ir sveikatos būklės rodiklius, kurie apskaičiuojami naudojantis atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) duomenimis ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) pateikta informacija. Priskiriant pareiškėją atitinkamai 2015 m. Įmokos tarifo grupei, buvo vertinami 2011–2013 m. rodikliai. Pasiūlymus dėl draudėjų priskyrimo atitinkamai Įmokos tarifo grupei teikia Valdyba, o Taryba tik tvirtina Valdybos pateiktus draudėjų sąrašus. Taryba nurodė, kad tokį pasiūlymą pareiškėjo atžvilgiu iš Valdybos gavo 2014 m. gruodžio 16 d., jam pritarė 2014 m. gruodžio 18 d. vykusio posėdžio metu. Taryba pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastis, darbo priemonių ir darbo sąlygų, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimus tiria ir nustato Inspekcija.

Atsakovas Valdyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad skaičiavimai dėl draudėjų priskyrimo tam tikrai Įmokos tarifų grupei atliekami automatiniu būdu, apjungiant Valdybos ir Inspekcijos pateiktas duomenų bazes. Priskiriant pareiškėją antrajai Įmokų tarifų grupei, buvo vertinta tai, kad pareiškėjo darbo priemonių ir darbo sąlygų neatitikimų teisės aktams 2013 m. nustatyta nebuvo (Inspekcijos duomenimis), tokie pažeidimai laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. taip pat nenustatyti, 2013 m. nebuvo įvykę sunkių ir (ar) mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, dirbant pavojingus darbus (Inspekcijos duomenimis), 2013 m. vienas pareiškėjo apdraustasis nukentėjo nuo sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe (pagrindas – Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimas dėl darbuotojo nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu), pareiškėjo vidutinis 2011–2013 m. apdraustų asmenų skaičius – 1 263 (Valdybos informacinės sistemos duomenimis). Remiantis šia informacija, pagal Draudėjų priskyrimo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifų grupėms metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1368 (toliau – ir Metodika), 9.1 punkte nustatytą formulę, pareiškėjui buvo apskaičiuotas rizikingumo balas 2015 metams – 1, o 2015 m. apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo koeficientas – 0,1. Kadangi pareiškėjo rizikingumo koeficientas 2015 m. buvo mažesnis už visų draudėjų, kuriems buvo apskaičiuotas rizikingumo koeficientas, rizikingumo koeficientų reikšmių medianą, kuris 2015 m. buvo 1,93, pareiškėjas pateko į antrąją įmokos tarifo grupę. Valdyba taip pat paaiškino, kad, jeigu Inspekcija Valdybai būtų pateikusi informaciją, jog sunkus nelaimingas atsitikimas darbe 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, tai šis nelaimingas atsitikimas nebūtų turėjęs įtakos pareiškėjo rizikingumo rodiklių skaičiavimui ir pareiškėjas būtų buvęs priskirtas pirmajai įmokos tarifo grupei, kurios įmokos tarifas – 0,18 proc.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Nurodė, jog 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas, 2013 m. rugsėjo 26 d. surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 (toliau – ir Aktas), kuriame pagrindinėmis nelaimingo atsitikimo darbe priežastimis buvo nurodyta tai, kad darbuotojas nesilaikė jam nustatytų saugos ir sveikatos reikalavimų, o darbdavys (pareiškėjas) ir darbo naudotojas (UAB „Švyturys–Utenos alus“) netinkamai atliko savo pareigas, t. y. nepakankamai kontroliavo, kaip darbuotojas laikėsi saugos ir sveikatos reikalavimų. Inspekcija pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo tyrime dalyvavo tiek pareiškėjo, tiek darbo naudotojo atstovai, o Inspekcijos parengtos tyrimo išvados nebuvo apskųstos nei Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, nei teismui, todėl buvo įsigaliojusios. Inspekcijos nuomone, darbuotojo D. C. veiksmai padarė tiesioginę įtaką nelaiminga atsitikimui, todėl prielaida, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, atmestina. Darbuotojas negali būti laikomas trečiuoju asmeniu, nes jį ir pareiškėją nelaimingo atsitikimo metu siejo darbiniai teisiniai santykiai, darbuotojas buvo tiesioginis šio santykio dalyvis. Inspekcija taip pat teigė, kad darbo naudotojas darbdavio statuso neįgijo, todėl aktas buvo surašytas pareiškėjui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Švyturys–Utenos alus“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, tačiau jame nenurodė, sutinka ar nesutinka su pareiškėjo skundu. Darbo naudotojo nuomone, nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl paties darbuotojo kaltės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Biuro“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui priskirtam Įmokos tarifo dydžiui įtaką darė iš esmės tik vienas rodiklis – nelaimingų atsitikimų darbe sunkumas ir dėl šių įvykių nukentėjusių apdraustųjų skaičius (Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 29 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas vienas sunkus nelaimingas atsitikimas darbe, dėl kurio nukentėjo vienas apdraustasis. Teismas pažymėjo, kad nelaimingas atsitikimas per se (lot. savaime) neatspindi pareiškėjo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės. Pareiškėjo darbuotojų saugos ir sveikatos būklę atspindintis draudėjų rizikingumo rodiklis iš esmės yra siejamas su apdraustųjų, nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų darbe, skaičiumi. Atsižvelgiant į šį skaičių (t. y. 1) ir remiantis Metodikos 9.1 punkte pateikta formule, buvo apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo balas (taip pat 1). Atsižvelgiant į šį balą ir vadovaujantis Metodikos 9.2 punkte pateikta formule, buvo apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo koeficientas (t. y. 0,1), kuris tiesiogiai lėmė pareiškėjo priskyrimą antrajai Įmokos tarifo grupei. Metodikos 7 punkte įtvirtinta, kad, nustatant Draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą draudėjų rizikingumo rodiklį, atsižvelgiama tik į tuos nelaimingus atsitikimus, kurie buvo pripažinti draudiminiu įvykiu. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvykęs sunkus nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu (Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 6-15-2057). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo priskyrimą antrajai Įmokos tarifų grupei lėmė būtent tai, kad draudiminiu įvykiu pripažinto sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe metu nukentėjo vienas pareiškėjo darbuotojas (apdraustasis).

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 27 d. pranešė Inspekcijai apie tai, jog 2013 m. rugpjūčio 26 d. 6 val. 10 min. pareiškėjo darbuotojas, dirbdamas darbo naudotojo sandėlyje, susilaužė koją. Inspekcija atliko nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą ir Akte konstatavo, kad viena nelaimingo atsitikimo priežasčių – saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas. Pagal Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo (toliau – ir Įdarbinimo įstatymas) 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjas privalo įsitikinti, kad siunčiami dirbti laikinieji darbuotojai dirbs darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis, kurias laikiniesiems darbuotojams privalo užtikrinti laikinojo darbo naudotojai.

Pareiškėjo nuomone, jis tinkamai vykdė savo pareigas, nustatytas teisės aktuose, darbo naudotojas savo pareigas taip pat vykdė tinkamai, t. y. užtikrino, kad darbuotojas dirbtų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėjas tinkamai įvykdė šią savo pareigą, tačiau Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnis yra skirtas sureglamentuoti laikinojo darbuotojo, įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo tarpusavio teises ir pareigas, o pagrindinis teisės aktas, kuriame yra nustatytos darbdavio pareigos, susijusios su darbuotojų sauga ir sveikata darbe yra Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (toliau – ir Darbuotojų saugos įstatymas).

Dalis darbdavio pareigų, nustatytų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje, yra perkeltos darbo naudotojui, tačiau Įdarbinimo įstatymo 5 straipsniu jokiu būdu nėra paneigiamos visos kitos Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje nustatytos ir pagal Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnį darbo naudotojui neperkeltos darbdavio pareigos. Teismas pastebėjo, jog 2011 m. gruodžio 28 d. laikinojo įdarbinimo sutartimi pareiškėjas (ankstesnis pavadinimas – UAB „Starjobs“) ir darbo naudotojas susitarė, kad darbo naudotojo viena iš pareigų darbų saugos srityje buvo pareiga kontroliuoti, kad laikinieji darbuotojai laikytųsi sveiko ir saugaus darbo tvarkos, o tokios tvarkos nesilaikantį laikinąjį darbuotoją nedelsiant šalinti nuo pareigų ir pranešti įdarbinimo įmonei.

Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojų kontrolės darbų saugos srityje pareiga pagal Darbuotojų saugos įstatymą priklauso darbdaviui, negalima situacija, kad toks darbdaviui įstatymu imperatyviai nustatytas reikalavimas būtų perkeltas kitam subjektui pagal atskirą susitarimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad tokia pareiškėjo ir darbo naudotojo susitarimo nuostata gali būti vertinama tik kaip papildoma darbo naudotojo pareiga, nepaneigianti pareiškėjo įstatyminių pareigų.

Teismas, remdamasis pareiškėjo darbuotojo L. M. 2013 m. rugsėjo 5 d. paaiškinimu, akcentavo, kad pareiškėjo darbuotojo pasikartojantys neatsargūs ir neatsakingi veiksmai darbo metu buvo žinomi ir kitiems (įskaitant pareiškėjo) darbuotojams. Įvertinęs tai, teismas sutiko su Inspekcijos Akte padaryta išvada, kad pareiškėjo vidinės kontrolės nepakankamumas buvo viena iš priežasčių, lėmusių sunkų nelaimingą atsitikimą darbe. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės.

Teismas taip pat nesutiko su skundo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti remtasi Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi, nes nelaimingas atsitikimas buvo toks, kurio padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju buvo konstatuotas pareiškėjo darbuotojų kontrolės trūkumas, iš dalies nulėmęs nelaimingą atsitikimą, kurio metu pareiškėjo darbuotojas patyrė sunkią traumą, todėl šį pareiškėjo argumentą vertino kaip nepagrįstą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Biuro“ apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pagal Metodikos 7 straipsnį, lengvi nelaimingi atsitikimai darbe, lėtinės profesinės ligos, nelaimingi atsitikimai, įvykę pakeliui į darbą ar iš darbo, nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę dėl trečiųjų asmenų kaltės, taip pat Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai (t. y. nelaimingi atsitikimai darbe ar profesinės ligos, įvykę susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba atsitikimai, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės), neturi įtakos Metodikos 5.3–5.5 punktuose nurodytiems rodikliams.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, teisėjų kolegija pastebėjo, kad pareiškėjas trečiuoju asmeniu įvardijo patį darbuotoją D. C., dėl kurio kaltės, kaip nustatė Inspekcija, įvyko nelaimingas atsitikimas. Šiuo aspektu LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad darbuotojas nelaimingo atsitikimo darbe atveju negali būti pripažintas trečiuoju asmeniu, kadangi jį ir darbdavį sieja tiesioginiai darbo santykiai. Teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad Inspekcija 2013 m. rugsėjo 26 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte nustatė ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio (pareiškėjo) kaltę. Nors šiame akte pareiškėjas nėra aiškiai įvardytas kaip kaltoji šalis (priežastimi nurodomas saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas), iš viso nelaimingo atsitikimo darbe akto turinio, aplinkybės, jog šis aktas surašytas pareiškėjui, bei atsižvelgiant į tai, kad laikinojo įdarbinimo įmonė, siųsdama darbuotoją dirbti darbo naudotojui, pastarajam neperleidžia visų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintų darbdavio pareigų, teismas padarė išvadą, jog „įmone“ šiuo atveju laikytinas būtent pareiškėjas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokių būtent nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių jis negalėjo numatyti. Kaip akivaizdu iš bylos duomenų, saugaus eismo sandėlyje taisyklės, įskaitant greičio apribojimus, buvo nustatytos, todėl laikytina, jog jas nustatęs darbo naudotojas, o kartu ir apie darbo naudotojo nustatytas taisykles turėjęs žinoti laikinąjį darbuotoją paskyręs pareiškėjas, numatė dėl neatsargaus elektroninio vežimėlio vairavimo galinčias kilti neigiamas pasekmes. Be to, atsižvelgiant į nustatytas kontrolės priemonės, sandėlyje įrengtą vaizdo stebėjimo įrangą, kuria naudodamiesi sandėlio vadovas, pamainų vadovai ir sandėlininkai iš savo kabinetų gali stebėti, kaip darbuotojai atlieka darbo užduotis, buvo numatyta ir tai, kad darbuotojai gali nesilaikyti nustatytų saugos ir sveikatos darbe ar kitų taisyklių. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad šis nelaimingas atsitikimas darbe įvyko ne susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti. Taigi, priskiriant pareiškėją Įmokos tarifų grupei, nebuvo pagrindo neatsižvelgti į pareiškėjo darbuotojui įvykusį sunkų nelaimingą atsitikimą darbe.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Metodikos 8.2 punktu, draudėjai, kurių apdraustieji nukentėjo dėl sunkių ir (ar) mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe ar ūmių profesinių ligų, pagal Metodikos 9 punkte nurodytą skaičiavimo tvarką, priskiriami antrajai ar trečiajai Įmokos tarifo grupei. Pagal asmenų, nukentėjusių dėl sunkių, mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe ar ūmių profesinių ligų, per paskutinius 3 kalendorinius metus pripažintų draudiminiais įvykiais, skaičių apskaičiuojamas kiekvieno draudėjo (i) rizikingumo balas Bi. Skaičiuojant draudėjo rizikingumo balą, asmenų, nukentėjusių dėl mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, skaičius dauginamas iš 5. Taip pat vertinamas sunkių, mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe ir ūmių profesinių ligų senumas – paskutinių vertinamų kalendorinių metų įvykiai įvertinami visu dydžiu, o ankstesnių metų reikšmės atitinkamai sumažinamos, dauginant atitinkamai iš dydžių – 0,75 ir 0,5. Rizikingumo balas apskaičiuojamas pagal formulę: Bi = (St-1+5×Mt-1) + 0,75×(St-2+5×Mt-2) + 0,5×(St-3+5×Mt-3) (Metodikos 9.1 p.). Tuo tarpu draudėjo rizikingumo koeficientas Ki apskaičiuojamas pagal šią formulę: Ki = (Bi + (Bi*Pt-1) / (Dt-1+ Dt-2+ Dt-3) / 3) × 100 (Metodikos 9.2 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi Valdybos skaičiavimus, nustatė, kad jie buvo atlikti teisingai. Aplinkybės, kad pagal pareiškėjo atžvilgiu nustatytą vieną sunkų nelaimingą atsitikimą darbe apskaičiuotas rizikingumo koeficientas lygus 0,1, neginčijo ir pareiškėjas. Vadinasi, atmetusi pareiškėjo teiginius, jog, priskiriant jį Įmokos tarifo grupei, buvo nepagrįstai atsižvelgta į pareiškėjo darbuotojui D. C. įvykusį nelaimingą atsitikimą, teisėjų kolegija nenustatė, jog pareiškėjas antrajai Įmokos grupei buvo priskirtas nepagrįstai. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendė, kad Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 11-2 dalis dėl pareiškėjo priskyrimo antrajai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifo grupei, kurios tarifas – 0,37 proc., yra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

IV. Pareiškėjas UAB „Biuro“ prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-292-525/2017 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti LVAT. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo manymu, LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartis, priimta administracinėje byloje eA-292-525/2017, neatitinka keliamų reikalavimų, yra nemotyvuota, nes joje neatsakyta į esminius pareiškėjo argumentus, kurie, pareiškėjo supratimu, sudaro bylos ginčo esmę. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, jog teismas pateikė tik selektyvius ginčą sprendžiančius motyvus, kurie yra pateikti iš esmės ignoruojant kitus esminius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus. Pareiškėjas viso administracinės bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog situacija dėl 2013 m. rugpjūčio 26 d.

įvykusio sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe, kuris buvo vienintelė priežastis pareiškėją priskirti antrai Įmokų tarifų grupei, turėtų būti analizuojama ir vertinama, be kita ko, atsižvelgiant į Įdarbinimo įstatymą bei juo reglamentuojamų laikinojo įdarbinimo teisinių santykių ypatumus, esmę ir paskirtį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų specifikos, šios situacijos nenagrinėjo Įdarbinimo įstatymo kontekste. Pareiškėjas taip pat laikėsi pozicijos, jog aptariama situacija turėtų būti analizuojama atsižvelgiant į 2008 m. lapkričio 19 d.

Europos parlamento ir tarybos direktyvos Nr. 2008/104/EB „Dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones“ (toliau – ir Direktyva Nr. 2008/104/EB), kurios įgyvendinimui buvo priimtas Įdarbinimo įstatymas, nuostatas, tačiau į Direktyvą Nr. 2008/104/EB teismas neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl laikinojo įdarbinimo įmonės bei laikinojo darbo naudotojo pareigų darbuotojų saugos ir sveikatos srityje ribų, tarpusavio santykių, t. y. kurios pareigos išvardintos Įdarbinimo įstatyme bei Darbuotojų saugos įstatyme užtikrinant darbuotojų saugą ir sveikatą priskiriamos laikinojo įdarbinimo įmonei, o kurios – darbo naudotojui.

Apeliacinės instancijos teismas neaiškino Įdarbinimo įstatymo nuostatų ir jų sisteminio taikymo, o būtent, kad įdarbinimo įmonė, siekdama įgyvendinti darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, privalo įsitikinti, kad siunčiami dirbti laikinieji darbuotojai dirbs darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis (Įdarbinimo įstatymo 5 str. 1 d.), o laikiniesiems darbuotojams užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas privalo darbo naudotojas (Įdarbinimo įstatymo 5 str. 2 d.).

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad savo esme panašiose civilinėse bei baudžiamosiose bylose nuosekliai laikomasi pozicijos, jog darbdavio statuso negalima vertinti formaliai, o svarbu nustatyti, kurio asmens naudai, kieno pavedimu ir kieno faktiškai kontroliuojamas darbuotojas veikė atlikdamas darbo funkcijas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo argumentų dėl aktualios teisminės praktikos iš esmės nevertino ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas lakoniškai bei deklaratyviai nurodė, jog laikinojo įdarbinimo įmonė neperleidžia darbo naudotojui visų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintų darbdavio pareigų, tačiau iš teismo nutarties neaišku, kuo remiantis atliktas toks konstatavimas, t. y. nepateiktas Įdarbinimo įstatymo ir Darbuotojų saugos įstatymo loginis, sisteminis, teleologinis ar kitoks teisinis aiškinimas, nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų dėl jo objektyvaus negalėjimo apskritai įgyvendinti Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintas pareigas.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neišspręstas specialaus (Įdarbinimo įstatymo) ir bendrojo teisės akto (Darbuotojų saugos įstatymo) taikymo santykis. Teismas neanalizavo, ar trečiuoju asmeniu Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalies prasme nelaikomas darbo naudotojas, kuriam Laikinojo įdarbinimo sutartyje Nr. 490 yra aiškiai išvardintos laikinojo darbuotojo kontrolės pareigos, t. y. kontroliuoti, ar laikinasis darbuotojas laikosi sveikos ir saugaus darbo tvarkos, o tokios tvarkos nesilaikantį darbuotoją nedelsiant nušalinti nuo pareigų ir pranešti įdarbinimo įmonei, atlikti kitus su darbuotojų kontrole susijusius veiksmus.

Be to, LVAT nutartyje konstatavo, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko ne susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties nesuprantamas minėtų argumentų ryšys su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais, jog pirma, būtent paties darbuotojo elgesys sukėlė nelaimingą atsitikimą ir antra, byloje nenustatyta, kad pačiam pareiškėjui, jo administracijai ar įgaliotiems pareigūnams, taip pat laikinojo įdarbinimo įmonei ar atsakingiems jos asmenims buvo žinoma apie netinkamą nukentėjusiojo elgesį, ir kad jį būtų buvę galima sukontroliuoti.

2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė (nemotyvavo) dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų esminių argumentų, jog Įdarbinimo įstatymas įgyvendina Direktyvą Nr. 2008/104/EB, todėl pareiškėjo kaip laikinojo įdarbinimo įmonės atsakomybės klausimas turėjo būti aiškinamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės nuostatas. Įdarbinimo įstatymo priede nurodyta, kad juo įgyvendinama: 1991 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 91/383/EEB, pateikianti papildomas priemones, skatinančias gerinti terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių darbuotojų saugą ir sveikatą darbe (toliau – ir Direktyva Nr. 91/383/EEB); taip pat Direktyva 2008/104/EB.

Tiek Direktyva Nr. 91/383/EEB, tiek Direktyva Nr. 2008/104/EB bei ją įgyvendinantis Įdarbinimo įstatymas išskiria specifinius teisinius santykius, kada vienoje bendrovėje dirbantis asmuo faktiškai vykdo darbines funkcijas kitoje bendrovėje, veikia jos naudai ir jos faktiškai kontroliuojamas. Faktiniu laikinojo darbuotojo darbdaviu susiklosčius tokiam santykiui tampa laikinojo darbo naudotojas, kuris yra atsakingas už tokio darbuotojo saugą ir sveikatą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta nepagrįsta ir neteisėta išvada, kad „iš viso nelaimingo atsitikimo darbe akto turinio, aplinkybės, jog šis aktas surašytas pareiškėjui, bei atsižvelgiant į tai, kad laikinojo įdarbinimo įmonė, siųsdama darbuotoją dirbti darbo naudotojui, pastarajam neperleidžia visų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintų darbdavio pareigų, darytina išvada, jog „įmone“ šiuo atveju laikytinas būtent pareiškėjas“.

Tokia teismo išvada yra visiškai priešinga Direktyvos Nr. 91/383/EEB tikslams, jos 8 straipsniui ir Direktyvos Nr. 2008/104/EB tikslams bei 2 straipsniui, o tai laikytina teismo padarytu esminiu materialiosios teisės normų pažeidimu jas taikant. Padaręs šį aptariamą esminį materialinės teisės taikymo pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad laikinojo įdarbinimo įmonė, siųsdama darbuotoją dirbti darbo naudotojui neperleidžia visų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnio darbdavio pareigų bei kad laikinojo įdarbinimo įmonei tenka atsakomybė už laikinojo darbuotojo, pasiųsto laikinai dirbti darbo naudotojo naudai, nelaimingą atsitikimą darbe.

Teisingai pritaikius ir išaiškinus materialiosios teisės normas pareiškėjas nebūtų laikomas kaltu (atsakingu) už minėtą nelaimingą atsitikimą, nes laikinieji darbuotojai laikinai dirba laikinojo darbo naudotojo įmonėje, jai prižiūrint ir vadovaujant. Dėl šių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai teismo buvo laikomas „įmone“, nurodyta 2013 m. rugsėjo 26 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte, kadangi ne pareiškėjas, o darbo naudotojas, turėjo užtikrinti nukentėjusiajam laikinajam darbuotojui tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas.

Pareiškėjo manymu, šiuo atveju turėjo būti pritaikyta Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalis, nes pareiškėjas, kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, kuriai nekyla pareiga užtikrinti nukentėjusiajam laikinajam darbuotojui tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, kuris nekontroliavo nukentėjusiojo darbo, jam nevadovavo ir neprižiūrėjo nelaimingo atsitikimo metu, negalėjo numatyti jokių su laikinojo darbuotojo nelaimingu atsitikimu susijusių aplinkybių. Jeigu tvirtinti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareigybių aprašymus, vykdyti kolektyvinės sutarties įsipareigojimus dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo, sudaryti sąlygas Darbuotojų saugos įstatymo 12 ir 13 straipsniuose numatytų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos, darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto veiklai darbo naudotojo įmonėje, organizuoti arba pavesti organizuoti laikinojo darbuotojo profesinės rizikos vertinimą ir tuo pagrindu įvertinti (nustatyti) faktinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, padaliniuose ir atskirose darbo vietose ir kt. privalo įdarbinimo įmonė, kai laikinojo darbo naudotojas tokių pareigų neturi, o tai reikštų, kad iš esmės tampa apribojamas laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimas, inter alia (lot. be kita ko), pažeidžiamas Direktyvos Nr. 2008/104/EB tikslas plėtoti ir įgyvendinti lanksčią darbo formą – laikinąjį įdarbinimą.

Pareiškėjo manymu, šioje byloje ES teisės (t. y. Direktyvos Nr. 91/383/EEB ir Direktyvos Nr. 2008/104/EB tikslai bei nuostatos) turinys yra aiškus, tačiau, jeigu teismas turėtų abejonių dėl minėtų teisės aktų taikymo arba jeigu teismui atrodo, kad šių direktyvų nuostatos nėra aiškios, jam kiltų pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

3. Pagal Įdarbinimo įstatymą laikiniesiems darbuotojams turi būti užtikrintos tokios pačios ir ne blogesnės darbo sąlygos, įskaitant ir sąlygas, susijusias su darbų sauga, kurios galioja pas darbo naudotoją, kokios būtų taikomos, jeigu laikinasis darbuotojas dirbtų tiesiogiai darbo naudotojui. Taigi minėtos sąlygos, susijusios, be kita ko, su darbų sauga, yra neatsiejamos nuo darbo naudotojo įmonėje. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones paslaugų teikimo tikslas yra laikinai paskirti darbuotojus dirbti laikinojo darbo naudotojui, kai pastarasis laikinuosius darbuotojus prižiūri, jiems vadovauja.

Akivaizdu, jog vien lingvistiškai aiškinant sąvokas laikinojo darbo naudotojas „prižiūri“ ir „vadovauja“, jos reiškia, kad laikinojo darbo naudotojas kontroliuoja laikinuosius darbuotojus, šiems dirbant laikinojo darbo naudotojo naudai. Faktiniu laikinojo darbuotojo darbdaviu susiklosčius tokiam santykiui tampa laikinojo darbo naudotojas. Taigi išaiškinimas, kad būtent laikinojo darbo naudotojas yra atsakingas už saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą, išplaukia iš paties laikinojo įdarbinimo esmės bei pobūdžio.

Pareiškėjo manymu, vien Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kai šiame straipsnyje aiškiai įtvirtinta laikinojo įdarbinimo įmonės pareiga užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad būtent darbo naudotojas privalo įgyvendinti Darbuotojų saugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytą bendrąją darbdavio pareigą ir visas šio įstatymo 25 straipsnyje ir kituose straipsniuose detalizuotas pareigas, o įdarbinimo įmonės pareigos apsiriboja būtent pareiga įsitikinti, kad laikiniesiems darbuotojams bus sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, kaip tai įtvirtina teisės aktai.

Be to, įvertinus, jog Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos yra specialiosios Darbuotojų saugos įstatyme įtvirtintų nuostatų atžvilgiu, darytina išvada, kad esant konkurencijai tarp teisės normų, nustatančių tokias pačias, bet skirtingiems asmenims nustatytas pareigas užtikrinti saugą ir sveikatą, turėtų būti taikomos aptartos specialiosios nuostatos išdėstytos Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriomis vadovaujantis būtent darbo naudotojas, kaip faktinis darbdavys, privalo laikiniesiems darbuotojams užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas.

Iš Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje išvardintų pareigų, kurias, anot apeliacinės instancijos teismo, turi ir laikinojo įdarbinimo įmonė laikinųjų darbuotojų atžvilgiu, matyti, kad dauguma išvardintų pareigų objektyviai susijusios su darbu konkrečioje darbovietėje, kurioje darbuotojas faktiškai atlieka darbo funkcijas. Pareiškėjo manymu yra akivaizdu, jog saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos yra sudaromos ir užtikrinamos atsižvelgiant į kiekvienos darbo vietos specifiką, darbinį bei technologinį procesus, todėl laikinojo įdarbinimo įmonė objektyviai negali įgyvendinti minėtame straipsnyje išvardintų pareigų.

Pareiškėjas pažymi, jog Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga yra bendra ir abstrakti, iš esmės numatanti, jog kontrolė pasireiškia tuo, jog darbdavys turi prižiūrėti, kad darbuotojai nepažeistų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų. Minėtoje teisės normoje jos turinys plačiau neaptartas, tačiau ją tam tikra prasme paaiškina Darbuotojų saugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio 3 dalies nuostatos, iš kurių matyti, jog kontrolė suprantama kaip tam tikra darbuotojų priežiūros pareiga.

Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiam įvykęs nelaimingas atsitikimas įvyko esant neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių pareiškėjas, kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, negalėjo kontroliuoti, šiuo atveju turėjo būti taikomas Metodikos 7 punkto bei Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalies nuostatos.

4. Pareiškėjo duomenimis Lietuvos teismų praktikoje nėra suformuotos praktikos ar apskritai bylų dėl draudėjų priskyrimo atitinkamai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifo grupei, nėra pateikta išaiškinimų dėl Metodikos 7 punkto bei Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalies taikymo, kaip ir nėra precedentų dėl specialaus Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo ir aiškinimo Darbuotojų saugos įstatyme įtvirtintų bendrųjų darbdavių pareigų kontekste. Apeliacinės instancijos teismo nutartis praktiškai yra pirmoji aptariamais teisės klausimais, formuojanti pirminį precedentą ateityje nagrinėsiančioms byloms.

Pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismo motyvai, jog laikinojo įdarbinimo įmonė darbo naudotojui neperleidžia visų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintų darbdavio pareigų, sukuria tiek teisinį, tiek faktinį neaiškumą, o būtent, neatnaujinus šios bylos ir palikus suformuotą praktiką, formuojama ydinga praktika, kuri suabsoliutina įdarbinimo įmonės pareigas, paneigia darbo naudotojo pareigas rūpintis įmonės vidine kontrole, sudaro prielaidas egzistuoti nevienodo požiūrio principui. Kita vertus, vadovaujantis savo esme panašia civilinių bei baudžiamųjų bylų teismine praktika, sprendžiant, kuris asmuo yra atsakingas už saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą, būtina įvertinti faktinį darbdavį, nustatyti, kieno pavedimu ir kieno naudai darbuotojas atliko darbo funkcijas, kokio subjekto buvo prižiūrimas ir kas darbuotojui vadovavo.

Nors ši byla yra administracinė, tačiau joje, be kita ko, sprendžiami iš civilinių ir (arba) darbo teisinių santykių kilę aspektai, aktualūs laikinojo įdarbinimo teisinių santykių niuansai, dėl ko ši byla neapsiriboja vien tik administracinės teisės aktų analize ir jų aiškinimu. Pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis netinkama linkme formuoja praktiką ta prasme, kad ji sukuria prielaidas įdarbinimo įmonės pareigas aiškinti formaliai, absoliučiai, ignoruojant įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo paslaugų esmę ir ypatumus.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat formuoja klaidingą praktiką ta linkme, kad instruktuotas, apmokytas ir kvalifikuotas asmuo darbo santykių metu sutapatinamas su savo veiksmų nebesuprantančiu asmeniu, kurį darbdavys privalo stebėti kiekvieną darbo laiko minutę, nors šiuo atveju joks teisės aktas tokios pareigas nei laikinojo įdarbinimo įmonei, nei darbo naudotojui, nei paprastam darbdaviui nenumato.

Atsakovė Valdyba atsiliepimu prašo atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Nurodo, kad LVAT yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą, Valdybos nuomone, taip pat nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kad formuojama nevienoda teismų praktika, atvirkščiai – tvirtina, kad Lietuvos teismų praktikoje nėra analogiškų šiai bylai precedentų, o su pareiškėjo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas formuoja klaidingą praktiką, Valdyba nesutinka, nes mano kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu prašo atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Paaiškino, kad sisteminė Direktyvos Nr. 91/383/EEB normų analizė suponuoja vienareikšmišką išvadą – šios direktyvos nuostatos laikinojo įdarbinimo įmonės, kaip laikinojo darbuotojo darbdavio, pareigų, nustatytų nacionaliniais teisės aktais, įgyvendinant Pagrindų direktyvos nuostatas, ir atsakomybės už šių pareigų netinkamą vykdymą ar nevykdymą neeliminuoja. Direktyvoje Nr. 2008/104/EB nėra įtvirtintų specialiųjų nuostatų, kuriose būtų apibrėžtos specifinės laikinojo įdarbinimo įmonės ar laikinojo darbo naudotojo pareigos užtikrinant darbuotojų saugą ir sveikatą (tarp jų ir pareigos kontroliuoti, kaip darbuotojas laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų), todėl Direktyvos Nr. 2008/104/EB ir 1989 m. birželio 12 d.

Tarybos direktyvos Nr. 89/391/EEB „Dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo“ (toliau – ir Direktyva Nr. 89/391/EEB) nuostatų kolizijos nėra. Darbdavio pareigos darbuotojų saugos ir sveikatos srityje reglamentuojamos Darbuotojų saugos įstatyme, kuriuo yra įgyvendinamos Direktyvos Nr. 89/391/EEB nuostatos, o Įdarbinimo įstatymas yra specialusis teisės aktas ir Lietuvos Respublikos įstatymai įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones teisiniams santykiams taikomi tiek, kiek jų nereglamentuoja minėtas įstatymas.

Taigi, darytina išvada, kad Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi įtvirtinama tik papildoma laikinojo įdarbinimo įmonės kaip darbdavio pareiga, bet ne eliminuojamos visos jai kaip darbdaviui nustatytos pareigos darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Bandymai įrodinėti, kad šiuo teisės aktu laikinojo įdarbinimo įmonė kaip darbdavys apskritai atleidžiama nuo pareigos užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, prieštarauja Direktyvos Nr. 89/391/EEB, Darbuotojų saugos įstatymo ir Įdarbinimo įstatymo nuostatoms bei neužtikrina šių teisės aktų tarpusavio suderinamumo.

Įdarbinimo įstatyme nustatytas laikinojo darbo naudotojo pareigų sąrašas yra baigtinis, todėl teigtina, kad tiesioginės pareigos kontroliuoti, kaip laikinieji darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įstatymo leidėjas laikinojo darbo naudotojui nenumatė. Vadovaujantis Įdarbinimo įstatymo nuostatomis, laikinojo įdarbinimo įmonė neprivalo vykdyti ir jai atsakomybė nekyla tik už tas neįgyvendintas darbuotojų saugą ir sveikatą užtikrinančias priemones, kurias įgyventi privalo laikinojo darbo naudotojas.

Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo išvados nei nukentėjusiojo darbuotojo darbdavio UAB „Biuro“, nei laikinojo darbo naudotojo UAB „Švyturio–Utenos alus“ atstovo, dalyvavusio tyrime, nebuvo skųstos teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktas, surašytas 2013 m. rugsėjo 26 d., yra įsigaliojęs ir teisėtas. Inspektorius nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi įvardijo ne tik darbuotojo pažeistus teisės aktus, bet ir konstatavo, kad įtakos nelaimingam atsitikimui darbe įvykti turėjo dar viena teisiškai svarbi aplinkybė – tiek darbdavys UAB „Biuro“, tiek ir darbo naudotojas UAB „Švyturio–Utenos alus“ neužtikrino vidinės kontrolės, nesiėmė priemonių darbuotojo veiksmams nutraukti, nors žinojo ar turėjo žinoti apie darbuotojo nesaugius veiksmus.

Įrodymų, kad priimdama į darbą ir siųsdama darbuotoją laikinai dirbti darbo naudotojo naudai, laikinojo įdarbinimo įmonė įsitikino darbuotojo galimybėmis atlikti pavestas užduotis, UAB „Biuro“ nei nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo, nei administracinės bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą. Jokia proceso šalis neturėtų siekti proceso atnaujinimo tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Pareiškėjas UAB „Biuro“ prašo atnaujinti procesą LVAT administracinėje byloje Nr. eA-292-525/2017, užbaigtoje įsiteisėjusia šio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

EŽTT praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91)); Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91.)). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)).

LVAT praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–221/2011, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje turinio matyti, kad prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu siejamas su tuo, kad, anot pareiškėjo, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui pateiktus argumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei LVAT nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-292-525/2017, motyvus, nustatė, jog ši nutartis yra motyvuota ir iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 137 str.), iš motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigdamas esą LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartis yra be motyvų, cituoja šią nutartį ir dėsto nesutikimo su ja motyvus, tokiu būdu pats paneigdamas minėtą savo teiginį. Atitinkamai asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-26-602/2017 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą:1) turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

Pareiškėjo konkretūs argumentai dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu iš esmės yra susiję tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo manymu, visiškai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų esminių argumentų dėl Įdarbinimo įstatymo bei Direktyvos Nr. 2008/104/EB ir Direktyvos Nr. 91/383/EEB nuostatų, tiek, kiek jos yra susijusios su laikinojo įdarbinimo įmonės atsakomybe ir pareigomis darbuotojų saugos srityje, taikymo ginčo santykiams. Esą LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartyje pateikti išaiškinimai prieštarauja minėtų direktyvų nuostatomis bei tikslams, todėl materialinių normų taikymas negali būti pripažįstamas tinkamu. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju turėjo būti pritaikyta Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalis.

Pažymėtina, kad ginčą nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė dėl jo priskyrimo Įmokos tarifo grupei, kurios tarifas – 0,37 proc. Iš LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 motyvų matyti, kad ja apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. LVAT minėtą nutartį priėmė Draudimo įstatymo 29 straipsnio bei Metodikos 5 ir 7 punktų reguliavimo kontekste išnagrinėjęs laikinojo įdarbinimo įmonės (pareiškėjo) pareigas, susijusias su siunčiamo darbuotojo darbo sauga, bei nustatęs, kad lengvi nelaimingi atsitikimai darbe, lėtinės profesinės ligos, nelaimingi atsitikimai, įvykę pakeliui į darbą ar iš darbo, nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę dėl trečiųjų asmenų kaltės, taip pat Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai neturi įtakos Metodikos 5.3–5.5 punktuose nurodytiems rodikliams dėl Įmokos tarifo draudėjui nustatymo. LVAT taip pat papildomai nurodė, jog Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, kadangi nelaimingas atsitikimas darbe įvyko ne susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti. Minėtų aplinkybių nustatymas ir įvertinimas lėmė teisėjų kolegijos išvadas, kad Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 11-2 dalis dėl pareiškėjo priskyrimo Įmokos tarifo grupei, kurios tarifas – 0,37 proc., yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų ir aplinkybių. Kaip minėta, tai, kad minėta nutartimi LVAT atskirai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skunde išdėstyto argumento (įskaitant argumentus dėl ES teisės aktų taikymo), savaime nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to nutartis yra nepagrįsta ir (ar) juo labiau, kad joje yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant.

Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia panašius argumentus, kuriais jis grindė savo apeliacinį skundą. Kaip minėta, apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus. Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte) nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas alternatyvus teisės normų dėl laikinojo įdarbinimo įmonės pareigų darbuotojų saugos srityje aiškinimo variantas. Pareiškėjas teigia, kad laikinojo įdarbinimo įmonė, siųsdama darbuotoją dirbti darbo naudotojui perleidžia Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintas darbdavio pareigas darbo naudotojui, todėl būtent jam tenka atsakomybė už laikinojo darbuotojo, pasiųsto laikinai dirbti darbo naudotojo naudai, nelaimingą atsitikimą darbe.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai, nors ir pateikia galimą alternatyvų teisės normų aiškinimo variantą, tačiau nepaneigia fakto, kad LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartyje argumentuotai pasisakė dėl kitokio minėtų normų aiškinimo. Nagrinėjamu atveju negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatų interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės aktų aiškinimo variantas.

EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad, kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04). Taigi siekiant užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, toks alternatyvus teisės akto aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja LVAT (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis).

Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016).

Nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-292-525/2017 pareiškėjas teigia, kad Lietuvos teismų praktikoje nėra suformuotos praktikos dėl draudėjų priskyrimo atitinkamai Įmokos tarifo grupei, taip pat nėra precedentų dėl specialaus Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo ir aiškinimo Darbuotojų saugos įstatyme įtvirtintų bendrųjų darbdavių pareigų kontekste, tačiau savo esme panašia civilinių bei baudžiamųjų bylų teismine praktika nustatyta, jog sprendžiant, kuris asmuo yra atsakingas už saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą, būtina įvertinti faktinį darbdavį bei nustatyti, kieno pavedimu ir kieno naudai darbuotojas atliko darbo funkcijas, kokio subjekto buvo prižiūrimas ir kas darbuotojui vadovavo. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, sprendžiami iš civilinių darbo teisinių santykių kilę aspektai, aktualūs laikinojo įdarbinimo teisinių santykių niuansai, dėl to ši byla neapsiriboja vien tik administracinės teisės aktų analize ir jų aiškinimu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartimi formuojama ydinga praktika, kuri suabsoliutina įdarbinimo įmonės pareigas, paneigia darbo naudotojo pareigas rūpintis įmonės vidine kontrole, sudaro prielaidas egzistuoti nevienodo požiūrio principui.

Kaip minėta, procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu gali būti atnaujinamas tik tada, kai skirtingi procesiniai sprendimai priimti administracinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Nagrinėjamu atveju gi, pareiškėjas remiasi civilinėse bei baudžiamosiose bylose teismų suformuota praktika. Akivaizdu, kad administracine, civiline ar baudžiamąja tvarka sprendžiamų bylų aplinkybės negali būti tapačios, todėl tokios bylos negali būti laikomos analogiškomis. Atitinkamai tai, kad nagrinėjant administracines bylas jose nustatytos aplinkybės vertinamos kitaip, nei civilinėse ir (ar) baudžiamosiose bylose, negali būti pagrindas pripažinti, kad administracinių teismų praktika yra formuojama nevienodai. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas yra susijęs su darbo teisiniais santykiais.

Dėl pareiškėjo argumento, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra formuojama klaidinanti praktika, pažymėtina, jog teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, aktualias teisės normas aiškino ir taikė atsižvelgdamas į su Inspekcijos atliktu nelaimingo atsitikimo darbe tyrimu susijusių ginčo santykių bei faktinių aplinkybių kontekstą. LVAT nutartis yra aiški ir motyvuota, joje išanalizuotos aktualios teisės aktų normos ir pateiktas minėtų normų aiškinimas ginčo situacijoje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo UAB „Biuro“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biuro“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-292-525/2017 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biuro“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Švyturys–Utenos alus“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardo Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė