Legislator Case Law & Legislation
57c4f078-211a-4558-a1e8-e11618fde049 AI generated

57c4f078-211a-4558-a1e8-e11618fde049 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 57c4f078-211a-4558-a1e8-e11618fde049
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

?Pranešėjas LBaudžiamoji byla Nr. 1A-162-449/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27089-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.4.; 1.1.14.; 1.2.3.1.1.; 2.4.6.6.1. (N) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N u t a r t i s LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. balandžio 21 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei, gynėjai Liudmilai Karvelienei, asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O.

Legislator headnote

AI generated

57c4f078-211a-4558-a1e8-e11618fde049 · Lietuvos apeliacinis teismas: Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiosios J. S. ir liudytojų V. D. (V. D.), J. P., V. L. (V. L.), J. P., A. K. parodymus, specialisto iÅ¡vadas Nr. M 746/2019(01), MK 47/2019(01), S 272/2019(01), įvykio vietos ir papildomos įvykio vietos apžiÅ«rų protokolus, ataskaitų žiÅ«rykles) padarė iÅ¡vadÄ , kad O. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Pranešėjas LBaudžiamoji byla Nr. 1A-162-449/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27089-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.4.; 1.1.14.; 1.2.3.1.1.; 2.4.6.6.1. (N) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N u t a r t i s LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. balandžio 21 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei, gynėjai Liudmilai Karvelienei, asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O.

J., vertėjai Žanai Tadorovskajai, nevieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. J. gynėjos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria pripažinta, kad O. J., bÅ«dama nepakaltinamumo bÅ«senoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje.

Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 3 d., jai nutarta taikyti priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimÄ sustiprinto stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – X psichiatrijos ligoninėje. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi pripažino įrodytu ir nustatė, kad O. J., negalėdama suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti dėl lėtinio psichikos sutrikimo – Å¡izoafektinio sutrikimo, manijos tipo, nužudė kitÄ Å¾mogų, t. y. ji, 2019 m. birželio 28 d., apie 02.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), bÅ«dama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia sudavė V.

S., gim. X m., vienÄ smÅ«gį peiliu į krÅ«tinę, tuo padarydama nukentėjusiajam durtinę – pjautinę krÅ«tinės lÄ stos žaizdÄ su Å¡irdiplėvės bei kylančiosios aortos dalies sužalojimais, kas komplikavosi Å¡irdies suspaudimu iÅ¡siliejusiu krauju Å¡irdiplėvės ertmėje, Å«miu iÅ¡oriniu ir vidiniu nukraujavimu, Å«miu Å¡irdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko V. S. įvykio vietoje mirė. Å iais veiksmais O. J. padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai 2. Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. J. gynėja apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ O. J. nutraukti neįrodžius, kad ji padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje. 2.1. Skunde nurodoma, kad O. J. neturėjo galimybės iÅ¡reikÅ¡ti savo pozicijos, nes ekspertai nustatė, jog dėl savo psichinės bÅ«klės ji negali duoti parodymų. 2.2.

Gynėja nurodo, kad O. J. nesutinka su teismo iÅ¡vada, jog ji smogė peiliu nukentėjusiajam, dėl ko Å¡is mirė. Apie tai telefonu pati O. J. paaiÅ¡kino savo gynėjai. Be to, gynėjos ji prašė pateikti apeliacinį skundÄ , ji nori teismui papasakoti tiesÄ , nes buvo nepagrįstai apkalbėta. 2.3. Gynėja, palaikydama O. J. pozicijÄ , nurodo, kad smÅ«gio sudavimas peiliu nukentėjusiajam, dėl ko jis mirė, nėra įrodytas. Pasak gynėjos, byloje nėra surinkta ir tinkamai įformintų patikimų, nenuginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad bÅ«tent O.

J. peiliu smogė V. S., dėl to jam buvo padaryti kÅ«no sužalojimai bei nukentėjusysis mirė. 2.4. Skunde nurodoma, kad O. J. kaltė grindžiama tik liudytojų V. D. ir J. P. parodymais, jog jie matė, kaip O. J. smogė peiliu. Gynėja abejoja Å¡ių liudytojų parodymų patikimumu. Pasak gynėjos, Å¡ie liudytojų parodymai yra nepakankamai informatyvÅ«s, prieÅ¡taringi bei dėl didelio įvykio metu buvusio girtumo neadekvatÅ«s. Å ie liudytojai buvo apklausti ne vienÄ kartÄ ir apklausų metu aplinkybes nurodė nevienodai.

Apklausiami pirmÄ kartÄ jie parodė, jog nematė, kas sužalojo nukentėjusįjį, į jų kambarį, kur jie miegojo, jis atėjo sužalotas, pasakė, kad jam blogai ir nugriuvo. Atvykusiems policijos pareigÅ«nams jie taip pat paaiÅ¡kino, kad nematė ir nežino, kas nukentėjusįjį sužalojo. Kitiems asmenims jie taip pat nenurodė, kad peiliu smogė O. J.. Pasak gynėjos, abejones kelia ir tai, kad Å¡ie liudytojai paslėpė (per langÄ iÅ¡metė) nusikaltimo įrankį peilį. Tai suteikia pagrindo manyti, jog jie norėjo nuslėpti savo sÄ sajas su nukentėjusiojo sužalojimu.

Gynėjos nuomone, vėliau nurodydami, kad įvykyje dalyvavo O. J., liudytojai turėjo tam tikslÄ ir priežastį. Ä® įvykio vietÄ atvykusiems pareigÅ«nams A. K. ir J. P. ten buvę asmenys, taip pat ir V. D., ir J. P., aiÅ¡kino, kad nematė ir nežino, kas nudÅ«rė nukentėjusįjį. 2.5. Skunde nurodoma, kad byloje nėra nustatyta nei vieno liudytojo, kuris tikrai matė, jog O. J. smogė peiliu V. S., niekas nepaaiÅ¡kino, dėl kokios priežasties tai galėjo įvykti. Nėra objektyvių duomenų, siejančių O.

J. su įvykiu. Tokių duomenų nerasta ir ant peilio. 2.6. Gynėja nurodo, kad įvykio vietoje ilgÄ laikÄ buvo girtaujama, visi elgėsi ne itin korektiÅ¡kai. Gali bÅ«ti, kad O. J. triukÅ¡mavo, Å¡oko ir dainavo, tačiau tai nereiÅ¡kia, jog ji smÅ«giavo peiliu. 2.7. Gynėjos nuomone, baudžiamÄ jÄ bylÄ reikia perduoti prokurorui tam, kad bÅ«tų atliktas objektyvesnis tyrimas ir nustatytas tikrasis kaltininkas. Teismo posėdyje gynėja ir asmuo, kuriam nutarta taikyti priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę, O.

J. praÅ¡o gynėjos apeliacinį skundÄ patenkinti. Prokurorė praÅ¡o gynėjos apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 3. Apeliacinis skundas atmetamas.

4. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamÄ sias medicinos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi bÅ«ti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , iÅ¡klausyta eksperto iÅ¡vada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikÅ¡mės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika;

2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama;

3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ tas asmuo padarė bÅ«damas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas;

4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimÄ ;

5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.

5. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiosios J. S. ir liudytojų V. D. (V. D.), J. P., V. L. (V. L.), J. P., A. K. parodymus, specialisto iÅ¡vadas Nr. M 746/2019(01), MK 47/2019(01), S 272/2019(01), įvykio vietos ir papildomos įvykio vietos apžiÅ«rų protokolus, ataskaitų žiÅ«rykles) padarė iÅ¡vadÄ , kad O. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje.

6. IÅ¡ įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo matosi, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), rastas V. S. lavonas su sužalojimu krÅ«tinės srityje. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. M 746/2019(01) konstatuota, kad V. S. mirė nuo durtinės – pjautinės krÅ«tinės lÄ stos žaizdos su Å¡irdiplėvės bei kylančiosios aortos dalies sužalojimais, kas komplikavosi Å¡irdies suspaudimu, iÅ¡siliejusiu krauju Å¡irdiplėvės ertmėje, Å«miu iÅ¡oriniu ir vidiniu nukraujavimu, Å«miu Å¡irdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu.

Å ioje specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad V. S. nustatyti sužalojimai padaryti vienaÅ¡meniu, duriančių – pjaunančių savybių turinčiu daiktu, netrukus iki mirties. Papildomu įvykio vietos apžiÅ«ros protokolu bei specialisto iÅ¡vadomis Nr. MK 47/2019(01) ir Nr. S 272/2019(01) nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas, t. y. durtinė – pjautinė krÅ«tinės lÄ stos žaizda su Å¡irdiplėvės bei kylančiosios aortos dalies sužalojimais, padarytas peiliu, kuris buvo rastas kieme namo, kuriame ir buvo nužudytas V.

S..

7. Šios įrodymais nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, jų neginčija ir O. J. gynėja. Apeliaciniame skunde gynėja nesutinka tik su tuo, kad būtent O. J. peiliu sudavė smūgį V. S., nuo kurio jis mirė. Skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, jog būtent O. J. peiliu sudavė šį smūgį. Tokius gynėjos skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.

8. IÅ¡ bylos matosi, kad įvykio vakarÄ liudytojo V. L. namuose girtavo A. S., V. D., J. P., V. S. ir O. J.. Begeriant A. S. ir V. L. užmigo. Ä® kitÄ kambarį miegoti nuėjo ir V. D. su J. P., o tame kambaryje, kuriame buvo girtaujama, pasiliko nukentėjusysis V. S. ir O. J..

9. Kaip jau buvo nurodyta, teisiamajame posėdyje turi bÅ«ti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , iÅ¡klausyta eksperto iÅ¡vada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikÅ¡mės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (BPK 400 straipsnio 2 dalis). Teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamÄ jį posėdį bÅ«tų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto iÅ¡vadÄ tam nekliudo jo ligos pobÅ«dis (BPK 399 straipsnio 2 dalis). 9.1.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-124/2020 iÅ¡vadas, kuriose konstatuota, kad dėl savo psichikos bÅ«klės O. J. negali duoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu, ji negali stoti prieÅ¡ teismÄ , Å¡ias iÅ¡vadas patvirtino ekspertė A. S., baudžiamÄ jÄ bylÄ dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo O. J. iÅ¡nagrinėjo jai nedalyvaujant. Taigi O. J. nedalyvavo bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teisiamojo posėdžio metu ji nebuvo apklausta.

O. J. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu (iki aptartos ekspertizės atlikimo), tačiau dėl jau aptartų priežasčių, nurodytų ekspertizės akto iÅ¡vadose, teismas nesivadovavo Å¡iais jos parodymais. Pažymėtina, kad nors bylos nagrinėjime pati O. J. negalėjo dalyvauti dėl psichikos sveikatos bÅ«klės, tačiau jos gynyba (atstovavimas) buvo užtikrinta ir tinkama. Pirmosios instancijos teisme O. J. gynėja, kuri ir pateikė apeliacinį skundÄ , dalyvavo bylos nagrinėjime, teikė praÅ¡ymus, uždavinėjo klausimus liudytojams. 9.2.

Apeliaciniame skunde gynėja nurodo apie O. J. norÄ papasakoti tiesÄ , nes buvo nepagrįstai apkalbėta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėja taip pat iÅ¡reiÅ¡kė praÅ¡ymÄ apklausti O. J.. 9.3. Teisėjų kolegija šį praÅ¡ymÄ atmetė, O. J., atsižvelgiant į ekspertizės iÅ¡vadas apie jos psichikos bÅ«klę, nutarė neapklausti, nes jos parodymai negali bÅ«ti įrodymų Å¡altinis. Kita vertus, siekiant užtikrinti O. J. teisių apsaugÄ priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, teisėjų kolegija užtikrino O.

J. galimybę dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu bÅ«du ir pasisakyti baigiamųjų kalbų metu bei suteikiant jai paskutinio žodžio teisę. 9.4. Dėl procesinių asmens, kurio atžvilgiu vykdomas priverčiamųjų medicinos priemonių procesas, teisių jau yra plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse, kuriomis suformuota ir jau galiojanti teismų praktika. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020 nurodyta, kad nors BPK 400 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos – kokie įrodymai tiriami ir kokios aplinkybės turi bÅ«ti iÅ¡siaiÅ¡kintos teisiamajame posėdyje – nereikalauja, kad psichikos sutrikimus turintis asmuo bÅ«tų apklaustas, be to, atsižvelgiant į tokio asmens suvokimo trÅ«kumus, jo parodymai nėra įrodymų Å¡altinis, tačiau jo paaiÅ¡kinimai (jeigu tokie įmanomi) gali padėti teismui įvertinti kitus bylos įrodymus ir iÅ¡samiau iÅ¡siaiÅ¡kinti įrodinėjimo dalykÄ sudarančias bylos aplinkybes. 9.5.

Pažymėtina, kad asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamÄ veikÄ , dalyvavimas atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat dalyvavimas teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaip ir tinkama gynyba dalyvaujant gynėjui, turi fundamentaliÄ reikÅ¡mę teisingam procesui įgyvendinti. Psichikos sutrikimų turinčio asmens pažeidžiamumas jo procesinių teisių gynybos poreikį dar labiau sustiprina. Dėl to priverčiamųjų medicinos pobÅ«džio priemonių taikymo procese nepakanka vien formalaus konstatavimo, kad psichiÅ¡kai nesveikas asmuo negali dalyvauti tiriant ar nagrinėjant jo bylÄ .

Asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnis) reikalavimas suponuoja bÅ«tinybę rÅ«pestingai patikrinti, ar atitinkamu proceso metu asmens psichikos sutrikimo rūšis, laipsnis eliminuoja jo dalyvavimÄ , galimybę susipažinti su bylos medžiaga, teikti paaiÅ¡kinimus ir kt., nes vien tai, kad asmuo serga psichikos liga, savaime neužkerta galimybės jam pačiam įgyvendinti procesines teises, iÅ¡ jų ir teisę bÅ«ti iÅ¡klausytam. Toks patikrinimas ir sprendimas, atimantis galimybę dalyvauti atliekant vienokius ar kitokius proceso veiksmus ar apskritai asmeniÅ¡kai dalyvauti baudžiamajame procese, turi bÅ«ti paremti objektyviais įtikinamais duomenimis apie asmens faktinę psichikos sveikatos bÅ«klę, kuri, beje, laikui einant gali kisti priklausomai, pavyzdžiui, nuo taikomo gydymo.

Taigi, realus psichikos sutrikimas, leidžiantis ar ne dalyvauti procese konkrečiu bylai reikÅ¡mingu metu (pvz., teisme nagrinėjant bylÄ teikti paaiÅ¡kinimus), yra viena iÅ¡ įrodinėtinų aplinkybių (BPK 395 straipsnio 2, 3 punktai), todėl Å¡i asmenį apibÅ«dinanti aplinkybė turi bÅ«ti nustatyta bylos duomenimis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių. 9.6. Kai asmuo negali dalyvauti atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu ar bylÄ nagrinėjant teisme, kai tų veiksmų atlikimas ar rezultatas priklauso nuo Å¡io asmens psichointelektualinių savybių, atitinkamai toks asmuo kaip proceso dalyvis pats negali realizuoti visų įstatymo leidžiamų gynybos priemonių.

Å is nepakaltinamo (turinčio psichikos sutrikimų) asmens procesinės padėties ypatumas lemia tai, kad ypatingÄ reikÅ¡mę tokioje situacijoje turi gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 396 straipsnio 3 dalis). Jei gynėjas savo teises ir pareigas (BPK 48 straipsnis) atlieka tik formaliai, kai savo turiniu gynyba nėra tokios kokybės, kad bÅ«tų galima teigti, jog psichikos liga sergančio asmens interesai buvo pakankamai ginami, tai gali reikÅ¡ti asmens teisės į teisingÄ procesÄ pažeidimÄ . 9.7.

Taigi, priverčiamųjų medicinos pobÅ«džio priemonių taikymo bylose asmens, kurio byla nagrinėjama, dalyvavimas procese gali bÅ«ti ribojamas arba visiÅ¡kai eliminuotas, tačiau tik padarius įrodymais pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog dalyvavimas vienokiu ar kitokiu bÅ«du negalimas dėl psichikos sveikatos bÅ«klės, ir su sÄ lyga, kad tokio asmens gynyba (atstovavimas) yra tinkama. Pažymėtina, kad EŽTT Å¡io pobÅ«džio bylose yra nustatęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto, 5 straipsnio 1 dalies pažeidimus tais atvejais, kai sutrikusios psichikos asmeniui, galimai padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , neleista dalyvauti (pristatyti savo bylos) teismo posėdyje, teismui tinkamai neįvertinus jo gebėjimo naudingai dalyvauti baudžiamajame procese, nepateikus motyvuotų iÅ¡vadų dėl bÅ«tinybės riboti tokį dalyvavimÄ ir nesant tokias iÅ¡vadas pagrindžiančių įtikinamų duomenų apie jo elgesį ar psichikos bÅ«klę (pvz., 2012 m. spalio 30 d. sprendimas byloje V.

L. prieš R., peticijos Nr. 19936/04; 2016 m. birželio 21 d. sprendimas byloje V. prieš R., peticijos Nr. 48023/06; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D.R. prieš L., peticijos Nr. 691/15). 9.8. Be kita ko, minėtuose EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad galimybė dalyvauti teismo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, kad jis serga psichikos liga ar yra pripažintas neveiksniu. Šių proceso teisių atėmimas galimas tik tais atvejais, kai objektyvūs ir išsamūs bylos duomenys patvirtina, jog asmens psichikos būklė reikšmingu laikotarpiu neleidžia asmeniškai įgyvendinti proceso teisių, asmens dalyvavimas būtų beprasmis. 9.9.

IÅ¡ esmės tokiÄ pačiÄ tesimų praktikÄ Ä¯tvirtina ir kita kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2021. 9.10. Jau buvo nurodyta apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas užtikrino O. J. teisę dalyvauti teismo posėdyje, O. J. pasisakė baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio metu ir tokiu bÅ«du realizavo savo teisę duoti paaiÅ¡kinimus dėl Å¡ios bylos aplinkybių. Vis dėlto, iÅ¡klausiusi O. J. paaiÅ¡kinimų, teisėjų kolegija juos vertina kaip mažai informatyvius ir labai epizodinius.

O. J. paaiÅ¡kino apie girdėtus kažkokius balsus, nors ir neigia, kad sudavė smÅ«gį peiliu V. S., tačiau jokių konkretesnių įvykio aplinkybių neiÅ¡dėstė, ypatingÄ reikÅ¡mę skyrė tam, kad įvykio vietoje buvo girtaujama net keletÄ dienų, kad girtavo ir ji pati, kad atsipeikėjo nuo iÅ¡gerto alkoholio ir daugiau nieko negali paaiÅ¡kinti. 9.11. Kad O. J. sudavė smÅ«gį peiliu V. S. ir taip jį nužudė, patvirtina visuma kitų iÅ¡nagrinėtų ir skundžiamoje teismo nutartyje iÅ¡dėstytų įrodymų.

10. Liudytojai V. D. ir J. P. teisme parodė, kad po kurio laiko, kai jie nuėjo miegoti, į jų kambarį atėjo nukentėjusysis V. S., o jam iÅ¡ paskos O. J.. Nukentėjusysis įjungė Å¡viesÄ ir atsisuko į O. J.. Liudytoja J. P. teisme parodė, kad O. J. rankoje matė peilį, o V. D. parodė, jog pasakiusi kažkÄ su keiksmažodžiais ji dÅ«rė nukentėjusiajam į krÅ«tinės sritį. Taigi Å¡ie liudytojai vieninteliai buvo įvykio metu ir tiesiogiai matė V. S. nužudymo aplinkybes.

11. Apeliaciniame skunde O. J. gynėja abejoja liudytojų V. D. ir J. P. parodymų patikimumu. Nurodo, kad jų parodymai prieštaringi, be to, ir nepakankamai informatyvūs.

12. IÅ¡ bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai V. D. ir J. P. buvo apklausti keletÄ kartų. Jie buvo apklausti ir iÅ¡ karto po įvykio, t. y. 2019 m. birželio 28 d., V. D. buvo apklaustas 4 val. 45 min, o J. P. – 5 val. 02 min. Galima sutikti su tuo, kad apklausiami iÅ¡ karto po įvykio Å¡ie liudytojai nenurodė, jog V. S. smÅ«gį peiliu sudavė bÅ«tent O. J.. Galima sutikti ir su tuo, kad apie Å¡ias aplinkybes jie taip pat nenurodė ir į įvykio vietÄ atvykusiems policijos pareigÅ«nams.

IÅ¡ liudytojo J. P. parodymų, duotų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, matosi, jog jis parodė, kad V. D. ir J. P. aiÅ¡kino, jog iÅ¡ kito kambario atėjęs nužudytasis jau buvo sužalotas krÅ«tinės srityje. IÅ¡ ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A. K. parodymų taip pat matosi, jog jis nurodė, kad V. D. ir J. P. aiÅ¡kino, jog jie nieko nežino ir nematė, į kambarį V. S. atėjo sužalotas. Tačiau Å¡ie liudytojai iÅ¡ karto po įvykio buvo apklausti ir po antrÄ kartÄ . Å ių apklausų metu V.

D. ir J. P. jau parodė, kad V. S. mirtinÄ smÅ«gį peiliu sudavė bÅ«tent O. J.. Taigi papildomai 2019 m. birželio 28 d. 16 val. 20 min. apklausta liudytoja J. P. parodė, kad į kambarį atėjo V. S., o paskui jį O. J., kuri rankoje turėjo sulankstomÄ peilį ir juo užsimojo. Papildomos 2019 m. birželio 28 d. 17 val. 21 val. apklausos metu liudytojas V. D. parodė, kad pasivijusi V. S. O. J. jam dÅ«rė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tokie liudytojų V. D. ir J. P. parodymai, duoti iÅ¡ karto po įvykio tÄ pačiÄ dienÄ juos apklausiant antrÄ kartÄ , liko nepakitę nei per likusias apklausas ikiteisminio tyrimo metu (jie dar buvo apklausti po du kartus), nei jų parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, o taip pat ir bylÄ nagrinėjant teisme.

Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog viso proceso metu liudytojai V. D. ir J. P. davė prieÅ¡taringus parodymus. 12.1. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos Å¡ių liudytojų parodymų tikslumui. Kaip minėta, įvykio vakarÄ buvo girtaujama, alkoholį vartojo ir minėti liudytojai. IÅ¡ karto po įvykio 03.31.46 val. V. D. nustatytas 1,72 promilių girtumas, o 03.33.36 val. J. P. – 2,24 promilių girtumas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmÄ kartÄ jie buvo apklausti netrukus po to, kai buvo nustatytas toks jų girtumas, t. y. kaip jau nurodyta, V.

D. buvo apklaustas 4 val. 45 min, o J. P. – 5 val. 02 min., teismas pagrįstai nurodė, kad apklausiami Å¡ie liudytojai buvo dar pakankamai apsvaigę nuo alkoholio. Patys V. D. ir J. P. teisiamojo posėdžio metu taip pat paaiÅ¡kino, kad tai, jog Å¡ios ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu nenurodė, kad O. J. peiliu dÅ«rė nukentėjusiajam, įtakos galėjo turėti jų girtumas. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad abiejų Å¡ių liudytojų pirminės apklausos buvo itin trumpos, jos truko atitinkami vos 10 ir 13 minučių, tuo tarpu tos pačios dienos vakare vykusios papildomos jų apklausos jau tęsėsi apie valandÄ laiko.

Be to, kaip minėta, jau antros ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodytas aplinkybes liudytojai V. D. ir J. P. vienodai patvirtino ir kitų apklausų metu (ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme) bei savo parodymų patikrinimo vietoje metu. IÅ¡ karto po įvykio paryčiais paskambinęs nukentėjusiajai J. S. liudytojas V. D. taip pat nurodė, kad ten buvusi moteris, t. y. O. J., nužudė jos brolį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojų parodymus, jog O. J. peiliu sudavė smÅ«gį nukentėjusiajam tuo metu, kai jis į jÄ atsisuko, patvirtina ir objektyvÅ«s bylos duomenys – specialisto iÅ¡vada Nr. M 746/2019(01), kurioje nurodyta, jog pagal sužalojimo lokalizacijÄ , pobÅ«dį bei žaizdos kanalo kryptį, labiausiai tikėtina, kad tarp nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėtis buvo prieÅ¡prieÅ¡ais. 12.2.

Apeliaciniame skunde O. J. gynėja nurodo ir apie tai, kad liudytojai V. D. ir J. P. paslėpė nusikaltimo įrankį – peilį, o tai, pasak gynėjos, suteikia pagrindo manyti, jog jie norėjo nuslėpti savo sÄ sajas su V. S. sužalojimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjos nurodomos Å¡ios prielaidos yra visiÅ¡kai nepagrįstos. Pirmiausia, iÅ¡ Å¡ių liudytojų parodymų matosi, kad jie nepaslėpė, o J. P. papraÅ¡ius V. D. tiesiog per langÄ iÅ¡metė peilį, kuriuo buvo sužalotas V.

S.. Pats V. D. teisme paaiÅ¡kino, kad J. P. liepė iÅ¡mesti peilį tam, jog nebÅ«tų sužaloti kiti asmenys. IÅ¡ Å¡ių liudytojų parodymų matosi, kad viso vakaro metu O. J. elgėsi nenuspėjamai, apie neadekvatų jos elgesį parodė ir liudytojas V. L., be to, Å¡is liudytojas nurodė dar ir apie tai, jog visus namuose buvusius peilius jis paslėpė, iÅ¡ į įvykio vietÄ atvykusių pareigÅ«nų J. P. ir A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, jog ir po įvykio O. J. elgėsi neadekvačiai, ji rėkavo, keikėsi.

Todėl, siekdami apsaugoti kitų tame name buvusių asmenų sveikatÄ ar net gyvybę, liudytojai V. D. ir J. P. pasielgė tinkamai. Teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡ miego pabudę ir netikėtai tiesiogiai pamatę, kaip jų akivaizdoje buvo sužalotas V. S., V. D. ir J. P. jautė iÅ¡gÄ stį, jie turėjo pagrindÄ bijoti, todėl J. P., matydama numestÄ peilį, netoliese šūkaujančiÄ O. J., prieÅ¡ tai buvusį jos elgesį, nurodė V. D. iÅ¡mesti peilį. Teismas teisingai nurodė ir apie tai, kad tokioje situacijoje žmonės veikia instinktyviai, rÅ«pinasi savo ir kitų asmenų saugumu, o ne įrodymais baudžiamajame procese.

Todėl skundo argumentai apie liudytojų siekį paslėpti nusikaltimo įrankį ar net savo pačių nusikalstamus veiksmus atmestini. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad Å¡ie liudytojai turėjo motyvÄ nužudyti V. S., nėra duomenų, jog jie su nukentėjusiuoju konfliktavo, taip pat nėra ir tokių duomenų, kad Å¡ie liudytojai turėjo pagrindÄ apkalbėti O. J., su ja įvykio vakarÄ jie nekonfliktavo.

13. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų V. D. ir J. P. parodymai yra iÅ¡samÅ«s, nuoseklÅ«s ir patikimi. Tai, kad pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos metu jie nenurodė, jog bÅ«tent O. J. peiliu sudavė smÅ«gį V. S., nesuteikia pagrindo netikėti ar abejoti V. D. ir J. P. parodymais. Kaip minėta, jau nuo antrų apklausų, kurios įvyko tÄ pačiÄ dienÄ , kaip ir pirmos, ir vėliau viso proceso metu Å¡ie liudytojai davė vienodus ir nuoseklius parodymus. Aplinkybės, kurios galėjo įtakoti pirmos apklausos metu jų parodymus, jau buvo aptartos. Be to, jų parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai.

14. Todėl įvertinus ne tik liudytojų V. D. ir J. P. parodymus, jų parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytas aplinkybes, bet ir liudytojo V. L. bei nukentėjusiosios J. S. parodymus, įvykio vietos ir papildomos įvykio vietos apžiÅ«ros protokolus, specialisto iÅ¡vadas Nr. M 746/2019(01), Nr. MK 47/2019(01) ir Nr. S 272/2019(01), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir Å¡iÄ veikÄ padarė bÅ«tent O.

J.. Å ios iÅ¡vados nepaneigia aplinkybė, jog ant peilio nebuvo rasta O. J. pėdsakų. Nepaneigia ir tai, kad nėra nustatyta, dėl kokios priežasties Å¡iuo peiliu O. J. sudavė smÅ«gį V. S.. Teismas nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu vėliau, kai kiti nuėjo miegoti, tarp O. J. ir V. S. kilo konfliktas, tačiau jo priežasties nustatyti negalima. Kita vertus, teismas pagrįstai pažymėjo, kad aiÅ¡kaus motyvo ir tikslo nužudyti nukentėjusįjį galėjo ir nebÅ«ti, nes nagrinėjamu atveju baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padarė O.

J., kuri buvo nepakaltinamumo bÅ«senoje. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir nėra nustatyta konkreti priežastis, tačiau tai nepaneigia O. J. smurtinių veiksmų. Nepaneigia to, kad bÅ«tent O. J. sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu V. S. į krÅ«tinę, taip padarydama sužalojimus, sukėlusius jo mirtį.

15. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡iÄ baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje, O. J. padarė bÅ«dama nepakaltinamumo bÅ«senoje ir taikė jai priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimÄ sustiprinto stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje. 15.1. Spręsdamas O. J. pakaltinamumo klausimÄ , teismas pagrįstai vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-124/2020 iÅ¡vadomis, kuriose nurodoma, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu O.

J. konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – Å¡izoafektinis sutrikimas, manijos tipas, dėl kurio ji negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Atsižvelgiant į Å¡ias iÅ¡vadas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, jog O. J. yra nepakaltinama BK 17 straipsnio nuostatų prasme. Todėl ji neatsako pagal BK už padarytÄ pavojingÄ veikÄ . Asmeniui, teismo pripažintam nepakaltinamam, Å¡iuo atveju O. J., teismas galėjo taikyti priverčiamÄ sias medicinos priemones, numatytas BK 98 straipsnyje. 15.2.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 12 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021 nurodyta, kad BK 98 straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis arba stacionarinį stebėjimÄ bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sÄ lygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigose. Å iame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kuriÄ nors iÅ¡ minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių.

Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ teismas turi diskrecijÄ savo nuožiÅ«ra spręsti klausimÄ dėl bÅ«tinybės asmeniui taikyti priverčiamÄ sias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamÄ sias medicinos priemones:

1) psichikos sutrikimÄ ir jo sunkumÄ , 2) padarytos veikos pobÅ«dį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad nors teismų praktikoje laikoma, kad pagrindinis kriterijus parenkant bet kuriÄ priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobÅ«dis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, ir Å¡iuo atveju ypatingÄ reikÅ¡mę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų iÅ¡vados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015), tačiau tai nereiÅ¡kia, kad Å¡is kriterijus yra vienintelis.

Kaip pirmiau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimÄ , teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobÅ«dį. Teisėjų kolegijos nuomone, nusprendęs taikyti O. J. konkrečiÄ priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimÄ sustiprinto stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje, teismas tinkamai taikė BK 98 straipsnio nuostatas ir vadovavosi jau aptarta teismų praktika, ypatingÄ reikÅ¡mę sprendžiant šį klausimÄ turėjo ekspertų – psichiatrų iÅ¡vados ir rekomendacijos bei O.

J. padarytos veikos pobÅ«dis. Spręsdamas klausimÄ dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo Å¡ioje byloje, teismas atsižvelgė į jau nurodytos ekspertizės akto iÅ¡vadas, kuriose rekomenduojama O. J. taikyti priverčiamÄ sias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimÄ sustiprinto stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje (X psichiatrijos ligoninėje). Taip pat teismas įvertino ekspertės A. S. paaiÅ¡kinimus. Teisiamojo posėdžio metu ji patvirtino savo ekspertizės akto Nr. 78TPK-124/2020 iÅ¡vadas ir paaiÅ¡kino, kad O.

J. rekomenduojama taikyti priverčiamÄ sias medicinos priemones, o bÅ«tent stacionarinį stebėjimÄ sustiprinto stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje. Tokia griežta priemonė siÅ«loma dėl to, kad Å¡ios ekspertizės metu, lyginant su prieÅ¡ tai atlikta ekspertize, kuri buvo atlikta prieÅ¡ beveik metus laiko, buvo stebėtas akivaizdus O. J. psichikos bÅ«klės pablogėjimas. Jos elgesys buvo neprognozuojamas, impulsyvus, greitai keitėsi, nuo pakilumo, kai ji dainuodavo, elgdavosi neadekvačiai, iki agresijos, taip pat buvo atsižvelgta į nusikaltimo pobÅ«dį, sunkumÄ .

Todėl, ekspertės nuomone, siekiant iÅ¡vengti socialinio pavojingumo, tikslingiausia jai taikyti griežtÄ priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę. Be to, ekspertė paaiÅ¡kino ir apie tai, kad O. J. psichinės sveikatos pablogėjimÄ lėmė ir tai, jog ji pati nėra motyvuota gydymui, stokoja kritikos savo ligai, paleista iÅ¡ stacionarinio gydymo ji nevartojo vaistų, o piktnaudžiavo alkoholiu. Å ias aplinkybes patvirtina ir liudytojų parodymai. Teismas įvertino V. L. parodymus apie tai, kad iki įvykio su O.

J. girtavo kelias dienas, su ja susipažino gatvėje, kai ji taip pat buvo neblaivi, ir, kaip jau buvo nurodyta, dėl O. J. neprognozuojamo elgesio savo namuose jis paslėpė peilius, teismas įvertino ir V. D., J. P., J. P., A. K. parodymus apie neadekvatų jos elgesį, jos girtumÄ . Taip pat teismas įvertino dar ir tai, kad po įvykio O. J. nustatytas 2,42 promilių girtumas (2 t., 50 b.l.). Pažymėtina, kad pagal BK 98 straipsnio 5 dalį stacionarinį stebėjimÄ griežto stebėjimo sÄ lygomis teismas taiko asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatÄ , dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi bÅ«ti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartÄ ekspertizės aktÄ ir ekspertės paaiÅ¡kinimus, liudytojų parodymus apie O. J. elgesį ir gyvenimo bÅ«dÄ , taip pat įvertinęs ir tai, jog jos padaryta veika priskiriama prie labai sunkių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, padarė iÅ¡vadÄ , kad O. J. taikytina BK 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – X psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka O. J. padarytos veikos pobÅ«dį, jai konstatuoto psichikos sutrikimo sunkumÄ ir nustatytÄ jos socialinį pavojingumÄ visuomenei. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nei O. J. nepakaltinamumo bÅ«sena, nei jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė neginčijami. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, n u t a r i a : asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. J. gynėjos apeliacinį skundÄ atmesti.

Teisėjai Evaldas Gražys Alenas Piesliakas Linas Šiukšta