2022-03-16 Nr. AB-6286-3-61-3-05134-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1563-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05134-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų B. A. H. H. ir F. H. K. A. M. bei G. H. K. A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės B. A. H. H., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. A. H. H. ir F. H. K. A. M. bei G. H. K. A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės B. A. H. H., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos B. A. H. H. (toliau – ir pareiškėja) ir F. H. K. A. M. bei G. H. K. A. M., atstovaujamos įstatyminės atstovės B. A. H. H. (toliau – ir prieglobsčio prašytojos), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamos: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21M43796 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2378 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini), iš kilmės valstybės išvyko dėl (duomenys neskelbtini) milicijos persekiojimo, kuris prasidėjo kai pareiškėjos sutuoktinis atsisakė su jais bendradarbiauti. Dėl persekiojimo pareiškėjos sutuoktinis su dviem vaikais išvyko ir pasiprašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini). Teigė, kad buvo persekiojama ir pareiškėja, jai grasino bei bandė pagrobti jos dukrą, kuriai prasidėjo psichologinės problemos, nes mergaitė nustojo kalbėti. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėja su kitais vaikais nusprendė išvykti ir surasti sutuoktinį su vaikais bei sujungti šeimą.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad jai turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas, ji prašė atsakovo skundo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principas, tačiau atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime Komisijoje ikiteismine tvarka. Atkreipė dėmesį, kad žodinis skundo nagrinėjimas galėjo vykti ir nuotoliniu būdu.

4. Pareiškėja nurodė, kad remiantis turima kilmės valstybės informacija (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis ((duomenys neskelbtini)), bei kurios yra įsitvirtinusios tam tikrose teritorijose. Pasak pareiškėjos, turima informacija pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, o karinių konfliktų, karinių grupuočių ir valstybės saugumo struktūrų veiklos kontekste pareiškėjai su dviem mažamečiais vaikais yra nesaugu. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, vertindamas individualią riziką, privalėjo atsižvelgti, kad pareiškėjos šeima – moteris ir du mažamečiai vaikai, priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei. (duomenys neskelbtini) vyksta kariniai veiksmai ir vietinės teisėsaugos struktūros šios šeimos apsaugoti negali. Šią šeimą gražinus į (duomenys neskelbtini), ji gali tapti smurto auka. Atsakovas netinkamai išnagrinėjo prašymą, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą Sprendimą, kurį pareiškėja prašo panaikinti. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjos išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jos išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog Sprendimas yra teisėtas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (pareiškėja nepateikė įrodymų, nei kad jai grasino, nei kad jos vyras su vaikais gyvena (duomenys neskelbtini)), jis taip pat pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo abstraktus, nekonkretus. Nors pareiškėja pasakojo turėjusi dažnai keisti gyvenamąją vietą dėl tariamų grasinimų, tačiau negalėjo nurodyti, kur konkrečiai ji gyveno, kokiais tiksliai veiksmais buvo pateikiami grasinimai (nepateikė nei laiškų, nei įrašų, nei nuotraukų, nei kitų įrodymų), pareiškėja net negalėjo nurodyti, kokios konkrečiai milicijos jai grasino ir kėsinosi pagrobti jos dukrą, nepateikė jokių duomenų apie tai, kaip tariamas dukters pagrobimas pasireiškė. Pareiškėjos pasakojimas, kad jos vyrą, o vėliau ir ją, milicijos pareigūnai pradėjo persekioti dėl to, kad vyras atsisakė dirbti milicijai, taip pat buvo abstraktus, nekonkretus, nupasakotas tik bendrais bruožais. Atsižvelgdamas į tai ir įvertinęs pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, Migracijos departamentas nenustatė nei tikėtino konkretaus persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai ir jos mažamečiams vaikams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjai grėstų persekiojimas, todėl jos deklaruojama baimė vertintina hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

7. Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą nuosekliai įvertino pareiškėjos situaciją ir nenustatė pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl sprendė, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) pateikiama informacija (2021 m. gairėmis), šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, atsakovas ginčijamame Sprendime konstatavo, kad prieglobsčio prašytojos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas dėl žodinio bylos nagrinėjimo nurodė, kad pareiškėjos skundą nagrinėjusi Migracijos departamento sudaryta Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pati pareiškėja.

9. Atsakovas teigė, kad Sprendime detaliai išdėstė ir įvertino aplinkybes, pagrindžiančias išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, privalėjo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl vertintinas kaip pagrįstas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21M43796 rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) pilietei B. A. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21M43796 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo B. A. H. H. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K-2378 dalis; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus ir Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjos paaiškinimų esminius argumentus ir pagrįstai nusprendė, jog prašyme nurodyti argumentai, kuriais pareiškėja grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nevertintini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.

12. Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš pareiškėjos pasakojimų, šiuo atveju ji baiminasi, jog kilmės valstybėje galimai patirs smurtą, milicijos pareigūnų persekiojimą dėl to, kad jos vyras atsisakė bendradarbiauti su milicijos pareigūnais. Nors pareiškėjos nurodomos priežastys yra susijusios su baime būti persekiojamai valstybinio subjekto (milicijos), tačiau pareiškėja taip pat buvo nurodžiusi, kad didesnio smurto nėra patyrusi, tik kartą buvo bandyta pagrobti jos dukrą. Taip pat pareiškėja nėra nurodžiusi, kad priklauso kokiai nors politinei partijai ar organizacijai. Iš pareiškėjos paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėja bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdama individualaus persekiojimo galimybės. Teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačios pareiškėjos subjektyviomis prielaidomis dėl jos galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais (nepateikti jokie įrodymai apie bandymo pagrobti dukrą aplinkybes). Pareiškėjos pasakojimas yra abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjai kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia, todėl įvertinus pareiškėjos pasakojimą negalima vienareikšmiškai teigti, kad tikimybė pareiškėją asmeniškai persekioti yra reali.

13. Teismo nuomone, pareiškėjos nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamai, atsakovo pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Tokia išvada, be kita ko, darytina atsižvelgiant į pareiškėjos argumentus, kad ji savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja daugiau su bendru nesaugumu kilmės šalyje. Pareiškėjos baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais ji tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, nėra individualizuoti.

14. Išanalizavęs pareiškėjos byloje esančius įrodymus, teismas nenustatė, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėja bus kankinama, su ja ir jos dukromis bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus kokiu kitu būdu baudžiama, t. y. kad pareiškėjai dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų pagrindų kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėja neįrodė, jog tarp jos padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti jai ir jos dukroms pabėgėlio statuso.

15. Teismo nuomone, pareiškėja taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą. Pareiškėjos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o galimo persekiojimo pagrobti priežastys išskirtinai grindžiamos pareiškėjos subjektyviomis prielaidomis. Bet to, byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjai grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Pareiškėja neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jai galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas jos skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas sutiko su atsakovu, jog pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktą prašymą jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, padarė išvadą, kad nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas. Pareiškėja nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją ji galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jos skundas būtų nagrinėtas žodžiu.

17. Teismas sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai nutarė įsigaliojus Sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių išsiuntimas, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

18. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą ar keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismas pakeitė Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nustatydamas, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 20. Pareiškėja B.A. H. H., kartu atstovaudama F. H. K. A. M. ir G. H. K. A. M., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėjos teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

22. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių prieglobsčio prašytojų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Pažymi, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis ((duomenys neskelbtini)), bei kurios yra įsitvirtinusios tam tikrose teritorijose. Turima informacija pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, todėl pareiškėjai su dviem mažamečiais vaikais nėra saugu valstybėje, kurioje nuolat vyksta ginkluoti incidentai ir puolimai, kurių metų sunkiai sužeidžiami ar net žūsta žmonės.

23. Pareiškėjos nuomone, prieglobstis ir papildoma apsauga jai ir jos vaikams nesuteikti nepagrįstai, o Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Taigi panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti ir uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.

24. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjų skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjai kyla reali persekiojimo rizika, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėja nepateikė jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jos skundą, vertintini išimtinai kaip pareiškėjos pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

26. Atsakovo teigimu, tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

29. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21M43796 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K-2378 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21M43796 rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) pilietei B. A. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21M43796 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo B. A. H. H. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K-2378 dalis; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

34. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie prieglobsčio prašytojų individualaus pobūdžio aplinkybes. Pareiškėja mano, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jai ir jos mažamečiams vaikams nesuteikti nepagrįstai.

35. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

41. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė individualaus persekiojimo baime, jog kilmės valstybėje ji galimai patirs smurtą, nes pareiškėjos sutuoktiniui atsisakius bendradarbiauti su milicijos pareigūnais, jie (milicijos pareigūnai) persekioja pareiškėją, bandė pagrobti jos dukrą. Pareiškėjos teigimu, jos sutuoktinis su kitais jų vaikais išvyko į (duomenys neskelbtini) prašyti prieglobsčio.

45. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste įvertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis su kitais jų vaikais gyvena (duomenys neskelbtini) ir yra pateikęs prašymą dėl šeimos susijungimo, taip pat kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėja, teigdama, jog jos sutuoktiniui atsisakius bendradarbiauti su milicijos pareigūnais ir išvykus iš kilmės valstybės, ji dažnai turėjo keisti gyvenamąją vietą dėl grasinimų, negalėjo nurodyti, kur konkrečiai ji gyveno, kokiais tiksliai veiksmais buvo pateikiami patys grasinimai, kokia konkrečiai milicija jai grasino ir kėsinosi pagrobti jos dukrą, nepaaiškino, kokiomis aplinkybėmis tariamas dukters pagrobimas pasireiškė. Atsakovas tyrimo metu nenustatė nei tikėtino konkretaus persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai ir jos mažamečiams vaikams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje būti persekiojamai dėl jos nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja nepagrindė „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijaus, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

47. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai ir jos mažamečiams vaikams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB 2021 m. gairių rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

48. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

49. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į (duomenys neskelbtini) ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

51. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų B. A. H. H. ir F. H. K. A. M. bei G. H. K. A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės B. A. H. H., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė