2020-03-23 Nr. AB-6067-3-61-3-03826-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-277-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03826-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabartinis pavadinimas – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduota biudžetinė įstaiga Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 1 947,22 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, jog ji ir G. P. (B.), R. B., S. K., E. G. bei L. J. 2014 m. spalio 14 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą. Sutartyje kelionės išvykimo data numatyta 2014 m. lapkričio 23 d., už kelionę (įskaitant vizas) sumokėta 7 074 Lt (2 048,77 Eur). Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Už pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėtą sumą draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas grąžino dalį sumos – 101,55 Eur. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimis iš kitų minėtų turistų perėmė teisę reikšti reikalavimą teisme dėl žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl ji patyrė turtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.

Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui.

Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti.

Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

4. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai negali būti priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizų išdavimą, nes, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, kelionių organizatoriaus turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Be to, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, pagrindžiančių jos reikalavimus, kadangi 2014 m. spalio 14 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, mokėjimą 2014 m. spalio 14 d. atliko UAB „Vaiduokliai“ (byloje nėra duomenų apie tai, kokie santykiai sieja pareiškėją ir UAB „Vaiduokliai“), taip pat neaišku, kokiu pagrindu UAB „Vaiduokliai“ pinigų sumas pervedė į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamento nuomone, įgyvendinant Direktyvos 7 straipsnį, Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Departamentas pritarė Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo ir jos atsiliepime išdėstytiems argumentams. Be to, Departamentas teigė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus asmens veiksmų.

7. Už pareiškėjos ir kitų turistų įsigytą kelionę mokėtiną sumą – 6 594 Lt (1 909,75 Eur), taip pat papildomą mokestį už vizų išdavimą – 480 Lt (139,02 Eur) sumokėjo UAB „Vaiduokliai“. Būtent šiai bendrovei ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo 101,55 Eur draudimo išmoką. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtintame kreditorinių reikalavimų sąraše 2 048,77 Eur suma apskaičiuota UAB „Vaiduokliai“, o ne pareiškėjai. Taigi pareiškėja nagrinėjamoje byloje neturi reikalavimo teisės į turtinės žalos atlyginimą. Be to, mokestis už vizų išdavimą laikytinas papildoma (ne turizmo) paslauga, todėl nepriskirtinas atlygintinoms išlaidoms.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. Š. skundą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir kiti asmenys, t. y. G. P. (B.), R. B., S. K., E. G. bei L. J., 2014 m. spalio 10 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003458 dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą. Pagal minėtą sutartį įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti 2014 m. lapkričio 23–29 d. UAB „Vaiduokliai“ 2014 m. spalio 14 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę pervedė 6 594 Lt (mokėjimo paskirtis: Beta.lt order (413854841), o 2014 m. spalio 20 d. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą sumokėjo 480 Lt už vizas.

10. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino šio pažymėjimo galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 21 d. UAB „Vaiduokliai“ pervedė 101,55 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. 2017 m. lapkričio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimis G. P. (B.), R. B., S. K., E. G. bei L. J. perleido pareiškėjai teisę reikšti reikalavimą teisme.

11. Teismas atsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus, jog ji organizavo minėtą kelionę bei rūpinosi apmokėjimu, tačiau konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji sumokėjo už kelionę, t. y. pateikti Mokėjimo nurodymai Nr. 250 – 480 Lt sumai bei Nr. 248 – 6 594 Lt sumai patvirtina, jog už kelionę bei vizas sumokėjo UAB „Vaiduokliai“. Teismas, išanalizavęs 2018 m. birželio 1 d. gautą UAB „Vaiduokliai“ paaiškinimą, jog bendrovė mokestį už ginčo kelionę sumokėjo pareiškėjos prašymu kaip už trečiąjį asmenį ir neprieštarauja, kad sumokėtos sumos būtų grąžintos pareiškėjai, nusprendė, jog toks paaiškinimas negali būti laikomas tinkamu dokumentu, suteikiančiu teisę pareiškėjai UAB „Vaiduokliai“ vardu reikalauti pastarosios bendrovės galbūt patirtos žalos atlyginimo priteisimo. Teisę reikšti reikalavimą dėl galbūt patirtos turtinės žalos atlyginimo turi UAB „Vaiduokliai“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestas.

III. 12. Pareiškėja V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Pareiškėja tvirtina, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje iš esmės pripažįstama, jog pinigai turizmo paslaugų teikimo sutartyse nurodytiems asmenims turi būti grąžinti nepriklausomai nuo to, kas ir kaip mokėjo už kelionę (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017). Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ji neturi reikalavimo teisės susigrąžinti už kelionę sumokėtus pinigus, ir pabrėžia, jog ji buvo ir šiuo metu yra UAB „Vaiduokliai“ direktorė. UAB „Vaiduokliai“, atlikdama mokėjimą, neįgijo teisės į turistinės kelionės jai organizavimą ir įvykdymą, atitinkamai ji netapo prievolės šalimi pagal ginčo turizmo paslaugų teikimo sutartį ir neįgijo teisės reikalauti sugrąžinti pinigus pagal šią sutartį. Pareiškėja taip pat nesutinka su UAB „Vaiduokliai“ paaiškinimų (kuriuos bendrovės vardu pateikė pareiškėja) vertinimu, mano, kad šie paaiškinimai papildomai patvirtina, kad reikalavimo teisė šioje byloje priklauso pareiškėjai kaip sutarties šaliai, o UAB „Vaiduokliai“ jokių pretenzijų jai neturi. Be to, teismas posėdyje papildomai nesiaiškino UAB „Vaiduokliai“ paaiškinime nurodytų faktų, nors šią aplinkybę skundžiamame sprendime laikė esmine. Šiame kontekste pareiškėja akcentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Pareiškėja atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad, vadovaujantis ginčo turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT 00358 2.3 ir 2.4 papunkčiais, kelionių organizatoriui neįvykdžius sutarties, pinigai už kelionę grąžinami būtent į turisto nurodytą sąskaitą. Pareiškėja tvirtai įsitikinusi, kad mokėjimas pagal ginčo sutartį ir su tuo susijusios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas ir neturi reikšmės žalos priteisimui iš valstybės. Pakartoja, kad valstybė neįgyvendino Direktyvos 7 straipsnio reikalavimų, todėl turi pareigą atlyginti dėl to atsiradusią žalą. Šią žalą sudaro ir už vizų išdavimą sumokėta suma – 139,02 Eur, kadangi tai tiesiogiai su užsakyta kelione susijusios išlaidos.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Papildomai pažymi, kad Direktyvoje garantuojamų teisių apsauga negali būti taikoma UAB „Vaiduokliai“ atžvilgiu, kadangi, sistemiškai įvertinus Direktyvos 2 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2281 straipsnio 2 dalies, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 29 dalies bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalies nuostatas, akivaizdu, jog minėtų įstatymu prasme vartotoju laikytinas išskirtinai tik fizinis asmuo.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo palaikantis anksčiau išdėstytą savo poziciją ir argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 1 947,22 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionės paketus sumokėta suma, todėl pareiškėja patyrė nuostolių.

18. Pareiškėja, G. P. (B.), R. B., S. K., E. G. bei L. J. 2014 m. spalio 14 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą. Sutartyje kelionės išvykimo data numatyta 2014 m. lapkričio 23 d., už kelionę (įskaitant vizas) sumokėta 7 074 Lt (2 048,77 Eur). Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Už pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėtą sumą draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas grąžino dalį sumos – 101,55 Eur. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimis iš kitų minėtų turistų perėmė teisę reikšti reikalavimą teisme dėl žalos atlyginimo priteisimo.

19. Reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

20. Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo Direktyvos 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo. Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 90/314/EEB nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką analogiškose administracinėse bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017).

22. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi Lietuvos valstybė šiuo atveju tinkamai neperkėlė ir neįgyvendino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017).

23. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Francovich, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis, valstybės pareiga yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes. Pagal susiformavusią ESTT praktiką valstybių teismai privalo nagrinėti privačių asmenų ieškinius dėl žalos atlyginimo valstybei galimai pažeidus ES teisę, t. y. spręsti valstybės atsakomybės klausimus. Minėta Teisingumo Teismo praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose Brasserie, C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79. Teisingumo Teismas buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

24. Teisėjų kolegija, vertindama pirmąją sąlygą, atkreipia dėmesį į tai, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio turinys ir tikslas atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl teisėjų kolegija turi pagrindą nustatyti pirmąją valstybės atsakomybės sąlygą už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę.

25. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo (antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga), teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje.

26. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos pareiškėja pažymi, kad aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis.

27. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pripažįsta, kad teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, t. y. valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo turtinę žalą. Taigi, pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjoms būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjos naudai būtų išieškota.

28. Dėl patirtos turtinės žalos akcentuotina, kad UAB „Vaiduokliai“ 2014 m. spalio 14 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę pervedė 6 594 Lt (mokėjimo paskirtis: Beta.lt order (413854841), o 2014 m. spalio 20 d. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą sumokėjo 480 Lt už vizas. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 21 d. UAB „Vaiduokliai“ pervedė 101,55 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. 2017 m. lapkričio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimis G. P. (B.), R. B., S. K., E. G. bei L. J. perleido pareiškėjai teisę reikšti reikalavimą teisme. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji sumokėjo už kelionę, t. y. pateikti Mokėjimo nurodymai Nr. 250 – 480 Lt sumai bei Nr. 248 – 6 594 Lt sumai patvirtina, jog už kelionę bei vizas sumokėjo UAB „Vaiduokliai“. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ta aplinkybė, kad už kelionę sumokėjo kitas asmuo, kuris ir yra įtrauktas kreditoriumi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, nepanaikina turisto teisės gauti turtinės žalos atlyginimą už jau anksčiau nustatytus neteisėtus valstybės veiksmus (2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. -1324-525/2019, 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1342-520/2019). UAB „Vaiduokliai“ sumokėta suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

29. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir konstatavus sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisus turtinės žalos atlyginimą, yra pagrindas taikyti ir Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisti pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

30. Apibendrindama šiame sprendime aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, priteisiant pareiškėjai V. Š. 1 947, 22 Eur turtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, kurią šiuo metu atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Pareiškėjai V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisti 1 947, 22 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt septynis eurus ir 22 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė