2019-04-17 Nr. AB-9678-3-61-3-00400-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-571-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00400-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, mokesčių administratorius) 2017 m. sausio 3 d. sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. vasario 26 d. Advokatų tarybos sprendimu Nr. 11 buvo laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, tačiau VMI tęsė privalomų mokėti mokesčių skaičiavimą, susijusį su metinėmis pajamų mokesčio deklaracijomis. Teigė, kad atsakovas 2015 m. pripažino, jog pareiškėjas nevykdo advokato veiklos nuo 2009 m. vasario 29 d., tačiau nepaisydamas to nurodė, kad pareiškėjas yra skolingas valstybės biudžetui. Pažymėjo, kad iki 2009 m. vasario 26 d. pildė ir VMI teikė metines pajamų mokesčio deklaracijas, dėl jų jokių pretenzijų, reikalavimų jas ištaisyti iš atsakovo negavo.

3. Pareiškėjas, 2017 m. balandžio 10 d. patikslindamas skundo pagrindą, nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) darbuotojas VMI pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis advokato profesine veikla užsiima nuo 2002 m. gegužės 17 d. iki dabar. Perdavus klaidingą informaciją, pareiškėjas teigė patyręs neigiamas pasekmes, buvo persekiojamas ikiteisminio tyrimo institucijos. Pabrėžė, kad VMI žinojo apie nusikalstamą VSDFV darbuotojo veiką, tačiau nesiėmė jokių priemonių. Tokį atsakovo neveikimą pareiškėjas vertino kaip tyčinį norą jį pažeminti, neteisėtai praturtėti ir papildyti valstybės biudžetą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šių nurodytų aplinkybių pablogėjo jo sveikata, jis patyrė emocinę depresiją, prarado 55 proc. darbingumo, todėl patirtą neturtinę žalą įvertino 50 000 Eur suma.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pagal VMI viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA- 29 patvirtintas nuolatinių Lietuvos gyventojų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisykles (toliau – ir Taisyklės) pareiškėjas, norėdamas nutraukti vykdytą individualią (šiuo atveju advokato) veiklą, privalėjo užpildyti nustatytos formos prašymą ir pateikti Advokatų tarybos posėdžio protokolo išrašą. Pareiškėjui neatlikus minėtų veiksmų, mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo tikslais jis buvo laikomas vykdančiu individualią veiklą iki tol, kol VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. sausio 13 d. VSDFV raštu Nr. (7.5)3-3239 informavo VMI, jog vadovaujantis Lietuvos advokatūros 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 850 ir prie jo pridėtais dokumentais, pareiškėjas nuo 2009 m. vasario 26 d. yra išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Pažymėjo, kad gavęs minėtą informaciją ir vadovaudamasis Taisyklių 28 punktu pareiškėjo individualią veiklą išregistravo nuo 2009 m. vasario 26 d. ir apie tai informavo pareiškėją 2015 m. sausio 16 d. raštu.

6. Atsakovas paaiškino, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Teigė, kad prie sprendimo buvo pateikta prievolių ataskaita, iš kurios matyti pagal pateiktas deklaracijas mokėtinos sumos. Pažymėjo, kad pareiškėjas už 2008–2009 m. mokestinius laikotarpius metines mokesčio deklaracijas GPM305 ir GPM308 bei mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas FR0572 už 2008 m. balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesius pateikė, tačiau apskaičiuoto pajamų ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčių nesumokėjo, todėl buvo apskaičiuota skola Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui. Kadangi pareiškėjas įsiskolinimo nepadengė, mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo perduotas antstoliui pagal VMI 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25034 išieškoti 444,12 Eur mokestinę nepriemoką iš turto. Nurodė, kad pareiškėjui padengus žemės mokesčio nepriemoką už 2011 m. ir 2012 m., buvo priimtas ginčijamas sprendimas pakeisti VMI 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25034.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigė, kad pareiškėjas neįrodė bei nepateikė duomenų, patvirtinančių VMI neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu buvimo faktą. Teigė, kad pareiškėjas taip pat nenurodė, kokie VMI veiksmai turėjo įtakos neturtinei žalai atsirasti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2002 m. gegužės 17 d. iki 2009 m. vasario 26 d. vykdė individualią veiklą – vertėsi advokato praktika. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 11 pareiškėjas laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. VMI viršininkas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-25034 nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 1533,46 Lt (444,12 Eur) dydžio mokestinę nepriemoką iš turto, o 2017 m. sausio 3 d. ginčijamu sprendimu Nr. (23.31-08)467-407 pakeistas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas, nurodant, kad bendra išieškotina suma yra 428,68 Eur.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į mokesčių administratoriaus pateiktą prievolių ataskaitą, pažymėjo, kad gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokos paskaičiuotos už 2008–2009 m. mokestinius laikotarpius, remiantis pareiškėjo pateiktomis mėnesinių pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijomis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus, kad jam mokesčių administratorius skaičiavo GPM ir PSD įmokas, nors jis advokato veiklos nevykdė nuo 2009 m. vasario 26 d., atmetė kaip nepagrįstus.

11. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas iš praktikuojančių advokatų sąrašo išbrauktas 2009 m. vasario 26 d., padarė išvadą, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 ir 3 dalimis iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir už visą 2009 m. mokestinį laikotarpį pareiškėjas privalėjo pateikti metines pajamų mokesčio deklaracijas GPM308, kaip individualią veiklą vykdantis asmuo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jam GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą pareigą vykdė tik iš dalies – deklaravo mokesčius, tačiau jų į valstybės biudžetą nesumokėjo. Akcentavo, kad pagal pareiškėjo pateiktas pajamų deklaracijas GPM2305 ir GPM308 bei mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas FR0572 mokėtina į valstybės biudžetą prievolių suma sudarė 444,12 Eur (1533,46 Lt), pareiškėjui nesumokėjus mokesčių laiku, mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2013 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-25034.

12. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, sprendė, kad pareiškėjui per įstatymo nustatą terminą nesumokėjus savo paties deklaruotų mokesčių, atsakovas pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką priverstinai ir pasirinko vieną iš MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų – priverstinį išieškojimą iš mokesčio mokėtojo turto. Kadangi pareiškėjas padengė žemės mokesčio įsiskolinimą, ginčijamu 2017 m. sausio 3 d. sprendimu buvo pakeistas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-25034, sumažinant išieškotinos mokestinės prievolės sumą iki 428,68 Eur. Teismas vertino, kad šios aplinkybės įrodo, jog ginčijamas sprendimas yra tęstinis mokesčių administratoriaus veiksmas, o pripažinti jį neteisėtu ar nepagrįstu nėra teisinio pagrindo.

13. Vertindamas pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, 6.250 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu ir 2017 m. sausio 3 d. sprendimu VMI siekė išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto už 2008–2009 m. laikotarpį, t. y. už laikotarpį, kai pareiškėjas vykdė individualią veiklą ir deklaravo iš šios veiklos gautas pajamas, tačiau privalomų už šį laikotarpį mokėti mokesčių į valstybės biudžetą nesumokėjo. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sausio 13 d. rašte Nr. (7.5) 3-3239 „Dėl duomenų sutvarkymo“ pateikta informacija, kad turimais Mokesčių mokėtojų registro duomenimis pareiškėjas advokato veiklą vykdo laikotarpiu nuo 2002 m. gegužės 17 d. iki dabar, turėjo įtakos VMI sprendimų dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto priėmimui. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių veiksmų, sprendimų, kurių pagal kompetenciją privalėjo imtis VMI jo atžvilgiu, tačiau nesiėmė.

15. Nenustatęs bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų valstybės institucijos veiksmų ar neveikimo, teismas sprendė, kad šiuo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. 16. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo kitos apygardos administraciniam teismui.; 2) prie šios bylos prijungti administracines bylas Nr. I-3274-811/2017, Nr. I-2801-171/2017, Nr. I-3404-331/2017; 3) Iš Vilniaus apygardos prokuratūros išreikalauti ir prijungti prie bylos medžiagos ikiteisminio tyrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje surinktą medžiagą vertinti priimant procesinį sprendimą šioje byloje.

17. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad atsakovo priimti sprendimai grindžiami suklastotais dokumentais / deklaracijomis, o jo atžvilgiu nuo 2013 m. vykdomas persekiojimas, siekiant išieškoti skolą valstybei, nors, pareiškėjo manymu, skolos nėra.

18. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, kadangi teisėja E. P., dirbanti Vilniaus apygardos administraciniame teisme, yra suinteresuota pareiškėjui nepalankaus sprendimo priėmimu. Pažymi, kad jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, dėl ko pažeistos jo teisės ir teismo sprendimas negali būti vykdomas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2002 m. gegužės 17 d. iki 2009 m. vasario 26 d. jis nevykdė individualios veiklos, nes advokato veikla vertėsi juridinis asmuo advokato A. B. kontora, kuriai atstovavo pareiškėjas ir kurios komercinė ūkinė veikla yra atskirta nuo pareiškėjo, kaip fizinio asmens, veiklos. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 11 advokatas A. B. laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, o ne išbrauktas fizinis asmuo A. B., kaip nurodoma skundžiamame teismo sprendime. Mano, kad teismas nuslėpė susirašinėjimus su atsakovu nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2013 m. balandžio 10 d., dėl ko netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pažymi, kad pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas privalomus mokėti mokesčius deklaruoja savarankiškai, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokėtinus mokesčius deklaravo atsakovas.

20. Pareiškėjo teigimu, A. B. advokatų kontora iki 2009 m. vasario 26 d. VMI teikė nulines metines pajamų mokesčio deklaracijas, tuo iš esmės pripažindama jai GPMĮ 23 straipsnyje nustatytą pareigą, dėl ko nutraukus individualią veiklą pagal nulines deklaracijas mokėti mokesčių VMI nebereikia, tačiau, nepaisant to, VMI toliau tęsia mokesčių skaičiavimą ir klastoja dokumentus pareiškėjo vardu.

21. Pareiškėjas pažymi, kad jis iki 2013 m. ir vėliau sąžiningai mokėjo mokesčius, todėl valstybei nebuvo skolingas, tačiau atsakovas pareiškėjo vardu suklastojo tiek deklaracijas, tiek mokėjimus ir tik atkaklaus susirašinėjimo būdu pavyko įrodyti atsakovo sprendimų nepagrįstumą, dėl ko yra akivaizdūs pagrindai neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jam padarytą neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su advokato veiklos sustabdymu, pradėtu ikiteisminiu tyrimu.

22. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 7 d. ir 2018 m. sausio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus įrodymus, kuriais grindžia įsiskolinimo dėl advokato veiklos nebuvimą, taip pat įrodymus apie draudiminį darbo stažą.

23. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog jo vardu buvo pateiktos suklastotos metinės pajamų mokesčio deklaracijos, vietoj advokato A. B. kontoros nulinių už 2008–2009 m. metinių pajamų mokesčio deklaracijų. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas iš praktikuojančių advokatų sąrašo išbrauktas 2009 m. vasario 26 d. ir vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis, už visą 2009 m. mokestinį laikotarpį pareiškėjas privalėjo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 kaip individualią veiklą vykdantis asmuo. Akcentuoja, kad pareiškėjas už 2008–2009 m. mokestinius laikotarpius metines pajamų mokesčio deklaracijas GPM305 ir GPM308 bei mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas FR0572 už 2008 m. balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesius pateikė, tačiau apskaičiuoto pajamų ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčių nesumokėjo, todėl pagal pareiškėjo pateiktas ir mokesčių administratoriaus įvertintas metines pajamų deklaracijas GPM305 ir GPM308 bei mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas FR0572 buvo apskaičiuota 428,68 Eur skola valstybės biudžetui.

25. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamu VMI viršininko 2017 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-407 buvo suklastotas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas. Šiame kontekste atsakovas pažymi, kad mokesčių administratorius ginčijamą sprendimą priėmė, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prie Sprendimo pateikiama prievolių ataskaita, kurioje matosi pagal kokias pateiktas deklaracijas, kokios sumos yra mokėtinos.

26. Atsakovo nuomone, byloje nėra nustatyta valstybės valdžios institucijų darbuotojų neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto ir priežastinio ryšio, todėl teismas pagrįstai atmetė jo prašymą priteisti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. sausio 3 d. sprendimo, kuriuo pakeistas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-25034 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra tęstinis mokesčių administratoriaus veiksmas, siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką, kadangi pareiškėjui per MAĮ nustatą terminą nesumokėjus savo paties deklaruotų mokesčių, atsakovas pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies nuostatas įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką priverstinai, pasirenkant vieną iš MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo.

31. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

32. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo motyvus.

33. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, jog teismas savo išvadas grindė atsakovo suklastotais dokumentais / deklaracijomis, bylą išnagrinėjo šališkai, neatsižvelgė į tai, kad jo atžvilgiu nuo 2013 m. vykdomas persekiojimas, siekiant nepagrįstai išieškoti skolą valstybei.

34. MAĮ 33 straipsnio 8 punktas (ginčui aktuali įstatymo redakcija) nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma, priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto, kurį vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Vadovaujantis minėtomis MAĮ nuostatomis ginčijamas sprendimas buvo priimtas vykdant mokesčių administravimo procedūras, t. y. mokesčių administratoriaus veiksmus, atliekamus įgyvendinant jo funkcijas, taip pat vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose (MAĮ 2 straipsnio 16 dalis).

35. MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

36. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017).

37. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių, t. y. nevykdant administracinio sprendimo pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 str. 1 d. 3 p., 105 str. 2 d.). MAĮ 67 straipsnio nuostata dėl būtinumo mokesčių administratoriui pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas sumas buvo įgyvendinta mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl mokesčių skaičiavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013).

38. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nuo 2002 m. gegužės 17 d. iki 2009 m. vasario 26 d. vykdė individualią veiklą – vertėsi advokato praktika (b. 1. 25), todėl pagal GPMĮ 23 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas jis privalėjo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir sumokėti apskaičiuotą pajamų mokestį iki kalendorinių metų einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 11 pareiškėjas laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo (b. 1. 26). Remiantis mokesčių administratoriaus pateikta prievolių ataskaita, GPM ir PSD įmokos pareiškėjui paskaičiuoti už 2008–2009 m. mokestinius laikotarpius, atsižvelgiant į jo pateiktas metines pajamų deklaracijas ir mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (b. 1. 34–46). Kadangi pareiškėjas jam GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą pareigą vykdė tik iš dalies – deklaravo mokesčius, tačiau jų į valstybės biudžetą nesumokėjo, VMI viršininkas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-25034 nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 1 533,46 Lt (444,12 Eur) dydžio mokestinę nepriemoką iš turto, o 2017 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-407 – pakeisti 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nurodant, kad bendra išieškotina suma iš turto yra 428,68 Eur (b. 1. 31–34).

39. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskaičiuota skola valstybės biudžetui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prievolės sumokėti į valstybės biudžetą mokesčius klausimas buvo išspręstas VMI viršininko 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-25034, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo turto 1 533,46 Lt skolą valstybei. Byloje nėra duomenų, kad minėtas sprendimas įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu. Šioje nagrinėjamoje byloje ginčijamu VMI 2017 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-407 pakeistas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nurodant, kad bendra išieškotina suma iš turto yra 428,68 Eur, todėl ginčijamas sprendimas vertintinas kaip tęstinis mokesčių administratoriaus veiksmas.

40. MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

41. Nagrinėjamu atveju mokestinė nepriemoka buvo apskaičiuota remiantis būtent paties pareiškėjo metinėse pajamų deklaracijose ir mėnesinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose nurodytais duomenimis. Šių faktinių duomenų pagrindu buvo priimtas VMI viršininko 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-25034 bei ginčijamas sprendimas. Nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, kadangi pareiškėjas, teikdamas metines pajamų ir mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas bei nurodydamas jose atitinkamas gautas pajamas, pats teisės aktais nustatytais terminais neįvykdė mokestinės prievolės.

42. Nenustačius valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veikų (neveikimo), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

43. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teisėja E. P., dirbanti Vilniaus apygardos administraciniame teisme, yra suinteresuota jam nepalankaus sprendimo priėmimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėja E. P. šios administracinės bylos nenagrinėjo ir jokių sprendimų, susijusių su pareiškėju, nepriėmė. Kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl ABTĮ 44 straipsnyje nustatytų teisėjo nušalinimo pagrindų buvimo, pareiškėjas nenurodo. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

44. Vertindama pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, dėl ko buvo pažeistos jo teisės, pagrįstumą, teisėjų kolegija nustatė, kad teismo šaukimas į 2017 m. gegužės 22 d. teismo posėdį pareiškėjui įteiktas asmeniškai (b. l. 86). Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, tačiau pateikė papildomus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir siekdamas visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti bylą, 2017 m. birželio 7 d. nutartimi atsinaujino bylos nagrinėjimą ir teismo posėdį paskyrė 2017 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 90–167). Teismo šaukimas į 2017 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdį pareiškėjui įteiktas asmeniškai (b. l. 173), tačiau pareiškėjas į posėdį neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 178). Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad apie bylos nagrinėjimą jis nebuvo informuotas, todėl minėti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

45. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

47. Pareiškėjo prašymai prie šios bylos prijungti administracines bylas Nr. I-3274-811/2017, Nr. I-2801-171/2017, Nr. I-3404-331/2017, iš Vilniaus apygardos prokuratūros išreikalauti ir prijungti prie bylos medžiagos ikiteisminio tyrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) netenkintini, kadangi jie nėra susiję su nagrinėjamo ginčo esme.

48. Pareiškėjas pateikė naujus įrodymus, kuriuo prašo pridėti prie bylos: 1) įmokų mokėjimo kvitus, 2) apeliacinio skundo kopiją; 3) VSDFV informaciją apie prognozuojamą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydį.

49. Dėl visų pateiktų įrodymų teisėjų kolegija pažymi, kad jie negali būti priimti ir tiriami apeliacinės instancijos teisme kaip nauji įrodymai, nes neatitinka nė vienos iš ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nurodytų naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui sąlygų. Pabrėžtina, kad pateikti dokumentai nesusiję su nagrinėjamu ginču. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai prie bylos nepridedami ir netiriami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys