2017-08-17 Nr. AB-15286-3-62-3-00399-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2040-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00399-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. M., E. V., V. K., D. B., S. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M., E. V., V. K., D. B., S. J. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams dėl darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai L. M., E. V., V. K., D. B., S. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, parašydami priteisti iš atsakovo Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už darbą naktį, kai jis sutampa su šventine diena, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.

Pareiškėjai nurodė, kad jie dirba Marijampolės pataisos namuose, kuriuose (duomenys neskelbtini) darbas organizuojamas 24 val. trukmės pamainomis pagal iš anksto patvirtintus darbo grafikus. Nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., sudarant darbo grafikus, jiems buvo pavesta dirbti švenčių dienomis, o dalis darbo švenčių dieną buvo priskirtas darbui naktį. Atsakovas darbo užmokestį už naktinio darbo valandas švenčių dienomis pareiškėjams apskaičiavo ir išmokėjo tik kaip už darbą šventinę dieną, neatsižvelgdamas į išdirbtas naktinio darbo valandas. Pareiškėjų nuomone, toks darbo užmokesčio skaičiavimas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu (toliau – ir VTĮ), kuris nustato skirtingas apmokėjimo sąlygas už naktinį darbą ir darbą švenčių dienomis, pareiškėjai teigė, kad tais atvejais, kai šventinę dieną yra pavedama dirbti naktį, turi būti apmokama taikant VTĮ nuostatas, reglamentuojančias tiek apmokėjimą už darbą švenčių ir poilsio dienomis, tiek apmokėjimą už darbą naktį. Pareiškėjai pažymėjo, kad pataisos įstaigų pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 patvirtintas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas), kurio 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareiginė alga, priedai, priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandžių darbą ir budėjimą mokama VTĮ ir Statuto nustatyta tvarka. Apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis reglamentuotas VTĮ 261 straipsnyje, kurio 2 ir 3 dalys nustato darbo apmokėjimo tvarką, esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, mokant didesnį atlygį už tokį darbą.

Pareiškėjų teigimu, pareigūnui dirbant naktį, kai šis darbas sutampa su šventine diena, atsiranda dviejų rūšių nukrypimas nuo įprastinių darbo sąlygų, todėl apskaičiuojant darbo užmokestį turi būti atsižvelgiama tiek į VTĮ 261 straipsnio 2 dalį, tiek ir į šio straipsnio 3 dalies nuostatas. Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009, pareiškėjai nurodė, jog atsakovas už darbą švenčių dienos naktį privalėjo taikyti pusantro karto ir dvigubą pareigūno pareiginės algos su nustatytais priedais užmokesčio dydį.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 suformuotą praktiką, kurioje konstatuota, kad kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbdamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 194 straipsnio nuostatas. DK 194 straipsnyje nustatytos garantijos pagal VTĮ taikomos ir valstybės tarnautojams (VTĮ 261 ir 41 str. 7 d.). Atsakovas pažymėjo, jog Statuto 38 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama VTĮ ir Statuto nustatyta tvarka, todėl pareiškėjams, atsakovo teigimu, taikoma VTĮ nustatyta tvarka.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjai Marijampolės pataisos namuose dirba pagal iš anksto nustatytą darbo grafiką, 24 val. pamainomis, kurios prasideda 8 val. ryte ir baigiasi kitos dienos 8 val. ryte, į jų tarnybą įeina naktinis darbas nuo 22 val. iki 6 val., dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, slenkančiu grafiku, darbas švenčių dienomis ir darbas naktį jiems yra numatomas pagal iš anksto patvirtintą mėnesio darbo grafiką, todėl už tokį darbą jiems yra kompensuojama VTĮ 261 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka.

Atsakovo vertinimu, už darbą švenčių dienomis pareiškėjams mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, o už darbą nakties metu – mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Tais atvejais, kai pareiškėjai dirbo kartu ir švenčių dienomis, ir nakties metu, jiems buvo mokamas darbo užmokestis remiantis VTĮ 261 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006, t. y. buvo mokama tik dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl apmokėjimo pataisos įstaigos pareigūnams už darbą pagal patvirtintą grafiką, esant keliems nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų – pareiškėjams dirbant dalį pamainos naktį šventinėmis dienomis. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Marijampolės pataisos namuose ėjo statutinių pareigūnų (duomenys neskelbtini) pareigas, todėl jų tarnybiniams santykiams taikytinas Statutas ir su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai (Statuto 5 str.). Pagal Statuto 38 straipsnio 2 dalį pareigūnams pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama VTĮ ir Statuto nustatyta tvarka. Statutas neapibrėžia, kas laikoma darbu nakties metu, tačiau pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatas, nustatant, kas yra darbas nakties metu, turi būti vadovaujamasi DK nuostatomis.

Teismas pažymėjo, jog tiek VTĮ 261 straipsnyje, tiek ir DK 193 ir 194 straipsniuose nustatytas papildomas apmokėjimas už darbą, kai nukrypstama nuo normalių darbo sąlygų – už darbą naktį ir už darbą poilsio arba švenčių dieną, t. y. nustatyti skirtingi nukrypimų nuo įprastų darbo sąlygų atvejai (rūšys), tačiau tiksliai nėra reglamentuota, kaip turi būti apmokama, kai dirbama naktį poilsio ir (arba) švenčių dienomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad kitoks, nei nurodė pareiškėjai, ginčo atveju aktualių DK 193 ir 194 straipsnių nuostatų aiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006, kurioje kasacinis teismas, aiškindamas tų pačių DK 193 ir 194 straipsnių taikymą ir pasisakydamas dėl apmokėjimo už darbą naktį poilsio ir švenčių dienomis, konstatavo, jog DK 194 straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kasacinio teismo nuomone, tais atvejais, kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal DK 194 straipsnio nuostatas, o DK 193 straipsnis netaikytinas.

Vertindamas prieštaringą specializuoto ir bendrosios kompetencijos teismų praktiką dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų – DK 193 ir 194 straipsnių – aiškinimo bei taikymo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nors pareiškėjų minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009 yra naujesnė, tačiau ji nėra aprobuota ir nepaskelbta biuletenyje „Administracinių teismų praktika“.

Teismas, pasisakydamas dėl skirtingo teisės aiškinimo analogiškose bylose, taip pat pažymėjo, jog vieningos bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimo funkcija DK taikymo srityje yra suteikta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, todėl nagrinėjamoje byloje teismas nesirėmė pareiškėjų nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009, o vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje suformuotu, aprobuotu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtu (Teismų praktika Nr. 26, p. 125–131) DK 193 ir 194 straipsnių išaiškinimu.

Nustatęs, kad DK 193 ir 194 straipsniuose įtvirtintas darbo apmokėjimas už darbą naktį ir už darbą poilsio arba švenčių dieną yra analogiškas VTĮ 261 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintam apmokėjimui, teismas konstatavo, kad ginčo atveju pareiškėjams už darbą švenčių dienos naktį turi būti mokama tik pagal VTĮ 261 straipsnio 2 dalį, o šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos.

III. Pareiškėjai L. M., E. V., V. K., D. B., S. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog vieningos bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimo funkcija DK taikymo srityje yra suteikta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, nėra teisinga ir pagrįsta, todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra naikintinas.

Pareiškėjai pažymi, kad nors DK nuostatos ir yra analogiškos VTĮ, tačiau jie prašė įpareigoti atsakovą taikyti ne DK 193 ir 194 straipsnius, bet VTĮ 261 straipsnio 2 ir 3 dalis ir išaiškinti, koks santykis tarp VTĮ 261 straipsnio 2 ir 3 dalių. Pareiškėjų nuomone, Kauno apygardos administracinio teismo teiginys, kad nagrinėjamo ginčo atveju turi būti atsižvelgiama ir vertinama tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant DK 193 ir 194 straipsnius, yra klaidingas, nes darbo užmokestis ir darbo laiko apskaita jiems reglamentuojama Statutu ir VTĮ. Kadangi šis ginčas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl šiuo atveju, pareiškėjų teigimu, reiktų vadovautis ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, bet specializuoto teismo formuojama praktika dėl teisės aktų nuostatų taikymo statutiniams valstybės tarnautojams.

Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, teigia, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Atsižvelgę į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl apmokėjimo už darbą naktį, kai jis sutampa su darbu švenčių dieną, bei įvertinę Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, pareiškėjai teigia, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. (tokia data nurodyta apeliaciniame skunde) jiems nebuvo tinkamai ir laikantis VTĮ 261 straipsnio nuostatų apskaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normas.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų L. M., E. V., V. K., D. B., S. J., einančių Marijampolės pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas ir dirbančių pagal iš anksto patvirtintus grafikus pamainomis, skundo reikalavimai priteisti iš atsakovo Marijampolės pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už darbą naktį, kai jis sutampa su šventine diena, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjams nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. dirbant švenčių dienomis naktį darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose darbas buvo apskaitomas ir už šį darbą apmokama tik kaip už darbą švenčių dienomis, neatsižvelgiant į tai, jog buvo dirbama naktį. Pareiškėjų teigimu, jiems turėjo būti apmokėta taikant pusantro karto ir dvigubą darbuotojo darbo valandos (mėnesinės algos) užmokesčio dydžius. Pareiškėjai tokią poziciją skunde iš esmės grindė tik tuo, kad jie turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009, kurioje buvo išaiškintas DK 193 ir 194 straipsnių nuostatų taikymas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Statuto 38 straipsnio 2 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 pateiktus išaiškinimus dėl DK 193 ir 194 straipsnių taikymo, padarė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimai dėl skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindo) netenkintini, nes atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjams apskaičiavo ir mokėjo darbo užmokestį kaip už darbą švenčių dieną, vadovaudamasis tik Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojama minėta pirmosios instancijos teismo išvada ir teigiama, kad skundo reikalavimai turėjo būti patenkinti, nes pareiškėjai turėjo teisę gauti dvigubą apmokėjimą už darbą švenčių dienomis ir pusantro karto didesnį apmokėjimą už darbą naktį, kai dirbo švenčių dienomis naktį, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją (inter alia (be kita ko) jos 48 straipsnį) negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui (nagrinėjamu atveju – pareigūnui), kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir inter alia (be kita ko) konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Pareiškėjų ir atsakovo tarnybos teisinius santykius, susijusius su apmokėjimu už pareiškėjų atliktą darbą, reglamentuoja Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, kurio 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnams pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir šio Statuto nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju būtent Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnis (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija, įsigaliojusi 2009 m. sausio 1 d.) reglamentuoja apmokėjimą valstybės tarnautojui (pareigūnui) už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Taigi sprendžiant klausimą dėl apmokėjimo už darbą švenčių dienomis naktį pareiškėjams turi būti vadovaujamasi būtent šiuo straipsniu, o ne DK 193 ir 194 straipsniais, kurie nereglamentuoja valstybės tarnautojų, iš jų ir statutinių valstybės tarnautojų, apmokėjimo už darbą švenčių dienomis bei darbą naktį.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 161 23, 26, 37 ir 41 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 261 ir 431 straipsniais įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad „pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai“, o Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja apmokėjimo už darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą ir budėjimą (ypač aktualaus statutiniams valstybės tarnautojams) dydžių, todėl tai taip pat sudaro sąlygas pažeisti teisingo apmokėjimo už darbą principą. Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnyje ir buvo įtvirtintos garantijos, leidžiančios valstybės tarnautojams (pareigūnams) teisingai apmokėti už jų atliktą darbą, kai yra nukrypstama nuo įprastinių darbo sąlygų.

Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nagrinėjamas klausimas taip pat yra susijęs ir su darbuotojų teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas (Konstitucijos 48 str. 1 d.), teisę į poilsį ir laisvalaikį (Konstitucijos 49 str.). Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad darbdavys užtikrina DK ir kitų norminių teisės aktų nustatytą darbuotojų darbo ir poilsio laiką, organizuoja darbuotojų dirbto darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą. DK 157 straipsnio 5 punktas nustato, kad viena iš poilsio rūšių yra ir švenčių dienos. Pažymėtina, kad DK 162 straipsnyje, kuriame nurodomos konkrečios švenčių dienos, kuriomis nedirbama, yra įtvirtinta, jog skirti dirbti švenčių dienomis draudžiama, išskyrus tokius darbus, kurių sustabdyti negalima dėl techninių gamybos sąlygų, darbus, būtinus gyventojams aptarnauti, ir kt. (DK 162 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje atsižvelgiant į pareiškėjų vykdomų pareigų specifiką pareiškėjai pagal iš anksto patvirtintus grafikus dirba ir naktį. DK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos valandos. Naktiniu darbu laikomas darbas, jeigu trys darbo valandos tenka nakčiai, naktinis darbo laikas sutrumpinamas viena valanda (DK 154 str. 2 d.). Pareiškėjai dirba naktį ir švenčių dienomis, nurodytomis DK 162 straipsnio 1 dalyje, tačiau teisės aktuose nėra nustatytas specialus apmokėjimas už tokio pobūdžio darbą.

Įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 2 dalyje nustatė, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, o šio straipsnio 3 dalyje nustatė, jog už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Šios įstatymo nuostatos neįtvirtina taisyklės, kad valstybės tarnautojams (pareigūnams) turi būti mokama tris su puse karto daugiau dėl to, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) dirba naktį tą pamainą, kuri pagal DK 162 straipsnio 1 dalį yra priskirtina prie švenčių dienų, t. y. kai nakties darbas patenka į įstatymo nustatytą švenčių dieną.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai dirbo švenčių dienomis, tai šiuo atveju pareiškėjams turėjo būti apmokama už darbą Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio). Kadangi atsakovas pareiškėjams mokėjo atlyginimą, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalyje nustatytas apmokėjimo dydis už nakties darbą yra siejamas su valstybės tarnautojo pareigine alga su jam nustatytais priedais, t. y. mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Šiuo atveju pareiškėjams jų atliktas darbas naktį jau yra apmokėtas dvigubai, t. y. pareiškėjų darbas naktį švenčių dienomis yra prilygintas darbui švenčių dienomis, todėl nėra pagrindo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalyje nustatytos apmokėjimo tvarkos.

Pareiškėjai, apeliaciniame skunde teigdami, kad jiems neapmokant papildomai dar ir už nakties darbą, t. y. nemokant tris su puse karto didesnio atlyginimo, yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, aiškinant asmenų teisę į teisingą apmokėjimą (apeliaciniame skunde nurodomos citatos iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimų), nepateikia jokių teisinių argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjams mokant dvigubą atlyginimą už darbą naktį švenčių dienomis buvo neteisingai apmokėta už jų atliktą darbą. Šie pareiškėjų argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti pareiškėjų reikalavimus, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009 pateiktais išaiškinimais dėl DK 193 ir 194 straipsnių taikymo, nes specializuotas teismas suformavo praktiką dėl teisės aktų nuostatų taikymo statutiniams valstybės tarnautojams. Atsakant į šiuos argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009 buvo nagrinėjamas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundas atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai ir šioje byloje buvo taikytos DK 193 ir 194 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą už darbą darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis.

Kaip jau aptarta ankščiau, nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą tarp pareiškėjų, kurie yra statutiniai valstybės tarnautojai (pareigūnai), ir jų darbdavio Marijampolės pataisos namų yra taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio nuostatos. Nors DK 193 ir 194 straipsnių nuostatos yra panašios į Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintas nuostatas, tačiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis nėra precedentas šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai byloje nėra nurodę jokių pavyzdžių, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio ar panašaus pobūdžio ginčus, kilusius tarp statutinių valstybės tarnautojų (pareigūnų), dirbančių pagal iš anksto patvirtintą grafiką, ir institucijų, taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009 pateiktus išaiškinimus dėl DK 193 ir 194 straipsnių taikymo.

Pagal ABTĮ 15 straipsnį (ABTĮ 13 str. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija)) vienodos administracinių teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesniosios instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesniosios instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją ir įstatymus teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimuose, 2004 m. vasario 13 d. sprendime, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai (lot. auctoritate rationis); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga.

Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju, t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai, turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; kt.

Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės bylos aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Taigi pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtose bylose pateikto teisės aiškinimo taisyklių taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinį santykio kvalifikavimą ir atitinkamos teisės normos taikymą.

Kadangi šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdis, faktinės aplinkybės ir taikomos teisės normos yra skirtingos, todėl pareiškėjų nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009 nelaikytina teismo precedentu nagrinėjamoje byloje, o pareiškėjų teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis tik šia nutartimi, nepripažintinas pagrįstu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjų reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą faktų ir teisės taikymo aspektais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, o apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. M., E. V., V. K., D. B., S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė