2016-03-30 Nr. AB-6928-3-63-3-01311-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-539-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01311-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Klaipėdos apskrities skyriui dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ skundu (b. l. 3–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos metrologijos inspekcijos (toliau – ir Inspekcijos) Klaipėdos apskrities skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2014 m. rugsėjo 23 d. teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-2980(L14).

Nurodė, jog Inspekcijos Klaipėdos skyrius 2014 m. rugsėjo 23 d. atlikęs patikrinimą, UAB „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“ surašė teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-2980(L14) (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – ir Metrologijos įstatymas) 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. atsiskaitymui už šilumą karšto vandens pašildymui patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), naudojo karšto vandens skaitiklio Rubikon M Nr. 06392520, neturinčio galiojančios metrologinės patikros, rodmenis. Manė, jog Patikrinimo aktas neteisėtas ir nepagrįstas.

Patikrinimo akte nustatyta, kad patikrinimo metu patikrintas skaitiklis Rubikon M Nr. 06392520 nuosavybės teise priklauso patalpų savininkui. Teigė, jog pagal Matavimo priemonių techninio reglamento, patvirtinto Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2006 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-31, priedo Nr. MP-001 „Vandens skaitikliai“ (toliau – ir Reglamentas) 24 punktą, už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą yra atsakingi skaitiklių savininkai. Patikrinimo akte taip pat nustatyta, kad UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir poilsio pastatas, pastatas), patalpų savininkams tiekia šilumos energiją, tame tarpe ir šilumą geriamojo vandens pašildymui, t. y. jokios karšto vandens tiekėjo veiklos poilsio pastato atžvilgiu nevykdo. Į poilsio pastatą patiektas šilumos kiekis yra nustatomas pagal įvadinį šilumos skaitiklį SKS-3U2 Nr. 0000187, atitinkantį visus teisinės metrologijos reikalavimus. Pažymėjo, jog pagal minėtą šilumos skaitiklį nustatytas šilumos kiekis poilsio pastato patalpų savininkams paskirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 3 (toliau – ir Metodas Nr. 3). Pagal Metodo Nr. 3 10.1 punktą, vartotojui priskiriamas šilumos kiekis geriamojo vandens pašildymui yra nustatomas pagal vartotojų bute ar patalpose įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenis, t. y., pastate suvartotam šilumos kiekiui paskirstyti yra naudojami vartotojų patalpose įrengti karšto vandens skaitikliai, tame tarpe ir Patikrinimo akte nurodytas skaitiklis.

Teigė, jog remiantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Taisyklės), 47.3 ir 51 punktu, už suvartotos pastate šilumos paskirstymui naudojamus neatsiskaitomuosius šilumos ir/ar karšto vandens skaitiklius atsako šilumos vartotojai. Vadovaujantis Taisyklių 52 punktu, vartotojų prašymu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta tvarka, neatsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus gali įsigyti, įrengti ir prižiūrėti šilumos tiekėjas, jeigu pagal šilumos vartotojų pasirinktą vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų metodų, šiluma šilumos vartotojams paskirstoma pagal šių prietaisų rodmenų ataskaitų proporcijas. Šiuo atveju neatsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įsigijimo, įrengimo ir priežiūros sąnaudas apmoka šilumos vartotojas pagal atskirai pateikiamą sąskaitą. Pabrėžė, kad tokio pageidavimo šilumos vartotojai/pastato patalpų savininkai nėra išreiškę.

Nurodė, jog pareiškėjui nesant atsakingam už ne jam priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą ir teisės aktams nenumatant pareiškėjui kaip šilumos tiekėjui prižiūrėti neatsiskaitomuosius šilumos ir/ar karšto vandens skaitiklius, pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už skaitiklio atitikimą teisinės metrologijos reikalavimams. Pažymėjo, jog pagal Taisyklių 47.3 punktą, Patikrinimo akte nurodytas vartotojui priklausantis skaitiklis yra neatsiskaitomasis, skirtas pastate suvartotam šilumos kiekiui paskirstyti vartotojams. Atkreipė dėmesį, jog Valstybinės metrologijos inspekcijos išaiškinimuose (2011 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos metrologijos inspekcijos raštas Nr. 13SR-244, 2011 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos raštas Nr. (3.11-D1)-3-4374, 2011 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos metrologijos inspekcijos raštas Nr. 13SR-271), yra nurodoma, kad teisinis metrologinis reglamentavimas, tame tarpe ir reikalavimai dėl periodinių metrologinių patikrų, nėra taikomas atskiruose butuose/patalpose įrengtiems paskirstomiesiems/neatsiskaitomiesiems apskaitos prietaisams. Teigė, jog Taisyklių 55.3 punkte įtvirtintas draudimas be metrologinės patikros naudoti atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, tuo tarpu neatsiskaitomuosius apskaitos prietaisus be periodinės metrologinės patikros Taisyklių 55 punktas naudoti nedraudžia.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime (b. l. 27–30) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, jog Inspekcijos Klaipėdos skyrius 2014 m. rugsėjo 23 d. pagal Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) atsiųstą 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštą Nr. 2R-2439 patikrino, kaip laikomasi teisinės metrologijos reikalavimų, atsiskaitant už karštą vandenį, poilsio pastate esančiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini), ir 2014 m. rugsėjo 23 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo metu nustatė, kad poilsio pastatų patalpų savininkai su pareiškėjo filialu „Palangos šiluma“ yra sudarę šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis dėl patalpų šildymo bei geriamojo vandens pašildymo. Už geriamojo vandens pašildymą poilsio patalpų savininkai atsiskaito pagal laiptinių sieninėse spintose atskiroms patalpoms įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis, kuriuos UAB „Jūros būstas“ nuskaito ir perduoda UAB „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“. Atsiskaitymui naudojamų skaitiklių, nustatytais terminais neatlikta metrologinė patikra, kurie yra poilsio patalpų savininkų nuosavybė. Teigė, jog pareiškėjo filialas „Palangos šiluma“, atsiskaitydamas su poilsio pastato patalpų savininku už sunaudotą šilumą geriamajam vandeniui pašildyti (karštam vandeniui ruošti), naudojo karšto vandens skaitiklio, kuris neturėjo galiojančio patikros žymens ar tai patvirtinančio dokumento, rodmenis, todėl buvo pažeisti Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą. Pabrėžė, jog Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje atsakomybė metrologiškai tikrinti atsiskaitymams naudojamą matavimo priemonę nustatyta būtent matavimo priemonės naudotojui. Teigė, jog privalu paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, dėl to pirmiausia privalu vadovautis minėtu Metrologijos įstatymu, o ne kitais poįstatyminiais teisės aktais, kurie tą patį teisinį santykį aiškiną priešingai. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje Lietuvos metrologijos inspekcijos nurodymą atsiskaitymams su vartotojais už suvartotą karštą vandenį naudoti tik metrologiškai patikrintų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis yra pripažinęs teisėtu ir pagrįstu. Teigia, jog LVAT administracinėse bylose neatsižvelgė į tai, kad butuose sumontuoti karšto vandens skaitikliai buvo butų savininkų nuosavybė.

Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis karšto vandens tiekėjo veiklos pastato atžvilgiu ir pastato patalpų savininko atžvilgiu nevykdo dėl to, kad pareiškėjas nėra tinkamai įgyvendinęs 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu tiekimo būdo. Remdamasis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ, Šilumos ūkio įstatymas) 15 straipsnio 1 ir 2 dalimi, Taisyklėmis, darė išvadą, jog tinkama apsirūpinimo karštu vandeniu 2-ojo karšto vandens tiekimo būdo įgyvendinimui yra būtini karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis bei karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklis, todėl laikė, kad net nėra realios galimybės pastatą aprūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu. Teigė, jog vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai ir šilumos kiekis karštam vandeniui ruošti nustatomas pagal pastato patalpose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis.

Pažymėjo, kad geriamojo vandens tiekėjas – UAB „Palangos vandenys“, vadovaudamasis Taisyklių 168.1 punktu, karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklius įrengė ir juos naudoja atsiskaitymui, tačiau šilumos tiekėjas – UAB „Litesko“ nevykdo Taisyklių 168.2 punkto reikalavimų ir neįrengia karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio. Neįrengęs šio skaitiklio, pareiškėjas vadovaujasi poilsio pastato savininkų, karšto vandens skaitiklių rodmenimis, todėl turi atlikti jiems ir metrologines patikras.

Teigė, jog neteisingai pareiškėjas sutapatina teisinės metrologijos reikalavimus butuose įrengtiems šilumos skaitikliams ir karšto vandens skaitikliams, teikdamas, kad tiek vieni, tiek kiti skaitikliai gali būti naudojami kaip neatsiskaitomieji.

Vadovavosi ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 15 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir pažymėjo, jog pastato patalpų karšto vandens skaitiklio rodmenys naudojami atsiskaitymui su pareiškėju už šilumą karštam vandeniui ruošti. Vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisinis metrologinis reglamentavimas taikomas matavimo priemonėms, kurios naudojamos nustatant prekių, energijos, paslaugų kiekį ir vertę tiesioginio pardavimo sandoriuose tarp pirkėjo ir pardavėjo bei atsiskaitant už suteiktas paslaugas ir prekes, kai nuo jų kiekio matavimo priklauso kaina. Šioms matavimo priemonėms, vadovaujantis Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, taikomas teisinis metrologinis patvirtinimas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, kas yra atsakingas už teisinės metrologijos reikalavimų laikymąsi, ar Patikrinimo aktas surašytas tinkamam subjektui, ar patikrintas skaitiklis Rubikon M Nr. 06392520 yra atsiskaitomasis.

Atsižvelgė į ŠŪĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą apsirūpinimo karštu vandeniu būdo sąvoka, ir rėmėsi ŠŪĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalies bei 16 straipsnio nuostatomis bei įvertino aplinkybę, jog remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame buvo atliekamas Inspekcijos Klaipėdos skyriaus teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimas, yra apartamentinio poilsio pastatas (b. l. 48–51).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtinta nuostata, jog ne tik karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose, bet ir kitose patalpose, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas. Padarė išvadą, kad ŠŪĮ 15 ir 16 straipsnius aiškinant sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima teigti, jog ŠŪĮ 15 ir 16 straipsnio nuostatos yra taikomos ne tik teisiniams santykiams, kurie kyla tik su vartotojais, gyvenančiais daugiabučiuose namuose, tačiau ir teisiniams santykiams su vartotojais, kurie būtent gyvena ir kitose patalpose. Pabrėžė ir tai, jog pastatas faktiškai savo esme ir pobūdžiu yra panašus į daugiabutį namą, kadangi jame yra suformuota eilė atskirų nekilnojamojo turto objektų, priklausančių skirtingiems savininkams. Todėl tai taip pat leido padaryti pagrįstą išvadą, jog ŠŪĮ nuostatos, kurios yra taikomos daugiabučiam namui, gali būti taikomos ir apartamentiniam poilsio pastatui.

Akcentavo, jog originalioje (pirminėje) ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje (2003 m. gegužės 20 d. įstatymas Nr. IX-1565, straipsnis galiojęs iki 2008 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. Tai yra, ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies redakcija aiškiai nurodė pareigą šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui savo lėšomis įrengti atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisus, užtikrinti jų tinkamą techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą ir organizuoti jų patikrą. Vėliau įstatymų leidėjas priėmė ŠŪĮ 15 straipsnio pakeitimus, neapribodamas, tačiau išplėsdamas vartotojų teises, t. y. jiems suteikdamas galimybę pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (kas anksčiau nebuvo numatyta pirminėje ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje) arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, kad įstatymų leidėjas, papildydamas ŠŪĮ 15 straipsnį, siekė didesnės įstatyminės vartotojų apsaugos bei didesnių teisių jiems, patvirtina ŠŪĮ 2, 15, 22, 32 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas (2009 m. sausio 26 d. akto redakcija), kuriame buvo nurodyta, jog įstatymo projekto 15 straipsnio 2 dalyje, siekiant skaidresnės karšto vandens kainodaros, aukštesnio vartotojų apsaugos lygio bei norint užkirsti kelią kryžminiam subsidijavimui, siūloma numatyti, kad kol vartotojai nepasirinko karšto vandens tiekėjo arba kito apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

Pažymėjo, jog aiškinimas, kad ŠŪĮ nuostatos, kuriomis remiasi atsakovas, yra išimtinai taikomos tik daugiabučiams namams, tačiau negali būti taikomos aptariamu atveju apartamentinio poilsio pastatui, akivaizdžiai apribotų šio pastato karšto vandens vartotojų teises, būtų nepaisomi įstatymų leidėjo tikslai ir ketinimai – užtikrinti skaidresnę karšto vandens kainodarą, aukštesnį vartotojų apsaugos lygį.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, jog 2007 m. rugsėjo 3 d. šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. PK-149 UAB „Litesko“ ir A. M. sudarė šilumos energijos, skirtos vartotojo butui/patalpoms adresu (duomenys neskelbtini), šildyti, šaltam geriamajam vandeniui pašildyti pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 52–53). Tai yra, tiek A. M., tiek kiti poilsio pastato patalpų savininkai su UAB „Litesko“ filialu „Palangos šiluma“ yra sudarę šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis dėl patalpų šildymo bei geriamojo vandens pašildymo. Patikrinimo akte nustatyta, jog apartamentinio poilsio pastato savininkų bendrija „Vanagupės namai I“ su UAB „Palangos vandenys“ yra sudarę sutartį dėl geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui paruošti. Remiantis ŠŪĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apartamentinio poilsio pastato patalpų savininkai neapsirūpina karštu vandeniu pirmuoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu, kadangi geriamasis vanduo yra perkamas iš vieno tiekėjo (UAB „Palangos vandenys“), o šiluma vandeniui pašildyti – iš kito tiekėjo (UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“).

Teismas pažymėjo, jog nustačius, kad apartamentinio poilsio pastato savininkai nepasirinko apsirūpinti karštu vandeniu pirmuoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu, nagrinėjamoje byloje svarbu išsiaiškinti, ar šio pastato savininkai pasirinko apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu ir ar šis būdas buvo įgyvendintas.

Akcentavo, kad vartotojų pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu tvarką reglamentuoja Taisyklės, ir nustatė, kad apartamentiniame poilsio pastate nesumontuotas karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis, todėl namo suvartotas šilumos kiekis karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti nenustatomas pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklių, kurie įrengti apartamentinio poilsio pastato savininkų patalpose, rodmenis. Byloje pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis (serija IM144 Nr. 10114 ir Nr. 8453) bei UAB „Litesko“ informaciniais raštais klientui nustatyta, jog su pareiškėju UAB „Litesko“ už karšto vandens pašildymą yra atsiskaitoma remiantis karšto vandens skaitiklių, įrengtų apartamentinio poilsio pastato savininkų patalpose, rodmenimis. (b. l. 54–57).

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad aptariamame pastate nesumontuotas karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis, teismas nusprendė, jog iki galo nebuvo įgyvendintas vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu, todėl remiantis ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad apartamentiniame poilsio pastate ((duomenys neskelbtini)) nesant karšto vandens tiekėjo, karšto vandens tiekėju laikytinas šilumos tiekėjas, t. y. šiuo atveju UAB „Litesko“.

Vadovavosi Taisyklių 8 punkto nuostata, kad atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas – vartotojui patiektos šilumos kiekio matavimo prietaisas, pagal kurio rodmenis atsiskaitoma su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vartotojų (tame tarpe ir A. M.) karšto vandens skaitikliai laikytini atsiskaitomaisiais, kadangi jie naudojami atsiskaitymui su UAB „Litesko“ už šilumą geriamojo vandens pašildymui.

Rėmėsi ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio ir 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Taisyklių 171, 181-182 punktais ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei nusprendė, jog patalpoje esantis skaitiklis Rubikon M Nr. 06392520 yra atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas, kadangi už suvartotą karšto vandens pašildymui šilumos energiją atsiskaitoma pagal šio prietaiso rodmenis, todėl už jo įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas – pareiškėjas.

Vertindamas pareiškėjo argumentą dėl Reglamento 24 punkto, kuriame nustatyta, kad skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi ir 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei aukščiau nurodytus teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad Inspekcijos Klaipėdos skyrius teisėtai ir pagrįstai įpareigojo UAB „Litesko“ atsiskaitymui už šilumą karšto vandens paruošimui naudoti karšto vandens skaitiklio, turinčio metrologinę patikrą, rodmenis.

Lietuvos metrologijos inspekcijos Klaipėdos apskrities skyriaus 2014 m. rugsėjo 23 d. teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktas Nr. PA-2980(L14) yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VŠĮ) 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus.

III. Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

K

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, taip pat neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, todėl padarė klaidingas išvadas.

1. Dėl UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ kaip karšto vandens tiekėjo veiklos vykdytojo.

Teigia, kad šilumos tiekėjas UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ nevykdo karšto vandens tiekėjo veiklos pastato atžvilgiu ir nurodo, kad pareiškėjo atsakomybė už pastate įrengtus karšto vandens skaitiklius kildinama iš jo kaip karšto vandens tiekėjo veiklos, todėl šioje byloje svarbu tinkamai nustatyti, ar pareiškėjas vykdo karšto vandens tiekėjo veiklą pastate.

Pažymi, kad tiek Inspekcijos Klaipėdos skyriaus akte, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, jog apartamentinio poilsio paskirties pastato patalpų savininkai su pareiškėju (filialu „Palangos šiluma“) yra sudarę šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis dėl šilumos tiekimo patalpų šildymui bei geriamojo vandens pašildymui, pastato bendrasavininkams nėra taikomos karšto vandens kainos pagal Komisijos patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką (byloje yra pateiktos pastato bendrasavininkams pareiškėjo teikiamos sąskaitos, kuriose joks karšto vandens produktas nėra parduodamas, nurodoma tik šilumos kainos), t. y. pareiškėjas tiekia/parduoda pastato bendrasavininkams tik šilumos energiją.

Geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui pastato bendrasavininkai perka iš geriamojo vandens tiekėjo UAB „Palangos vandenys“, pastato savininkų bendrijos „Vanagupės namai I“ (toliau - ir Bendrija) su geriamojo vandens tiekėju sudarytos sutarties dėl geriamojo vandens karšto vandens ruošimui pagrindu. Kaip nurodo pati Inspekcija pastato bendrasavininkai už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui atsiskaito/perveda pinigus Bendrijai pagal kiekvienai patalpai įrengtus karšto vandens skaitiklius. Tai patvirtina ir Bendrijos pirmininkas 2014 m. spalio 28 d. rašte.

Tai yra, pastato bendrasavininkai yra sudarę atskiras sutartis su šilumos tiekėju – dėl šilumos energijos ir su geriamojo vandens tiekėju – dėl šalto geriamojo vandens, t. y. pastato bendrasavininkai savo aktyviais veiksmais yra aiškiai išreiškę savo valią apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo (ŠŪĮ 2 str. 2 p.). Todėl pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pastato bendrasavininkai nėra tinkamai pasirinkę 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo. Pažymi, kad pastate nėra įrengtas karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis.

Teigia, jog tokios savo išvados pirmosios instancijos teismas nepagrindė jokiomis teisės aktų normomis, t. y. nenurodė teisės normos, reglamentuojančios, jog jei nėra pastate įrengtas karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis, laikoma, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju ŠŪĮ 2 straipsnyje nurodytu būdu (be karšto vandens tiekėjo) yra įgyvendintas netinkamai. Pareiškėjo teigimu, minėto karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio įrengimas ar neįrengimas negali pakeisti ar panaikinti pastatų bendrasavininkų priimto ir įgyvendinto sprendimo dėl 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo.

Nurodo, jog Taisyklių 167–174 punktai reglamentuoja tik su karštu vandeniu susijusių apskaitos prietaisų įrengimo tvarką, o minėtuose Taisyklių punktuose nurodytų apskaitos prietaisų buvimas ar jų nebuvimas nesprendžia karšto vandens apsirūpinimo būdo. Vadovaujasi ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi ir Komisijos 2010 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 03-133 patvirtinta Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekio nustatymo pagal normas, kai prieš karšto vandens ruošimo įrengimus šilumos apskaitos prietaiso nėra arba jis sugedęs, metodika ir teigia, kad pagal minėtus teisės aktus karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio įrengimas nėra privaloma/būtina sąlyga siekiant pasirinkti ir įgyvendinti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą.

Pažymi, jog aiškinant Taisyklių 167 punktą taip pat, kaip pirmosios instancijos teismo sprendime suprantamas Taisyklių 168 punktas, t. y. kad tam tikrų skaitiklių įrengimas ar neįrengimas lemia apsirūpinimo karšto vandeniu būdą, t. y. kol nėra įrengti Taisyklių 167 punkte numatyti apskaitos prietaisai karšto vandens tiekimas nėra galimas, tačiau toks šių teisės normų aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų galiojantiems teisės aktams bei susiformavusiai praktikai.

Pareiškėjas taip pat palaiko savo nuomonę, kad nagrinėjant poilsio paskirties pastate susiklosčiusius sutartinius santykius tarp pareiškėjo ir pastato bendrasavininkų, negali būti remiamasi teisės aktų normomis, reglamentuojančiomis apsirūpinimo karštu vandeniu tvarką daugiabučiuose namuose.

Pabrėžia, kad ŠŪĮ 15 straipsnio nuostatos ir Taisyklių 193 punkto nuostatos negali būti taikomos ne daugiabučių namų/pastatų atžvilgiu, t. y. pagal ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalį ne daugiabučių namų atžvilgiu šilumos tiekėjas automatiškai netampa karšto vandens tiekėju/neparduoda karšto vandens pastato bendrasavininkams, jei aiškiai sutartimis nesusitariama kitaip, t. y. aiškiai nesusitariama pirkti - parduoti karštą vandenį (kaip produktą) už karšto vandens kainą. Nurodo, kad tokią išvadą pagrindžia po ŠŪĮ 15 straipsnio bei 16 straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimo (2009 m. gegužės 12 d.) priimtų (2010 m. spalio 25 d. redakcija) Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 47–48 punktų nuostatos, kuriose atskirai reglamentuojama apskaitos prietaisų įrengimo klausimai daugiabučiuose namuose ir pastatuose, kurie priklauso daugiau nei vienam vartotojui.

Teigia, jog tol, kol ne daugiabučių namų bendrasavininkiai neišreiškia valios pirkti karštą vandenį (įtvirtina tai sutartyse), mokėti karšto vandens kainą, karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį, šilumos tiekėjas negali automatiškai be vartotojų valios tapti karšto vandens tiekėju tokių vartotojų atžvilgiu. Taip pažymi, jog aplinkybę, kad poilsio paskirties pastatas/tokiame pastate suformuoti turtiniai vienetai nėra prilyginami daugiabučiui gyvenamajam namui/butams, patvirtina ir tai, kad pastato bendrasavininkams patiektai šilumos energijai yra taikomas 21 procento dydžio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) dydis, t. y. nėra taikomas 9 procentų gyvenamosioms patalpoms taikytinas PVM dydžio tarifas.

2. Dėl poilsio pastate įrengtų karšto vandens skaitiklių kaip teisinės metrologijos objektų.

Pažymi, kad joks karšto vandens produktas pastate nėra parduodamas (tą patvirtina ir pateiktos byloje sąskaitos). Pastate įrengti karšto vandens skaitikliai, yra naudojami suvartotam šilumos kiekiui paskirstyti, tai yra, šioje byloje nagrinėjamu atveju, tiek pagal karšto vandens skaitiklius, tiek pagal šilumos skaitiklius yra nustatomos tik suvartoto šilumos kiekio proporcijos, pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis – patalpose suvartotos šilumos karšto vandens ruošimui, pagal šilumos skaitiklius – patalpose suvartotos šilumos šildymui. Pabrėžia, kad tokia situacija visiškai atitinka jau minėtą Taisyklių 47.3 punktą. Paaiškina, kad pastate suvartoto šilumos kiekio išdalijimo vartotojams proporcijoms nustatyti pareiškėjas naudoja tiek pastato patalpoms įrengtų karšto vandens skaitiklių, tiek buitinių šilumos skaitiklių rodmenų ataskaitas. Ne daugiabučiuose namuose, tiek karšto vandens skaitikliai, tiek buitiniai šilumos skaitikliai pagal Taisyklių 47.3 punktą yra laikomi neatsiskaitomaisiais, skirtais pastate suvartotam šilumos kiekiui paskirstyti. Taisyklių 55.3 punktas numato, kad be metrologinės patikros draudžiama naudoti atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, tuo tarpu neatsiskaitomuosius apskaitos prietaisus be periodinės metrologinės patikros Taisyklių 55 punktas naudoti nedraudžia.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog pastato patalpoms įrengti tiek karšto vandens, tiek šilumos skaitikliai nėra laikomi atsiskaitomaisiais skaitikliais, jų rodmenų ataskaitos yra naudojamos į pastatą patiekto/parduodamo šilumos kiekio proporcijoms nustatyti, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, nenurodė, kodėl šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant ne daugiabutyje name susiklosčiusius santykius, nėra taikomi Taisyklių 47.3, 55.3 punktai, reglamentuojantys ne daugiabučių namų atvejus.

3. Dėl karšto vandens skaitiklių savininkų – pastato gyventojų atsakomybės.

Remiasi Reglamento 24 punktu, Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 punktu ir pažymi, kad lingvistinis bei sisteminis minėtų teisės normų aiškinimas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog už matavimo priemonių, kurios yra metrologinio reglamentavimo objektas, metrologinės patikros atlikimą atsako asmenys, kurie įrengė (t. y. buvo šių skaitiklių įrengimo iniciatoriai, užsakovai, finansuotojai) ir naudoja (skaitiklius įsirengė savo poreikių tenkinimui) šias priemones, t. y. šių priemonių savininkai. Teigia, jog analogiška išvada seka ir iš ŠŪĮ 16 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 182 punkto nuostatų. Pažymi, jog apeliantas ne kartą viešai spaudoje ir individualiai su sąskaitomis (2009 m. birželio, gruodžio mėn.) siūlė Palangos vartotojams parduoti jiems nuosavybės teise karšto vandens skaitiklius veiklą pradedančiam karšto vandens tiekėjui, tačiau skaitiklių savininkai su tuo nesutiko, todėl Bendrovė namuose, kuriuose vykdo karšto vandens tiekėjų veiklą, turi pareigą įrengti naujus karšto vandens skaitiklius pagal savivaldybės tarybos kartu su karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiu tvirtinamą karšto vandens skaitiklių įrengimo planą.

Pabrėžia, kad Komisija viešai yra išaiškinusi, kad jei gyventojai nusprendžia apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo, gyventojai tampa patys atsakingi už apskaitos prietaisų patikimumą bei teisingą ir savalaikį deklaravimą.

4. Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Pažymi, kad pirmosios instancijos eismo sprendimas turi įtakos ne tik pareiškėjui, bet ir pastato bendrasavininkų, Bendrijos, geriamojo vandens tiekėjo teisėms ir pareigoms. Toks sprendimas pakeičia susiklosčiusius sutartinius santykius tarp šių šalių, t. y. esant tokiam sprendimui, pareiškėjas privalėtų sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis su pastato bendrasavininkais, pradėti jiems taikyti karšto vandens kainas, Bendrija privalėtų nutraukti geriamojo vandens karšto vandens ruošimui tiekimo sutartį su geriamojo vandens tiekėju. Nurodo, jog esant tokioms aplinkybėmis, pastato bendrasavininkai, Bendrija turėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, neatlikęs minėto procesinio veiksmo ir priimdamas sprendimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas.

Teigia, jog vertinant teismo sprendimo įtaką pastato bendrasavininkių teisėms ir pareigoms, būtina atkreipti dėmesį, kad nuo pat 2010 m. gegužės 1 d. pastato vartotojai su pareiškėju atsiskaito tik kaip šilumos vartotojai, jokia karšto vandens kaina jiems nėra ir nebuvo taikoma. Tuo tarpu teismui nusprendus, kad gyventojų sprendimas pasirinkti pirmąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo yra niekinis, pastato bendrasavininkai turės sumokėti pareiškėjui kaip karšto vandens tiekėjui, už suvartotą karštą vandenį karšto vandens kainą, kiek jos nepadengė iki šiol atlikti mokėjimai šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Inspekcija, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Inspekcija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis karšto vandens tiekėjo veiklos Poilsio pastato patalpų savininko atžvilgiu nevykdo dėl to, kad Apeliantas nėra tinkamai įgyvendinęs 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu tiekimo būdo, ir atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teigia, jog pareiškėjas neteisingai sutapatina teisinės metrologijos reikalavimus butuose įrengtiems šilumos skaitikliams ir karšto vandens skaitikliams, teikdamas, kad tiek vieni, tiek kiti skaitikliai gali būti naudojami kaip neatsiskaitomieji.

Vadovaujasi Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalimi 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 15 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 5 dalimi ir nurodo, kad pastato patalpų karšto vandens skaitiklio rodmenys naudojami atsiskaitymui su pareiškėju už šilumą karštam vandeniui ruošti, todėl šiems skaitikliams turi būti taikomas teisinis metrologinis reglamentavimas, o vadovaujantis Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, šioms matavimo priemonėms turi būti taikomas teisinis metrologinis patvirtinimas (tipo įvertinimas ir patvirtinimas, pirminė, periodinė ar kt. patikra).

Inspekcija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad už poilsio pastato patalpose įrengtų karšto vandens skaitiklių priežiūrą atsako patys poilsio pastato gyventojai – šių skaitiklių savininkai, kadangi Reglamento 24 punkte nustatyta, kad skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą. Su šiuo teiginiu Inspekcija nesutinka, kadangi Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje atsakomybė už laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinio patvirtinimo procedūras matavimo priemonėms, tame tarpe ir joms atliktas metrologines patikras, yra atsakingi šių matavimo priemonių naudotojai.

Vadovaujasi Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 181–182 punktu ir nurodo, kad pareiškėjas yra atsakingas už pastato patalpų savininkui priklausančio karšto vandens skaitiklio Rubikon M Nr. 06392520 atitiktį teisės aktų reikalavimams, turi atlikti jo metrologinę patikrą.

Pažymi, kad LVAT Inspekcijos nurodymą atsiskaitymams su vartotojais už suvartotą karštą vandenį naudoti tik metrologiškai patikrintų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis yra pripažinęs teisėtu ir pagrįstu (2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010, 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012, 2012 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1585/2012, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-l576/2012, 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A26'-2249/2012, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1722/2012, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012, 2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-515/2013). LVAT, nagrinėdamas minėtas bylas ir priimdamas nutartis dėl pažeidimo, neatsižvelgė į tai, kad namo butuose sumontuoti karšto vandens skaitikliai buvo butų savininkų nuosavybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos metrologijos inspekcijos Klaipėdos apskrities skyriaus 2014 m. rugsėjo 23 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akto Nr. PA-2980(L14), kuriuo atsakovas nusprendė, jog buvo pažeisti Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies reikalavimai, t. y. atsiskaitymui už šilumą geriamojo vandens pašildymui (karštam vandeniui ruošti) patalpose ((duomenys neskelbtini)) naudojami karšto vandens skaitiklio Rubikon M Nr. 06392520, neturinčio galiojančios metrologinės patikros, rodmenys. Vadovaujantis Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 4-264 patvirtintų Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų 11.5 punkto nuostatomis, pareiškėjui buvo nurodyta: 1) atsiskaitymui už šilumą karšto vandens paruošimui naudoti karšto vandens skaitiklio, turinčio galiojančią metrologinę patikrą, rodmenis, 2) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2014 m. spalio 31 d. informuoti Lietuvos metrologijos inspekcijos Klaipėdos apskrities skyrių.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės pažymėjęs, kad pareiškėjas yra poilsio pastato patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekėjas ir atitinkamai pareiškėjui duoti nurodymai yra pagrįsti, teisėti, atitinkantys teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, taip pat neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, todėl padarė klaidingas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiam vertinimui iš dalies pritaria.

Pabrėžtina, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Atitinkamai, apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu ir teismo nesaisto vien tik apeliaciniame skunde ar atsiliepime į jį nurodyti argumentai.

Pabrėžtina, jog administracinėje byloje pirmiausia ginčas kyla dėl to, ar apartamentinio poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka yra pasirinktas Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas 2–asis karšto vandens tiekimo būdas be karšto vandens tiekėjo, t. y. apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, kai šiluma karštam vandeniui ruošti yra perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti yra perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo.

Pareiškėjas pažymi, jog jis nėra nurodyto pastato karšto vandens tiekėjas, todėl ši aplinkybė lemia, kad jam skirti įpareigojimai yra nepagrįsti, adresuoti netinkamam subjektui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad apartamentinio poilsio pastato patalpų savininkai su pareiškėju (filialu „Palangos šiluma“) yra sudarę šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis dėl šilumos tiekimo patalpų šildymui bei geriamojo vandens pašildymui. Pastato bendrasavininkams nėra taikomos karšto vandens kainos pagal Komisijos patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką (byloje yra pateiktos pastato bendrasavininkams pareiškėjo teikiamos sąskaitos, kuriose joks karšto vandens produktas nėra parduodamas, nurodomos tik šilumos kainos), t. y. pareiškėjas tiekia/parduoda pastato bendrasavininkams tik šilumos energiją. Geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui pastato bendrasavininkai perka iš geriamojo vandens tiekėjo UAB „Palangos vandenys“, pastato savininkų bendrijos „Vanagupės namai I“ (toliau - ir Bendrija) su geriamojo vandens tiekėju sudarytos sutarties dėl geriamojo vandens karšto vandens ruošimui pagrindu. Iš esmės minėtos aplinkybės yra patvirtintos ir ginčijamame Inspekcijos patikrinimo akte.

Taip pat pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju byloje yra sprendžiama, ar apartamentinio poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekėjas yra UAB „Litesko“, t. y. ar nurodyto namo gyventojai yra pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, ar jis pasirinktas tinkamai. Manytina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo sprendžiama dėl skundžiamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, ar UAB „Litesko” yra apartamentinio poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekėjas bei kas yra atsakingas už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą, gali turėti įtakos nurodyto pastato patalpų savininkams. Be to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, sprendė, kad įvardinto pastato vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai, todėl pareiškėjas yra nurodyto pastato karšto vandens tiekėjas.

Atitinkamai, manytina, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas tokio pobūdžio išvadas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatomis, privalėjo apartamentinio poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkus, taip pat įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis. Neatlikęs šio procesinio veiksmo, pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kas vertintina kaip ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Tokia išvada yra padaryta atsižvelgus į galimą teismo sprendimo ar nutarties įtaką į bylą neįtrauktų ir joje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms, atsižvelgus į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su konstatavimu dėl 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo netinkamo įgyvendinimo, įvardinto namo butų savininkams. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos pozicijos buvo laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1744/2013, 2014 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1687/2013. Be to, pastebėtina, jog šio ginčo kontekste spręstina ir dėl apartamentinio poilsio pastato patalpų savininkų įkurtos bendrijos „Vanagupės namai I“ ir pastato administratoriaus UAB „Jūros būstas“ suinteresuotumo ir dėl jų įtraukimo dalyvauti į bylą būtinybės.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą, vertintinos aplinkybės dėl apartamentinio poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), paskirties. Pastebėtina, kad byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b. l. 48–51), minėto pastato paskirtis nurodyta – poilsio. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 11 d. Nr. 289 įsakymu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (2009 m. balandžio 2 d. redakcija) 6.1 ir 8.13 punktais, poilsio paskirties pastatai yra priskiriami negyvenamosios paskirties pastatų grupei. Manytina, jog minėtos aplinkybės gali turėti įtakos, taikant įstatyminio ir poįstatyminio reglamentavimo nuostatas.

Išdėstytų argumentų pagrindu bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, be to, neišsiaiškino visų objektyviam sprendimui priimti būtinų aplinkybių, netinkamai taikė teisės aktus, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė