2026-05-27 Nr. BB-3390-1-01-2-00013-2018-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-1534/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00013-2018-9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininko) ir Dariaus Kantaravičiaus, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo V. J. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 22 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistojo V. J. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius V. J. atžvilgiu ir bylą jam nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nesivadovavo suformuota teismų praktika, be to, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, 331 straipsnyje įtvirtintus nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo apeliacinio skundo ribų bei esmės ir neištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Bylos įrodymai vertinti selektyviai ir fragmentiškai, nevertinta jų visuma, vertinant įrodymus, padaryta klaidų dėl jų turinio, išskirtinė reikšmė suteikta kaltinantiems įrodymams, o teisinantys įrodymai (tarp jų ir V. J., P. S., A. Š. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai) iš viso nevertinti arba vertinti fragmentiškai. Dėl neteisingo, nesilaikant in dubio pro reo principo, įrodymų vertinimo buvo pažeista nekaltumo prezumpcija (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis) ir suvaržyta nuteistojo V. J. teisė žinoti, už ką yra nuteistas, ir teisė į teisingą teismą ir bylos nagrinėjimą (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys). Nurodyti BPK pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ligoninės darbuotojų grąžintos priedų dalys buvo naudojamos V. J. turtiniams poreikiams tenkinti. Priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, ligoninės darbuotojų parodymai nepatvirtina, kad maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai V. J. buvo perkami iš ligoninės darbuotojų grąžintų priedų. Tai suponuoja, kad prekės buvo perkamos iš asmeninių V. J. lėšų, nesusijusių su inkriminuotais nusikalstamais veiksmais, juolab, kad pats teismas konstatavo, jog 21 797,66 Eur V. J. gavo teisėtai, šia suma galėjo disponuoti savo nuožiūra. Tai reiškia, kad net jei A. Š. perdavė vairuotojams iš darbuotojų surinktus pinigus prekėms pirkti, ji perdavė būtent V. J. asmeninius pinigus, todėl jo veiksmuose nėra nei turto pasisavinimo, nei piktnaudžiavimo tarnyba sudėties požymių. Kasatorius įžvelgia ir galimą apeliacinės instancijos teismo šališkumą, nes teismas kategoriškai atsisakė pripažinti įrodymais V. J. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir kaltę grindė jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, suteikdamas šiems prioritetinę reikšmę. Toks selektyvus V. J. kaltinančių įrodymų „rankiojimas“ ir jų vertinimas, neatsižvelgiant į visų bylos įrodymų kontekstą bei nesivadovaujant in dubio pro reo principu, negalimas.

Kasatoriaus nuomone, idealiosios nusikalstamų veikų sutapties atveju išteisinus V. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, nesant nusikalstamos veikos sudėties požymių, laikytina, jog nėra ir piktnaudžiavimo tarnyba nusikalstamos veikos sudėties. Apeliacinės instancijos teismas faktiškai nuteisė V. J. už turto pasisavinimą ir piktnaudžiavimą tarnyba, nes, visiškai neatskleisdamas piktnaudžiavimo tarnyba sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, akcentavo turto pasisavinimą, kaip vieną iš požymių. Taip V. J. yra nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba, tiesiogiai susijusį su ta pačia „pasisavinimo schema“. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad ligoninės darbuotojams už papildomai atliktą darbą priedai ir priemokos buvo skirti ir išmokėti teisėtai ir didelės žalos padarymas ligoninei nepasitvirtino, o didelės turtinės žalos padarymas fiziniams asmenims nenustatytas, įvertinus tai, kad ligoninės darbuotojai su jiems priklausančiomis išmokėtomis lėšomis galėjo disponuoti savo nuožiūra, veiksmai su pinigais po jų išmokėjimo turėjo būti vertinami kaip civiliniai fizinių asmenų santykiai, o ne nusikaltimas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams.

Kasatorius teigia, kad V. J. veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų piktnaudžiavimo tarnyba, veikiant organizuotoje grupėje, požymių, todėl pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai. V. J., parengtais tarnybiniais prašymais prašydamas ligoninės darbuotojams skirti priedus prie atlyginimo už padidėjusį darbo krūvį ir realiai dirbtus viršvalandžius, neviršijo pagal einamas pareigas turimų įgaliojimų ir kompetencijos, todėl jo veiksmai nėra pavojinga veika. Teisėtai paskirtų ir išmokėtų priedų, kuriais darbuotojai gali disponuoti savo nuožiūra, perdavimas negali sukelti ligoninei ir valstybei didelę neturtinę žalą. V. J., kaip ligoninės darbuotojas, taip pat perdavė dalį išmokėtų priedų, todėl niekaip negalėjo naudotis kitų darbuotojų perduotais pinigais, nes jis būtų naudojęs savo asmenines lėšas. Neegzistuoja ir priežastinis ryšys tarp V. J. teisėtų veiksmų ir padarytos didelės neturtinės žalos valstybei ir ligoninei. Visi šie požymiai nuosprendyje neatskleisti, kaip ir V. J. tyčia.

Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad V. J. veikė organizuotoje grupėje. Liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis nenustatyta, kad tarp P. S., A. Š. bei V. J. buvo išankstinis susitarimas daryti nusikalstamas veikas. Organizuotos grupės egzistavimas yra preziumuotas, siejamas tik su oficialiais darbo santykiais. Kolegiškas bendravimas nepagrįstai sutapatintas su organizuotos grupės buvimu. Pasak kasatoriaus, nepagrįstai pripažinus, kad V. J. padarė BK 25 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir konfiskuojant iš V. J. 3000 Eur, nes jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, kurios rezultatą reikėtų konfiskuoti.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio skundo argumentai dėl abiejų instancijų teismų padarytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, susijusių su įrodymų vertinimu, nuosprendžio surašymu, apeliaciniu bylos nagrinėjimu, pažeidimų yra deklaratyvūs, grindžiami nesutikimu su atliktu įrodymu vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, nuteistojo V. J. gynėjo S. Juzukonio apeliacinio skundo esminiai argumentai (be kita ko, dėl nepagrįsto nuteisimo už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą, veikiant organizuotoje grupėje) išnagrinėti ir dėl jų pateiktos motyvuotos išvados. Nuteistojo V. J. gynėjas S. Juzukonis kasaciniame skunde nepateikia teisinių argumentų, kurie pagrįstų apeliacinės instancijos teismo išvadų ydingumą. Subjektyviu, ginamajam naudingu teisės interpretavimu ir įrodymų vertinimu grindžiami kasacinio skundo teiginiai, deklaratyviai nurodant BPK normų, nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principo ir V. J. procesinių teisių pažeidimus, nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad padarius klaidingas išvadas dėl BK 25 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų egzistavimo, neteisingai išspręstas ir turto konfiskavimo klausimas. Tačiau nurodyti argumentai nepagrindžia netinkamo baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų taikymo, todėl nesudaro pagrindo juos nagrinėti kasacine tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo V. J. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Olegas Fedosiukas

Darius Kantaravičius