2020-12-16 Nr. AB-24166-3-65-3-00221-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2689-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00221-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. K. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra), priteisti 13 939,74 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė šias faktines aplinkybes:

2.1. 2015 m. gegužės 16 d. su savo sūnumi A. K. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė panaudoti jiems priklausantį turtą, darbą ir žinias žemės ūkio veiklai. Tos pačios dienos sutartimi A. K. pareiškėjai išnuomojo 133,16 ha žemės laikotarpiui iki 2019 m. gegužės 16 d., taip pat pagal žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį, A. K. pareiškėjai iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. perdavė neatlygintinai naudotis dar 35,63 ha.

2.2. 2015 m. birželio 23 d. pareiškėja įregistravo ūkininko ūkį, 2016 m. birželio 6 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus bei gyvulius paraišką Nr.16-1012065002-A1-1 (valdos Nr.1012065002) (toliau – ir 2016 m. Paraiška). NMA pareikalavo pateikti 2016 m. paraiškoje nurodytų laukų valdymo teisę patvirtinančius dokumentus, kuriuos ji pateikė laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. vasario 14 d, tačiau NMA 2017 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr.SP1-787(11.2.12E) „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjai buvo išmokėta didesnė nei priklauso išmoka, todėl susidarė 14 601,17 Eur grąžintina suma. Minėtą sprendimą NMA motyvavo tuo, kad pareiškėja pasėlius deklaravo 168,74 ha plote, tačiau pateikti dokumentai pagrindžia tik 127,33 ha ploto valdymą.

2.3. NMA 2017 m. liepos 20 d. sprendimu Nr.SPI-2007 (11.2.12E) „Dėl dalies skolos anuliavimo ir susidariusios skolos sugrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) grąžintiną skolos dalį patikslino – 14 004,50 Eur, o dar kitu 2017 m. liepos mėnesio sprendimu informavo, kad skolos dalis yra 13 814,89 Eur.

3. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su NMA argumentu, jog ji nėra pateikusi valdymo teisę pagrindžiančių dokumentų, todėl bet koks išskaitų darymas iš jai mokamos sumos pagal kitas paraiškas yra neteisėtas ir jai sukelia turtinę žalą.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 16 d. sudaryta panaudos sutartis dėl sklypų, kurių plotas 35,63 ha, niekada nebuvo ginčijama teismine tvarka, todėl yra teisėta ir galiojanti. NMA neturi kompetencijos spręsti dėl sutarties galiojimo. Be to, pareiškėja akcentavo, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, jog šiuos žemės sklypus A. K. jai perleido galimai neteisėtai. NMA iki 2018 m. birželio 18 d. iš pareiškėjai priklausančių lėšų jau buvo išskaičiavusi 10 847,18 Eur (patirta žala), nurodė, kad pareiškėja skolinga dar 3 092,66 Eur (2967,71 Eur skolos ir 124,95 Eur palūkanų) (tikėtina būsima žala). Atsižvelgdama į tai, pareiškėja prašė priteisti turtinę žalą, kuri sudaro 13 939,74 Eur.

5. Atsakovo atstovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Agentūra paaiškino, kad pareiškėja 2016 m. birželio 6 d. pateikė 2016 m. Paraišką. NMA įvertinusi 2016 m. Paraišką nustatė, kad buvo išmokėta didesnė nei priklauso išmoka, todėl susidarė 14 004,50 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti. Pareiškėjai pagal 2016 m. Paraišką buvo apskaičiuota ir perduota mokėti 10 018,09 Eur pagrindinė tiesioginė išmoka (iki 2016 m. gruodžio mėnesio išmokėta 9 819,51 Eur) ir 7 858,22 Eur žalinimo išmoka (iki 2016 m. gruodžio mėnesio išmokėta 7 822,65 Eur).

7. Agentūra pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė valdymo teisės į dalies 2016 m. Paraiškoje deklaruotą plotą, todėl privalo grąžinti išmokėtą paramą už neteisingai deklaruotą plotą. NMA 2017 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr.SPI-787 (11.2.12E) „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“. Pakartotinai įvertinusi 2016 m. Paraišką, NMA Sprendimu dalį skolos (596,67 Eur) anuliavo ir nustatė, kad pareiškėja privalo grąžinti 14 004,50 Eur grąžintiną išmokų sumą.

8. Agentūra pabrėžė, kad pateiktu skundu pareiškia siekia nagrinėti Sprendimo pagrįstumą, nors šio sprendimo nustatyta tvarka bei nustatytais terminais pareiškėja nėra apskundusi ir yra praleidusi apskundimo terminą, todėl Sprendimas yra galiojantis ir pareiškėjai sukeliantis teisines pasekmes. Išskaičiavimai yra vykdomi vadovaujantis galiojančiu Sprendimu bei Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės) nuostatomis, taikant grąžintinų lėšų įskaitymą.

9. Agentūra akcentavo, kad neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjos J. K. skundą atmetė.

11. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:

11.1. Pareiškėja 2016 m. birželio 6 d. pateikė 2016 m. Paraišką.

11.2. Pareiškėjai iki 2016 m. gruodžio 1 d. buvo apskaičiuota ir perduota mokėti 10 018,09 Eur pagrindinė tiesioginė išmoka (iki 2016 m. gruodžio 1 d. išmokėta 9 819,51 Eur) ir 7 858,22 Eur žalinimo išmoka (iki 2016 m. gruodžio 1 d. išmokėta 7 822,65 Eur). Pagal 2016 m. lapkričio 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/1948 (toliau – ir Reglamentas 2016/1948), kuriuo patikslinamas 2016 kalendoriniais metais taikytinas Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1306/2013 numatytas tiesioginių išmokų koregavimo koeficientas ir panaikinamas Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2016/1153 1 straipsnio 1 dalį bendrai priskaičiuotai tiesioginių išmokų sumai, viršijančiai 2 000 Eur, pritaikytas 1,353905 proc. mažinimas (finansinė drausmė), todėl išmokėta mažesnė bendra tiesioginė išmoka.

11.3. NMA, atlikdama paramos išmokų mokėjimo ir kontrolės funkcijas, vadovaudamasi Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 3D-714 redakcija) (toliau – ir Taisyklės), patikrino paramos pareiškėjai skyrimo teisėtumą ir nustatė, kad pareiškėja neįrodė valdymo teisės į dalies 2016 m. Paraiškoje deklaruotą plotą, todėl privalo grąžinti išmokėtą paramą už neteisingai deklaruotą plotą.

11.4. NMA 2017 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-787 „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“. NMA Sprendimu pakartotinai įvertino pareiškėjos 2016 m. Paraišką, pripažino negaliojančiu jos pačios priimtą 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą, anuliavo dalį pareiškėjos skolos (596,67 Eur), taikė sankciją dėl neteisingo deklaravimo; atsižvelgdama į tai, kad parama pagal 2016 m. Paraišką pareiškėjai jau buvo išmokėta, vadovaujantis Taisyklių 68.4 papunkčiu, NMA konstatavo, kad NMA už neteisingai deklaruotą plotą susigrąžina pareiškėjai išmokėtą paramą; pagal 2016 m. Paraišką susidarė bendra 13 814,89 Eur grąžintina išmokų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Sprendimo neskundė.

11.5. NMA 2018 m. birželio 18 d. raštas Nr.BR6-7360 patvirtina, kad Sprendimo pagrindu grąžintinų lėšų įskaitymo būdu NMA iš pareiškėjai teikiamos paramos pagal kitas paraiškas išskaičiavo 10 644,07 Eur, likusi nesugrąžinta grąžintinų lėšų suma (su palūkanomis) yra 3 092,66 Eur.

12. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 29 sprendimu administracinėje byloje Nr.eA-475-556/2019, kuriame buvo konstatuota, kad sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra individualus administracinis aktas, galintis būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku; būtent sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra pagrindas iš skolininko susigrąžinti grąžintinas lėšas, teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai, susiję su Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, šioje byloje nėra aktualūs, šio akto teisėtumas ir pagrįstumas nėra vertinamas, Sprendimą NMA priėmė jai teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose, todėl konstatuoti NMA neteisėtus veiksmus, susijusius su Sprendimo priėmimu nėra pagrindo.

13. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Reglamento 2016/1948 ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių nuostatas, pažymėjo, kad pareiškėja Agentūros neteisėtus veiksmus sieja išimtinai su pareiškėjos pareigą grąžinti lėšas nustatančio Sprendimo priėmimu (Sprendimo teisėtumu), jokių kitų galimai neteisėtų Agentūros veiksmų grąžintinų lėšų nustatymo bei jų susigrąžinimo procedūroje pareiškėja neįvardino, o ir teismas grąžintinų lėšų išieškojimo procedūros pažeidimų nenustatė, todėl teismas konstatavo, kad teisės aktuose nustatyta grąžintinų lėšų išieškojimo procedūra nebuvo pažeista, to iš esmės neginčija ir pati pareiškėja. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos argumentai, susiję su Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, šioje byloje nėra aktualūs, šio akto teisėtumas ir pagrįstumas nėra vertinamas, Sprendimą NMA priėmė jai teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose, todėl konstatuoti NMA neteisėtus veiksmus, susijusius su Sprendimo priėmimu, nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad NMA, susigrąžindama pareiškėjai pagal 2016 m. Paraišką išmokėtos išmokos dalį, neteisėtų veiksmų neatliko. Nenustatęs vienos iš būtinųjų viešosios (deliktinės) civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. veiksmų neteisėtumo, teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybei, atstovaujamai NMA, nekyla prievolė atlyginti pareiškėjai jos prašomą priteisti turtinę žalą.

III. 14. Pareiškėja J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

15. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 29 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.eA-475-556/2019, buvo konstatuota, kad sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra individualus administracinis aktas, galintis būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku; būtent sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra pagrindas iš skolininko susigrąžinti grąžintinas lėšas. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje neginčijant sprendimo dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo, šis atsakovo pareigą sugrąžinti ginčo lėšas nustatantis individualus administracinis aktas laikytinas galiojančiu ir nenuginčytu, todėl jo pagrįstumas nėra vertintinas.

16. Pareiškėja nurodo, kad vadovavosi suformuluota ir nepakeista teismų praktika, pagal kurią nėra būtina ginčyti individualius teisės aktus dėl sankcijų taikymo, o galima iš valstybės prašyti žalos. Administraciniai teismai buvo suformavę teismų praktiką, kad veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala, todėl pareiškėja neginčijo per įstatymo nustatytą terminą individualių teisės aktų, bet įtikinta teismų suformuluotų teisės normų, pasirinko savo teisių gynybos būdą per žalos atlyginimo institutą.

17. Pareiškėja teigia, kad pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, konkrečiai teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai. Pagal teisės doktriną teisinio saugumo principas yra bendras visų teisės sistemų principas, apimantis šiuos elementus: teisės aiškumą, stabilumą, galėjimą įgyvendinti teises, teisės prieinamumą. Teisinio saugumo principas yra suprantamas kaip „skėtinis“ principas, apimantis teisės akto negaliojimo atgaline data, įgytų teisių apsaugos ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra subjektyvusis teisinio saugumo principo aspektas, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principas išvestinas iš teisinio saugumo principo, kuris reikalauja, kad teisės aktai asmenims būtų aiškūs, o jų taikymas – numatomas.

18. Pareiškėja nurodo, kad galiojanti teismų praktika ją įtikino, jog ji visiškai teisėtai gali ginti pažeistas teises pagal galiojančią teismų praktiką – per žalos atlyginimo institutą.

19. Atsakovo atstovas NMA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. NMA pakartoja ginčo faktines aplinkybes ir pažymi, kad pareiškėjos nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nurodoma, kad individualus administracinis teisės aktas nebūtinai turi būti panaikintas, tačiau kalbant apie žalos priteisimą, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Agentūra pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos.

21. Atsakydama į pareiškėjos teiginius, kad buvo pažeisti jos teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai, Agentūra nurodo, jog pareiškėja, teikdama 2016 m. Paraišką prisiėmė riziką, kad jos 2016 m. Paraiškai gali būti pritaikytos sankcijos, jei NMA nustatys teisės aktų nuostatų pažeidimus. Pareiškėja, pateikdama 2016 m. Paraišką, savo parašu patvirtino, kad yra susipažinusi su Taisyklėmis (2016 m. Paraiškos III dalies 1 punktas), patvirtino, jog pareiškėjai yra žinoma, kad visa 2016 m. Paraiškoje pateikta informacija gali būti patikrinta (2016 m. Paraiškos III dalies 4 punktas) bei, kad Pareiškėjas suteikia teisę NMA patikrinti pateiktus duomenis (2016 m. Paraiškos III dalies 8 punktas), pareiškėja savo parašu patvirtino žinanti, kad Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų žemės ūkio srityje pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą ar teisės į jas netekimą (2016 m. Paraiškos III dalies 11 punktas). Vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Agentūra nurodo, kad pareiškėjai NMA niekada nebuvo davusi garantijų, kad parama pagal 2016 m. Paraišką bus išmokėta pilna apimtimi, juolab, kad buvo nustatyti pažeidimai.

22. NMA paaiškina, kad asmuo, pageidaujantis naudoti žemės plotą, prašymą teikia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) teritoriniam skyriui pagal žemės buvimo vietą ir nurodo vietovę, kurioje yra pageidaujamas naudoti žemės plotas, ir pageidaujamą naudoti žemės plotą (Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašo, patvirtinto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-112 „Dėl Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašo patvirtinimo“5 p.). Nagrinėjamu atveju tokį prašymą pateikė pareiškėjos sūnus A. K., kuriam ir buvo suteikta teisė dirbti ir deklaruoti valstybinę žemę.

23. NMA akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punkte įtvirtintas viešosios teisės principas, kuris reiškia tai, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, nes per valstybės (savivaldybių) turto santykių reglamentavimą valstybė reguliuoja ūkinę veiklą, taigi, valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista įstatymų. NMA atkreipia dėmesį į tai, kad pateiktoje jungtinės veiklos sutartyje turėjo būti nurodytas kiekvieno partnerio perduodamas turtas (įnešamas į bendrą jungtinę veiklą) pagal CK 6.971 str. nustatytą tvarką. Tokiu atveju, jeigu pagal jungtinės veiklos sutartį pareiškėjas iš valstybės nuomojamus žemės sklypus siekė panaudoti bendrai jungtinei veiklai, turėjo būti gautas valstybinės žemės savininkės leidimas, t. y. šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) yra įgaliota koordinuoti valstybinės žemės naudojimą. Teisinis reglamentavimas draudžia valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo perleidimą be savininko sutikimo. Taigi, jei 2016 m. Paraiškoje deklaruoti valstybinės žemės sklypai, kurie buvo suteikti ne pareiškėjai, turėjo būti gautas NŽT sutikimas, kuris leistų valstybine žeme disponuoti ne tikrajam nuomininkui, o kitam asmeniui. NMA nurodo, kad tokio sutikimo pareiškėja NMA nepateikė, todėl buvo priimtas Sprendimas. Taigi, pareiškėja, bandydama įrodyti esą atsiradusią žalą, atsakovo vertinimu, kartu siekia įrodyti, kad deklaruojant valstybinę žemę nėra būtinas NŽT sutikimas, nors tai aiškiai rodo aukščiau pateiktos teisės aktų nuostatos.

24. NMA pažymi, kad, įvertinus apeliacinį skundą, lieka neaišku ar pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kur pasisakyta apie civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą, kadangi pareiškėja nenurodo, kad su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Agentūra atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokią teisės normą pažeidė NMA, priimdama Sprendimą ir susigrąžindama paramos išmokas. Pareiškėja nemini kokias teisės aktų nuostatas NMA pažeidžia, kuomet atliekamas lėšų išskaitymas, todėl akivaizdu, kad ne NMA, o pati pareiškėja su parama susijusių reikalavimų nesilaikė ir atliko neteisėtus veiksmus, kuomet buvo deklaruojamas plotas, kurio valdymo teisės pareiškėja neturėjo. Agentūra pabrėžia, kad valstybės turtu negali būti disponuojama taip kaip asmeninės nuosavybės žeme, ką šiuo atveju siekia įrodyti pareiškėja.

25. NMA teigia, kad nėra atlikusi pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėja nurodomą žalą patyrė ne dėl NMA o dėl savo neteisėtų veiksmų, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi nėra sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų NMA veiksmų, pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja neskundė Sprendimo, kuriuo pareiškėjai nustatyta grąžintina suma, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), todėl pareiškėjos skundą atmetė.

28. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra būtina skųsti individualų administracinį aktą, o galima tiesiogiai reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

31. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėja NMA veiksmų neteisėtumą kildina iš to, kad jai Sprendimu buvo nustatyta grąžinti išmokų sumą.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad NMA Sprendimą priėmė nustačiusi, jog pareiškėja neįrodė valdymo teisės į dalies 2016 m. Paraiškoje deklaruotą plotą. NMA nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja per pranešime nurodytą terminą pateikė žemės valdymo teisę įrodančius dokumentus ne dėl visų 2016 m. Paraiškoje deklaruotų plotų, pareiškėjai, vadovaujantis Taisyklių 81 punktu ir Reglamento Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 dalimi, pritaikyta sankcija dėl neteisingo deklaravimo. Atsižvelgiant į tai, kad parama pagal 2016 m. Paraišką Pareiškėjai jau buvo išmokėta, NMA, vadovaudamasi Taisyklių 68.4 punktu, kuriame nustatyta, kad NMA, vadovaudamasi Europos Sąjungos teisės aktų ir kitų dokumentų nuostatomis, už neteisingai deklaruotą plotą susigrąžina pareiškėjams mokėtiną paramą, pagal 2016 m. Paraišką susidarė bendra grąžintina išmokų suma, kurią Pareiškėja privalo grąžinti NMA. NMA paaiškino, kad pareiškėja privalo gražinti NMA minėtą išmokų sumą (Grąžintinų lėšų taisyklių 7.1.1 bei 7.1.3 p., Reglamento Nr. 1306/2013 54 str. 1 d., 56 str. 1 d., 58 str.), o negrąžinus skolos per nurodytą terminą, pradedamos skaičiuoti palūkanos.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 13 dalį valstybinės žemės nuomininkai turi teisę naudoti išnuomotą valstybinės žemės sklypą savo veiklai, nepažeisdami nustatytos pagrindinės žemės naudojimo paskirties, naudojimo būdo, laikydamiesi specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kitų veiklos apribojimų ir nustatytų servitutų, naudoti savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, požeminį ir paviršinį vandenis, naudingąsias iškasenas (išskyrus gintarą, naftą, dujas, kvarcinį smėlį), laikydamiesi įstatymų nustatytų jų eksploatavimo ir apsaugos reikalavimų, disponuoti žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis. Kitas sąlygas, kurios turi būti numatomos valstybinės žemės nuomos sutartyse, nustato Vyriausybė.

35. Pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 18 punktą valstybinės žemės nuomos sutarties projekte nurodoma, kad nuomininkas gali subnuomoti išnuomotą žemės sklypą tik gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą ir tik pagal šioje sutartyje nustatytus reikalavimus ir sąlygas.

36. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K., perleisdamas pareiškėjai naudoti išsinuomotus žemės sklypus, turėjo gauti NŽT sutikimą, kadangi pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas (patikėtinis) yra NŽT, kuriai minėtomis teisėmis priklauso visa Lietuvos Respublikos valstybinė žemė, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams. Toks NŽT sutikimas nebuvo gautas. Todėl NMA, nustačiusi minėtą pažeidimą, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis (žr. šios nutarties 33 p.), pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog teisėtai naudoja minėtus žemės sklypus, ir NMA pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo paskyrė sankciją – išmokos grąžinimą.

37. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo jog Sprendimas, kuriuo pareiškėja įpareigota grąžinti išmoką, yra galiojantis ir nėra apskųstas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neteisėtus atsakovo veiksmus sieja išimtinai su Sprendimu konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti ir todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

38. Vertinant pareiškėjos teiginį, kad ji vadovavosi anksčiau suformuluota teismų praktika, pagal kurią nėra būtina ginčyti individualius teisės aktus dėl sankcijų taikymo, o galima iš valstybės prašyti žalos ir, pirmosios instancijos teismui nevertinant Sprendimo teisėtumo, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai, pažymėtina, kad pareiškėja neįgijo teisėto lūkesčio principo iš jos minėtos teismų praktikos, pagal kurią teisė kreiptis į teismą savaime nereiškia, kad žala gali būti priteisiama nenustačius neteisėtų veiksmų; šie principai taip pat nedraudžia koreguoti teismų praktikos, tai atitinkamai pagrindžiant, ką ir padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 29 sprendimu administracinėje byloje Nr.eA-475-556/2019.

39. Papildomai pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 3 d. ir kt. nutarimai) yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos elementų yra teisių, įgytų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų ir kitų teisės aktų, apsauga. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktika nėra statiška, ji gali, o kai kuriais atvejais ir turi būti vystoma arba keičiama (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju, esant naujesnei teismų praktikai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja vadovavosi.

40. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Vadovaujantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė