2021-01-20 Nr. AB-1339-3-61-3-00163-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-76-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00163-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. S-169(7-49/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2018 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1A-35 (toliau – ir MD sprendimas, ginčijamas sprendimas); 3) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 7PM1900500 (toliau – ir Kauno TM sprendimas); 4) netenkinus prieš tai paminėtų reikalavimų, panaikinti ginčijamų sprendimų dalis, kad pareiškėjas galėtų sumokėti tik ketvirtadalį (2 602,52 Eur) solidariai apskaičiuotų mokesčių, atskaitant priskaičiuotus delspinigius, t. y. 2 211 Eur akcizo ir 631 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-190/2016 pareiškėjas kartu su kitais trimis asmenimis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, kad neteisėtai disponavo 4 820 vnt. pakelių cigarečių, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio ženklais (banderolėmis). Šio nuosprendžio pagrindu Kauno TM 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėją ir kitus tris nuteistus asmenis pripažino solidariais skolininkais muitinei. Kauno TM 2017 m. lapkričio 21 d. pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad per 10 dienų nuo muitinės pranešimo įteikimo jam dienos, jis privalo įvykdyti mokestinę prievolę.

2.2. Kauno TM, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, apskaičiavo mokestinę prievolę: 964 Eur muito, 7 348 Eur akcizo, 2 097 Eur PVM, taip pat 2 211 Eur akcizo bei 631 Eur PVM delspinigių. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno TM sprendimu, 2018 m. sausio 4 d. pateikė skundą Muitinės departamentui, tačiau jis 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti arba pakeisti Kauno TM ir MD sprendimus. Komisija 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu patvirtino MD sprendimą ir atsisakė atleisti pareiškėją nuo 2 211 Eur akcizo ir 631 Eur PVM delspinigių.

2.3. Asmenį laikyti skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį galima tik tada, jeigu yra dvi kartu egzistuojančios sąlygos: 1) asmuo turi dalyvauti neteisėtai įvežant prekes ir žinoti apie tai; 2) yra pagrindas manyti, kad asmuo turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas. Teismo nuosprendyje, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas, nėra duomenų apie tai, kad jis ar kiti asmenys dalyvavo neteisėtai įvežant prekes, jie taip pat nėra nuteisti už kontrabandą pagal BK 199 straipsnį. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį skolininkais pripažįstami tik tie asmenys, kurie nuteisti kartu pagal BK 199 straipsnį ir 1992 straipsnio 1 dalį.

2.4. Muitinės departamentas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jokio susidomėjimo bylos eiga neišreiškė. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme Kauno TM civilinio ieškinio taip pat nepareiškė, nors jai buvo žinoma apie akcizais apmokestinamų prekių sulaikymą. Jau tuo metu teritorinei muitinei buvo žinomi sulaikyti asmenys, mokėtina importo muito suma, todėl muitinės pareigūnai turėjo apskaičiuoti skolą iš karto, kai tik gavo reikiamą informaciją. Teritorinė muitinė turėjo pranešti pareiškėjui apie susidariusią skolą, tačiau to nepadarė. Todėl teritorinė muitinė neturėtų reikalauti, kad būtų mokami delspinigiai arba jų sumą turėtų sumažinti.

2.5. Nuosprendyje nenurodyta, kad valstybei buvo padaryta konkreti žala ir jos išieškojimas turi būti vykdomas solidariai iš visų nuteistųjų šioje baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad bausmė už padarytas veikas buvo individualizuota kiekvienam nuteistajam atskirai, manė, kad teritorinė muitinė negali pripažinti visų nuteistųjų solidariais skolininkais. Be to, toks sprendimas, pasikeitus teisiniam reguliavimui, gali būti pakeistas, sutikus vienam iš skolininkų sumokėti tik dalį solidariai apskaičiuotos sumos.

2.6. Pareiškėjas nesutinka su MD sprendime išdėstytais argumentais, kad jo skunde nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartis šiuo atveju neturi prejudicinės galios, nes tiek šioje nutartyje, tiek ir nuosprendyje neteisėta veika buvo kvalifikuota ne kaip veikimas bendrininkų grupėje, o kaip padėjimas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį. Remdamasis minėta nutartimi pareiškėjas teigė, kad prie solidarių skolininkų negalima priskirti asmenų, nuteistų už tai, jog jie padėjo nusikaltimo organizatoriams ar vykdytojams neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis. Todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai turėti būti panaikinti.

2.7. Pareiškėjas nesutiko su Muitinės departamento išvadomis dėl skolos muitinei išnykimo. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 1 dalį muitinės teritorija yra visa Lietuvos Respublikos teritorija. MD sprendime pateiktas pavyzdys, pareiškėjo vertinimu, skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių, todėl jo pagrindu suformuoti argumentai yra nepagrįsti. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, skola muitinei turėjo išnykti, nes importo ar eksporto muitais apmokestinamos prekės buvo konfiskuotos.

2.8. Ginčijamų sprendimų argumentai, kad juose nėra sprendžiamas valstybei padarytos žalos atlyginimo klausimas, yra nepagrįsti. Pareiškėjo nuomone, tokios sprendimuose padarytos išvados neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Pareiškėjui taip pat nėra aišku, kodėl kartu su akcizų mokesčiais skaičiuojamas PVM, nors nė vienas iš nuteistųjų nėra PVM mokėtojas.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė šias aplinkybes:

3.1. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas, pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skolininkais laikomi: 1) asmenys, neteisėtai įvežę prekes; 2) bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; 3) asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinus bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažintas privalančiu mokėti importo skolą muitinei minėtos nuostatos pagrindu. Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nustatytų faktų matyti, kad pareiškėjas žinojo apie kontrabandinių cigarečių gabenimą ir prie to prisidėjo. Atsakovui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjas, būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas, turėjo suprasti ir suprato savo kaltę, todėl pareiškėjas laikomas skolininku kaip asmuo, dalyvavęs neteisėtai įvežant prekes ir žinojęs arba turėjęs žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis tik padėjo įvykdyti nusikalstamą veiką, buvo svarbios sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, tačiau neturi jokios įtakos sprendžiant pareiškėjo pripažinimo skolininku muitinei klausimą.

3.2. Muitinės departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad mokesčių įstatymuose nurodyti skolos atsiradimo pagrindai neapima kontrabandos ir kitų nusikalimų ar administracinių nusižengimų atvejų. Skola muitinei atsirado dėl pareiškėjo ir kitų asmenų padarytos veikos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme. Pareiškėjas nenurodė mokesčių įstatymo nuostatų, kurios įpareigotų muitinę teikti civilinį ieškinį, o ne sprendimu įregistruoti skolą, taip pat nenurodė įstatyminės normos, kuri įpareigotų muitinę teikti informaciją apie būsimą skolą. Komisija sprendime konstatavo, kad muitinė pagrįstai apskaičiavo delspinigius, todėl abejoti jų apskaičiavimo teisingumu nėra pagrindo.

3.3. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl solidarios atsakomybės ir reikalavimo panaikinti sprendimų dalis, kad pareiškėjas galėtų sumokėti tik ketvirtadalį skolos iš solidariai apskaičiuotų mokesčių, atskaitant apskaičiuotus delspinigius. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį ir suformuotą teismų praktiką, kai už skolą muitinei yra atsakingi keli asmenys, jie už ją atsako solidariai, o atsakomybė neindividualizuojama. Bendrijos muitinės kodekso normos yra specialiosios CK nuostatų atžvilgiu.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kauno TM pažymėjo:

4.1. Muitinės departamentas pagrįstai 2018 m. vasario 6 d. sprendime nurodė, kad iš teismo nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas žinojo apie kontrabandinių cigarečių gabenimą ir prie to prisidėjo, tačiau cigarečių neįgijo ir jų negavo (nelaikė), todėl pareiškėjas pagrįstai laikytinas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką. Atsakovas taip pat pagrįstai savo sprendime nurodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-233/2014 neturi prejudicinės galios, nes šiuo atveju nėra sprendžiamas valstybei padarytos žalos klausimas. Be to, minėtoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės ir asmenų elgesys nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių ir pareiškėjo elgesio.

4.2. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje numatyta, jog jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Analogija yra taikoma ir pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalį mokamiems akcizams. Komisija pagrįstai savo sprendime nurodė, kad pareiškėjas kartu su kitais byloje minimais asmenimis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme buvo pripažinti solidariais skolininkais muitinei, jų atsakomybė neindividualizuojama ir laikoma solidaria; nepriklausomai nuo pareiškėjo nusikalstamos veikos apimties, jis pagrįstai pripažintas solidariu skolininku.

4.3. Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl delspinigių apskaičiavimo ir atleidimo nuo jų mokėjimo plačiau nepasisakė, atsiliepime nurodydamas, kad pritaria Komisijos sprendime išdėstytai pozicijai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo argumentai dėl to, jog jis nedalyvavo neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes ir kad jis nėra nuteistas pagal BK 199 straipsnį, yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso prasme. Teismas išaiškino, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte reglamentuota, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje Nr. C-459/07, neteisėtu įvežimu pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį suprantama situacija, kai prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorinę sieną sausuma, yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, esančios Bendrijos muitų teritorijoje, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą ir nepateiktos muitinei, nes už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę prekes, bei bet kurie asmenys, kurie dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas ir bet kurie asmenys, kurie įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo (turėjo žinoti), kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Teismo vertinimu, iš to seka, kad priešingai negu teigė pareiškėjas, minėtu teisiniu reguliavimu nereikalaujama, jog asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme.

Iš šių Bendrijos muitinės kodekso nuostatų analizės akivaizdu, kas yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. plačiau apibrėžiama skolininko samprata). Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos sprendžiant jo pripažinimo skolininku remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, nustatęs, kad pareiškėjas, būdamas susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje, perdavė informaciją apie galimą vykimo laiką ir Širvių pasienio kontrolės punkte neatliko automobilio pasienio tikrinimo, tokiu būdu neteisėtai gabeno į Lietuvos Respublikos teritoriją akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes).

Ta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo nuteistas ne kaip nusikalstamos veikos vykdytojas ar organizatorius, o kaip padėjėjas, nereiškia, jog jis nėra laikomas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį. Teismas įvertino, kad pareiškėjas atitinka visas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, todėl padarė išvadą, jog buvo pagrindas pripažinti pareiškėją skolininku muitinei.

7. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su PVM mokėjimu, pažymėjo, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (PVMĮ 2 str. 10 d.). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžtą muitinės skolininko sąvoką, asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 10 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasmėmis. Šiuo atveju pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei, todėl jis taip pat pripažintinas importuotoju pagal PVMĮ. Atitinkamai, vadovaujantis PVMĮ 94 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiga sumokėti importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui buvo nustatyta pagrįstai.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad muitinė nepagrįstai pripažino jį su kitais asmenimis solidariais skolininkais muitinei; taip pat kad pareiškėjas sutiktų sumokėti dalį skolos, jei jo mokestinė prievolė būtų individualizuota, rėmėsi CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso nurodytais atvejais.

Ginčo teisiniams santykiams aktualūs specialieji mokesčių įstatymai – Bendrijos muitinės kodeksas, PVMĮ, Akcizų įstatymas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ). Šiuo atveju mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo mokestinė prievolė yra solidari su kitais asmenimis, todėl jis pagrįstai vadovavosi prieš tai išvardytų teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo skunde nurodytos baudžiamosios ir civilinės teisės normos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Dar daugiau, Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje numatyta, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už šią skolą.

Analogiškos pozicijos laikomasi ir ESTT formuojamoje praktikoje (žr., pvz., ESTT 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. C-414/02). Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad pareiškėjas, nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau veikdamas bendrininkų grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį ir tuo prisidėjo prie neteisėto prekių įvežimo į bendrijos teritoriją bei, būdamas sąmoningas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, jog dalyvauja ir padeda neteisėtai į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių vertė viršijo 250 MGL, padarė išvadą, kad šiuo atveju buvo pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjo mokestinė prievolė yra solidari su kitais nuteistais asmenimis, nepriklausomai nuo to, koks buvo nusikalstamą veiką padariusių ir bendrininkų grupėje veikusių asmenų vaidmuo.

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pasikeitusiu teisiniu reguliavimu ir skolos muitinei išnykimu, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Vadovaujantis šiuo principu, teisės aktų galiojimas atgal yra draudžiamas. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) nuostatos, nustatančios skolos atsiradimą ir išnykimą, kuriomis vadovaujasi pareiškėjas, yra materialinio pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik situacijoms, kurios susidarė įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui.

Teismas taip pat vadovavosi LVAT 2019 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019, kurioje pateiktas išaiškinimas dėl skolos muitinei išnykimo pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatas. Aptariamoje LVAT nutartyje buvo nustatyta, kad veiksmai, nulėmę skolos atsiradimą, buvo padaryti 2015 m. lapkričio 19 d., Sąjungos muitinės kodeksas įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d., cigaretės konfiskuotos Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. nuosprendžiu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, LVAT nurodė, kad skolos atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą.

Ginčui aktualioje Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip, ir nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo ar eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A‑143‑2619/2011 pažymėjo, kad aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, minėtai prievolei jokios reikšmės neturi. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, kurioje numatyta, jog skola muitinei išnyksta importo arba eksporto muitu apmokestinamas prekes konfiskavus arba sulaikius ir tuo pat metu arba vėliau jas konfiskavus, yra materiali, o ne procesinė, todėl galioja tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos (nuo 2016 m. gegužės 1 d.).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nusikalstamoje veikoje dalyvavo 2015 m. vasario 22 d., padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos ginčo laikotarpiu netaikytinos, todėl Kauno TM, Muitinės departamentas ir Komisija pagrįstai pareiškėją pripažino skolininku muitinei pagal nusikalstamų veiksmų metu galiojusias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas bei skolos išnykimui atsisakė taikyti Sąjungos muitinės kodekso nuostatas. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymu, atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad reikalavimas sumokėti akcizo ir PVM delspinigius yra neteisėtas, nes Kauno TM, žinodama apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą, turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, tačiau to nepadarė, taip pat nesuteikė jokios informacijos apie būsimus įsiskolinimus ir delspinigius, rėmėsi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį.

Delspinigių paskirtis – užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.). Įstatymų leidėjas nenumato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių skaičiavimo, išskyrus MAĮ 96 straipsnio 2 dalyje išvardintus atvejus, tačiau pareiškėjas nepatenka į MAĮ 96 straipsnio 2 dalyje reguliuojamą sritį. Už ką skaičiuojami delspinigiai, su kokiu momentu siejama delspinigių skaičiavimo pradžia, kada pasibaigia delspinigių skaičiavimo terminas, yra apibrėžta MAĮ 96–98 straipsniuose. Šiuose straipsniuose išdėstytų taisyklių pagrindu teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje galima išskirti tokius delspinigių skaičiavimo laikotarpius.

Pirma, už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Antra, nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 str. 2 d.) ir tęsiasi iki priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo atsiradimo dienos.

Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgiant į MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.

Taigi, 180 dienų delspinigių išieškojimo laikotarpis prasideda tik tada, kai įgyja teisinę galią sprendimas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo ir nėra taikomas už ankstesnius laikotarpius iki pastarojo laikotarpio.

11. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas turėjo prievolę mokėti akcizą ir PVM, tačiau laiku šios prievolės nevykdė, todėl vadovaudamasis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis apskaičiavo akcizo ir PVM delspinigius. Teismas įvertino, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui akcizo ir PVM delspinigius, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi MAĮ 96–98 straipsniais, todėl naikinti ginčijamų sprendimų dalis dėl priskaičiuotų delspinigių pagrindo nėra.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

13.1. Pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė, kad jis buvo nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, ir nepaminėjo BK 24 straipsnio 6 dalies (kad jis veikė kaip padėjėjas), kas yra labai svarbu individualizuojant bausmę, o taip pat sprendžiant dėl skolos muitinei atsiradimo pagrindo egzistavimo. Teismas skundžiamame sprendime rėmėsi teismų praktika, kurioje yra kalbama apie nusikaltimų organizatorius ir vykdytojus, todėl ji netaikytina šioje byloje. Taip pat nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-233/2014. Pareiškėjo padaryti neteisėti veiksmai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su valstybei dėl nesumokėtų mokesčių padaryta žala.

13.2. Pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalys. Nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Sąjungos muitinės kodeksas, kuris ir turėtų būti taikomas šiuo atveju, nes juo yra lengvinama pareiškėjo padėtis – atsižvelgiant į tai, kad akcizais apmokestinamos prekės yra konfiskuotos ir sunaikintos, skola muitinei turi būti laikoma išnykusia. ESTT 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. C-160/10 irgi yra pripažinęs tam tikrų teisės aktų nuostatų grįžtamąją galią. Be to, teismo nuosprendis buvo priimtas jau įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui, taip pat šiame nuosprendyje nėra nurodyta, kad pareiškėjas yra nuteistas už kontrabandą ar už kitokį neteisėtą prekių įvežimą. Teismo nuosprendyje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar kiti nuteistieji būtų dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ar kad pareiškėjas žinojo, kad prekės įvežtos neteisėtai. Todėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindai negali būti taikomi pripažįstant pareiškėją skolininku.

13.3. Pareiškėjas kartoja savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus apie tai, kad muitinė nedalyvavo baudžiamajame procese, nors turėjo dalyvauti bei reikšti civilinį ieškinį, todėl pareiškėjas tikėjosi, kad jam jokios pretenzijos nebus reiškiamos ir vėliau; jo solidarios prievolės ir atleidimo nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis nepagrįstai buvo pripažintas importuotoju (kas lemia pareigą mokėti importo PVM ir akcizą), nors jis nieko neimportavo, o tik neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Skola muitinei negalėjo būti nustatyta atgaline data, t. y. nuo prekių sulaikymo dienos (2015 m. vasario 22 d.); nors pareiškėjas savo skunduose prašė muitinę nurodyti, kada skola užregistruota, tačiau tai ginčijamuose sprendimuose nenurodyta. Muitinė nepateikė duomenų apie tai, ar kiti solidarieji skolininkai yra įvykdę savo prievoles.

14. Atsakovas atsiliepime, kartodamas atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM, kartodama atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno TM 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 7PM1900500, kuris patvirtintas Muitinės departamento 2018 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 1A‑35 ir Komisijos 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. S-169(7-49/2018), pareiškėjui paskaičiuotos importo mokesčių skolos muitinei neteisėtu būdu įvežus į Bendrijos muitų teritoriją prekes ir vėliau jas konfiskavus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.

17. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-190/2016 pareiškėjas su kitais trimis asmenimis, be kita ko, buvo pripažinti kaltais, padarę nusikalstamą veiką, nes 2015 m. vasario 22 d., iš anksto susitarę ir veikdami grupėje, neteisėtai gabeno į Lietuvos Respublikos gilumą akcizais apmokestinamas prekes – 4 820 vnt. pakelių cigarečių, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio ženklais (banderolėmis). Remiantis paminėtu nuosprendžiu, ginčijamais sprendimais pareiškėjas ir kiti trys šiuo nuosprendžiu nuteisti asmenys pripažinti solidariais skolininkais muitinei pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką bei jiems apskaičiuota 13 282 Eur mokestinė prievolė.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl ginčijamų sprendimų atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

20. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą tikrinamo sprendimo panaikinimui, ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Sutinkant su pagrindiniais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, jie nebekartojami, tik papildomi, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčijamais sprendimais pagrįstai konstatuota, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui paskaičiavo importo mokesčių skolą muitinei. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir motyvuotai jas įvertino. Vengiant motyvų kartojimo, šioje nutartyje prieš tai paminėtais aspektais plačiau nepasisakoma.

22. Atsakydama į Nutarties 13.1 punkte išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas pareiškėjo paminėtas aplinkybes ir jas įvertino. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl teismo pozicijos, o teisėjų kolegija pakartotinai patikrinusi teismo motyvus, nenustatė teisės taikymo ir (arba) įrodymų vertinimo pažeidimų. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami neperrašant teismo motyvų. Šiuo aspektu papildomai paminėtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos taikymo prasme teisiškai reikšminga yra nustatyti tai, ar yra pagrindas konstatuoti, kad skolininku muitinei pripažintas asmuo (1) dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo apie tai, arba (2) yra pagrindas manyti, kad šis asmuo turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas. Dėl pareiškėjo dalyvavimo neteisėtai įvežant ginčo prekes ir žinojimo apie tai ginčo nėra – tai patvirtina bylos duomenys ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės. Kartu pabrėžtina, kad skirtingai nei teigia pareiškėjas, asmens pripažinimui skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką jokios teisinės reikšmės neturi šio asmens vaidmens, jam dalyvaujant neteisėtai įvežant prekes, kvalifikavimas baudžiamosios teisės prasme.

23. Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu turi būti taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Sąjungos muitinės kodeksas (Nutarties 13.2 p.). Atsakant į tai pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu 2015 m. vasario 22 d. galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, jog skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Šio kodekso 214 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip, ir nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Taigi, skolos muitinei atsiradimo data (2015 m. vasario 22 d.) ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Analogiška nuostata yra numatyta ir šiuo metu galiojančio 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 85 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e) punkto norma, numatanti skolos muitinei išnykimą importo arba eksporto muitu apmokestinamas prekes konfiskavus arba sulaikius ir tuo pat metu arba vėliau jas konfiskavus, yra materiali, o ne procesinė, todėl galioja tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos (2016 m. gegužės 1 d.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo atveju turėjo būti taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Sąjungos muitinės kodeksas, atmetami.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, įskaitant ir paminėtus Nutarties 13.3 punkte, išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime, arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

25. Apibendrinant šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė