2017-01-05 Nr. BB-88-1-01-1-20528-2015-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

/ Baudžiamoji byla Nr. 2K-36-895/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20528-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.4.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutarties, kuria nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.

Taip pat skundžiamas ir Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendis, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant paskirtos bausmės laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Priteista iš A. S. 1000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai S. K. ir 1162,57 Eur Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusios S. K. gydymą.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. A. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 8 d., apie 20.00 val., A. K. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame Šakių r., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius S. K. į veidą ir kitas kūno vietas, padarydamas jai odos nubrozdinimą kaklo kairėje pusėje, poodinę kraujosrūvą kairiame skruoste, dešinės kojos išorinio kulkšnelio, blauzdikaulio lūžimą, dešinio šonkaulio panirimą ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteisė nepagrįstai, nesant jo veikoje kaltės ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Skunde pateikiama kilusių įvykių versija teigiant, kad nukentėjusioji S. K. pati nugriuvo, nes buvo išgėrusi. Anot kasatoriaus, jis neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusiosios, ją tik nestipriai stumtelėjo, be to, nukentėjusioji galimai susižalojo kitoje vietoje.

2.2. Kasatorius nurodo, kad tarp jo veikos (nestipraus stumtelėjimo) ir kilusių padarinių (nukentėjusiosios patirtos kojos traumos) nėra priežastinio ryšio, to nepatvirtina ir byloje esantys įrodymai: liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai, specialisto išvados. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiosios sesers melagingais parodymais ir tikimybine specialisto išvada. Teismai nemotyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais, neanalizuodami kitų ir nesugretindami vienų su kitais. Tai, kad kasatorius trenkė į veidą nukentėjusiajai, parodė tik ji pati, liudytojos E. T. ir A. J. parodė smurto žymių ant nukentėjusiosios veido nepastebėję. Taip pat nepagrįstai remtasi liudytojos D. S. parodymais, kuri pati įvykio nematė. Kasatorius abejoja specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad „sužalojimai padaryti mažiausia trijų smūgių ar trauminių poveikių pasėkoje“, tačiau nenurodytas tų poveikių pobūdis, kryptis ir kiti svarbūs požymiai. Be to, specialisto išvada buvo padaryta tiesiogiai neapžiūrėjus nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, yra tikimybinė, todėl ja negalima vadovautis priimant nuosprendį. Nė vienas byloje apklaustas liudytojas, išskyrus nukentėjusiosios seserį A. J., neparodė apie nukentėjusiajai suduotus tris smūgius. Pažymėtina, kad teismai nenustatė, nuo kurių smūgių ar kokių kitų veiksmų nukentėjusiajai galėjo atsirasti sužalojimai skruoste, kakle ir kojoje.

2.3. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes neatnaujino įrodymų tyrimo, nors turėjo išsiaiškinti, ką nukentėjusioji veikė nuo 20.00 iki 22.00 val. ir kur ji susižalojo.

2.4. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimų ir nutartyje nenurodė, kodėl atmetė kai kuriuos esminius apeliacinio skundo argumentus, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažino teisingu. Teismas nutartyje neatskleidė traumos atsiradimo mechanizmo, nenustatė priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų ir sužalojimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

2.5. Anot kasatoriaus, jo veikoje nėra būtinojo BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtie požymio – tyčios. Teismas nuosprendyje neaptarė kaltės formos (tiesioginė ar netiesioginė tyčia) ir tik nurodė, kad veika padaryta tyčia, nors stumtelėdamas nukentėjusiąją ant kėdės jis tik norėjo, jog ši atsisėtų. Jis teigia, kad nesuvokė, jog stumtelėjimas gali būti pavojingas, ir negalėjo numatyti, kad nukentėjusiajai dėl apsvaigimo sunku išlaikyti pusiausvyrą.

2.6. Kasatoriaus teigimu, teismai nukentėjusiajai priteisė nepagrįstai didelį žalos atlyginimą, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, neanalizavo duomenų apie jo turtinę padėtį ir sveikatos būklę.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskaitė prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog nagrinėjant bylą buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir esmingai pažeistas Baudžiamojo proceso kodeksas. Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos nuosprendyje aptarė, išanalizavo ir konstatavo, kad kasatorius padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – tyčia nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją. Tai patvirtino ne tik nukentėjusioji, bet ir liudytoja S. J., teismo medicinos specialisto išvada. Pažymėtina, kad šioje išvadoje nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai negalėjo atsirasti nuo pastūmimo petimi ar alkūne. Byloje nenustatyta, kad iki ar po šio įvykio nukentėjusioji būtų patyrusi kokias nors traumas, kaip kad teigia kasatorius, ir tokią versiją vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

3.2. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktą skundą patikrino bylą, nutartyje išsamiai ir argumentuotai aptarė kiekvieną jame nurodytą aplinkybę, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą nutartyje išanalizavo tiek kasatoriaus, tiek liudytojų parodymus, aptarė visas apeliaciniame skunde iškeltas abejones, ir apibendrinęs nutartyje išdėstytų aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, jog skundo argumentai, kad byloje nėra jokių patikimų nuteistojo A. S. kaltumą padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų, kad nuosprendis pagrįstas neobjektyviais ir prieštaringais įrodymais, o specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai dėl nukentėjusiosios sužalojimo laiko ir būdo negali būti laikomi patikimu įrodymu, yra paremti subjektyviu ir vienpusišku įrodymų interpretavimu, deklaratyviais argumentais, kurių jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Taip pat apeliacinis instancijos teismas dar kartą įvertino ir priteistos neturtinės žalos dydžio pagrįstumą ir nurodė, jog piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, nukentėjusiosios patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus, neprieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Pasisakant dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą atmesti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis teisėta ir pagrįsta.

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo nuteistajam A. S.

5. Kasacinio skundo esmė – tai, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir A. S. nepagrįstai nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje kaltės ir priežastinio ryšio.

5.1. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes žemesnės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5.2. Taigi nuteistojo A. S. kasacinio skundo teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą (teigiant, kad nukentėjusioji S. K. nugriuvo pati, nes buvo išgėrusi, be to, galimai susižalojo kitoje vietoje), nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

6. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

6.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo A. S. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize, o teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl vieni įrodymai atmetami, o kitais – remiamasi pagrindžiant A. S. kaltę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį, kuriuo A. S. nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra pagrįstos ir teisingos, kad, tiriant ir vertinant byloje ištirtus įrodymus, įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis šio teismo padarytomis išvadomis.

6.2. Esminis kasatoriaus teiginys, kad nukentėjusioji susižalojo pati, todėl tarp jo veikos (nestipraus stumtelėjimo) ir kilusių padarinių (nukentėjusiosios patirtos kojos traumos) nėra priežastinio ryšio, yra nepagrįstas. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius konflikto metu sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip tris smūgius į veidą ir kitas kūno vietas ir taip sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors kasatorius ir liudytoja (jo sugyventinė) E. T. nurodė kitokias įvykio aplinkybes – teigė, kad kasatorius nukentėjusiąją tik vieną kartą stumtelėjo, dėl to nukentėjusioji „atsisėdo“ į dėžę nuo bananų, teismai pagrįstai jų parodymus vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o faktines aplinkybes nustatė ne tik iš konflikte tiesiogiai dalyvavusių ar jį mačiusių asmenų paaiškinimų, bet ir iš kitų įrodymų šaltinių. Pažymėtina, kad liudytojos A. J. ir nukentėjusiosios parodymus apie šios patirtų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją patvirtino teismo medicinos specialisto išvada, kuria teismai neturėjo pagrindo netikėti, nes joje užfiksuoti sužalojimai negalėjo atsirasti kasatoriaus ir liudytojos E. T. nurodytomis aplinkybėmis. Jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji susižalojo kitu, negu nurodyta kaltinime, metu, byloje nėra. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tiksliai nenurodė kaltės formos, o tik pažymėjo, kad veika padaryta neapibrėžta tyčia, tai nelaikytina esminiu nuosprendžio motyvuojamosios dalies trūkumu. Pažymėtina, kad neapibrėžta būna tik tiesioginė tyčia. Be to, ir iš bylos aplinkybių darytina išvada, kad kasatorius veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. suvokė, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajai į veidą ir kitas kūno vietas elgiasi pavojingai baudžiamojo įstatymo prasme, numatė, kad sutrikdys nukentėjusiosios sveikatą, tačiau savo sąmonėje nedetalizavo galinčių kilti padarinių, ir norėjo taip veikti.

6.3. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus. BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas kasaciniame skunde grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatskleidė traumos atsiradimo mechanizmo, nenustatė priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų ir sužalojimo. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, aprašomojoje dalyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės ir jame pateiktų argumentų. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis A. S., nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, keisti ar naikinti teismų sprendimų pagal kasacinio skundo ribas nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio priteisimo

8. Kasatorius nesutinka su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu (1000 Eur) teigdamas, kad teismai tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvavo, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, sveikatos būklę, turimas skolas ir pan.

8.1. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

8.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino nukentėjusiosios pareikštą 1000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, buvo apsunkintas jos judėjimas, teko vykti pas gydytojus, buvo atlikta operacija, o dėl padaryto sužalojimo skausmus kojoje jaučia iki šiol. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į A. S. turtinę padėtį, įvertino priešingų interesų pusiausvyrą, vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad nukentėjusiajai priteista suma (1000 Eur) neturtinei žalai atlyginti nelaikytina per didele ir atitinka tokio pobūdžio bylose priteistinas sumas

8.3. Įstatymo taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose. Todėl teisės taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius