2016-02-03 Nr. AB-2583-3-63-3-00226-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-14-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00226-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-261-1191/2012 pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. prašymą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. G. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 4), prašydamas atnaujinti terminą dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelis J. G. iki turto nacionalizacijos buvo 19,77 ha žemės, esančios „(duomenys neskelbtini)“, savininkas. Pareiškėjo tėvas S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. padavė prašymą Plungės rajono „(duomenys neskelbtini)“ agrarinės reformos tarnybai dėl jo tėvo J. G. žemės grąžinimo. Jam ne vieną kartą ir paskutinį kartą pareiškėjui J. G. 2011 m. vasario 9 d. buvo atsakyta, kad duomenų apie J. G. valdytą žemę nėra. Pareiškėjo tėvas S. G., būdamas silpnos sveikatos, netekęs vilties, patikėjęs buvusių agrarinės reformos darbuotojų atsakymais, surasti naujų archyvinių dokumentų nebandė. Nurodė, jog pareiškėjas žinojo, kad jo tėvas ir senelis J. G. turėjo žemės minėtu adresu, todėl pradėjo ieškoti archyvuose dokumentų, patvirtinančių žemės savininkus. 2011 m kovo mėnesį pareiškėjas gavo dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, jog J.G. „(duomenys neskelbtini)“, savininko teisėmis turėjo 19,77 ha žemės. 2011 m. balandžio 26 d. pareiškėjas atsakovui pateikė archyvinius dokumentus bei tėvo mirties ir savo gimimo liudijimus, prašydamas atkurti nuosavybės teises į senelio J. G. turėtą žemę. Pareiškėjo vertinimu, terminas dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę, praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi duomenys apie turėtą pareiškėjo senelio žemę gauti tik neseniai. Be nurodytų dokumentų pradėti nuosavybės teisių į išlikusį turėtą turtą atkūrimą atsakovas nesutiko. Be to, įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) agrarinės reformos tarnybos turėjo kreiptis į archyvus dėl buvusių žemės savininkų sąrašų gavimo, nes be jų jos nebūtų galėjusios vykdyti nuosavybės atkūrimo darbų bei informuoti gyventojus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 55-59) pareiškėjo J. G. prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas analizavo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, nutartys administracinėse bylose Nr. A63-529/2009, Nr. A146-772/2009, Nr. A444-255/2010) suformuotomis taisyklėmis, jog praleisti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą Nr. 402 Plungės rajono „(duomenys neskelbtini)“ apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. G. 13 ha ploto turėtą žemę, buvusią „(duomenys neskelbtini)“ kaime. Prašyme nurodytas pretendentas S. G., kitų pretendentų prašyme nėra įrašyta. S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. „(duomenys neskelbtini)“ apylinkės agrarinės tarnybos pažyma ir 1998 m. lapkričio 25 d. Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma buvo informuotas, jog reikia kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes pats teigė, jog „G.

J. užrašė 12, 00 ha žemės G. A. su sąlyga, kad išmokės dalį, o A. to nepadarė“, tačiau nepateikti tai patvirtinantys įrodymai. 1998 – 2004 metais nebuvo gautas S. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, susijusio su nuosavybės teisių atkūrimu „(duomenys neskelbtini)“ kaime. Pažymėjo, jog Lietuvos archyvų departamentas 1995 m. spalio 3 d. raštu Nr. T-278-G į S. G. 1994 m. balandžio 8 d. prašymą, adresuotą „(duomenys neskelbtini)“ agrarinės reformos tarnybai, nurodė, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J.

G. gimimo ir mirimo metus, įpėdinius, patikslinti tėvo vardą, nurodyti žmonos vardą ir mergautinę pavardę bei giminystės ryšius su B. G.. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo tėvas nuo to laiko nebandė ieškoti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė „(duomenys neskelbtini)“ Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad vien tik nežinojimas apie tam tikras faktines aplinkybes nėra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti.

Nesusidūrimas su nekilnojamojo turto tvarkymo klausimais pats savaime nelaikomas svarbia termino paduoti skundą praleidimo priežastimi, nes negalėdami patys realizuoti savo teisių pareiškėjai turi galimybę pasitelkti atstovą – kvalifikuotą teisininką. Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybinės institucijos neturi teisinės pareigos pareiškėjui teikti tam tikrą informaciją, reikiamą informaciją pareiškėjas galėjo sužinoti pats kreipdamasis į kompetentingas valstybės institucijas. Teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti už įstatymais apibrėžtų klausimų sprendimą laiku bei tinkamai.

Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009).

Teismas nurodė, jog šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos, priešingai, pareiškėjas skunde pripažįsta, kad iš tėvo kalbų jis žinojo, jog jo senelis J. G. turėjo žemės nurodytu adresu, tačiau nepadėjo tėvui rinkti reikiamų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui, pats prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsakovui pateikė 2011 metais. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog pareiškėjas ir jo tėvas, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui.

Informacijos stoka, faktinių aplinkybių nežinojimas, kai pats asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises ir interesus, nesidomi ir neišsiaiškina reikšmingų faktų tėra subjektyvi, nuo paties asmens valios priklausanti priežastis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė rašytinių įrodymų ar teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo senelis J. G. iki turto nacionalizacijos buvo žemės, esančios „(duomenys neskelbtini)“, savininkas. Telšių apskrities „(duomenys neskelbtini)“ valsčiaus „(duomenys neskelbtini)“ kaimo išskirstymo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos kopijoje, patvirtintoje 1939 m. kovo 17 d., žemės savininku nurodytas A.

G., turėjęs 18,32 ha žemės, todėl, kad jis ir yra J. G. įpėdinis, nurodytas 1937 m. spalio 29 d. „kiekvieno savininko valdomos žemės plotų paskelbimo protokole“. Pažymėjo, jog vėlesnis dokumentas pakeičia ir patikslina ankstesnįjį. Pabrėžė, jog, remiantis šiuo dokumentu ir pareiškėjo pateiktais giminystės ryšius patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į A. G. priklausiusį žemės sklypą.

III. Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjui terminą dokumentams pateikti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi (I t., b. l. 88-93) pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo tėvas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku, tačiau praleido terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, jog Lietuvos archyvų departamentas 1995 m. spalio 3 d. raštu Nr. T-278-G į S. G. 1994 m. balandžio 8 d. prašymą, adresuotą „(duomenys neskelbtini)“ agrarinės reformos tarnybai, nurodė, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J.

G. gimimo ir mirimo metus, įpėdinius, patikslinti tėvo vardą, nurodyti žmonos vardą ir mergautinę pavardę bei giminystės ryšius su B. G.. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas nuo to laiko būtų pateikęs nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė „(duomenys neskelbtini)“. Teismas pabrėžė, jog įstatymų leidėjas dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgą (12 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu.

Todėl minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-870/2007 pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo.

Ir, priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl teismas tiek pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą, tiek apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, egzistavusių po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėjo. Nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009).

Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Teismas pažymėjo, jog teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė iki 2011 metų pradžios nežinojęs apie tai, kad pareiškėjo tėvas S. G. nuo 1993 metų siekė atkurti nuosavybės teises, o jo tėvas terminą buvo galimai praleidęs dėl to, kad buvo suklaidintas tuometinio „(duomenys neskelbtini)“ žemėtvarkos skyriaus darbuotojų, kad jam žemė nepriklauso ir jis turi kreiptis į teismą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjo nurodytos terminų praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjo ir jo tėvo subjektyviu situacijos vertinimu bei jų pačių subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis.

Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomas galimas institucijų suklaidinimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjo tėvas nepasinaudojo teisės aktais nustatyta tvarka ginti galimai pažeistą teisę, nors tokią galimybę turėjo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti.

Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys, kurios siejamos su jo paties elgesiu nėra reikšmingos, nes terminą dokumentams pateikti praleido pretendentas į nuosavybės teisų atkūrimą S. G.. Todėl vertintinos tik tos aplinkybės, kurios sukliudė laiku pateikti dokumentus S. G., nes jis mirė jau pasibaigus terminui dokumentams teikti. Kadangi pareiškėjas teismui nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl objektyvių, nuo pretendento į nuosavybės teisų atkūrimą valios nepriklausančių aplinkybių, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus bei pareiškėjo nurodytas termino praleidimo aplinkybes ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjui įstatymų nustatyto termino nuosavybes teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti.

V. Pareiškėjas J. G. prašymu dėl proceso atnaujinimo, pateiktu 2012 m. balandžio 13 d., (I t., b. l. 97) prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (b. l. 102-109) pareiškėjo J. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Proceso administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 neatnaujino.

Pareiškėjas J. G. prašymu dėl proceso atnaujinimo, pateiktu 2015 m. vasario 12 d., (I t., b. l. 112-118) prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi (I t., b. l. 184-191) pareiškėjo J. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Proceso administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 neatnaujino.

VI. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 1 d. (pagal spaudą ant voko) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia, pasak jo, ypač svarbių įrodymų atsiradimu. Nurodo, kad 1986 m. jo tėvo S. G. sodyboje „(duomenys neskelbtini)“, kilo gaisras, sudegė gyvenamasis namas. Namo atstatymas truko apie 10 metų. 1994 m. galutinai pablogėjo tėvo sveikata, prireikė klausos aparato, 1995 m. mirė pareiškėjo mama bei S. G. žmona, tėvo sveikata dar labiau pablogėjo. Mano, kad šios nelaimės ir sveikatos sutrikimai yra pakankamai svarbūs įrodymai, kad tėvas iki 1998 m. nesugebėjo baigti atsiimti žemę. Pareiškėjas nurodo, kad nesusitaikęs su žemės praradimu, jis 2011 metais pradėjo teismų maratoną, 2014 m. su prašymu kreipėsi į Registrų centrą ir teisingumo ministrą, 2015 m. sausio 19 d. gavo Telšių apskrities viršininko įsakymus ir sprendimus, sužinojo apie savo teisės pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, t. y. naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėjas esminėmis aplinkybėmis nurodo 1986 m. tėvo S. G. sodyboje kilusį gaisrą, jo sveikatos problemas. Prašyme pažymi, kad įsigilinęs į bylų istorijas suprato, kokie įrodymai reikalingi teismams, kad būtų atnaujintas terminas dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę. Taigi, vertinant pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, jų pobūdį, pareiškėjo paaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios, jos egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ir buvo žinomos pareiškėjui. Kaip nurodo pats pareiškėjas, jis tik dabar suprato, kad šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos sprendžiant termino atnaujinimo klausimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės negalėjo būti nežinomos pareiškėjui. Pats pareiškėjas prašyme remiasi ne šių aplinkybių sužinojimo momentu, tačiau pateikia subjektyvų tokių aplinkybių nurodymo pagrindą, t. y. savo suvokimą, jog prašyme nurodomos aplinkybės gali turėti įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Taigi pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintų kriterijų, t. y., kad aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės ir, kad apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui.

Naujai paaiškėjusia, esmine aplinkybe nelaikytini ir Telšių apskrities viršininko sprendimai, kuriais 1999-2003 m. kitiems asmenims perduoti nuosavybėn žemės sklypai plote, kuriame nuosavybės teises į žemę natūra siekia atkurti pareiškėjas. Dėl šių Telšių apskrities viršininko sprendimų pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kuri 2015 m. vasario 12 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą (II t., b. l. 5-7). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame nutarime minimi Telšių apskrities viršininko sprendimai nėra susiję su administracinėje byloje Nr. A-261-1191/2012 nagrinėtu pareiškėjo prašymu atnaujinti terminą dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę, jie negalėjo turėti jokios įtakos teismo sprendimui, kadangi nei patvirtino, nei paneigė aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos sprendžiant termino atnaujinimo klausimą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad proceso atnaujinimo institutas yra ne įprastinė, o išimtinė teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, apsauganti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012), todėl proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais.

Nustačius, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių požymių, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-261-1191/2012 šioje teisės normoje nurodytu pagrindu atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-261-1191/2012 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-261-1191/2012 pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. prašymą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė