2016-10-28 Nr. AB-21187-3-62-3-00488-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1752-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00488-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. (pakeitus vardą ir pavardę - N. Z.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. (pakeitus vardą ir pavardę - N. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4), kurį patikslino (b. l. 34), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. buvo laikomas Kauno TI kamerose netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad visą šį laikotarpį jam nebuvo užtikrintas joks užimtumas, nebuvo socialinių programų, kurios mažintų neigiamą kalinimo įtaką. Pasivaikščiojimas trukdavo 1 val. per parą. Likusias 23 val. per parą tekdavo praleisti kameroje su kitais asmenimis ir gulėti lovoje, nes kameroje nebuvo galimybės judėti, palaikyti sportinę formą. Tokiomis sąlygomis tarp kameroje esančių asmenų kildavo konfliktai. Į sporto kiemelį pareiškėjas buvo išleidžiamas tik kartą per mėnesį, tačiau dėl vietos trūkumo jame nebuvo galimybės sportuoti, nes į 20 kv.m kiemelį sueidavo apie 10 asmenų. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytos laikymo Kauno TI sąlygos buvo nepakeliamos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – apėmė depresija, baimė, nepasitikėjimas savimi. Remdamasis šiais argumentais ir vadovaudamasis Civilinio kodekso (CK) 6.271 ir 6.250 straipsniais pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 10 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius prašė nutraukti bylą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 7–9) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Kauno TI buvo laikomas kelis kartus, t.y. 2013 m. balandžio 19 -23 d., 2013 m. gegužės 15-21 d., 2013 m. birželio 18-25 d., 2013 m. liepos 4-9 d., 2013 m.rugsėjo 24 d. -2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 14-19 d. Pareiškėjas galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kiemeliuose, naudotis kiemeliais su sporto įranga, teniso kambariu, biblioteka, koplyčia, Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų ir Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų pagalba. Pareiškėjas turėjo galimybę palaikyti savo fizinę formą. Visi Kauno TI laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Iš priėmimų pas psichiatrą registracijos žurnalo nenustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas kompensuoti jo nurodytas psichologinio pobūdžio problemas, būtų kreipęsis psichologinės pagalbos. Nėra įrašų ir dėl jo kreipimosi į Kauno TI psichiatrą. Neturinės žalos atlyginimas galimas nustačius CK 6.271 straipsnyje nurodytų aplinkybių visumą. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes dėl laikymo Kauno TI sąlygų 2013 m. balandžio 19 d. - 2013 m. lapkričio 19 d. laikotarpiu, t.y. tuo pačiu laikotarpiu kaip ir šioje byloje, 2013-2015 metais kreipėsi į teismą keturis kartus. Administracinėse bylose Nr.I-1052-644/2013, Nr.I-1627-402/2013, I-636-422/2014 teismo priimti procesiniai sprendimai įsigalioję. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas prašė nutraukti bylą ir skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (b. l. 44–47) bylos dalį dėl netinkamų laikymo Kauno TI sąlygų nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. (dėl pasivaikščiojimų kiemelių ploto ir pasivaikščiojimų trukmės) nutraukė, o kitą pareiškėjo D. Ž. (pakeitus vardą ir pavardę - N. Z.) skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1052-644/2015 pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno TI, kuriuo pareiškėjas prašė priteisti iš neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. Kauno TI pasivaikščiojimų kiemeliuose jam buvo per mažas plotas ir pasivaikščiojimų trukmė. Teismo sprendimas įsiteisėjęs. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas nutraukė šią bylos dalį, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu (yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Vertindamas pareiškėjo nusiskundimų dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir pasivaikščiojimų trumpos trukmės pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, kuriame nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TI vidaus tvarkos taisyklės) 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas Nr.1) 7 punkte nustatyta, kad vienu metu į pasivaikščiojimo kiemą ar iš jo įleidžiami ir vedami tik vienos kameros suimtieji ar nuteistieji (b. l. 18–20). Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, neteisėtumo nenustatyta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Teismas nustatė, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą duomenų apie Kauno TI įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius (2015 m. rugpjūčio 24 d.pažyma, b. l. 39) teismas nustatė, kad įstaigoje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 kv. m iki 17,43 kv. m, dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais ir konstatavo, kad pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimų kiemelių ploto paneigia atsakovo į bylą pateikti įrodymai (b. l. 14–15), jog kartu su pareiškėjui Kauno TI kamerose buvo laikomi ne daugiau kaip šeši asmenys, vadinasi, pasivaikščiojimo kiemelyje galėjo būti ne daugiau kaip šeši asmenys. Byloje nebuvo pateikta įrodymų apie jokius šio teisinio reglamentavimo pažeidimus, todėl minėtus pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Nagrinėdamas pareiškėjo teiginio esą neturtinė žala kilo ir dėl to, kad į sporto kiemelį buvo išleidžiamas ne dažniau kaip kartą per mėnesį, todėl esą neturėjo galimybės palaikyti sportinę formą, pagrįstumą, teismas vertino su tuo susijusį teisinį reguliavimą ir pateiktus įrodymus. Iš Kauno TI direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas Nr.2, b. l. 16–17) 6 punkto teismas nustatė, kad suimtieji ir nuteistieji į sporto kambarį, kompiuterių klasę, sportuoti ir mankštintis į pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga išvedami registracijos eilės tvarka ne ilgiau kaip 1 valandai. Nuteistieji, kurie atvežti į Kauno TI ir laikomi vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 7 straipsnio 4 punkto reikalavimais, į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir sportuoti, mankštintis į pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga vedami atsižvelgiant į sporto kambario, kompiuterių klasės ir pasivaikščiojimo kiemų su sportine įranga užimtumą (nesant suimtųjų, pareiškusių norą apsilankyti sporto kambaryje, kompiuterių klasėje ir pasivaikščiojimo kiemuose su įranga eilės) (7 punktas). Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvykdavo epizodiškai ir kiekvieno atvykimo metu buvo laikomas ne ilgiau kaip 8 paras (2013 m. balandžio mėn. Kauno TI praleido 4 paras, gegužės mėn. – 7 paras, birželio mėn. – 8 paras, liepos mėn. – 6 paras, rugsėjo mėn. – 7 paras, spalio mėn. – 1 parą, lapkričio mėn. – 6 paras) (b. l. 14–15), vadinasi, į pasivaikščiojimų kiemelius su sporto įranga jis galėjo patekti tik esant laisvų vietų. Nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl galimybės mankštintis dažniau, bei nesant įrodymų apie minėto teisinio reglamentavimo pažeidimus, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat grindė teiginiu esą Kauno TI neužtikrino jam jokio užimtumo, nebuvo socialinių programų. Teismas nustatė, kad šį pareiškėjo teiginį paneigia Kauno TI pateikti įrodymai - platus laisvalaikio užimtumo programų sąrašas (b. l. 27–28), pagal kurį suimtieji gali naudotis biblioteka, skaitykla, koplyčia, televizija, video filmais, užsiimti savišvieta, dvasiniu ugdymu, fiziniu užimtumu, anglų kalbos pamokomis (6 punktas). Tokių galimybių realizavimą patvirtina Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas (b. l. 16–17), Naudojimosi biblioteka taisyklės (b. l. 23–24), Naudojimosi skaitykla taisyklės (b. l. 25–26). Atsakovo atstovas pateikė įrodymus, kad patikrinus priėmimų pas psichiatrą registracijos žurnalą, nerasta įrašų apie tai, jog pareiškėjas, siekdamas kompensuoti jo nurodytas psichologinio pobūdžio problemas, būtų kreipęsis psichologinės pagalbos, nėra įrašų ir dėl kreipimosi į Kauno TI psichiatrą. Atsižvelgdamas į tai, teismas aptariamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Teismas pažymėjo, kad vien pareiškėjo paaiškinimų apie turtinės žalos atsiradimą nepakanka; paaiškinimai turėtų būti patvirtinti įrodymais. Nenustatęs Kauno TI neteisėtų veiksmų, t.y.nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas N. Z. (buvę pareiškėjo vardas ir pavardė - D. Ž.) (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 52) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus. Teigia, kad teismas priimdamas sprendimą rėmėsi vien atsakovo teiginiais, kurie esą neatitinka tikrovės. Apelianto teigimu, asmuo, atvykęs į tardymo izoliatorių, netenka visų savo teisių, jam paliekama tik teisė 1 valandą per parą pasivaikščioti kiemelyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 13 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė argumentais, kad laikotarpio nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Kauno TI neužtikrinant jokio užimtumo, nesuteikiant galimybės palaikyti sportinę formą, pasivaikščioti gryname ore kasdien ilgiau nė 1 valandą.

Pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygų už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. (dėl pasivaikščiojimų kiemelių ploto ir pasivaikščiojimų trukmės) nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – skundžiamos institucijos (Kauno TI) neteisėtų veiksmų.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais esą teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi vien atsakovo teiginiais, kurie neatitinka tikrovės.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje teismo turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės (ABTĮ 81 str.) ir visapusiškai, objektyviai ištirtos laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) bei įvertintos pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A-442-1346/2013, Nr. A-858-977/2013, Nr. A-442-1251/2013, Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde teigė, kad nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. jis buvo laikomas Kauno TI neužtikrinant užimtumo, nesudarant sąlygų sportuoti, suteikiant kasdien tik 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo ankšti. Detalesnio suėmimo vykdymo sąlygų apibūdinimo nepateikė. Prie skundo nepridėjo jokių įrodymų. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymo Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. konkrečius periodus, laikymo sąlygas (kamerų plotus, kiekvieną parą laikytų kameroje asmenų skaičių) bei įrodymus apie Kauno TI įrengtus pasivaikščiojimo kiemelius, suimtųjų laisvalaikio užimtumo organizavimą.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Pažymėtina, kad bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų visumos vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas taisykles, teismo išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo išsprendimo pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis, kaip to reikalauja ABTĮ normos (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Apelianto argumentus esą teismas rėmėsi vien atsakovo teiginiais, paneigia teismo sprendime išdėstyti argumentai. Teismas, priešingai nė teigia apeliantas, priimdamas sprendimą vertino įrodymų visumą, t.y. tiek pareiškėjo paaiškinimus (ABTĮ 56 str.1,2 d. prasme proceso šalių paaiškinimai yra vienas iš įrodymų; pareiškėjas rašytinių ar kitų įrodymų teismui nepateikė), tiek atsakovo atstovo paaiškinimus ir rašytinius įrodymus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato Suėmimo vykdymo įstatymas (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr.2247 redakcija). Tardymo izoliatorius yra suėmimo vykdymo įstaiga (SVĮ 2 str.1 d.). Aptariamo įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatos. Šio straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 2 skirsnio normos nustato suimtųjų teises atitinkamose srityse, tarp jų teisę pasivaikščioti gryname ore. Pagal Suėmimo vykdymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Įstatymų leidėjas ilgesnę pasivaikščiojimų trukmę (du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną) nustatė išvardytoms suimtųjų grupėms (nepilnamečiams, nėščioms moterims, ligoniams pagal gydytojų išvadą) (SVĮ 29 str.1 d.). Įstatymų leidėjas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatė suimtųjų teisės pasivaikščioti gryname ore įgyvendinimo taisykles (suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinta tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei sutinka suimtasis; pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių nustatytą tvarką. Nustatyti konkrečią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įstatymų leidėjas įgaliojo tardymo izoliatoriaus direktorių.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje numatytos suimtųjų teisės pasivaikščioti gryname ore įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (bylai aktuali 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr.1R-69 redakcija) XVI skyrius (92 -94 punktai) ir Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo (Aprašo Nr.1) II skyrius (3-21 punktai). Į Aprašo Nr.1 5, 11, 13,21 punktus perkeltos pirmiau minėtos Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio nuostatos. Aprašo Nr.1 13 punkte Kauno TI direktorius, pasinaudodamas įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise nustatyti pasivaikščiojimo gryname ore trukmę (SVĮ 29 str.1 d.), nustatė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadas, pasivaikščiojimų trukmė nustatyta atitinkamai ilgesnė).

Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad bylai aktualiais pareiškėjo laikymo Kauno TI laikotarpio periodais jo teisė, kylanti iš Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore nebuvo pažeista. Pareiškėjo pretenzijos Kauno TI administracijai, reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, reiškiamos tuo aspektu, kad jam nebuvo suteikta galimybė kasdien pasivaikščioti gryname ore ilgiau nė 1 valandą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno TI administracijai pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir su jos įgyvendinimu susijusį Aprašo Nr.1 13 punktą nekilo pareiga suteikti pareiškėjui kasdien ilgesnės nė 1 valanda trukmės pasivaikščiojimą, nes pareiškėjas pagal jo paties skundą ir pateiktus į bylą įrodymus ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo asmuo, kuriam taikytina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies išimtis (t.y. nebuvo ligonis, kuriam pagal gydytojo išvadą suteiktinas ilgesnis pasivaikščiojimo gryname ore laikas).

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų tardymo izoliatorių pasivaikščiojimo kiemelių plotams. Atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad įstaigos teritorijoje įrengta 16 įvairaus dydžio kiemelių nuo 11,08 kv.m. iki 17,43 kv.m. (2 iš jų su sporto įranginiais). Pareiškėjo skundo teiginius esą 20 kv.m kiemelyje būdavo apie 10 žmonių, atsakovo atstovas paneigė įrodymais, nes pareiškėjas buvo laikytas kamerose, kuriose buvo nuo 3 (įskaitant pareiškėją) iki 6 asmenų. Pagal TI vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą ir Aprašo Nr.1 7 punktą pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Taigi pareiškėjas pasivaikščiojimų kiemelyje galėjo būti su 2-5 asmenimis. Todėl ėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad Kauno TI pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo pažeista.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra šios:

1) socialinis ir teisinis švietimas;

2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas;

3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas;

4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Šio įstatymo 43 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriuose veikia psichologinės tarnybos. Šias įstatymo nuostatas detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai. TI vidaus tvarkos taisyklės ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė, kad: suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą, tardymo izoliatoriaus direktoriaus leidimu, suimtieji gali užsiimti individualia darbine ar kūrybine, moksline, menine veikla (95 p.); sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes (96 p.); kad suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos, esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas, be to, suimtiesiems leidžiama įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą (98 p.).

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo pateiktų įrodymų nustatė, jog Kauno TI direktorius yra priėmęs vidaus teisės aktus (įsakymus), įgyvendinančius minėtas Suėmimo vykdymo įstatymo ir TI vidaus tvarkos taisyklių nuostatas. Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programoje (toliau – ir Programa) nurodyta, kad jos turinį sudaro fizinis lavinimas, suimtųjų savišvieta, dvasinis ugdymas, psichologinė terapija. Programos 6 punkte nurodyta kokias galimybes Kauno TI siūlo suimtajam laisvalaikiui praleisti: biblioteka, skaitykla, koplyčia, televizijos ir video filmų žiūrėjimas, savišvieta, dvasinis ugdymas, fizinis užimtumas, anglų kalbos pamokos per vietinę televiziją.

Atskleidžiant psichologinės terapijos turinį akcentuotas psichologinės pagalbos teikimo individualumas. Atitinkamų Programos priemonių įgyvendinimo tvarką nustato pirmosios instancijos teismjo sprendime nurodyti Aprašai Nr.1 ir Nr.2, Naudojimosi biblioteka taisyklės, Naudojimosi skaitykla taisyklės. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje suimtųjų pareigas, be kita ko nustatyta, kad suimtieji privalo laikytis tardymo izoliatoriuose nustatytos vidaus tvarkos (SVĮ 32 str.1 d.1 p.). Minėtuose Aprašuose ir Taisyklėse yra nustatyta tvarka, kurios turi laikytis suimtasis, norėdamas pasinaudoti atitinkamomis Programos priemonėmis, pavyzdžiui, pageidaudamas pasivaikščioti kiemeliuose su sporto įranginiais, pasinaudoti sporto kambariu, turi užsiregistruoti nustatyta tvarka (Aprašo Nr.1 23 punktas, Aprašo Nr.2 3 punktas).

Pareiškėjas, teigdamas esą jam laikymo Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti kiemelyje su sporto įranginiais tik kartą per mėnesį, nutyli tai, kad šio laikotarpio atitinkamais mėnesiais jis Kauno TI buvo laikomas po keletą parų (nuo 1 iki 8), o ne ištisai. Teismas sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į Aprašo Nr.2 7 punktą, kuris nustato kokia tvarka vedami į pasivaikščiojimo kiemelius su sporto įranginiais naujai atvykę suimtieji. Pareiškėjas skunde teismui neteigė, kad Aprašo Nr.2 7 punkte nustatyta tvarka buvo pažeista, taip pat neteigė, kad Kauno TI administracija neveikė pagal Aprašo Nr.23 punkto ar Aprašo Nr.2 3 punkto reikalavimus, t.y., kad jo neregistravo nustatyta tvarka ir taip suvaržė galimybę sportuoti.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad suimtieji tardymo izoliatoriuje privalo laikytis suėmimo vykdymo režimo reikalavimų (SVĮ 9 str.), o patvirtintos įvairios vidaus tvarkos taisyklės bei dienotvarkė yra vienas iš suėmimo vykdymo režimo elementų, kurių suimtasis privalo laikytis. Tai reiškia, kad suimtasis gali patekti į sporto įrenginių teritoriją Aprašų Nr.1 ir Nr.2 reglamentuota tvarka. Byloje nėra duomenų, kad Kauno TI šio ginčo atveju būtų veikęs kitaip nė to reikalavo minėti teisės aktai. Nors pareiškėjas skunde teigia esą Kauno TI nebuvo užtikrintas jo užimtumas, tačiau pareiškėjo nusiskundimai yra susiję tik su galimybe sportuoti.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jį domina kokios nors kitos Programos priemonės ir jis norėjo jomis pasinaudoti, o Kauno TI administracija, pareišėkjui tokią iniciatyvą pareiškus, nesielgė taip, kaip to reikalauja atitinkami teisės aktai.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai ir teisingai nustatęs, kad pareiškėjo iškelto ginčo aspektais Kauno TI neteisėtų veiksmų nenustatyta, pareiškėjo skundą (tą jo dalį, kurioje byla nebuvo nutraukta) dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai ir teisėtai. Teisėjų kolegija, sutikdama su bylos dalies nutraukimu (ABTĮ 101 straipsnio 2 punktas), šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. Z. (buvęs vardas ir pavardė – D. Ž.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas