2013-12-18 Nr. AB-10160-3-61-3-00305-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P438-238/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00305-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (toliau – ir Priežiūros komisija, Komisija) neteisėtai jį atleido iš Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigų, ir panaikinti Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P‑106 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą; 2) priteisti 3 mėnesių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti su pareiškėju laiką, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 4) jei teismas nuspręstų, kad atleidimas iš pareigų yra teisėtas, pripažinti, kad nukelta atleidimo iš pareigų data yra 2012 m. vasario 28 d.; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d.; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės 2537,64 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu Komisijos likvidatoriaus Įsakymu 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d. Nurodė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas, o jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Pabrėžė, kad ginčo atveju nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. sausio 1 d. Komisija nesuteikė informacijos apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti. Pareiškėjas išsiaiškino, kad iki 2012 m. sausio 1 d. Komisijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybė buvo laisva, kol ji nebuvo suteikta V. G., bet apie tai Komisija pareiškėjo neinformavo. Manė, kad Komisija atleido pareiškėją iš pareigų neteisėtai ir, kadangi VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių tokiu atveju, todėl yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis.

Pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinus pareiškėjo pareigybę, darbo teisiniai santykiai tarp jo ir Komisijos nutrūko, todėl apskritai pasibaigė Komisijos teisė kaip nors reglamentuoti pareiškėjo ir jos darbo santykius. Todėl manė, kad Komisijos Įsakymo dalis, kuria nukeliama jo atleidimo data laikotarpiui, kai darbo santykiai tarp jo ir Komisijos jau yra pasibaigę, nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Be to, teigė, kad atleidimo datos nukėlimą buvo galima taikyti tik pareiškėjo reikalavimu. Tvirtino ir tai, kad dėl tokių savavališkų Komisijos veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą – prarado galimybę be konkurso užimti kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Nurodė, kad 2012 m. sausio 11 d. buvo paskelbtas konkursas į Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pareigas ir, jei Komisija nebūtų savavališkai nukėlusi atleidimo datos, pareiškėjas būtų be konkurso užėmęs šias pareigas. Patirtą žalą apibūdino kaip negautas pajamas. Teigė, kad Komisija neįvykdė savo pareigos visiškai atsiskaityti su pareiškėju atleidimo dieną, todėl ji turėtų sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Bet, jei teismas vis dėlto manytų, kad pareiškėjas atleistas teisėtai, tai jo atleidimo data turėtų būti nukelta teismo sprendimu iki 2012 m. vasario 28 d. Pažymėjo, kad dalį įspėjimo apie jo pareigybės panaikinimą laikotarpio pareiškėjas atostogavo, todėl įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas darbuotojo atostogų laikui. Pareiškėjo nuomone, ginčo atveju yra visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti:

1) Komisija pažeidė atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų procedūrą, neteisėtai atleido jį iš valstybės tarnautojo pareigų, neteisėtai nukėlė atleidimo datą, t. y. veikė neteisėtai (neteisėti veiksmai);

2) dėl tokių neteisėtų Komisijos veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą (neturtinė žala);

3) neturtinės žalos atsiradimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su minėtais neteisėtais Komisijos veiksmais (priežastinis ryšys). Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertintina tai, kad pareiškėjas dirbo Komisijoje pakankamai ilgai, per šį laiką buvo susiformavę stiprūs emociniai ryšiai, pareiškėjas buvo atleistas šiurkščiai pažeidžiant nustatytus procedūrinius reikalavimus, patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų. Todėl teigė, kad iš Lietuvos valstybės priteistina 50000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas), ir Valstybės tarnybos departamentas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimu Nr. 29-191, su kuriuo jis susipažino 2011 m. gruodžio 7 d. Pažymėjo, kad Komisiją rengiamasi visiškai likviduoti, todėl tokiam darbui atlikti būtini tik profesionalai, kurie tinkamai ir laiku atliks įstaigos likvidavimą. Todėl manė, kad Komisijos likvidatorius priėmė tinkamą sprendimą likviduojamoje įstaigoje palikti tik 3 pareigybes: Finansų skyriaus vedėjo, Bendrojo skyriaus vedėjo ir Bendrojo skyriaus Ūkio poskyrio vedėjo pareigybes.

Teigė, kad šios pareigos buvo siejamos su konkrečiais asmenimis, kurie vykdė įstaigai likviduoti reikalingas funkcijas, vykdydami šias funkcijas turėjo įgiję didelę patirtį būtent šiose srityse, žinojo ir išmanė įstaigos finansinius, ūkinius, personalo, dokumentų tvarkymo reikalus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nevykdė Bendrojo skyriaus vedėjui nustatytų pareigų, todėl buvo paskirtas tinkamesnis darbuotojas, t. y. Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jis buvo visiškai eliminuotas užimamos pareigybės panaikinimo procese, kadangi pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta, buvo nurodyti visi pagrindai, kodėl naikinama pareigybė, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas ir su administracijos struktūros pakeitimais.

Pažymėjo, kad pareiškėjas jo pareigybės panaikinimo procese buvo visiškai pasyvus, nes nereiškė jokio susidomėjimo ar noro likti likviduojamoje Komisijoje. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas (toliau – ir Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas, FRPSPĮ) įsigaliojo tik nuo 2011 m. gruodžio 1 d., todėl įstaiga objektyviai neturėjo realios galimybės įspėti pareiškėją apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, todėl buvo atidėtas atleidimas iš tarnybos.

Pabrėžė, jog atleidimo iš tarnybos datos nukėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, nors pareiškėjas nebedirbo. Nusprendė nepasisakyti dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, dėl uždelsimo atsiskaityti, nes manė, kad tai visiškai teisiškai nepagrįsta. Pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Todėl atleisti valstybės tarnautoją iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarautojo pareigybė jo atostogų metu nėra draudžiama.

Tvirtino, kad pareiškėjas pateikė tik neturtinės žalos teoriją, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų ir pažeminimo, todėl pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo į neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, laikė pareiškėją atleistu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui 12749,61 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4389,21 Lt išeitinę išmoką, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 43 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009. Nusprendė, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos laisvos to paties lygio ir kategorijos pareigos, nes pagrindo manyti, jog pareiškėjas dėl dalykinių savybių negalėjo užimti šių pareigų, nebuvo. Pripažino, kad pareiškėjas iš esmės atitiko aprašyme nustatytus specialiuosius Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės reikalavimus bei pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatą turėjo pirmenybę būti perkeltas į Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kurie šias pareigas galėjo užimti perkeliant iš žemesnių pareigų, realizavus bendrą visų tarnautojų teisę į karjerą pagal kvalifikaciją.

Nurodė, kad VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl turi būti taikomas DK 297 straipsnis. Teismas rėmėsi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 140 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, jog laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pažymėjo, jog, kadangi pareiškėjas neprašė būti grąžintas į valstybės tarnybą Komisijoje, kuri, be to, yra likviduojama, teismas jo atleidimą pripažino neteisėtu ir į darbą jo negrąžino, bet priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinę išmoką.

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K‑3-218/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-67/2012. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu ir priteisė pareiškėjui 200 Lt neturtinės žalos, atsižvelgdamas į tai, jog Komisija buvo likviduojama, todėl pareiškėjas, net ir perkeltas į kitas pareigas, nebūtų dirbęs labai ilgai, be to, Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos skyrėsi nuo pareiškėjo iki tol dirbto darbo, kurį jis įvardijo kaip mėgstamą, taip pat pareiškėjas jau buvo priimtas be konkurso į valstybės tarnybą.

Pažymėjo, kad tenkinti skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir atleidimo datos perkėlimo nebuvo pagrindo, kadangi pareiškėjo atleidimo data, su kuria siejamas minėtų reikalavimų pagrįstumas, laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, ir Valstybės tarnybos departamentas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Manė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia materialiosios teisės normas, priimtas tinkamai neįvertinus visų bylai svarbių aplinkybių. Nurodė VTĮ 43 straipsnį, DK 135 straipsnį ir VTĮ 16 straipsnio 1 dalį. Teigė, kad V. G. turėjo daugiau nei 18 metų stažą toje įstaigoje, dėl to ji turėjo pirmumo teisę užimti Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas, lyginant su pareiškėju. Pabrėžė, kad likviduojant Komisiją buvo būtini tik profesionalai, kurie tinkamai ir laiku atliks įstaigos likvidavimą. Nurodė, kad V. G., būdama Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja, jau atliko funkcijas, reikalingas įstaigai likviduoti, todėl ji turėjo didžiausią kvalifikaciją ir dėl to buvo paskirta skyriaus vedėja. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008. Teigė, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, tačiau neatsižvelgė į tai, jog toje byloje nagrinėti darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisiniai santykiai, o šiuo atveju išeitinės išmokos mokėjimo klausimus nustato VTĮ. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė VTĮ 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi teismui konstatavus, jog pareiškėjas iš pareigų atleistas neteisėtai, ir esant įrodymams, kad jis per priverstinės pravaikštos laiką eina pareigas valstybės tarnyboje, vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką turėjo būti mažinamas išeitinės išmokos dydžiu. Atkreipė dėmesį, kad likviduojamos Komisijos visi likę darbuotojai buvo atleisti nuo 2012 m. gegužės 3 d., todėl ir pareiškėjas nuo šios dienos būtų atleistas, net jei jis ir būtų užėmęs skyriaus vedėjo pareigas. Dėl šios priežasties atsakovai nesutiko su teismo sprendimu priteisti vidutinį darbo užmokestį pareiškėjui iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nesutiko su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu, kadangi neturtinė žala nebuvo grindžiama jokiais įrodymais.

Pareiškėjas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: pakeisti sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 215,98 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dvejomis poilsio dienomis; padidinti priteistos išeitinės išmokos dydį iki 4535,58 Lt; padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 50000 Lt; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti laiką bei reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo nurodytais papildomais motyvais.

Nesutiko, kad V. G. turėjo pirmenybę būti palikta dirbti, be to, nurodė, kad pirmosios instancijos teismui šio argumento atsakovas iš viso nebuvo nurodęs. Teigė, kad, remiantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, būtent pareiškėjas turėjo užimti laisvas Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas. Nurodė, kad Komisijos teiginiai dėl pareiškėjui priteistos išeitinės išmokos buvo pateikti tik apeliacinės instancijos teismui. Be to, nesutiko, kad turėjo būti taikoma VTĮ 41 straipsnio 4 dalis, kadangi tik DK reglamentuoja teisines pasekmes, kai atleidimas yra neteisėtas. Paminėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentinę administracinę bylą Nr. A62-1007/2011, kurioje vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką buvo priteistas ne iki darbdavio išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, o iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos apskaičiuotas pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis yra didesnis nei nurodytas pirmosios instancijos teismo, dėl to jam priteistos mažesnės nei priklausė sumos. Manė, kad atsižvelgiant į darbo santykių trukmę, neturėjimą tarnybinių nuobaudų, teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pareiškėjui turėjo būti priteista 50000 Lt neturtinės žalos. Teigė, kad atleidimo diena laikant paskutinę darbuotojo darbo dieną, kurią jis dirbo, pareiškėjui turėjo būti atlygintas uždelsimas visiškai atsiskaityti nuo faktinio jo atleidimo. Manė, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam turtinės žalos atlyginimo, remdamasis vien tuo, jog pareiškėjo atleidimo diena laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena. Paaiškino, kad vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką teismas jam turėjo priteisti nuo 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. pirmos dienos, kai jis faktiškai nebedirbo. Manė, kad pirmosios instancijos teismo motyvai turėtų būti papildyti pareiškėjo nurodytais motyvais.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir Teismas, apeliacinės instancijos teismas) 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą: sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjo D. J. atleidimas iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje 2011 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ pripažintas neteisėtu, pareiškėjas D. J. laikytas atleistu iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 15 kategorija) pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12749,61 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4389,21 Lt išeitinė išmoka, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikino; sprendimo dalį dėl išeitinės išmokos priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir Biudžetinių įstaigų įstatymas) 15 straipsniu. Pažymėjo, jog Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatyme, kuris buvo priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., numatyta, jog šiuo įstatymu, be kita ko, likviduojama Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (1 straipsnis). Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo šio įstatymo įsigaliojimo priežiūros institucija įgyja likviduojamų biudžetinių įstaigų statusą. Taigi Komisija nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įgijo likviduojamos įstaigos statusą (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 8 dalis, Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys patvirtina, jog likviduojamos Komisijos likvidatoriaus funkcijas atliko Komisijos pirmininkas M. Š.. Nurodė, kad Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas įtvirtina, jog likviduojama Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d. (3 straipsnio 1 dalis). Sprendė, jog Komisijoje vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigybės (A lygis, 15 kategorija) panaikinimas buvo realūs, nulemti Komisijos likvidavimo procedūros, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas darė išvadą, jog Komisijai įgijus likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą, naujų pareigybių steigimas ar naujų darbuotojų priėmimas nebuvo galimas. Pažymėjo, kad tai, jog nagrinėjamu atveju Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus, tai, jog tapus laisvai Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybei, atlikus neeilinį vertinimą, iš Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojos į ją buvo paskirta V. G., nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju Komisijos narių, inter alia, pareiškėjo D. J. įgaliojimų baigimasis ir atleidimas iš pareigų 2011 m. gruodžio 31 d. buvo numatytas įstatymu (Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą taip pat netaikytinos. Sprendė, jog likviduojamos Komisijos likvidatorius Įsakymo 1 punktu pagrįstai pareiškėją atleido iš užimamų pareigų, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-591/2011, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3456/2011). Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo atostogų metu nėra draudžiama. Sprendė, jog, priešingai nei nurodo pareiškėjas, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas atostogavo, skaičiui. Darė išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl atleidimo iš tarnybos datos perkėlimo atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog, kaip matyti iš Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo, struktūriniai pakeitimai Komisijoje buvo numatyti atlikti per tokį terminą, per kurį Komisija objektyviai neturėjo galimybės pranešti pareiškėjui apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, kaip to reikalauja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, todėl pranešė tik 2011 m. gruodžio 7 d. Kadangi Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas, priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., įsigaliojo tik nuo 2011 m. gruodžio 1 d., Komisijos struktūriniai pertvarkymai buvo numatyti atlikti per trumpesnį terminą nei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas karjeros valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, garantijų užimti kitas pareigas valstybės tarnyboje terminas. Tačiau, teismo vertinimu, pranešimo apie pareigybės panaikinimą neįteikimas per Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nereiškia, jog pareiškėjo atleidimas buvo neteisėtas iš esmės, nes tai kompensuoja atleidimo iš valstybės termino perkėlimas, taikant DK 130 straipsnio nuostatas, kadangi termino perkėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas jo vidutinis darbo užmokestis. Be to, visu šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos visos socialinės garantijos, todėl apeliacinės instancijos teismas manė, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-822/2004). Teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi nagrinėjamu atveju atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną nebuvo uždelsta.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pranešimo apie pareigybės panaikinimą neįteikimas per Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nesuponuoja turtinės žalos atsiradimo. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų atitikęs ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pareigybei keliamus reikalavimus, bei į tai, kad pareiškėjui išmokėtina išeitinė išmoka.

Pažymėjo, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinei žalai atsirasti būtinų Komisijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, kad byloje esantis Komisijos primininko 2007 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. P-39 „Dėl D. J. paskyrimo“ patvirtina, jog nuo 2007 m. balandžio 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas į karjeros valstybės tarnautojo Juridinio skyriaus vyresniojo specialisto (10 kategorija) pareigas, taigi pareiškėjo stažas Komisijoje buvo iki penkerių metų. Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog, nors išeitinė išmoka yra susijusi su valstybės tarnybos teisiniais santykiais (šių santykių nutraukimu), tačiau ji negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo darbo pajamoms, kurias jis gauna kaip darbo užmokestį (VTĮ 23 straipsnis) už atliktą darbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2511/2011). Pastebėjo, jog byloje esant prieštaringiems duomenims dėl pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl rėmėsi būtent vėlesnėmis Komisijos pateiktomis pažymomis, kuriose nurodytas 209,01 Lt vienos dienos vidutinis darbo užmokestis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamas likviduojamos Komisijos likvidatoriaus Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis turi būti paliktas galioti. Sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės nuostatas, susijusias su valstybės tarnautojų atleidimu likviduojant biudžetinę įstaigą, padarė neteisingą išvadą dėl Įsakymo teisėtumo, nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto atleidimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, o bylos dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo ir dalies išeitinės išmokos išmokėjimo priteisimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

V. Pareiškėjas D. J. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas sudarė prielaidas jo bylą išnagrinėti ne LITEKO Lietuvos teismų informacinės sistemos atsitiktinai paskirtam teisėjui pranešėjui, o vienam iš dviejų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. birželio 18 d. įsakyme Nr. TP-35 nurodytam teisėjui pranešėjui – Audriui Bakaveckui arba Daliai Višinskienei, t. y. šiems teisėjams skirti visas jų specializacijos bylas, gautas nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 25 d. (tuo tarpu pareiškėjo byla buvo gauta 2012 m. birželio 11 d.). Atkreipia dėmesį į tai, kad minėto įsakymo galiojimas nukreiptas į praeitį, o ne į ateitį.

Pažymi, kad minėtą įsakymą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas priėmė neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo (nenurodydamas jo savo įsakyme). Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. TP-1 patvirtintų Bylų skirstymo taisyklių 18 punktas suteikia teisę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui neskirti bylų tam tikriems teisėjams ar išlyginti teisėjų darbo krūvį kitais būdais, kai dėl taikomos teisėjų specializacijos kai kuriems teisėjams paskirta išskirtinai daug bylų, o kitiems jų trūksta, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. birželio 18 d. įsakyme Nr. TP-35 nėra jokios nuorodos į tai, kad kai kuriems teisėjams paskirta išskirtinai daug bylų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas sudarė prielaidas skirti ne tik pareiškėjo bylą nagrinėsiantį konkretų teisėją pranešėją, bet ir visą teisėjų kolegiją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2012 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. TP-36 patvirtino naujas teisėjų kolegijas, nagrinėsiančias bylas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Tuo tarpu pareiškėjo byla buvo paskirta nagrinėti iš karto po naujos teisėjų kolegijos sudarymo, t. y. 2012 m. rugsėjo 5 d. Pareiškėjas pažymi, kad teismo posėdžio data buvo paskirta rankiniu būdu.

Taigi neobjektyviu būdu paskyrus teisėją pranešėją ir visą teisėjų kolegiją, išnagrinėjusius jo administracinę bylą Nr. A662-2891/2012, buvo pažeistas nešališkumo principas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo administracinė byla Nr. A662-2891/2012 buvo paskirta teisėjui pranešėjui Audriui Bakaveckui, o jo pirmąjį prašymą atnaujinti minėtos bylos nagrinėjimą kaip teisėja pranešėja išnagrinėjo Dalia Višinskienė, kuri buvo viena iš kandidačių nagrinėti jo administracinę bylą iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pavyzdžiui, EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu – bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46 ir 47 straipsnių) nuostatų pažeidimus. Teismo sudėtis yra neteisėta, jei ji neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 46 straipsnis), teismas buvo šališkas (ABTĮ 47 straipsnis), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (ABTĮ 46 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju būtinybę atnaujinti administracinės bylos Nr. A662-2891/2012 procesą pareiškėjas grindžia tuo, kad jo administracinę bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija buvo sudaryta (paskirtas teisėjas pranešėjas, taip pat paskirti kiti teisėjų kolegijos nariai) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Analizuojamam klausimui išspęsti aktualus Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnis, kuriame inter alia įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija (2 dalis); teisėjų kolegijos sudėtį sudaro, jos pirmininką ir teisėją pranešėją skiria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas (3 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. T-1 (2009 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. TP-22, 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. TP-87, 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. TP-16, 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. TP-30, 2010 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. TP-31, 2012 m. birželio 14 d. įsakymo TP-34 redakcija) patvirtintų Laikinųjų administracinių bylų paskirstymo ir teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taisyklių (toliau – ir Taisyklės; su jomis galima susipažinti www.lvat.lt internetiniame tinklapyje) 18 punkte nurodyta, kad „paaiškėjus aplinkybėms, kad dėl taikomos teisėjų specializacijos tam tikroms administracinėms byloms, kai kuriems teisėjams yra priskirta išskirtinai daug bylų, o kitiems teisėjams trūksta priskirtų bylų, teismo pirmininko nurodymu gali būti pavedama neskirti administracinių bylų tam tikriems teisėjams arba teismo pirmininko nurodymu darbo krūvio tolygumas gali būti išlyginamas kitokiu būdu“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. birželio 18 d. įsakymu „Dėl bylų skyrimo“ Nr. TP-35, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, jog teisėjams Audriui Bakaveckui ir Daliai Višinskienei trūko skiriamų nagrinėti administracinių ginčo teisenos bylų, buvo nuspręsta skirti šiems teisėjams, kaip teisėjams pranešėjams, naudojantis informacinės sistemos LITEKO bylų skirstymo teisėjams moduliu, visas nuo 2012 m. birželio 6 d. iki birželio 15 d. gautas ir jų specializacijas atitinkančias administracinės ginčo teisenos bylas (1, 2 punktai). „Priskiriant pranešėją administracinei ginčo teisenos bylai, kuri pagal specializaciją priklauso tiek teisėjui Audriui Bakaveckui, tiek teisėjai Daliai Višinskienei, leisti informacinei bylų skirstymo sistemai LITEKO parinkti šios bylos pranešėju vieną iš šių teisėjų“ (3 punktas).

Atsižvelgiant į prieš tai nurodytą reglamentavimą, taip pat į tai, kad pagal Taisyklių 3 punktą „administracinės bylos, priklausančios atskiroms administracinių bylų skirstymo eilėms, skirstomos teisėjui pranešėjui eilės tvarka, tai yra pagal bylos teisme gavimo datą“; abu teisėjai (tiek Audrius Bakaveckas, tiek Dalia Višinskienė) specializuojasi bylose dėl valstybės tarnybos (klasifikatoriaus pozicija 16.); o administracinė byla Nr. A662-2891/2012 apeliacinės instancijos teisme buvo gauta 2012 m. birželio 6 d. (t. I, b. l. 130; pažymėtina, kad ši data patenka į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. birželio 18 d. įsakymu „Dėl bylų skyrimo“ Nr. TP-35 reguliuojamą apimtį), informacinė bylų skirstymo sistema LITEKO parinko šios bylos teisėju pranešėju vieną iš prieš tai paminėtame įsakyme nurodytų teisėjų – Audrių Bakavecką.

Taisyklių 27 punkte nurodyta, kad „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko įsakymu, ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinius metus, iš teisme dirbančių teisėjų sudaromos nuolatinės teisėjų kolegijos administracinėms byloms ir administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėti“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, vadovaudamasis, be kita ko, prieš tai paminėtu Taisyklių 27 punktu, 2012 m. birželio 18 d. įsakymu „Dėl teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme“ Nr. TP-36 patvirtinto „Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO sugeneruotas naujas nuolatines trijų teisėjų kolegijas administracinėms byloms Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nagrinėti: <...> 1. Audrius Bakaveckas, 2. Vaida Urmonaitė – Maculevičienė, 3. Skirgailė Žalimienė <...>“.

Taisyklių 19 punkte nurodyta, kad „administracinės bylos teismo posėdžio data ir laikas nustatomi rankiniu būdu, bylas paskiriant tokiu būdu, kad teisėjui pranešėjui paskirta administracinė byla, teisme gauta vėliau, nebūtų paskirta anksčiau nei teisme anksčiau gauta byla“, o 20 punkte įtvirtinta, kad „bylas paskiriant teisėjui pranešėjui naudojantis kompiuterine programa, teisėjų kolegija teisėjui pranešėjui paskirtoje byloje gali būti paskiriama programos pagalba, programai pasiūlius joje nurodytą nuolatinę teisėjų kolegiją, kurioje vienas iš narių yra teisėju pranešėju byloje paskirtas teisėjas“.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2012 m. liepos 23 d. nutartimi (t. I, b. l. 158) administracinės bylos Nr. A662-2891/2012 nagrinėjimui sudarė kolegiją: „1) Skirgailė Žalimienė – kolegijos pirmininkė. 2) Audrius Bakaveckas – pranešėjas. 3) Vaida Urmonaitė – Maculevičienė“ (pažymėtina, kad ši teisėjų kolegijos sudėtis yra tokia pati, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. birželio 18 d. įsakyme Nr. TP-36), taip pat paskyrė teismo posėdžio datą – 2012 m. rugsėjo 5 d., 900 val.

Šios sudėties teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 5 d. administracinę bylą Nr. A662-2891/2012 išnagrinėjo (t. I, b. l. 164), o 2012 m. rugsėjo 20 d. priėmė procesinį sprendimą (t. I, b. l. 165–174), kurį vėlgi pasirašė tos pačios sudėties teisėjų kolegija.

Apibendrinat tai, kas išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad administracinę bylą Nr. A662‑2891/2012 išnagrinėjo pagal teisės aktų reikalavimus sudaryta teisėjų kolegija, tos pačios sudėties apeliacinės instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo, taip pat priėmė ir pasirašė galutinį procesinį sprendimą šioje byloje, pareiškėjas nenurodė jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo (teisėjų kolegijos) nešališkumo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas (teisėjų kolegija) buvo šališkas. Taigi pareiškėjo D. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas