2016-07-12 Nr. AB-14411-3-61-3-02410-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-998-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02410-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. G. (V. G.), S. V., A. G., E. Š., R. C., A. L., I. L. (I. L.), S. E., G. Č. ir A. D. skundus atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos 5 657,76 Lt dalį, už 2010 m. sausio mėn. – 2013 m. gruodžio mėn. laikotarpį. Kartu su skundu pateikė ir prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, kuriame paaiškino, kad tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo sužinojo, jog kompetentingos valstybės institucijos veiksmai buvo neteisėti ir pažeidė jo teises. Iki to laiko negalėjo numatyti, kad turės kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Šio klausimo teisinis reguliavimas buvo visiškai neaiškus.

Pareiškėjas A. D. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2873(11); 2) priteisti 4 275,72 Lt pensijos nepriemoką; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo paduoti, kuriame paaiškino, kad trejų metų senaties terminą praleido nežymiai. Šį terminą praleido, nes nemanė, jog pensija sumažinta Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pagrindu. Pareiškėjas paaiškino, kad ne iš karto pastebėjo, jog jam mokama mažesnė pensija, taip pat nežinojo, dėl kokių priežasčių ji mažesnė. Kadangi nežinojo, kokiu pagrindu gavo mažesnę pensiją, manė, kad galimai buvo padaryta skaičiavimo klaidų, todėl tikėjosi, jog neišmokėta pensijos dalis bus išmokėta nesikreipiant į teismą. Tik vėliau sužinojo, jog pensijos dalį gali atgauti tik pareiškęs tokį prašymą Ministerijai bei, šiai atsisakius tenkinti prašymą, kreipiantis į teismą.

Pareiškėja S. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti jai neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį: perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį už 2011 m. lapkričio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį, įvertinus 2011 m. lapkričio ir 2012 m. rugpjūčio mėnesių pensijos sumažinimą, būtent 1 534,98 Lt; perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį už 2011 m. lapkričio – 2013 gruodžio mėnesių laikotarpį, įvertinus 2011 m. lapkričio ir 2013 m. rugpjūčio mėnesių pensijos sumažinimą, būtent 4 026,84 Lt.

Pareiškėjas S. E. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3369-(11), kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą mokėti paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką; 2) priteisti iš Ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 5538,67 Lt. Pareiškėjas prašė tenkinti jo skundą, susidariusį skirtumą skaičiuojant trejus metus atbuline tvarka – nuo 2011 m. gegužės mėnesio.

Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-3220(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų 8 816,84 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti jam Ministerijos paskirtą 877,61 Lt pensiją. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 22 d. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, jog pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį 2013 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi jam buvo priteista 7 346,84 Lt ir jokie terminai nebuvo pažeisti. Kadangi 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas nustojo galioti 2014 m. sausio 1 d. ir teismo nutartyje buvo netenkinta dalis dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, nes buvo galiojantis 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, todėl, pasibaigus šio įstatymo galiojimui, nepažeisdamas jokių terminų, kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Pareiškėjas R. C. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-3067(11) dalyje dėl atsisakymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per 2010-2013 m. laikotarpį; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos 23 569,64 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. 2014 m. gegužės 30 d. teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą, kuriame akcentavo, kad jis nebuvo pasyvus proceso stebėtojas, savo teises ėmė ginti laiku per protingą terminą, išnaudojo visas tuo metu galimas teisines priemones apginti savo teisę į užtarnautą pensiją. Veikdamas apdairiai ir rūpestingai, laiku kreipėsi į teismą, dalį neišmokėtos pensijos jam jau priteisė.

Pareiškėja E. Š. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) patenkinti skundą ir panaikinti atsakovo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 1D-3408(11) dėl atsisakymo mokėti pilnai paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją kaip neteisėta ir nepagrįstą; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti jai neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti jai paskirtosios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką iki bus priimtas teismo sprendimas; 4) įpareigoti atsakovą ir toliau mokėti pilną paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, priskaičiuojant nustatytą indeksavimą. 2014 m. gegužės 29 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo paduoti, kuriame paaiškino, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių – yra pensijinio amžiaus, ligota, teisiškai neišprususi. Sužinojo, kad asmenims praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pareiškėjas I. L. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) patenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą išmokėti 3 826,08 Lt neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, už 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Pareiškėjas A. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 1D-3615(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų 2 525,67 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskirtą 743,95 Lt pensiją.

Pareiškėjas G. Č. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-4416(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų 5 670,24 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimais į skundus prašė skundus atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad Ministerija sprendimų priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų išmokėti pensijų nepriemokas. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį laikotarpiu 2012 m. sausio – 2013 m. gruodžio mėnesiais gali būti priteistina tik jei Konstitucinis Teismas pripažintų Laikinojo įstatymo 15 straipsnį antikonstituciniu. Atsakovai pažymėjo, kad mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra nebetaikomas. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjų pensija mokama tokia, kokia buvo paskirta, be jokio mažinimo. Pareiškėjai neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 12 d. sprendimu atnaujino V. G., A. D., A. L., R. C., E. Š. terminą kreiptis į teismą su skundu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Teismas pareiškėjo V. G., A. D., R. C., I. L. skundus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas bylos dalį dėl pareiškėjo G. Č. reikalavimo priteisti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nutraukė. Kitą G. Č. skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Bylos dalį dėl pareiškėjo S. E. reikalavimo priteisti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teismas nutraukė. Kitą S. E. skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo A. L. skundą teismas tenkino iš dalies – panaikino Ministerijos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 1D-3220 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo apskaičiavimo pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir susidariusio skirtumo išmokėjimo.

Kitą A. L. skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjos S. V. skundą teismas tenkino iš dalies – panaikino Ministerijos 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3320 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ dalį, kuria buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo apskaičiavimo pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir susidariusio skirtumo išmokėjimo. Teismas priteisė pareiškėjai S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 444,56 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

įskaitytinai. Kitą S. V. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies – panaikino Ministerijos 2014 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 1D-3615 (11) „Dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo“ dalį, kuria buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo apskaičiavimo pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir susidariusio skirtumo išmokėjimo. Teismas priteisė pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos 731,48 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

įskaitytinai. Kitą A. G. skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjos E. Š. skundą teismas tenkino iš dalies – panaikino Ministerijos 2014 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 1D-3408 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas priteisė pareiškėjai E. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 4 246,71 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitą E. Š. skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas S. E. į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. gegužės 9 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą kreiptis į teismą su skundu dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, pareiškėjui išaiškino teisę pateikti teismui prašymą atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti. Pareiškėjas nesivadovavo teismo išaiškinimu ir prašymo dėl termino atnaujinimo nepateikė, todėl teismas, pareiškėjui nepaaiškinus priežasčių dėl šio termino praleidimo, neturėjo galimybės pasisakyti dėl jų objektyvumo ar subjektyvumo.

Teismas skundo dalį dėl Ministerijos 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-3369-(11) panaikinimo atmetė atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui į analogišką jo 2013 m. kovo 18 d. prašymą buvo atsakyta Ministerijos kanclerio 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 1D-3844. Atsakovas pareiškėjo pakartotinio prašymo nenagrinėjo pagrįstai. Teismas skundžiamą aktą vertino kaip teisėtą ir pagrįstą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 str. 3 d. 3 p.).

Teismas nustatė, kad R. C. pensija buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Jam pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas išmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-867/2013. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui R. C. liko neišspręstas klausimas dėl pensijos ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį teisėtumo. Teismas nurodė, kad pensija ribojama nuo 2010 m. sausio 1 dienos. Į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gegužės 12 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą kreiptis į teismą su skundu dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismas nustatė, kad pareiškėjui V. G. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjui A. D. – nuo 2011 m. sausio 1 d., pareiškėjui A. L. – nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjui R. C. – nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėjai nebuvo informuoti, kad savo teises dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo galėjo ginti per trejų metų terminą. Teismas pripažino, jog terminas kreiptis į teismą su skundais praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujinamas.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, pareiškėjui G. Č. išaiškino teisę pateikti teismui prašymą atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesivadovavo teismo išaiškinimu ir prašymo dėl termino atnaujinimo nepateikė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas G. Č. skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismui pateikė (išsiuntė paštu) tik 2014 m. birželio 26 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir jo neprašė atnaujinti. Teismas konstatavo, kad ši administracinės bylos dalis nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas S. E. į teismą su skundu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo kreipėsi tik 2014 m. gegužės 9 d. ir prašė priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas nurodė, kad byla dalyje dėl priteisimo pareiškėjui neišmokėtos pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nutraukiama, kadangi praleistas kreipimosi į teismą trejų metų terminas. Kitą S. E. skundo dalį teismas atmetė.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. spalio 26 d. redakcija), atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir darė išvadą, kad pareiškėjams S. V. ir A. G. visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, priteisimas nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to, pareiškėjų pensijų nepriemokų priteisimas užtikrintų veiksmingą jų teisių teisminę gynybą, socialinį teisingumą bei teisės viršenybę.

Teismas nustatė, kad S. V. ir A. G. 2014 m. balandžio 24 d. ir 2014 m. gegužės 6 d. pažymos Nr. 11DP(P)-2377 ir Nr. 11DP(P)-2522 patvirtina, kad pareiškėjams paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2011 m. lapkričio mėnesio buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai S. V. neišmokėta 1 534,98 Lt (444,56 Eur), už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui A. G. neišmokėta 2 525,67 Lt (731,48 Eur) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalys. Teismas nurodė, kad iš 2014 m. balandžio 29 d. pažymos matyti, jog E. Š. turi būti priteistas 4 246, 71 Eur (14 663,15 Lt).

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjams E. Š., S. V. ir A. G. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalys buvo neišmokėtos ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjams neišmokėtos pensijų dalys priteistinos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Pareiškėjams V. G., A. D., A. L., R. C., E. Š. teismas atnaujino terminus kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Teismas atsižvelgė į buvusį teisinį neaiškumą dėl termino kreiptis į teismą.

Teismas konstatavo, kad A. D., R. C., G. Č. skundžiami sprendimai yra teisėti, todėl juos naikinti nėra pagrindo.

Pasisakydamas dėl S. V., A. L., E. Š. ir A. G. skundžiamų sprendimų, teismas nustatė, kad turėtų būti naikintinos skundžiamų aktų dalys, kuriomis atsisakyta išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, motyvuojant tuo, kad praleistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Taip pat teismas panaikino pareiškėjos E. Š. skundžiamo akto dalį, kuria atsisakyta išnagrinėti jos prašymą dėl pensijos nepriemokos taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Likusias akto dalis teismas paliko galioti kaip teisėtas, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo klausimas yra išspręstas ir pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų E. Š., A. L. ir A. G. prašymo atsakovą įpareigoti toliau mokėti viso dydžio valstybines pensijas, teismas šias skundo dalis atmetė ir pažymėjo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. pensijų mokėjimas yra atkurtas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo A. D. skundo prašymo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjo skundas netenkinamas, todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas R. C. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti jam 2010-2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro 6 826,24 Eur.

Pareiškėjas sutinka, kad jo prašomas panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. 1D-3067(11) buvo teisėtas pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos laikinuosius teisės aktus, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nesprendė jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, sudarančios 6 826,24 Eur. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą ir pažymi, kad praradimai, atsiradę senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuojami visa apimtimi, o praradimai atsiradę šias pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis neprieštaraujančiomis Konstitucijai, pagal valstybės išgales turi būti kompensuojami teisingai, tačiau nebūtinai visa apimtimi.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra galimas. Atsakovai daro išvadą, kad pareiškėjo pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui R. C. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo ir Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-3067(11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo pateikto skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – 6826,24 Eur, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas buvo netenkintas, siekdama nepažeisti apeliacinį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su Ministerijos veiksmų neteisėtumu, jam 2010 – 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad minėtas teisinis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į minėtame 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė