2018-03-21 Nr. AB-5809-3-61-3-00311-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1762-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00311-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 2 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pažeidžiant higienos normas. Kameros buvo antisanitarinės būklės, jose buvo parazitų, drėgna, kamerų sienos padengtos pelėsiu, neužtikrintas tinkamas vėdinimas ir kameros apšvietimas, neįrengta ventiliacija, žiemą kamerose buvo šalta. Sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko higienos normų reikalavimų, neatitvertas nuo kameros gyvenamosios dalies, nebuvo užtikrintas privatumas juo naudojantis. Kameros netinkamai įrengtos, tualetai neatskirti nuo gyvenamosios kameros dalies. Dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, orumo pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 1 500 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo. Skunde taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika analogiško ir panašaus pobūdžio bylose.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjo 3,36 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

4. Atsiliepime nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto.

5. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

6. Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Lukiškių TI‑K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

7. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui, ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 2 d., skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2017 m. sausio 27 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių, priežasčių.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų darymu, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas.

III. 12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 134–135).

13. Pareiškėjas teigia, kad asmens teisė nepatirti nežmoniško elgesio (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str.) yra absoliuti, todėl jai negali būti taikomi jokie apribojimai, t. y. reikalavimams atlyginti žalą dėl šios teisės pažeidimo jokie senaties terminai netaikomi. Nacionaliniais teisės aktais jokie senaties terminai negali būti nustatyti.

14. Akcentuoja, kad atsižvelgiant į neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus, susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti tenkinamas. Teigia, kad jo patirti išgyvenimai dėl kalinimo sąlygų viršijo įprastus kalinimo sąlygų suvaržymus ir tokiu būdu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

15. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 138–141).

16. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia samprotavimais, jokių įrodymų nepateikia. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, abstraktūs, juose nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos. Prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio pareiškėjas nepagrindžia jokiais įrodymais, nepateikia jokių argumentų, kaip pasireiškia jam tarimai padaryta neturtinė žala.

17. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, pareiškėjas naujų faktinių aplinkybių ar įrodymų nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 2 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nesivadovavo Konvencija, kuri nenustato ieškinio senaties termino, nepagrįstai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, todėl nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė 3 metų ieškinio senaties terminą.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

23. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo padavė 2017 m. sausio 27 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 2 d.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

26. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

27. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Konvencijos nuostatų taikymo sprendžiant dėl ieškinio senaties, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

31. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė