2016-07-20 Nr. AB-14768-3-64-3-00094-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-625-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00094-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. R. skundą atsakovėms Raseinių rajono savivaldybės tarybai ir Raseinių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja G. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovės Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. TS-368 „Dėl slapto balsavimo rezultatų patvirtinimo ir G. R. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją į Raseinių rajono savivaldybės mero pavaduotojos pareigas; 3) priteisti iš atsakovės Raseinių rajono savivaldybės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 4) priteisti iš atsakovės Raseinių rajono savivaldybės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2016 m. gegužės 4 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. TS-368 galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėja paaiškino, kad Raseinių rajono savivaldybės mero 2015 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. MP-8 Raseinių rajono savivaldybės mero pavaduotojai G. R. priskirtos šios veiklos sritys: švietimo ir ugdymo, mokinių nemokamo maitinimo, kultūros, sporto, turizmo ir gyventojų poilsio, gyventojų apklausos, socialinės paramos ir socialinių paslaugų, vaiko teisių apsaugos, kaimo bendruomenių ir tarptautinio bendradarbiavimo veiklos koordinavimo ir kitų pavedimų vykdymas. Pareiškėja pažymėjo, kad ginčijamu Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu pareiškėją atleidus iš pareigų, minėtame mero potvarkyje išvardytų veiklos sričių priežiūra ir vadovavimas savivaldybės institucijų lygmeniu nėra vykdomas nesant kompetentingo tarnautojo, nes vietoje pareiškėjos kitas asmuo į pareigas nebuvo paskirtas, o mero pavaduotojos funkcijų perdavimo kitam asmeniui galimybės įstatymas nenustato. Pareiškėjos teigimu, savivaldybės mero diskrecijos srityse įsivyrauja netvarka, t. y. nesant priežiūros, savivaldybės tarybai ir savivaldybės administracijai pavaldžiose įstaigose nėra užtikrinama tvarka ir tinkamas jų funkcijų vykdymas. Savivaldybės įstaigų funkcijų vykdymo reikalingumas priskirtinas prie teismo spendimo įvykdymo šioje byloje sampratos, nes skundo tikslas neapsiriboja vien siekiu pareiškėją grąžinti į eitas pareigas, tačiau apima ir jos pareigų bei funkcijų tęstinumo užtikrinimą.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir to paties straipsnio 8 dalimi bei pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog įstatymas nenustato mero pavaduotojo funkcijų perdavimo kitam asmeniui galimybės. Atsižvelgęs į Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. TS-134 patvirtintame Raseinių rajono savivaldybės tarybos reglamente ir Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostatas, teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjos argumentų, kad ginčijamu Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu pareiškėją atleidus iš pareigų, tam tikrų veiklos sričių priežiūra ir vadovavimas savivaldybės institucijų lygmeniu nėra vykdomas nesant kompetentingo tarnautojo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai nelaikytini pagrindžiančiais reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę bei patvirtinančiais, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu. Teismo vertinimu, byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

II. Pareiškėja G. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę sustabdyti ginčijamo Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. TS-368 galiojimą iki teismas išnagrinės bylą.

Pareiškėja paaiškina, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nepateikta išsamesnių argumentų, paaiškinančių teismo argumentacijos logiką, tačiau iš teismo pateiktų teisinių argumentų ir išvadų galima numanyti, jog teismas mano, kad savivaldybės meras turi kompetenciją mero pavaduotojo funkcijas pavesti vykdyti tiek savivaldybės tarybos institucijoms (komitetams), tiek savivaldybės administracijai (administracijos direktoriui), ir dėl to savivaldybės mero pavaduotojo pareigybė iš viso nėra reikalinga. Pareiškėjos teigimu, toks Vietos savivaldos įstatymo normų aiškinimas reikštų, kad teismas nemato jokio skirtumo tarp savivaldybės atstovaujamosios ir vykdomosios institucijų.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad mero pavaduotojas yra politinio pasitikėjimo tarnautojas, tiesiogiai pavaldus merui, o pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyti savivaldybės tarybos komitetai ar savivaldybės administracijos direktorius merui nėra pavaldūs ir įstatymu jiems priskirtos funkcijos nėra niekaip susijusios su mero pavaduotojo pareigų vykdymu. Pareiškėja pažymi, kad pagrindinis prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslas buvo sudaryti prielaidas įvykdyti pareiškėjai palankų teismo sprendimą, o teismo sprendimo įvykdymas susiklosčiusiomis aplinkybėmis suprastinas ne vien kaip formalus pareiškėjos grąžinimas į užimamas pareigas, tačiau ir užtikrinimas, kad būtų vykdomos mero pavaduotojo funkcijos. Netaikius reikalavimo užtikinimo priemonės, pareiškėjai palankus teismo sprendimas neturės atgalinės galios, o tai reiškia, kad visą ginčo laikotarpį mero pavaduotojo funkcijos nebus vykdytos, t. y. šiuo atžvilgiu teismo sprendimas neturės jokių juridinių padarinių, o tai materialiąja prasme reiškia būtent teismo sprendimo neįvykdymą.

Atsakovė Raseinių rajono savivaldybės taryba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį.

Atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011, 2008 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2014 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014 suformuotomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio taikymo ir aiškinimo taisyklėmis ir paaiškina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateiktas prašymas neatitiko teismų praktikoje išvystytų ABTĮ 71 straipsnio taikymo taisyklių, todėl nebuvo jokių prielaidų jį tenkinti.

Atsakovės teigimu, prašyme nėra nurodoma (pateikiama) jokių motyvų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Pareiškėjos deklaratyvios prielaidos, kad nėra vykdomos tam tikros mero pavaduotojo funkcijos ar kad Taryba iki šiol nėra paskyrusi asmens į mero pavaduotojo pareigas, nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis. Pareiškėjos prašyme nurodyti argumentai (motyvai) nebuvo teisiškai reikšmingi ir nesusiję su reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo instituto tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovė akcentuoja, kad mero pavaduotojo pareigybė yra steigiama vykdyti mero nustatytas funkcijas ir pavedimus (pavaduoti merą), meras yra tiesiogiai atsakingas už mero pavaduotojo veiklos sričių nustatymą, todėl nesant paskirto mero pavaduotojo, visas funkcijas turi atlikti pats meras. Jeigu meras negalėtų atlikti funkcijų ir nebūtų mero pavaduotojo, šias funkcijas turėtų atlikti laikinai mero pareigas einantis savivaldybes tarybos narys (Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 8 d.). Tai patvirtina, kad pareiškėjos argumentai apie tariamą destrukciją savivaldybės darbe yra niekuo nepagristi.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos pateiktas prašymas buvo pakartotinis, nes pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo jau buvo išspręstas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi, kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartimi paliko nepakeistą. Pateiktame prašyme pareiškėja nenurodė jokių naujų argumentų (motyvų), kuriais remiantis būtų galima pakartotinai svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą. Pareiškėjos politinio pobūdžio argumentai apie esamą situaciją Raseinių rajono savivaldybėje nelaikytini naujais motyvais, kurie pagrįstų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos G. R. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pagal atskirąjį skundą pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nustatyta, kad skundžiamu atsakovės Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. TS-368 „Dėl slapto balsavimo rezultatų patvirtinimo ir G. R. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigų“ nuspręsta atleisti pareiškėją iš Raseinių rajono savivaldybės mero pavaduotojos pareigų prieš terminą. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą, tačiau jos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. TS-368 galiojimą) netenkino. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi dar kartą netenkino pareiškėjos prašymo taikyti analogišką reikalavimo užtikrinimo priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėja 2016 m. gegužės 4 d. padavė Šiaulių apygardos administraciniam teismui dar vieną prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki bylos išnagrinėjimo sustabdyti Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. TS-368 galiojimą. Pareiškėjos teigimu, siekiant užtikrinti Raseinių rajono savivaldybės mero pavaduotojos pareigoms, iš kurių pareiškėja skundžiamu sprendimu buvo atleista, priskirtų funkcijų tinkamą atlikimą šioje byloje būtina taikyti jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės grindė tuo, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai nelaikytini pagrindžiančiais reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę bei patvirtinančiais, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu. Atsakovė Taryba atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais, dėl kurių pareiškėjos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė neturėtų būti taikoma, ir akcentuoja, kad pareiškėjos argumentai apie tariamą destrukciją savivaldybės darbe yra niekuo nepagristi.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008; 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Vadovaujantis minėtomis teismų praktikoje suformuotomis reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taisyklėmis gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d.). Asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1102-822/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali taikyti tik tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios yra susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-218-858/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos šioje byloje keliamus reikalavimus, konstatuoja, kad pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai teigia, jog teismo sprendimo įvykdymas susiklosčiusiomis aplinkybėmis suprastinas ne vien kaip formalus pareiškėjos grąžinimas į užimamas pareigas, tačiau ir užtikrinimas, kad būtų vykdomos mero pavaduotojo funkcijos. Pažymėtina, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju padavė teismui skundą siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises, nes pareiškėja, jos teigimu, nepagrįstai buvo atleista iš mero pavaduotojos pareigų. Tai reiškia, kad tik išnagrinėjus bylą iš esmės, jeigu būtų priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas, turėtų būti sprendžiamas klausimas, kaip atkurti ankstesnę padėtį (grąžinti pareiškėją į pareigas, kompensuoti jos patirtus praradimus ar kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad tam tikrą laiką niekas nėjo mero pavaduotojo pareigų ar tas pareigas ėjo kitas asmuo, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjai palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atskirojo skundo argumentus, kuriais remdamasi pareiškėja teigia, kad visą bylos nagrinėjimo laikotarpį būtent taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti užtikrinama, jog būtų vykdomos mero pavaduotojo funkcijos, atkreipia dėmesį, kad šis pareiškėjos deklaruojamas tikslas nėra susijęs su būsimo teismo sprendimo įvykdymu.

Iš pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirojo skundo turinio galima suprasti, kad pareiškėja reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę grindžia viešuoju interesu, t. y. Raseinių rajono savivaldybės ir jos tarybos veiklos tinkamu funkcionavimu. Tačiau šį aspektą jau yra įvertinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusia 2016 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-333-143/2016, kurioje konstatavo, kad negalima teigti, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų kaip nors esmingai sutrikdytas Raseinių rajono savivaldybės tarybos darbas.

Akcentuotina, kad su mero pavaduotojo pareigomis susijusius klausimus reglamentuoja Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. TS-134 patvirtinto Raseinių rajono savivaldybės tarybos reglamento VII skyrius ir Vietos savivaldos įstatymo 19–20 straipsniai, kuriuos išanalizavęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Atsakovės Tarybos atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija ir šiuo atveju aktualios teisinio reglamentavimo nuostatos nesudaro pagrindo teigti, kad laikinai negrąžinus pareiškėjos į mero pavaduotojos pareigas, būtų pažeistas viešasis interesas. Pareiškėja atskirajame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad laikinai nesustabdžius šioje byloje skundžiamo sprendimo galiojimo, būsimo teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimus, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. R. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė