2019-04-03 Nr. AB-8418-3-61-3-04926-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3003-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00519-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo ( vėliau atstovas pakeistas į Lietuvos Respublikos Vyriausybę), dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo – valstybės 6 448 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Skundą grindė iš esmės šiais argumentais.

1.1. Nurodė, kad pareiškėjui žala atsirado dėl iš Lietuvos Respublikos Seimo neveikimo, kuris pasireiškė tuo, kad atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2014 m. kovo 20 d. sprendimu byloje C-61/12 ir Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. KT6-N2/2015, kuriuose konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo Lietuvos Respublikoje draudžiama registruoti automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, reikalaujant perkelti lengvųjų automobilių vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę, prieštarauja Konstitucijai bei Sutarčiai dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV).

1.2. Atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtus veiksmus grindė aplinkybe, kad nuo ESTT priimto sprendimo iki patikslinto skundo padavimo momento buvo praėję penkiasdešimt du mėnesiai, nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – keturiasdešimt du mėnesiai, tačiau atsakovės atstovas nebuvo priėmęs jokių teisės aktų, kuriais ydingu pripažintas teisinis reglamentavimas būtų pakeistas.

1.3. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis, kad nuo ESTT ir Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo atstovas panaikins neteisėtas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, nes Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyvos) ir SESV nuostatas, taip pat Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, atsakovei kyla deliktinė atsakomybė už Konstitucijai prieštaraujančią įstatymų leidybą, kuri daro žalą ne tik pareiškėjui bet ir kitiems subjektams.

1.4. Paaiškino, kad yra įsigijęs keturias transporto priemones (žodinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu nurodė, jog yra įsigijęs ir daugiau tokių transporto priemonių), kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, įskaitant ir 2014 metų transporto priemonę (duomenys neskelbiami), kuri įsigyta po ESTT sprendimo paskelbimo. Pareiškėjas 2014 m. birželio 28 d. kreipėsi į VĮ Regitra Kauno filialą su prašymu įregistruoti transporto priemones, tačiau VĮ Regitra atsisakė registruoti nurodydama, kad transporto priemonės pritaikytos eismui kairiąja puse, o teisės aktai draudžia tokių transporto priemonių registravimą. Vėliau pareiškėjas dar kelis kartus kreipėsi į VĮ Regitra dėl transporto priemonių registracijos, tačiau buvo atsisakyta tai atlikti tuo pagrindu, kad neįvykdytos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 8 dalies nuostatos. Taigi, pareiškėjas dėl atsakovės kaltės penkiasdešimt du mėnesius negali įregistruoti keturių jam priklausančių automobilių (negali gauti nuolatinės, nei laikinos registracijos numerių), turėdamas automobilius, negali jų įregistruoti ir jais naudotis, taip pat negali jų apdrausti kasko draudimu, dėl ko patiria jų saugojimo išlaidas. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, įvertinamą 6 448 Eur, kuri pasireiškė emocine depresija, išgyvenimu, miego sutrikimu, gyvenimo kokybės sumažėjimu, nes, nusipirkęs brangius automobilius ir neturėdamas galimybės jais naudotis, ilgą laiką buvo priverstas naudotis kitais automobiliais, kadangi VĮ Regitra nepagrįstai atsisakė juos įregistruoti. Pareiškėjui tuo metu smarkiai pablogėjo sveikata, buvo atliktos keturios chirurginės operacijos, tuo tarpu atsakovės veiksmai tikrai neprisidėjo prie pareiškėjo sveikatos būklės gerėjimo.

2. Atsakovo atstovas prašė atmesti pareiškėjo skundą. nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimą, 2016 m. gruodžio 15 d. priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymą XIII-107, kuris įsigaliojo 2018 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos, pašalinančios Konstitucijai ir ES prieštaraujantį reglamentavimą, buvo priimtos ir įsigaliojo laikantis visų Seimo statute nustatytų įstatymo projekto svarstymo Seime stadijų procedūrų bei Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintų įstatymų skelbimo ir įsigaliojimo reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas palaikė skunde nurodytus argumentus.

5. Atsakovės atstovas tiek teismo posėdžio metu kaip ir atsiliepime akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas nėra ir negali būti laikomas tinkamu valstybės atstovu bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė. Teismas nurodė, kad net ir sutikdamas su tokia Lietuvos Respublikos Seimo pozicija neturi jokio konstitucinio, materialinio ar procesinio pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje Nr. eA-47-602/2018 (byloje reikalavimas priteisti žalos atlyginimą kildinamas iš įstatymų leidžiamosios valdžios neveikimo, kuris pasireiškė Tarybos direktyvos neperkėlimu/netinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę bei Konstitucinio Teismo nutarimo nevykdymu) ad hoc suformuota nuostata, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės tinkamu atstovu laikytina ne VĮ Regitra ar kita valstybės institucija/įstaiga, o būtent Lietuvos Respublikos Seimas, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakė.

6. Kita vertus, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad vien tik atitinkamos neturtinės teisės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos atitinkamu atveju įstatymo reikalaujamos civilinės atsakomybės sąlygos. Nurodė, kad nei Seimo, nei Seimo narių veiklos tyrimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) taip pat nenumato galimybės iš valstybę atstovaujančio Lietuvos Respublikos Seimo priteisti žalą, kurios padarymas pasireiškė tuo, kad Seimas, kaip tautos atstovybė, priėmė įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokia situacija, kai Seimo priimtas įstatymas vėliau pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindu. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmų teisėtumas/neteisėtumas šiuo aspektu (Seimas priėmė įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai) CK 6.250 straipsnio kontekste negali būti vertinamas.

7. Teismas nustatė, kad siekiant įvykdyti Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimą Nr. KT6-N2/2015 Vyriausybė Seime įregistravo 2015 m. vasario 24 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo projektą bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso (Administracinių nusižengimų kodekso) 123 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XIIP-2776, Nr. XIIP-2777), kuriuose buvo pateikti siūlymai pašalinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies nuostatos neatitiktį Konstitucijos 29 straipsniui.

Projekte Nr. XIIP-2776 pateikiamoje Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies naujoje redakcijoje buvo nutarta išbraukti teisės normą, kad Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, laikinai (iki 90 dienų per metus) gali dalyvauti viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruota transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčia vairą dešinėje pusėje ir buvo siūloma apskritai visiems transporto priemonių vairuotojams nustatyti vienodus reikalavimus dalyvauti viešame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje.

Taip pat buvo siūloma nauja redakcija įtvirtinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 7 dalies nuostatą. Projekto Nr. XIIP-2776 variantas su nežymiais taisymais buvo įregistruotas 2015 m. liepos 1 d. (projekto Nr. XIIP-2776(2)). Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas 2016 m. gruodžio 7 d. dar kartą svarstė projekto Nr. XIIP-2776 variantą ir priėmė papildomą išvadą Nr. 102-P-44(5), kurią įgyvendinant 2016 m. gruodžio 8 d. buvo įregistruotas projektas Nr. XIIP-2776(3) – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymų projektas, kuriam Seimas pritarė.

Seimas 2016 m. gruodžio 15 d. priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-107, kuris įsigaliojo 2018 m. sausio 1 d. Šių glaustai aptartų atsakovės atstovo veiksmų seka nuo 2015 m. vasario 24 d. iš esmės paneigia pareiškėjo skundo argumentus dėl Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Seimo neveikimo, t. y. nesiimant priemonių pašalinti ESTT sprendimui Nr. C-61/12 bei Konstitucinio Teismo nutarimui Nr. KT6-N2-2015 prieštaraujančius teisės aktus. Teismas nurodytus veiksmus, priešingai, nei įrodinėja pareiškėjas, vertino kaip aktyvius, t. y.

Seimas po Konstitucinio Teismo nutarimo per objektyviai protingą terminą (2015 m. vasario 24 d.) įregistravo projektus Nr. XIIP-2776, Nr. XIIP-2777, kuriuose buvo pateikti siūlymai pašalinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies nuostatos neatitiktį Konstitucijos 29 straipsniui. Vėliau sekė projektų derinimas ir galutinio varianto patvirtinimas.

8. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytų visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

9. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

III. 10. Pareiškėjas D. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas savo skundą grindžia iš esmės panašiais motyvais kaip ir skunde bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad Seimo priimtas įstatymas, kuris vėliau pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindu, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, Konstitucinio Teismo oficialiosios doktrinos, pagal kurią būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, o asmuo besikreipiantis žalos į teismą gali vadovautis tiesiogiai Konstitucijos nuostatomis (nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Taip pat teigia, kad LVAT yra pripažinęs, kad teisėtų lūkesčių principo pažeidimas yra savarankiškas kreipimosi į teismą pagrindas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje A756-416/2014). Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010).

11. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė teismo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Dėl Seimo veiksmų neteisėtumo ir žalos atlyginimo nurodė, jog Seimas nepadarė neteisėtų veiksmų ir teigia, kad įstatymų leidėjas įvykdė pareigą išspręsti galiojančių teisinių nuostatų prieštaravimą. Pažymi, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius visas tris CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygas, t.y. neteisėtus Seimo veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo manyti, kad Seimas padarė neteisėtus veiksmus, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis.

13. Dėl netinkamo valstybės atstovo byloje nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė (CK 6.271 straipsnis). Taigi, atsakovu šioje byloje pagal CK nuostatas gali būti tik Lietuvos valstybė. Pažymi, jog Seimas nėra ir negali būti laikomas tinkamu valstybės atstovu bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė. CK 6.273 str. 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą atlyginti privalo valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Atstovavimo valstybei institutas plačiau sureguliuotas Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatyme. Šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga). Pastebėtina, kad šiuo įstatymu Vyriausybė buvo įgaliota patvirtinti Atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei teismuose taisykles. Šias taisykles Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497 „Dėl Atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“. Minėtųjų taisyklių 3.4 papunktyje valstybės atstovas apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta ar teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota ministerija, Vyriausybės įstaiga, įstaiga prie ministerijos, kita valstybės institucija (įstaiga) ar kitas juridinis asmuo, kuriame eina pareigas valstybės tarnautojas arba dirba pagal darbo sutartį darbuotojas, atstovaujantis valstybei teisme pagal Ministro Pirmininko suteiktą įgaliojimą. Atsakovo atstovo teigimu, tinkamu valstybės atstovu teismuose gali būti tik Vyriausybės vykdomosios valdžios sistemai priklausantis ir jai tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldus viešojo administravimo subjektas.

14. Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui - Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tai, negalimas toks reguliavimas, pagal kurį, Seimas teismuose (išskyrus konstitucinės justicijas bylas Konstituciniame Teisme) būtų skiriamas ar kviečiamas kaip Lietuvos valstybės atstovas bylose, kuriose būtų sprendžiami klausimai dėl žalos, padarytos Seimo priimtu (pakeistu, panaikintu) įstatyminiu reguliavimu, privatiems asmenims atlyginimo. Toks reguliavimas įgalintų netiesiogiai kištis į Seimui Konstitucijos deleguotą įstatymų leidybos funkciją ir efektyviai veikti valstybės interesais.

15. Dėl tariamos neturtinės žalos dydžio nustatymo nurodė, jog nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-107 priėmimo ir pareiškėjo patirtų emocinių išgyvenimų; patirtos neturtinės žalos dydis negali priklausyti nuo jo registravimui pateiktų transporto priemonių skaičiaus; pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti skaičiuojama už ilgesnį negu 32 mėnesių terminų.

16. Atsižvelgiant į ABTĮ 40 straipsnio 5 dalies nuostatas bei į tai, kad pareiškėjas pats turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, atsakovo atstovas manė, jog pareiškėjo naudai negali būti priteisiamos išlaidos už procesinių dokumentų ruošimą bei teisines konsultacijas.

17. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Lietuvos Respublikos Seimo priimto teisės akto, kuris vėliau pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir tolesnio Seimo neteisėto neveikimo, atlyginimo.

19. Pareiškėjas teigė, jog Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą , kuris prieštaravo Konstitucijai bei Europos Sąjungos teisės aktams, o po to neteisėtai delsė priimti įstatymų pakeitimus, kuriais būtų pašalintas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies nuostatos neatitikimas Konstitucijos 29 straipsniui ir Europos Sąjungos teisės aktams ir tuo jam padarė 6448 Eur neturtinę žalą, nes jis ilgą laiką negalėjo įregistruoti ir viešajame eisme naudoti jam nuosavybės teise priklausančių automobilių, pritaikytų eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčių vairą dešinėje pusėje.

20. Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos Seimas per protingą terminą priėmė reikalingus teisės aktų pakeitimus, todėl nėra nustatyta neteisėta atsakovo veika.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tais aspektais, kad teismas sprendime netinkamai nurodė skundo pagrindą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.

22. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau tokio prašymo neargumentavo. Administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

23. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šalys teismo posėdyje žodžiu išdėstė savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jų teisė teikti paaiškinimus ar papildomus įrodymus, nebuvo ribojama. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar valstybės valdžios institucijos kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

26. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai ar pačios institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

27. Nors apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato skundo pagrindą, teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Pats pareiškėjas procesiniuose dokumentuose, tame tarpe ir apeliaciniame skunde, nurodė, kad neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Seimas priėmė prieštaraujančius Europos Sąjungos teisei ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai aktus, ir iš to, kad vėliau Seimas neteisėtai neveikė taip, kad kuo operatyviau pašalintų neteisėtą teisės aktą iš teisinės sistemos. Pirmosios instancijos teismas, aptardamas šiuos pareiškėjo argumentus, dėl pirmojo iš jų pasisakė, jog tai, jog Seimas priima įstatymą, kuris vėliau pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, LR CK 6.250 straipsnio prasme negali būti pagrindu žalos atlyginimui. Kitą pareiškėjo argumentą arba skundo pagrindą teismas aptarė išsamiau.

28. Kitą pareiškėjo argumentą arba skundo pagrindą teismas aptarė išsamiau. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildino ir iš to, kad Lietuvos Respublikos Seimas ilgą laiką neteisėtai nepriėmė teisės aktų, kuriais būtų pašalintas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo neatitikimas Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktams tuo aspektu, jog Lietuvos Respublikoje viešajame kelių eisme būtų leidžiama dalyvauti automobiliams, pritaikytiems eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčių vairą dešinėje pusėje.

29. Pažymėtina, kad įstatymų leidyba yra specifinė valstybės valdžios veikla. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra ne kartą pažymėjęs savo nutarimuose, kad įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai, nuosekliai prasideda kita stadija; minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose (1993 m. lapkričio 8 d., 1997 m. gegužės 29 d., 2008 m. vasario 22 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Juose atskirai nenurodyta įstatymų projektų svarstymo stadija, kuri yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas).

30. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą; ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti (1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Po to prasideda antroji įstatymų leidybos proceso stadija, kurią paprastai apibrėžia parlamentų reglamentai (statutai). Šioje stadijoje parlamentarų dėl projekto pateiktos pastabos, pasiūlymai, pataisos ir papildymai yra svarbūs jo svarstymo stadijos elementai (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas). Negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės (2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos (2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti neteisėti Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai arba neveikimas. Po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT6-N2/2015 Vyriausybė Seime įregistravo 2015 m. vasario 24 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo projektą bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso (Administracinių nusižengimų kodekso) 123 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XIIP-2776, Nr. XIIP-2777), kuriuose buvo pateikti siūlymai pašalinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies nuostatos neatitiktį Konstitucijos 29 straipsniui. Projekto Nr. XIIP-2776 variantas su nežymiais taisymais buvo įregistruotas 2015 m. liepos 1 d. (projekto Nr. XIIP-2776(2)). Po to ilgą laiką vyko pataisų notifikavimo procedūra Europos Komisijoje. Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas 2016 m. gruodžio 7 d. dar kartą svarstė projekto Nr. XIIP-2776 variantą ir priėmė papildomą išvadą Nr. 102-P-44(5), kurią įgyvendinant 2016 m. gruodžio 8 d. buvo įregistruotas projektas Nr. XIIP-2776(3) – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymų projektas. Seimas 2016 m. gruodžio 15 d. priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-107, kuris įsigaliojo 2018 m. sausio 1 d.. Konstatuotina, kad Seimas po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimo per objektyviai protingą terminą ėmėsi veiksmų pašalinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies nuostatos neatitiktį Konstitucijos 29 straipsniui ir tai realiai padarė. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsė ir pažeidė asmenų teisėtus lūkesčius, atsakingo valdymo principą ir imperatyvą vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus.

32. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nenustačius valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra galima viešoji atsakomybė, t.y. ir žalos atlyginimas, todėl dėl pareiškėjo nurodytos žalos dydžio pagrįstumo ar priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių nebepasisakytina.

33. Kiti apeliacinio skundo argumentai, neturi esminės teisinės reikšmės šios bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija kiekvieno jų atskirai neaptarinės.

34. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė Maculevičienė