2020-10-21 Nr. AB-19664-3-61-3-03519-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. P-67-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03519-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2379-968/2020 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauritus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauritus“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tauritus“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. S-157(7-136/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kurioje buvo patvirtinta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 1A-228 dalis, kuria Bendrovei buvo nurodyta sumokėti 4 853 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) delspinigių; 2) panaikinti Departamento 2018 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 1A-228 (toliau – ir Departamento sprendimas) dalį, kurioje pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 4 853 Eur PVM delspinigių; 3) panaikinti Kauno TM 2017 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 7KM320048M (toliau – ir Ataskaita); 4) netenkinus skundo, atleisti pareiškėją nuo importo PVM delspinigių mokėjimo.

2. UAB „Tauritus“ paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo jam taikyti sankcijas, kadangi Bendrovė neturėjo ir neturi jokių neįvykdytų mokestinių prievolių, taip pat ir neįvykdytos remiantis mokesčio įstatymu atsirandančios pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį bei laiku sumokėti į biudžetą mokestį ar su juo susijusias sumas. Komisijos teiginiai, kuriais pritariama Departamento pozicijai, jog Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 90 straipsnio, 93 straipsnio, 94 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsti. Departamento teiginiai, kad laikotarpiu nuo muitinio įforminimo iki Kauno TM Ataskaitos priėmimo mokėtinas importo PVM nebuvo apskaičiuotas, deklaruotas ir nustatyta tvarka sumokėtas (įtrauktas į apskaitą) ir tai vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 96 straipsnio nuostatomis yra pagrindas skaičiuoti delspinigius, yra nepagrįsti.

3. UAB „Tauritus“ nurodė, kad Bendrovė perskaičiuotos importuotų prekių vertės ir PVM deklaruoja tuo laikotarpiu, kai gaunamos muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitos, kuriose nusprendžiama perskaičiuoti deklaruotų prekių muitinę vertę ir importo PVM. Nagrinėjamu atveju sąskaita faktūra, kuria remiantis galėjo ir turėjo būti tikslinami duomenys, buvo gauta tik 2017 m. birželio 28 d., t. y. jau prasidėjus patikrinimui, todėl Bendrovė dėl objektyvių priežasčių nepateikė ir negalėjo pateikti prašymo patikslinti muitinės deklaracijų duomenis iki mokesčių administratoriaus pavedimo patikrinti asmenį išrašymo dienos. Nepatikslinusi muitinės deklaracijų duomenų, t. y. negavusi teritorinės muitinės ataskaitos (sprendimo) perskaičiuoti muitinės deklaracijų duomenis, taip pat ir importo PVM, Bendrovė neturėjo jokio teisinio pagrindo deklaruoti patikslinto importo PVM. Tik remdamasi Ataskaita, kurioje buvo nuspręsta patikslinti muitinės deklaracijų duomenis, Bendrovė turėjo, galėjo ir deklaravo patikslintą importo PVM, todėl UAB „Tauritus“ nėra jokio teisinio pagrindo taikyti sankcijas, t. y. apskaičiuoti delspinigius. Nei Komisija, nei Departamentas, nei Kauno TM nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad Bendrovei apskaičiuota tariama importo PVM nepriemoka nebuvo arba buvo pavėluotai sumokėta į biudžetą, dėl ko galėtų atsirasti teisėtas pagrindas pareiškėjui skaičiuoti delspinigius. UAB „Tauritus“ neturi ir neturėjo jokių įsiskolinimų mokesčių administratoriui, taip pat ir įsiskolinimo už importo PVM.

4. Bendrovė pažymėjo, kad ji vykdo didmeninę prekybą nefasuotais naftos produktais, kurių kaina priklauso nuo pasaulinių naftos produktų kainų ir Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio kurso svyravimų, todėl naftos produktų įsigijimo metu niekada nėra žinoma (ir negali būti žinoma) galutinė perkamų naftos produktų kaina, o pateikiama tik preliminari sąskaita faktūra bei sutartis, kurioje nurodoma preliminari prekių kaina. Naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartyje yra aptariama, per kokį laikotarpį turi būti užfiksuota galutinė prekių kaina ir tik tuomet yra išrašoma galutinė sąskaita faktūra. Pareiškėjas nuolat stebi ir analizuoja naftos produktų rinkos kainas ir jai įtaką darančius veiksnius, kad užfiksuotų galutinę pirkimo kainą palankiausiu momentu ir užtikrintų vykdomos veiklos pelningumą. Būtent dėl vykdomos veiklos specifikos Bendrovė yra tiesiog priversta nuolat tikslinti muitinės deklaracijų duomenis. Tai ne tik pareiškėjo taikomas veiklos modelis, bet pasaulinė analogišką veiklą vykdančių įmonių veiklos specifika. Pirminių muitinės deklaracijų pateikimo muitinei metu galutinė naftos produktų kaina nėra ir negali būti žinoma (nurodoma tik preliminari prekių kaina). Bendrovė neturi jokių objektyvių galimybių tikslinti muitinei teikiamų deklaracijų anksčiau negu faktiškai gauna iš tiekėjų sąskaitas faktūras bei pasirašytus susitarimus dėl galutinių prekių kainų nustatymo. Pareiškėjas taip pat negali numatyti galutinės prekių kainos ir (ar) daryti įtaką ją lemiančioms sąlygoms ir (ar) aplinkybėms, atitinkamai negali pirminių deklaracijų pateikimo muitinei metu apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą importo PVM, apskaičiuotą nuo galutinės prekių kainos.

5. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos išvada, kad Bendrovė netinkamai įvykdė prievolę teisingai apskaičiuoti importo PVM, kadangi UAB „Tauritus“ tinkamai ir laiku apskaičiavo ir įtraukė į atskaitą importo PVM nuo preliminarių prekių kainų, nurodytų pradinėse muitinės deklaracijose, apskaičiavo ir įtraukė į atskaitą importo PVM nuo galutinių prekių kainų, nurodytų patikslinus muitinės deklaracijų duomenis pagal tikslinančias sąskaitas faktūras. Pareiškėjo nuomone, muitinės deklaracijų duomenų tikslinimas negali būti tapatinamas su klaidingai apskaičiuotų mokesčių taisymu, dėl ko mokesčių mokėtojui galėtų būti apskaičiuojami delspinigiai kaip sankcija. Pareiškėjas nepažeidė prievolės teisingai apskaičiuoti importo PVM, todėl jam nėra pagrindo apskaičiuoti delspinigių. Delspinigių skaičiavimo pradžia negali būti laikoma pirminių muitinės deklaracijų įforminimo muitinėje diena, nes Bendrovei taikomas mokesčių atidėjimas. Bendrovė visais atvejais teikdavo muitinei garantijas, užtikrinančias mokėtinų mokesčių sumokėjimą ir visada turėjo ir turi teisę į mokesčių atidėjimą. UAB „Tauritus“ laiku ir tinkamai sumokėjo visus mokėtinus mokesčius (įtraukė į atskaitą) pagal pirmines muitinės deklaracijas, vėliau patikslinus muitinės deklaracijų duomenis, papildomai apskaičiuoti mokesčiai vėl buvo tinkamai ir laiku įtraukti į atskaitą, todėl skaičiuoti delspinigių nuo pirminių muitinės deklaracijų duomenų ir vėliau patikslintų deklaracijų duomenų nėra jokio teisinio pagrindo.

6. Pareiškėjas prašė jį atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Bendrovė nurodė, kad ji neturi jokių galimybių daryti įtaką iš tiekėjų gaunamų dokumentų terminui, tiekėjų veiksmai visiškai nepriklauso nuo UAB „Tauritus“. Pareiškėjas negali numatyti, kokia bus galutinė naftos produktų kaina, todėl objektyviai negali pirminėse deklaracijose jos nurodyti, atitinkamai negali daryti įtakos ir dėl šių aplinkybių atsiradusiems nuostoliams. Pažymėjo, kad Bendrovė visada laiku teikė ir teikia duomenis, reikalingus muitinės deklaracijų patikslinimui, tinkamai ir laiku įtraukė į atskaitą importo PVM bei sumoka apskaičiuotus mokesčius. Pareiškėjas niekada neturėjo ir neturi jokių įsiskolinimų valstybės biudžetui, taip pat ir importo PVM skolos. Atsižvelgusi į tai, Bendrovė manė, kad ji turėtų būti atleista nuo apskaičiuotų delspinigių ir remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

7. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo UAB „Tauritus“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Departamentas paaiškino, kad Kauno TM patikrinimo metu nustatyta mokėtina importo PVM suma turėjo būti deklaruota bendrojo administracinio dokumento importo rinkinių muitinio įforminimo metu ir, atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruotą mokėjimo būdą – G (mokėjimas atidėtas – PVM sistema), ši importo PVM suma privalėjo būti įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Nustačiusi, kad laikotarpiu nuo muitinio įforminimo iki Kauno TM 2017 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 7KM320048M priėmimo mokėtinas importo PVM nebuvo apskaičiuotas, deklaruotas ir nustatyta tvarka sumokėtas (įtrauktas į atskaitą), vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio nuostatomis, Kauno TM turėjo pagrindą skaičiuoti delspinigius. Atsakovas akcentavo, kad MAĮ nėra įtvirtinta atvejų, kai mokestinės prievolės užtikrinimo būdai gali būti netaikomi (MAĮ 95 straipsnis).

9. Departamentas pažymėjo, kad vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 77 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda muitinės deklaracijos priėmimo metu. Konkretus momentas, kada mokestis turėjo būti sumokėtas, nustatomas vadovaujantis tomis nuostatomis, kurios galiojo skolos muitinei atsiradimo metu. Su šia data sietina ir delspinigių skaičiavimo pradžia, o ne su importo PVM sumos patikslinimo momentu, kaip teigė pareiškėjas.

10. Atsakovas nesutiko ir su Bendrovės prašymu atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių nuostatomis. Departamentas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos Atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių taisyklės, patvirtintos Departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1B-481.

11. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad yra pagrindas jį atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Vertinant, ar yra pagrindas atleisti Bendrovę nuo paskirtos baudos vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, būtina vertinti, ar byloje aktualiais laikotarpiais pareiškėjas turėjo permoką. Tik nustačius, kad mokesčio mokėtojo turima permoka ir mokėtinas importo PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima konstatuoti, jog žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Nagrinėjamu atveju ginčo medžiagoje nepakanka įvertinti muitinės deklaracijų, kurias patikslinus, buvo sumažinta prekių apmokestinamoji vertė, duomenis, kadangi būtina nustatyti, ar UAB „Tauritus“ nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. turėjo mokesčių permoką / nepriemoką Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Tokių duomenų byloje nėra.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Kauno TM atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius nesutikimo su skundu motyvus, kaip ir Departamentas, pabrėždama, kad Bendrovei pagrįstai buvo apskaičiuoti delspinigiai, skaičiuojant juos nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki Ataskaitos surašymo dienos.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tauritus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų 4 853 Eur PVM delspinigių.

16. Teismas pabrėžė, kad byloje ginčo, jog Bendrovė ginčo laikotarpiu iš Singapūro tiekėjo „Europe Investment PTE.limited“ ir Latvijos tiekėjų „TransBaltic OIL“, „InA Group“ bei „L-T OIL“ importavo dyzelinius ir reaktyvinius degalus, nėra. Pareiškėjas pripažįsta, kad muitinio įforminimo metu deklaravo sandorio rūšį – „11“ (galutinis pirkimas / pardavimas), vertės nustatymo metodą – „6“ (turimais duomenimis pagrįsta vertė („fall-back“ metodas) pagal preliminarias sąskaitas. Šioje byloje pareiškėjas neginčijo ir mokėtinų mokesčių dydžių ir jų perskaičiavimo pagal patikslintas sąskaitas. Pareiškėjas nesutiko su jam apskaičiuotais PVM delspinigiais, šios sankcijos dydžiu.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo padarytas mokestinis pažeidimas, dėl kurio jam buvo apskaičiuoti delspinigiai, pasireiškė tuo, jog Bendrovė pagal Departamento sprendime išvardintas muitinės deklaracijas importavusi ir išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu procedūroms deklaravusi prekes (dyzelinius ir reaktyvinius degalus) ir po prekių muitinio įforminimo gavusi iš prekių tiekėjų prekių kainas tikslinančias sąskaitas faktūras, taigi, sužinojusi, kad deklaruota prekių vertė yra tikslintina (mokesčiai muitinės deklaracijose apskaičiuoti neteisingai) iki pavedimo Bendrovę tikrinti išrašymo dienos neatliko muitinės deklaracijų duomenų taisymo ir neperskaičiavo importo PVM, kaip to reikalauja MAĮ 66 straipsnio 1 dalis. Dėl nurodytos priežasties Kauno TM, vadovaudamasi MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, Ataskaita perskaičiavo Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų Departamento sprendime išvardintose muitinės deklaracijose, faktūrinę vertę, muitinę vertę, PVM apmokestinamąją vertę ir importo PVM. Taigi, Bendrovė padarė mokesčius reguliuojančių teisės aktų pažeidimą, todėl jai Kauno TM Ataskaitoje buvo papildomai apskaičiuotas mokėtinas 51 539 Eur importo PVM. Pareiškėjas neginčijo apskaičiuoto importo PVM, tačiau manė, kad delspinigiai patikrinimo metu jam buvo skaičiuoti nepagrįstai.

18. Teismas, pateikdamas argumentus dėl delspinigių, vadovavosi MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X- 1249 redakcija, galiojanti nuo 2007 m. liepos 19 d.), PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad Kauno TM atlikus patikrinimą ir nustačius, jog pareiškėjas netinkamai įvykdė prievolę teisingai apskaičiuoti importo PVM, pagrįstai (nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki Ataskaitos surašymo dienos – 2017 m. rugsėjo 14 d.) apskaičiavo Bendrovei ginčijamą delspinigių sumą. Bendrovė sutiko su Kauno TM pateiktu importo PVM perskaičiavimu, tačiau manė, kad deklaruoti importo PVM pagal patikslintas sąskaitas negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, pareiga apskaičiuoti mokestį tenka mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas taip pat turi ir pareigą mokestį perskaičiuoti, jeigu mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai.

19. Teismas nustatė, kad pavedimas Nr. 7KM32034 atlikti UAB „Tauritus“ patikrinimą buvo išduotas 2017 m. gegužės 26 d. Pavedime Nr. 7KM32034 nurodyta patikrinimo pradžia – 2017 m. gegužės 26 d., pabaiga – 2017 m. liepos 14 d. UAB „Tauritus“ patikrinimas buvo pratęstas du kartus, t. y. nuo 2017 m. liepos 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d. Kauno TM apie patikrinimą Bendrovę informavo 2017 m. gegužės 26 d. pranešimu Nr. (10.20/02)-1B-5333. Bendrovės 2017 m. gegužės 24 d. prašymą taisyti deklaracijų duomenis pagal gautą patikslinančią 2017 m. kovo 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. EIT 067/4-16 Vilniaus teritorinė muitinė (toliau – ir Vilniaus TM) gavo 2017 m. gegužės 29 d. (registracijos Nr. 1V-9002), t. y. po pavedimo išrašymo dienos. Pagal gautas patikslinančias sąskaitas faktūras: 2017 m. sausio 18 d. Nr. EIT 069/2-16 ir 2017 m. sausio 19 d. Nr. EIT 071/4-16, Bendrovė 2017 m. birželio 1 d. prašymus taisyti deklaracijų duomenis Vilniaus TM gavo 2017 m. birželio 6 d. (registracijos Nr. 1V-9623 ir Nr. 1V-9625), taip pat po pavedimo tikrinti išrašymo dienos. Vilniaus TM šiuos prašymus persiuntė Kauno TM. Be to, jau patikrinimo metu Kauno TM buvo pateikti ir Bendrovės 2017 m. liepos 4 d. prašymai: Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, kuriuos Kauno TM gavo 2017 m. liepos 5 d., registracijos Nr. 2B-9696 pagal gautas patikslinančias sąskaitas faktūras: 2017 m. kovo 10 d. Nr. Ina 001/2-17, 2017 m. kovo 10 d. Nr. LTO 001/2-17, 2017 m. vasario 6 d. Nr. TBO 17-0115 ir 2017 m. gegužės 2 d. Nr. TBO 17-0370 taisyti muitinės deklaracijų duomenis. Pagal gautas patikslinančias sąskaitas: 2017 m. kovo 15 d. Nr. EIT 062/8-16 ir 2017 m. kovo 10 d. Nr. EIT 003/7-1, prašymų tikslinti (taisyti) duomenis Bendrovė neteikė. Byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Kaip matyti iš Kauno TM Ataskaitos, patikrinimo metu Bendrovė pripažino, kad sąskaitas faktūras: Nr. EIT 003/7-17, Nr. EIT 067/4-16, Nr. EIT 069/2-16, Nr. EIT 071/4-16, Nr. Ina 001/2-17, Nr. LTO 001/2-17, Nr. TBO 17-0115 ir Nr. TBO 17-0370 iš tiekėjų gavo nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., t. y. iki patikrinimo pradžios. Sąskaita faktūra Nr. EIT 062/8-16 buvo išrašyta 2017 m. kovo 15 d., t. y. daugiau nei prieš du mėnesius iki patikrinimo pradžios.

20. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad Bendrovė, turėdama pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį pagal patikslintas deklaracijas, į muitinę su prašymu taisyti Ataskaitos 1 priede nurodytų deklaracijų duomenis iki pavedimo atlikti patikrinimą išrašymo dienos nesikreipė, o prašymus pateikė tik pradėjus mokestinį patikrinimą. UAB „Tauritus“ jokių įtikinamų paaiškinimų bei įrodymų, pagrindžiančių galimybę jam netaikyti paskirtos sankcijos – delspinigių, nepateikė. Bendrovės pasirinktas verslo modelis ir elgesys neatleidžia jos nuo pareigos teisingai ir laiku deklaruoti mokėtinus mokesčius bei juos mokėti. Šiuo atveju pareiškėjas veikė savo rizika ir turėjo būti ypatingai apdairus bei atsakingas prieš valstybę mokesčių mokėjimo srityje.

21. Teismas pabrėžė, kad delspinigiai Bendrovei buvo apskaičiuoti nuo skolos muitinei atsiradimo datos, t. y. pirminės deklaracijos priėmimo muitinėje datos iki Ataskaitos surašymo dienos, t. y. 2017 m. rugsėjo 14 d. Toks delspinigių skaičiavimas atitinka PVM įstatymo 123 straipsnio, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas.

22. Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas juridinis asmuo gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) bei nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Pareiškėjas prašė jį atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių remdamasis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Teismas nurodė, kad byloje duomenų, patvirtinančių apie susidariusią Bendrovės permoką valstybės biudžetui, nėra. Pareiškėjo skundo argumentas, jog Bendrovė nagrinėjamu atveju nepadarė žalos valstybės biudžetui, nėra pagrįstas. UAB „Tauritus“ laiku valstybės biudžetui nesumokėti mokesčiai susidarė nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. vasario 1 d. Pareiškėjo atstovai teismo posėdyje pripažino, kad deklaracijas tikslino atsižvelgdami į tiekėjų vėliau pateiktas sąskaitas, tai reiškia, kad pirminės deklaracijos pateikimo metu nebuvo atskleista tikroji naftos produktų įsigijimo kaina, o ji, kaip nurodė UAB „Tauritus“ atstovai, nuolat buvo tikslinama atsižvelgiant į naftos produktų kainų kitimą pasaulinėje rinkoje. Ši aplinkybė nepaneigia žalos biudžetui padarymo fakto.

23. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad atleisti Bendrovę nuo jai apskaičiuotų 4 853 Eur delspinigių, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, nėra pagrindo. Ginčijamuose sprendimuose buvo nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai, įvertintos tiek pareiškėjo nurodytos aplinkybės, tiek mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ginčijami Komisijos, Departamento ir Kauno TM sprendimai dėl delspinigių apskaičiavimo buvo priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

III. 24. Pareiškėjas UAB „Tauritus“ padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Bendrovė apeliaciniame skunde pakartojo argumentus, išdėstytus jos skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, pažeidžiant Bendrovės interesus, neįvertinus esminių pareiškėjo pateiktų argumentų ir motyvų, klaidingai vertinant aplinkybes bei visiškai neįsigilinus į šio mokestinio ginčo ypatumus.

26. UAB „Tauritus“ paaiškino, kad jau nuo pat informacijos apie preliminarius patikrinimo rezultatus gavimo dienos nuosekliai įrodinėjo, kada gavo iš tiekėjų tikslinančias sąskaitas faktūras ir kada kreipėsi į mutinę dėl atitinkamų muitinės deklaracijų tikslinimo. Ikiteisminės mokestinio ginčo nagrinėjimo institucijos pripažino faktines tikslinančių sąskaitų faktūrų gavimo datas ir aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindė priežastis, dėl kurių negalėjo pateikti prašymų tikslinti muitinės deklaracijų duomenis anksčiau, t. y. iki nurodymo tikrinti pareiškėją išrašymo dienos, įrodytomis ir tuo pagrindu panaikino pareiškėjui skirtą baudą. Net Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Muitinės deklaracijų duomenų tikslinimas nėra ir negali būti laikomas pažeidimu, kadangi tiek Sąjungos muitinės kodeksas, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai tokią teisę numato. Muitinės deklaracijų duomenų taisymas nėra susijęs su klaidingai apskaičiuotų mokesčių perskaičiavimu, o yra įprastinė pareiškėjo vykdomos veiklos sudėtinė dalis.

27. Bendrovė akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo taikyti pareiškėjui sankcijas, kadangi jis neturėjo ir neturi jokių neįvykdytų mokestinių prievolių, taip pat ir neįvykdytos remiantis mokesčio įstatymu atsirandančios pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį ir laiku sumokėti į biudžetą mokesčio ar su juo susijusias sumas. Kauno TM, apskaičiavusi Bendrovei tariamą importo PVM nepriemoką, nereikalavo jos sumokėti. Tik remdamasis Ataskaita, kurioje buvo nuspręsta patikslinti muitinės deklaracijų duomenis, pareiškėjas turėjo, galėjo ir deklaravo patikslintą importo PVM. Šiuo atveju mokėtina PVM suma apskritai nesusidarė, todėl pagrindas skaičiuoti delspinigius neatsirado.

28. UAB „Tauritus“ nurodė, kad visais atvejais teikdavo muitinei garantijas, užtikrinančias mokėtinų mokesčių sumokėjimą, ir visada turėjo ir turi teisę į mokesčių atidėjimą. Bendrovė laiku ir tinkamai sumokėjo visus mokėtinus mokesčius (įtraukė į atskaitą) pagal pirmines muitinės deklaracijas, vėliau patikslinus muitinės deklaracijų duomenis, papildomai apskaičiuoti mokesčiai vėl buvo tinkamai ir laiku įtraukti į atskaitą, todėl skaičiuoti delspinigių nuo pirminių muitinės deklaracijų duomenų ir vėliau patikslintų deklaracijų duomenų nėra jokio teisinio pagrindo. Tiek teismas, tiek ikiteisminės mokestinio ginčo nagrinėjimo institucijos nepagrįstai ignoravo PVM įstatymo X skyriaus „Importo PVM apskaičiavimas ir mokėjimas“ nuostatas, kurios reguliuoja būtent importo PVM apskaičiavimo ypatumus ir jomis nesivadovavo. Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nepateikė jokių įrodymų, kad Bendrovė veikė aplaidžiai ar nerūpestingai, nepagrįstai ir tyčia delsė patikslinti muitinės deklaracijų duomenis. Net jei teismas pripažintų, kad yra pagrindai pareiškėjui skaičiuoti delspinigius, jie galėtų būti skaičiuojami ne anksčiau kaip nuo tikslinančių sąskaitų faktūrų gavimo dienos, kada atsirado teisėtas pagrindas kreiptis į muitinę dėl muitinės deklaracijų tikslinimo.

29. Bendrovė pažymėjo, kad visos jos nurodytos aplinkybės dėl tikslinančių sąskaitų faktūrų gavimo datų yra įrodytos, o tai leidžia pagrįstai teigti, jog net jei būtų nuspręsta, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, toks pažeidimas turėtų būti laikomas padarytu ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių arba laikomas padarytu dėl atsitiktinių aplinkybių poveikio, kurių jis nenumatė ar negalėjo numatyti. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas UAB „Tauritus“ atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl tariamo pažeidimo, kurio padarymu jis yra kaltinamas (MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bendrovė neturi jokių galimybių daryti įtaką iš tiekėjų gaunamų dokumentų terminui, tiekėjų veiksmai visiškai nepriklauso nuo jos. Pareiškėjas negali numatyti, kokia bus galutinė naftos produktų kaina, todėl objektyviai negali pirminėse deklaracijose jos nurodyti, atitinkamai negali daryti įtakos ir dėl šių aplinkybių atsiradusiems nuostoliams. Bendrovės nuomone, ji turėtų būti atleista nuo apskaičiuotų delspinigių ir remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

30. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo UAB „Tauritus“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas ne tik nevertino byloje surinktų įrodymų, bet ir visiškai neatsižvelgė į ikiteisminių mokestinio ginčo nagrinėjimo institucijų nustatytas faktines aplinkybes bei priimtus sprendimus. Teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas, turėdamas pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį pagal patikslintas deklaracijas, į muitinę nesikreipė, o prašymus pateikė tik pradėjus mokestinį patikrinimą, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių galimybę jam netaikyti paskirtos sankcijos – delspinigių, nepateikė. Specifinė pareiškėjo įmonės veikla, kai naftos produktų įsigijimo metu nėra žinoma galutinė perkamų naftos produktų kaina, neatleidžia jo nuo pareigos teisingai ir laiku mokėti mokesčius. Tuo labiau, kad po prekių muitinio įforminimo pareiškėjas gavo iš prekių tiekėjų prekių kainas tikslinančias sąskaitas faktūras, tačiau iki pavedimo tikrinti išrašymo dienos UAB „Tauritus“ neatliko muitinės deklaracijų duomenų taisymo ir neperskaičiavo importo PVM, kaip to reikalaujama MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje.

32. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis nepažeidė prievolės teisingai apskaičiuoti importo PVM, todėl jam nėra pagrindo apskaičiuoti delspinigius. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda muitinės deklaracijos priėmimo metu. Taigi, konkretus momentas, kada mokestis turėjo būti sumokėtas, nustatomas vadovaujantis tomis nuostatomis, kurios galiojo skolos muitinei atsiradimo metu. Su šia data sietina ir delspinigių skaičiavimo pradžia. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo motyvas, kad delspinigiai turėtų būti skaičiuojami ne anksčiau kaip nuo tikslinančių sąskaitų faktūrų gavimo dienos, kai Bendrovei atsirado teisėtas pagrindas kreiptis į muitinę dėl prekių kainų tikslinimo, yra klaidingas. Taip pat nagrinėjamu atveju Kauno TM patikrinimo metu nustatyta mokėtina importo PVM suma turėjo būti deklaruota bendrojo administracinio dokumento importo rinkinių muitinio įforminimo metu ir, atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruotą mokėjimo būdą – G (mokėjimas atidėtas – PVM sistema), ši importo PVM suma privalėjo būti įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Nustačius, kad laikotarpiu nuo muitinio įforminimo iki Ataskaitos priėmimo mokėtinas importo PVM nebuvo apskaičiuotas, deklaruotas ir nustatyta tvarka sumokėtas (įtrauktas į atskaitą), vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio nuostatomis, Kauno TM turėjo pagrindą skaičiuoti delspinigius. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju delspinigių skaičiavimo tvarka atitinka PVM įstatymo 123 straipsnio ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 97 straipsnio 2 dalies nuostatas.

33. Departamentas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčio įstatymas kaip tik pažeistas dėl pareiškėjo valios, kadangi jis, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo įvertinti tai, kad po prekių muitinio įforminimo, gavęs iš prekių tiekėjų prekių kainas tikslinsiančias sąskaitas faktūras, turėjo atlikti muitinės deklaracijų duomenų taisymus ir perskaičiuoti importo PVM, kaip to reikalaujama MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis, būtų galima teigti, jog yra pagrindas jį atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017 pažymėjo, kad asmens teisė į PVM atskaitą pati savaime dar nereiškia, jog žala valstybės biudžetui nepadaroma. Nagrinėjamu atveju mokėtina importo PVM suma teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo deklaruota bei įtraukta į atskaitą (įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos), todėl vertinant, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, būtina vertinti, ar byloje aktualiais laikotarpiais pareiškėjas turėjo permoką. Tik nustačius, kad mokesčio mokėtojo turima permoka ir mokėtinas importo PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima konstatuoti, jog žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Nagrinėjamu atveju ginčo medžiagoje nepakanka įvertinti muitinės deklaracijų, kurias patikslinus buvo sumažinta prekių apmokestinamoji vertė, duomenis, kadangi būtina nustatyti, ar pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. turėjo mokesčių permoką / nepriemoką Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Tokių duomenų byloje nėra.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, teisingai pritaikė materialiosios teisės normas bei padarė teisingas išvadas.

36. Kauno TM nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustačiusi atvejus, kai pagal atitinkamas prekių kainas tikslinančias sąskaitas faktūras nebuvo patikslinti atitinkamų bendrųjų administracinių dokumentų importo rinkinių (muitinės deklaracijų) duomenys apie deklaruotą prekių faktūrinę vertę, muitinę vertę, PVM apmokestinamąją vertę, importo PVM, pagrįstai juos patikslino ir atitinkamai perskaičiavusi mokėtinus mokesčius ir nustačiusi importo PVM nepriemoką ir Ataskaitoje pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtiną importo PVM. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Ataskaitoje jam nepagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė. Kauno TM akcentavo, kad ginčo atveju muitinės deklaracijų duomenų taisymas yra susijęs su klaidingai apskaičiuotų muitų ir mokesčių perskaičiavimu.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl pranešimo apie mokestinį patikrinimą ir 2017 m. kovo 15 d. sąskaitos faktūros Nr. EIT 062/8-16 gavimo momento mokesčių apskaičiavimo pagrįstumui neturi įtakos. Ši aplinkybė buvo svarbi nagrinėjant ikiteisminį ginčą ir vertinant baudos skyrimo pagrįstumą.

38. Kauno TM nuomone, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, turėdamas pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, į muitinę su prašymu taisyti Ataskaitos 1 priede nurodytų deklaracijų duomenis iki pavedimo atlikti patikrinimą išrašymo dienos nesikreipė, o prašymus pateikė tik pradėjus mokestinį patikrinimą. Bendrovė jokių įtikinamų paaiškinimų bei įrodymų, pagrindžiančių galimybę jai netaikyti paskirtos sankcijos – delspinigių, nepateikė.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad MAĮ 97 straipsnyje įtvirtintos teisės normos taikymo kontekste delspinigių skaičiavimo pradžia sietina ne su importo PVM sumos patikslinimo momentu, o su skolos muitinei atsiradimo momentu, todėl pareiškėjo atitinkamų prekių kainas tikslinančių sąskaitų faktūrų gavimo data neturi įtakos skolos muitinei atsiradimo datai, o tuo pačiu ir delspinigių skaičiavimui remiantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą bei vadovaudamasis aktualiomis teisės aktų normomis, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo atleisti UAB „Tauritus“ nuo jam apskaičiuotų delspinigių.

IV. 40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tauritus“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Komisijos 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. S-157(7-136/2018) ir Departamento 2018 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 1A-228 dalis dėl Kauno TM 2017 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 7KM320048M dalies, kurioje Bendrovei buvo nurodyta sumokėti importo PVM delspinigius, ir šią mokestinio ginčo dalį grąžino Departamentui nagrinėti iš naujo.

41. Teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno TM pagal 2017 m. gegužės 26 d. pavedimą atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., kurio metu nustatė, jog tikrintu laikotarpiu Bendrovė, be kita ko, iš įvairių tiekėjų įsigijo ir į Lietuvos Respublikos teritoriją importavo įvairius kiekius dyzelinių ir reaktyvinių degalų. Bendrovės su tiekėjais sudarytose sutartyse ir jai išrašytose išankstinėse sąskaitose būdavo nurodyta preliminari Bendrovės mokėtina prekių įsigijimo kaina. Deklaruodama įsigytų ir importuotų degalų išleidimą į laisvą apyvartą ir vidaus naudojimą, Bendrovė importo deklaracijose šią preliminarią kainą nurodė kaip prekių muitinę vertę. Pagal sutarčių su tiekėjais sąlygas, preliminari kaina vėliau buvo tikslinama atsižvelgiant į po prekių importo atsiradusias aplinkybes – atitinkamo laikotarpio vidutines degalų kainas rinkoje, vidutinį atitinkamo laikotarpio valiutų kursų santykį. Šią patikslintą kainą Bendrovė su tiekėjais suderindavo sudarydami papildomus susitarimus (sutarčių priedus), pagal kuriuos tiekėjai išrašydavo patikslinančias sąskaitas. Iš tiekėjų gavusi šias patikslinančias sąskaitas, Bendrovė teikdavo prašymą patikslinti minėtose importo deklaracijose deklaruotą prekių vertę.

42. Patikrinimo metu buvo nustatyta ir tai, kad nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. vasario 1 d. Bendrovė teritorinėje muitinėje pateikė trylika importo deklaracijų, kuriose kaip įvežtų degalų muitinė vertę nurodė su tiekėjais sulygtą preliminarią kainą. Tiekėjai 2017 m. vasario 6 d. ir 2017 m. kovo 15 d. išrašė Bendrovei patikslinančias sąskaitas, kuriose nurodytos didesnės galutinės importuotų degalų kainos, nei ginčo deklaracijose deklaruota muitinė vertė. Pareiškėjas nesikreipė į muitinę su prašymu patikslinti ginčo deklaracijose nurodytos prekių muitinės vertės ir papildomo importo PVM į valstybės biudžetą nesumokėjo iki mokestinio patikrinimo pradžios (2017 m. gegužės 26 d.). Vietos mokesčių administratorius, taikydamas Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje nurodytą muitinio įvertinimo metodą, ginčo prekių muitine verte pripažino ginčo sąskaitose nurodytą galutinę kainą ir, be kita ko, pareiškėjui papildomai apskaičiavo bei nurodė sumokėti importo PVM delspinigius už laikotarpį nuo ginčo deklaracijų priėmimo muitinėje iki Ataskaitos surašymo dienos (2017 m. rugsėjo 14 d.). Mokestinį ginčą dėl tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo nagrinėję Departamentas, Komisija ir Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino, kad ginčo delspinigiai buvo apskaičiuoti pagrįstai, todėl pareiškėjo skundus atmetė. Šios institucijos netenkino ir Bendrovės prašymo atleisti ją nuo šių delspinigių mokėjimo.

43. Pacitavusi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) ir MAĮ 97 straipsnio 2 dalies (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nuostatas, teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, sprendžiant dėl delspinigių (jų dydžio) pagrįstumo, pirmiausia būtina įvertinti ginčo prekių apmokestinamosios vertės nustatymo pagrįstumą.

44. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad PVM įstatymo 15 straipsnio 15 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2697 redakcija; iš esmės identiškas šios nuostatos turinys buvo įtvirtintas ir 2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcijoje) nustato, kad „importuojamų prekių apmokestinamoji vertė, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, apskaičiuojama prie šių prekių muitinės vertės, nustatytos vadovaujantis Sąjungos muitinės kodeksu ir jo taikymą reglamentuojančiais teisės aktais <...>, papildomai pridedant <...> [šioje dalyje nurodytas] sumas (jeigu jos nėra įtrauktos į šių prekių muitinę vertę) <...>“ (nagrinėjamu atveju minimos pridėtinos sumos nėra aktualios). Iš šių nacionalinių nuostatų, kurios iš esmės atkartoja 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 85 straipsnį, yra aiškiai matyti, kad apmokestinamoji vertė, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, nagrinėjamu atveju sutapo su ginčo prekių muitine verte, apskaičiuojama Sąjungos muitinės kodekso nustatyta tvarka.

45. Teisėjų kolegija akcentavo, kad kaip nurodyta Ataskaitoje, pareiškėjas deklaracijose nurodė ginčo prekių muitinės vertės nustatymo kodą – „6“, t. y. vertę nustatė taikydamas Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalyje ir 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 592/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – Įgyvendinimo reglamentas) 144 straipsnyje nurodytą alternatyvų metodą, tačiau vietos mokesčių administratorius ginčo prekių muitinę vertę nustatė pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio („Sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas“) 1 dalį – „prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama.“ Pagal šią nuostatą, faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – „<...> visa pirkėjo pardavėjui arba pirkėjo trečiajai šaliai arba pardavėjo naudai sumokėta arba mokėtina pinigų suma už importuojamas prekes, taip pat visus įvykdytus arba vykdytinus mokėjimus, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga“ (Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 2 dalis).

46. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Įgyvendinimo reglamento 128 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, jog prekių, parduotų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, sandorio vertė nustatoma muitinės deklaracijos priėmimo metu ir remiantis pardavimo sandoriu, atliktu prieš pat prekių įvežimą į tą muitų teritoriją. Kitaip tariant, sandorio vertę sudaro būtent deklaracijos priėmimo metu faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina, kaip ji apibrėžta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 2 dalyje.

47. Teisėjų kolegija nurodė, kad tokį vertinimą dėl minėtos kainos (sandorio vertės) nustatymo momento taip pat atspindi ir Sąjungos muitinės kodekso 73 straipsnis („Supaprastinimas“), nustatantis, be kita ko, faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos nustatymo tvarką atvejais „<...> kai muitinės deklaracijos priėmimo dieną sumų neįmanoma kiekybiškai įvertinti <...>.“ Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ginčo deklaracijų priėmimo muitinėje metu pareiškėjas būtų prašęs ir jam būtų buvę suteikti Sąjungos muitinės kodekso 73 straipsnyje nurodyti leidimai. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra aktualus šiame Sąjungos muitinės kodekso straipsnyje nustatytas ir 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 71 straipsnyje detalizuotas supaprastinimas, taikomas nustatant į muitinės vertę įtraukiamas sumas.

48. Tai, kad pagal bendras taisykles, sandorio vertė, pagal kurią identifikuojama muitinės vertė, apima būtent deklaracijos priėmimo dieną sandoriu nustatytą faktiškai sumokėtą ar mokėtiną kainą, patvirtina ir deklaranto pareiga deklaracijoje pateikti tikslią ir išsamią informaciją (Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši pareiga, be kita ko, yra priimtos muitinės deklaracijos neatšaukiamumo principo, kurio visos išimtys griežtai įtvirtintos atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose, išraiška. Iš tiesų Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 2 dalis nustato bendrą taisyklę, kad išleidus prekes, kaip yra nagrinėjamu atveju, deklarantui (importuotojui) nebeleidžiama taisyti muitinės deklaracijos.

49. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sandorio verte Kauno TM laikė po ginčo prekių išleidimo pareiškėjo su tiekėjais suderintas jų (ginčo prekių) galutines kainas, t. y. sandorio verte pripažino deklaruotą preliminarią kainą, vėliau patikslinta (pakoreguota) galutine kaina, kuri, kaip pripažįsta ir patys vietos bei centrinis mokesčių administratoriai, nebuvo ir negalėjo būti žinoma deklaracijos priėmimo muitinėje dieną (pateikti susitarimai su tiekėjais, pareiškėjo paaiškinimai, kurių mokesčių administratorius neneigia, patvirtina, kad nustatant galutinę kainą, preliminari kaina buvo tikslinama (koreguojama) pagal atitinkamo laikotarpio viešai konkrečių agentūrų skelbiamų rinkos kainų vidurkį, vidutinius valiutų kursų pokyčius). Be to, mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys taip pat objektyviai patvirtina, kad galutinė kaina vienais atvejais didėdavo, o kitais mažėdavo preliminarios kainos atžvilgiu (deklaracijos priėmimo dieną pagal preliminarią kainą nustatyta sandorio vertė vėliau galėjo būti tikslinama ją mažinant arba didinant).

50. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šiuo aspektu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo byloje Hamamatsu Photonics Deutschland (C-529/16; EU:C:2017:984) 35 punkte jau yra nusprendęs, kad „<...> [Bendrijos] muitinės kodekso 28–31 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos neleidžiama kaip muitinę vertę taikyti sutartą sandorių vertę, kurią sudaro, viena vertus, iš pradžių sąskaitoje faktūroje nurodyta ir deklaruota suma ir, kita vertus, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui atlikto bendro koregavimo suma, tačiau negalima žinoti, ar ataskaitinio laikotarpio pabaigoje šis koregavimas bus atliekamas didinant, ar mažinant.“

51. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, susijusios su muitiniu įvertinimu, iš esmės liko nepakitusios palyginus su tomis Bendrijos muitinės kodekso (1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą) taisyklėmis, kurias analizavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, priimdamas sprendimą Hamamatsu Photonics Deutschland. Be kita to, atsižvelgus ir į aptartą vertinimą dėl sandorio vertės taikymo, buvo konstatuota, kad vietos mokesčių administratorius nepagrįstai kaip ginčo muitinę vertę laikė galutinę kainą.

52. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju ne tik neleidžiama kaip muitinę vertę taikyti sutartą sandorių vertę (galutinę kainą), bet ir Sąjungos muitinės kodekse nenustatoma jokia importuotojo pareiga prašyti patikslinti sandorio vertę, kai vėliau ji yra tikslinama ją didinant. Tokia pareiga negali būti kildinama iš atsakovo nurodomos Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad per trejus metus nuo muitinės deklaracijos priėmimo dienos deklarantui pateikus prašymą, gali būti leista pataisyti muitinės deklaraciją ir po prekių išleidimo, kad deklarantas galėtų įvykdyti savo pareigas, susijusias su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu prekėms“. Iš pačios nuostatos formuluotės („<...> pateikus prašymą, gali būti leista <...>“) aiškiai matyti, kad ji numato deklaranto teisę, o ne pareigą. Be to, Sąjungos muitinės kodekso 176 straipsnio c punktu nustatyti muitinės deklaracijos taisymo po prekių išleidimo pagal 173 straipsnio 3 dalį tvarką pavesta Europos Komisijai. Šiuo aspektu Įgyvendinimo reglamentas, kuris, be kita ko, buvo priimtas siekiant nustatyti „<...> atvejus, kuriais muitinės deklaraciją galima taisyti po prekių išleidimo <...>“, nenumato deklaracijos tikslinimo, siekiant, tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, kaip muitinės vertę nurodyti galutinę kainą atitinkančią sandorio vertę (minėta, kad pagal priimtos deklaracijos neatšaukiamumo principą deklaracijos duomenys gali būti keičiami griežtai tik Sąjungos teisės aktuose numatytais atvejais).

53. Atsižvelgusi į tai, kad mokėtinų delspinigių suma tiesiogiai priklauso nuo mokestinės nepriemokos dydžio, padariusi išvadą, kad muitinė vertė, t. y. ir apmokestinamoji vertė, yra nustatyta netinkamai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negalima ginčo delspinigius pripažinti pagrįstais. Neišsklaidžius abejonių dėl apmokestinamosios vertės dydžio, nėra galimybės įvertinti, ar importo PVM delspinigiai (jų dalis) buvo apskaičiuoti pagrįstai; tai taip pat savaime eliminuoja galimybę spręsti ir dėl pareiškėjo atleidimo nuo šių delspinigių mokėjimo. Atsižvelgus į tai, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų aptartos sprendimų dalys buvo panaikintos, o klausimas dėl Ataskaitoje apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo ir, jei jie būtų pripažinti pagrįstais, dėl pareiškėjo atleidimo nuo jų mokėjimo, centriniam mokesčių administratoriui buvo grąžintas nagrinėti iš naujo.

V. 54. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2020 m. rugsėjo 14 d. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2379-968/2020.

55. Prašymą Departamentas motyvuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktais.

56. Išdėstęs faktines bylos aplinkybes, atsakovas pažymi, kad nors ginčo dėl importuotų prekių apmokestinamosios vertės nustatymo ir PVM apskaičiavimo nuo faktiškos importuojamų prekių kainos nėra, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, sprendime cituodama ir netinkamai taikydama Įgyvendinimo reglamento 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai ir neteisingai akcentavo, kad sandorio vertę sudaro būtent deklaracijos priėmimo metu faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina, kaip ji apibrėžta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 2 dalyje (sprendimo 24 punktas), kai minėtame punkte yra nurodyta, jog prekių, parduodamų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, sandorio vertė nustatoma muitinės deklaracijos priėmimo metu ir remiantis pardavimo sandoriu, atliktu prieš pat įvežimą į tą muitų teritoriją. Teisėjų kolegija, remdamasi ginčo teisiniams santykiams neaktualiu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu byloje C-529/16, padarė nepagrįstą išvadą, kad vietos mokesčių administratorius nepagrįstai kaip ginčo muitinę vertę laikė galutinę kainą (sprendimo 29 punktas), o Sąjungos muitinės kodekse nenustatoma jokia importuotojo pareiga prašyti patikslinti sandorio vertę, kai vėliau ji yra tikslinamąją didinant (sprendimo 30 punktas) ir, kad konstatavus, jog muitinė vertė, t. y. apmokestinamoji vertė, yra nustatyta netinkamai, nagrinėjamu atveju negalima ginčo delspinigius pripažinti pagrįstais (sprendimo 31 punktas).

57. Muitinės departamentas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2379-968/2020 ir laikosi pozicijos, kad priimdama šį sprendimą, teisėjų kolegija netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, todėl priėmė nemotyvuotą ir neteisėtą sprendimą, o tai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų nuostatas yra pagrindas įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtą bylos procesą atnaujinti.

58. Atsakovas akcentuoja, kad šioje byloje nekilo ginčo nei dėl importuotų prekių apmokestinamosios vertės nustatymo pagal paties pareiškėjo pateiktas patikslintas prekių pardavimo sąskaitas, nei dėl nuo jos apskaičiuotos importo PVM mokestinės prievolės, o tai buvo akcentuota jau Komisijos sprendime. Bendrovės atstovai ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje metu patvirtino poziciją, kad pareiškėjas neginčija Kauno TM nurodytoje patikrinimo ataskaitoje apskaičiuotos 51 539 Eur importo PVM nepriemokos apskaičiavimo pagrįstumo, todėl neaišku, kuo remdamasis, netaikydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo šiuos klausimus ir padarė išvadą, jog sprendžiant dėl delspinigių (jų dydžio) pagrįstumo, pirmiausia būtina įvertinti ginčo prekių apmokestinamosios vertės nustatymo pagrįstumą.

59. Departamentas pažymi, kad delspinigių skaičiavimą reguliuoja MAĮ nuostatos. Aptaręs MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsakovas teigia, kad delspinigiai yra skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą mokestį, kuris šiuo atveju nėra ginčijamas.

60. Departamentas pažymi, kad teismų praktikoje MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatos sisteminiu teisės aiškinimo metodu aiškinamos taip: įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Remiantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovas pažymi, norint įregistruoti delspinigius remiantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti nustatyta, ar mokestinė nepriemoka buvo nustatyta muitinės atlikto patikrinimo metu ir konkretus momentas, kada pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą.

61. Departamentas nurodo, kad vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda muitinės deklaracijos priėmimo metu. Konkretus momentas, kada mokestis turėjo būti sumokėtas, nustatomas vadovaujantis tomis nuostatomis, kurios galiojo skolos muitinei atsiradimo metu. Su šia data sietina ir delspinigių skaičiavimo pradžia. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju Kauno TM patikrinimo metu nustatyta mokėtina importo PVM suma turėjo būti deklaruota bendrojo administracinio dokumento importo rinkiniuose muitinio įforminimo metu ir, atsižvelgiant į Bendrovės deklaruotą mokėjimo būdą – G (mokėjimas atidėtas – PVM sistema), ši importo PVM suma privalėjo būti įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Nustačiusi, kad nuo muitinio įforminimo iki Ataskaitos priėmimo mokėtinas importo PVM nebuvo apskaičiuotas, deklaruotas ir nustatyta tvarka sumokėtas (įtrauktas į atskaitą), vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio nuostatomis, Kauno TM turėjo pagrindą skaičiuoti delspinigius.

62. Atsakovo nuomone, nėra niekuo pagrįsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo motyvai, kad neišsklaidžius abejonių dėl apmokestinamosios vertės dydžio, nėra galimybės įvertinti, ar importo PVM delspinigiai (jų dalis) buvo apskaičiuoti pagrįstai, kai minėtos MAĮ nuostatos nustato, kad delspinigiai skaičiuojami ne nuo apmokestinamosios vertės, o nuo mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų mokesčių, kurie šiuo atveju nėra ginčijami.

63. Departamentas pažymi, kad prieštaraudama teisės aktų nuostatoms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendime nurodė, jog vietos mokesčių administratorius nepagrįstai kaip ginčo muitinę vertę laikė galutinę kainą (sprendimo 29 punktas) ar, kad nenustatoma jokia importuotojo pareiga prašyti patikslinti sandorio vertę, kai vėliau ji yra tikslinama ją didinant (sprendimo 30 punktas). Atsakovas nurodo, kad Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo, pateikdamas deklaraciją, prisiima atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, visų deklaraciją papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą. Taigi, importuotojui tenka pareiga deklaracijoje nurodyti teisingus duomenis bei šiuos duomenis pagrįsti pridedamais įrodymais ir atsakomybė už neteisingų duomenų pateikimą deklaracijoje, taip pat – importuojamų prekių muitinės vertės deklaravimą, nesvarbu, ar pagal vieninteles prekių pardavimo sąskaitas, pateiktas muitinio įforminimo metu, ar pagal vėliau patikslintas prekių pardavimo sąskaitas. Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Departamento nuomone, minėtos nuostatos įpareigoja importuotoją deklaruoti faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą už eksportui parduodamas prekes ir, jeigu išleidimo metu ši kaina negalėjo būti tiksliai apskaičiuota ir deklaruota, nedraudžiama po prekių išleidimo prašyti ją tikslinti, tačiau deklaruotos prekių muitinės vertės padidinimas šiuo pagrindu (pagal naujas sąskaitas), nėra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime minimų kitų muitinės vertės elementų pridėjimas prie sumokėtos ar mokėtinos importuojamų prekių kainos (kiti sandorio vertės elementai). Patikslintose sąskaitose faktūrose nurodyta kaina yra faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kurią privalu nurodyti importo deklaracijose, tačiau šio ginčo atveju muitinio įforminimo metu buvo neteisingai deklaruota (pagal preliminarias, o ne pagal tikslias prekių pardavimo eksportui sąskaitas) ir nebuvo pateikti prašymai jas patikslinti.

64. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime cituoja Įgyvendinimo reglamento 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad prekių, parduotų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, sandorio vertė nustatoma muitinės deklaracijos priėmimo metu ir remiantis pardavimo sandoriu, atliktu prieš prekių įvežimą į tą muitų teritoriją, o Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 2 dalies c punktas draudžia deklarantui taisyti deklaracijas muitinei išleidus prekes, tačiau išvadas padaro neteisingai interpretuodamas minėtas nuostatas ir nurodo, kad sandorio vertę sudaro būtent deklaracijos priėmimo metu faktiškai sumokėta ar mokėtina kaina, kaip ji apibrėžta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 2 dalyje, nors anksčiau minėtose nuostatose apie deklaracijos priėmimo metu faktiškai sumokėtą ar mokėtiną kainą neminima.

Atsakovas pažymi, kad šiame ginče muitinės deklaracijos priėmimo metu pareiškėjo pateiktuose pardavimo sandorius patvirtinančiuose dokumentuose (su pardavėjais sudarytose prekių pirkimo–pardavimo sutartyse) ir buvo nurodyta, kad remiantis sutartimi išrašytose sąskaitose faktūrose yra nurodyta ne Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, o preliminari kaina, kuri po prekių atkrovimo bus tikslinama, pasirašant papildomus susitarimus.

Pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta sąlyga, kad preliminari prekių kaina bus tikslinama ateityje, pardavėjui pateikus patikslintas sąskaitas, laikytina sąlyga arba aplinkybe, dėl kurios faktiškai sumokėtą ar mokėtiną eksportui parduodamų prekių vertę įmanoma nustatyti, todėl remiantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktą įgyvendinančio Įgyvendinimo reglamento 133 straipsniu, tokia vertė laikoma sandorio (faktiškai sumokėtos ar mokėtinos kainos) dalimi. Taigi, nors teisės aktai ir nustato prievolę deklarantui deklaracijose nurodyti tikslius duomenis, šio ginčo atveju, jau muitinio įforminimo metu buvo žinoma, kad kainos turi būti tikslinamos.

Minėto Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 3 dalis nustato, kad per trejus metus nuo muitinės deklaracijos priėmimo dienos deklarantui pateikus prašymą, gali būti leista pataisyti muitinės deklaraciją ir po prekių išleidimo, kad deklarantas galėtų įvykdyti savo pareigas, susijusias su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu prekėms. Taigi, teisės aktais deklarantui nustatyta prievolė muitinės deklaracijoje nurodyti teisingus duomenis ir suteikta teisė ne pačiam, o teikti muitinei prašymus taisyti neteisingus deklaracijų duomenis po prekių išleidimo trejus metus nuo deklaracijos pateikimo, siekiant išvengti atsakomybės dėl neteisingų duomenų pateikimo deklaracijoje, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta.

Departamento nuomone, nepagrįstai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendime remiasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo byloje C-529/16 padaryta išvada, kad neleidžiama kaip muitinę vertę taikyti sutartą sandorių vertę, kurią sudaro, viena vertus, iš pradžių sąskaitoje faktūroje nurodyta ir deklaruota suma ir, kita vertus, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui atlikto bendro koregavimo suma, tačiau negalima žinoti, ar ataskaitinio laikotarpio pabaigoje šis koregavimas bus atliekamas didinant ar mažinant.

Departamentas pažymi, kad nurodytoje byloje kalbama ne apie faktiškai sumokėtas ar mokėtinas prekių pardavimo eksportui kainas pagal konkrečius sandorius, t. y. konkrečiose importo deklaracijose deklaruotų prekių pardavimo kainas, tačiau apie atitinkamą laikotarpį importuotų prekių pardavimo sąskaitose faktūrose nurodytų kainų bendros sumos koregavimą, siekiant užtikrinti, kad pardavimo kainos atitiktų „ištiestos rankos“ principą, pateiktą galutinėje metinėje atskaitomybėje (tikslinimo suma nebuvo paskirstyta atskiroms importuotoms prekėms).

Tačiau tiek šiame, tiek ir daugybėje kitų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų (2011 m. kovo 31 d. byloje C-546/09, 2009 m. kovo 19 d. byloje C-256/07 ir kitos) pritariama galimybei taisyti muitinės deklaracijas po prekių išleidimo, tikslinant deklaruotas prekių vertes ir užtikrinant, kad sandorio vertė atspindėtų realią importuotos prekės ekonominę vertę.

65. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, jeigu kitaip nenustatyta šiame skirsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti. Nurodo, kad Departamento generalinio direktoriaus 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 1B-835 patvirtintose Duomenų taisymo muitinės įformintuose dokumentuose taisyklių 11 punkte yra nustatyti terminai, per kuriuos deklarantas turi teisę pateikti prašymą taisyti muitinės deklaracijos duomenis. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą bei pareiškėjo importuojamų prekių specifiškumą, Bendrovė, gavusi iš prekių tiekėjų patikslintas sąskaitas, t. y. sužinojusi, kad deklaruota prekės vertė neatitinka faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją kainos, siekdama išvengti muitinės atliekamo patikrinimo nustatyto pažeidimo (deklaracijoje neteisingų duomenų pateikimo ir neteisingo mokesčių apskaičiavimo), vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 3 dalimi, MAĮ 66 straipsnio 1 dalimi ir minėtų taisyklių 11.2 punktu, turėjo teisę teikti prašymus dėl muitinės deklaracijų duomenų taisymo ir mokesčių perskaičiavimo, tačiau iki Kauno TM atliekamo patikrinimo to nepadarė. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 48 straipsnio 1 dalimi, siekdama muitinio tikrinimo tikslų, muitinė gali po prekių išleidimo tikrinti muitinės deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, ar egzistuoja ir ar yra autentiški, tikslūs ir galiojantys bet kurie ją papildantys dokumentai, taip pat tikrinti deklaranto apskaitos ir kitus registrus, susijusius su operacijomis, atliktomis su atitinkamomis prekėmis operacijomis. Vadovaujantis MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje nustatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

66. Atsakovas pažymi, kad Kauno TM, patikrinimo metu nustačiusi atvejus, kai pagal iš tiekėjų gautas patikslintas sąskaitas iš tiekėjų nebuvo patikslinta prekių muitinė vertė, pagrįstai ją patikslino ir atitinkamai perskaičiavo mokėtinus mokesčius, kurie nėra ginčijami.

67. Departamentas akcentuoja, kad Kauno TM patikrinimo metu nustatyta mokėtina importo PVM suma turėjo būti deklaruota bendrojo administracinio dokumento importo rinkinių muitinio įforminimo metu ir, atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruotą mokėjimo būdą – G (mokėjimas atidėtas – PVM sistema), ši importo PVM suma privalėjo būti įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Tokių duomenų ginčo medžiagoje nėra. Taigi, laikotarpiu nuo muitinio įforminimo iki Kauno TM Ataskaitos priėmimo mokėtinas importo PVM nebuvo apskaičiuotas, deklaruotas ir nustatyta tvarka sumokėtas (įtrauktas į atskaitą), o tai, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio nuostatomis, yra pagrindas skaičiuoti delspinigius.

68. Atsakovo nuomone, neteisingas Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, 173 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento 128 straipsnio 1 dalies interpretavimas bei taikymas galėjo turėti įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui.

69. Pareiškėjas UAB „Tauritus“ prašo atsakovo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2379-968/2020 atmesti kaip nepagrįstą.

70. Pareiškėjo nuomone, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas nurodytoje administracinėje byloje negali ir neturi būti atnaujintas. Bendrovė pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai išanalizavo nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes, šalių pateiktus argumentus ir motyvus, išnagrinėjo taikytinus teisės aktus bei sprendžiamam ginčui aktualią teismų praktiką ir išsamiai argumentavo savo priimtą sprendimą. Teisėjų kolegija savo sprendimo argumentus ir motyvus detaliai išdėstė sprendimo 18–31 punktuose, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog teismo sprendimas yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai išdėstęs, kokios reikšmingos faktinės aplinkybės, dėl kurių tarp šalių nėra ginčo, buvo nustatytos nagrinėjamoje byloje ir yra patvirtintos įrodymais, padarė teisingą išvadą, jog tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, sprendžiant dėl delspinigių (jų dydžio) pagrįstumo, pirmiausia būtina įvertinti ginčo prekių apmokestinamosios vertės nustatymo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai išdėstė argumentus, kas yra laikoma prekių apmokestinamąja (muitinės) verte, kaip ji nustatoma, apibrėžė atvejus, kada ji gali ir / ar turi būti tikslinama bei analizuoja, kam yra numatyta tokia teisė, o kam pareiga. Pareiškėjo nuomone, 2020 m. birželio 17 d. teismo sprendimas yra tinkamai ir išsamiai motyvuotas, o atsakovo reikalavimas atnaujinti procesą vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu turėtų būti vertinamas kaip bandymas panaikinti teismo sprendimą, neatitinkantį jo lūkesčių ir interesų.

71. Bendrovės nuomone, Departamentas, teikdamas prašymą nagrinėjamoje byloje, piktnaudžiauja jam suteikta teise atnaujinti teismo procesą, kadangi jis nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, ir dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo prašyme iš esmės dėsto tuos pačius argumentus ir motyvus, kurie jau buvo išdėstyti jo teiktuose procesiniuose dokumentuose tiek ikiteisminio nagrinėjimo institucijoms, tiek teismui bei analizuojami visose teismo instancijose.

Atsakovo prašyme nėra nurodyta jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų suabejoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo teisėtumu. Priešingai, atsakovas, cituodamas atskiras teismo sprendimo ištraukas, daro nepagrįstas ir klaidingas išvadas. UAB „Tauritus“ pažymi, kad vien tai, jog pareiškėjas neginčijo muitinės patikrinimo metu priskaičiuoto importo PVM, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog tarp šalių nėra ginčo dėl delspinigių, apskaičiuotų nuo perskaičiuoto PVM pagal patikslintas sąskaitas faktūras, dydžio, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio poreikio įvertinti ginčo prekių apmokestinamosios vertės nustatymo pagrįstumą.

Departamentas, siekdamas sukelti abejones Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, galbūt tyčia nenurodo bylai reikšmingų aplinkybių ir todėl teismo teiginį, kad neišsklaidžius abejonių dėl apmokestinamosios vertės dydžio, nėra galimybės įvertinti, ar importo PVM delspinigiai (jų dalis) buvo apskaičiuoti pagrįstai, laiko niekuo nepagrįstu. Nors atsakovas pažymi, kad delspinigiai skaičiuojami ne nuo apmokestinamosios vertės, o nuo mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų mokesčių, kurie šiuo atveju neginčijami, tačiau delspinigius jis skaičiavo ne nuo muitinės deklaracijos patikslinimo dienos ar papildomų mokesčių priskaičiavimo dienos, o nuo pirminės muitinės deklaracijos pateikimo muitinei dienos, t. y. darė išvadą, jog pareiškėjas neteisingai nurodė prekių apmokestinamąją vertę pirminės muitinės deklaracijos pateikimo metu, atitinkamai papildomai priskaičiavo importo PVM, kurio UAB „Tauritus“ ne tik nežinojo pirminės muitinės deklaracijos teikimo metu, bet ir negalėjo numatyti, ir nuo šios sumos skaičiavo delspinigius, pradedant nuo pirminės muitinės deklaracijos pateikimo muitinei dienos.

Tokie Departamento veiksmai rodo, kad vis tik papildomai priskaičiuotą importo PVM jis laiko sandorio apmokestinamąja verte ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo motyvai dėl būtinybės įvertinti ginčo prekių apmokestinamosios vertės nustatymo pagrįstumą yra teisingi ir pagrįsti.

72. Bendrovė taip pat nesutinka su Departamento teiginiu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2020 m. birželio 17 d. sprendimą, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. peržengė pareiškėjo pareikšto skundo reikalavimo ribas. Priešingai, teismas kaip tik atskleidė ginčo esmę ir nagrinėjo tas aplinkybes, kurios buvo glaudžiai susijusios su ginčo dalyku ir buvo svarbios teisingam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo prašyme atnaujinti procesą neatriboja dviejų skirtingų sąvokų: sandorio apmokestinamosios vertės pirminės muitinės deklaracijos pateikimo metu ir sandorio apmokestinamosios vertės, patikslintos pagal tikslinančias sąskaitas faktūras, todėl daro klaidingas išvadas. Jeigu, kaip teigia atsakovas, delspinigiai skaičiuojami nuo papildomai priskaičiuoto importo PVM, jų skaičiavimo pradžia turėtų būti laikoma diena, einanti po termino, skirto muitinės deklaracijai patikslinti, paskutinės dienos, t. y. delspinigiai turėtų būti pradėti skaičiuoti tik pasibaigus terminui, skirtam Bendrovei patikslinti muitinės deklaracijų duomenis, ir tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas per šį terminą duomenų nepatikslintų, tačiau Departamentas delspinigius pradeda skaičiuoti nuo pirminės muitinės deklaracijos pateikimo dienos. UAB „Tauritus“ nurodo, kad net jeigu būtų konstatuota, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies nuostatas, tokiu atveju turėtų būti taikoma išimtis, numatanti atvejus kai neperžengus skundo reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Be to, to paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės.

73. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, siekdamas pakeisti jam nepalankų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, klaidingai perteikia teismo argumentus ir motyvus, bandydamas įtikinti, jog teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, jog Bendrovė deklaracijose nurodė ginčo prekių muitinės vertės nustatymo kodą – „6“, t. y. vertę nustatė taikydama Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalyje nurodytą alternatyvų metodą, tačiau Departamentas vis tiek prekių muitinę vertę nustatė pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį – prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama, ir laikydamasis savo klaidingos nuomonės toliau dėstė teiginius, jog teisėjų kolegijos sprendimas prieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Įgyvendinimo reglamento 128 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, kad prekių, parduotų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, sandorio vertė nustatoma muitinės deklaracijos priėmimo metu ir remiantis pardavimo sandoriu, atliktu prieš pat prekių įvežimą į tą muitų teritoriją. Kitaip tariant, sandorio vertę sudaro būtent deklaracijos priėmimo metu faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina, kaip ji apibrėžta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 2 dalyje.

Tiek pačios bylos šalys, taip pat ir atsakovas, pripažino, tiek nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog galutinė prekių kaina nebuvo ir negalėjo būti žinoma deklaracijos priėmimo muitinėje dieną. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime išdėstyti argumentai ir motyvai aiškiai paneigia Departamento prašyme atnaujinti terminą dėstomus teiginius dėl UAB „Tauritus“ pareigos deklaruoti prekių muitinę vertę galutine kaina, kuri deklaravimo metu nėra žinoma. Teigia, kad teisėjų kolegija aiškiai nurodė, jog nagrinėtu atveju ne tik neleidžiama kaip muitinę vertę taikyti sutartą sandorių vertę (galutinę kainą), bet ir Sąjungos muitinės kodekse nenustatoma jokia importuotojo pareiga prašyti patikslinti sandorio vertę, kai vėliau ji yra tikslinama, ją didinant.

Bendrovė akcentuoja, kad Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 3 dalis, nustato deklaranto teisę, o ne pareigą per tris metus tikslinti muitinės deklaracijas. Pažymi, kad net jeigu deklarantui teisės aktai nustatytų pareigą, o ne teisę tikslinti muitinės deklaracijas, šiam veiksmui atlikti teisės aktai nustato deklarantui trijų metų terminą, skaičiuojamą nuo muitinės deklaracijos pateikimo dienos. Šią aplinkybę nurodė ir Departamentas savo prašyme atnaujinti terminą, tačiau ja nesivadovavo ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad Bendrovė nepatikslino muitinės deklaracijos iki muitinės patikrinimo dienos, nepaisant to, kad trijų metų terminas dar nebuvo suėjęs, ir remdamasis tuo, reikalavo, kad pareiškėjas sumokėtų nepagrįstai priskaičiuotus delspinigius.

74. Bendrovė akcentuoja, kad atsakovas jai delspinigius priskaičiavo pagal tris tikslinančias sąskaitas faktūras. Nurodo, kad Departamentas delspinigius jai skaičiavo nuo pirminės muitinės deklaracijos pateikimo dienos, pradedant 2016 m. rugsėjo mėnesiu, kai buvo pristatyta pirma kuro partija pagal išrašytą sąskaitą faktūrą su preliminaria kaina, ir nutraukė delspinigių skaičiavimą tą dieną, kai buvo surašyta Ataskaita. UAB „Tauritus“ pažymi, kad atsakovas akivaizdžiai ignoruoja aplinkybę, kurią pats pripažino teismo proceso metu ir kurią nustatė teismai – kad iki 2017 m. vasario 7 d.–2017 m. birželio 28 d. (kai buvo gautos tikslinančios sąskaitos faktūros su galutine prekių kaina), muitinės deklaracijų teikimo metu 2016 m. rugsėjo 29 d.–2017 m. vasario 1 d. pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kokia bus galutinė prekių kaina, todėl dėl objektyvių priežasčių jos muitinės deklaracijose negalėjo nurodyti.

75. Pareiškėjo nuomone, Departamento argumentas, kad Bendrovė privalo sumokėti delspinigius, kadangi iki muitinės patikrinimo dienos, t. y. 2017 m. gegužės 26 d., nepatikslino muitinės deklaracijų, ne tik prieštarauja galiojantiems teisės aktams, bet ir pažeidžia teisingumo, protingumo bei teisėtų lūkesčių principus.

76. UAB „Tauritus“ atkreipia dėmesį, kad atsakovas prašyme atnaujinti teismo procesą pakartotinai kelia klausimą dėl pareiškėjo pareigos įtraukti importo PVM į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, kuris jau buvo nagrinėjamas šioje byloje, ir yra pateikti visi Bendrovės paaiškinimai, kaip ir kada importo PVM yra traukiamas į PVM atskaitą, bei detaliai nurodyta, kada tai turėjo būti ir buvo atlikta. Bendrovė pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog prekių apmokestinamoji vertė yra nustatyta netinkamai, o atsakovo reikalaujamų mokėti delspinigių suma tiesiogiai priklauso nuo mokestinės nepriemokos dydžio, todėl atsisakė delspinigius pripažinti pagrįstais. Pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginiai dėl PVM įtraukimo į PVM atskaitą nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės ir negali būti pakankamu pagrindu teismo procesui atnaujinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 77. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, jog proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

78. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

79. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. birželio 17 d. sprendimą, administracinė byla Nr. A-2379-968/2020 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

80. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

81. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2379-968/2020 buvo paskelbtas 2020 m. birželio 17 d., todėl atsakovas, 2020 m. rugsėjo 16 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidęs trijų mėnesių termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

82. Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte. Atsakovas prašyme mini ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau jokių konkrečių argumentų dėl šio administracinės bylos atnaujinimo pagrindo nenurodo.

83. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

84. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017). Atsakovas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, 173 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento 128 straipsnio 1 dalies nuostatas.

85. Prašymą atnaujinti procesą atsakovas pirmiausia motyvuoja tuo, kad buvo peržengtos skundo ribos ir taip buvo neteisingai pritaikytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

86. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies nuostata yra ne materialiosios, o proceso teisės norma, todėl net ir padarytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies pažeidimas nesudarytų pagrindo atnaujinti procesą, tačiau ir šios teisės akto nuostatos pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė.

87. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo turinį, yra akivaizdu, kad teisėjų kolegija sprendime taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, tinkamai motyvavo savo sprendimą, vertino byloje pateiktus įrodymus, nurodė faktines aplinkybes, kuriomis vadovaudamasi nustatė, jog mokėtinų delspinigių suma tiesiogiai priklauso nuo mokestinės nepriemokos dydžio, todėl konstatavus, kad apmokestinamoji vertė yra nustatyta netinkamai, negalima delspinigių pripažinti pagrįstais. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad neišsklaidžius abejonių dėl apmokestinamosios vertės dydžio, nėra galimybės įvertinti, ar importo PVM delspinigiai (jų dalis) buvo apskaičiuoti pagrįstai, o tai savaime eliminuoja galimybę spręsti ir dėl Bendrovės atleidimo nuo šių delspinigių mokėjimo.

88. Ginčas šioje administracinėje byloje, kaip teisingai akcentavo atsakovas, iš esmės kilo dėl Ataskaitos dalies, kurioje UAB „Tauritus“ buvo apskaičiuoti 4 853 Eur importo delspinigių bei dėl atsisakymo Bendrovę atleisti nuo šių delspinigių mokėjimo. Siekdama nustatyti, ar pagrįstai asmeniui buvo skaičiuojami delspinigiai ir ar teisingai buvo apskaičiuotas jų dydis, teisėjų kolegija pirmiausia vertino ginčo prekių apmokestinamosios vertės nustatymo pagrįstumą. Aplinkybė, kad mokesčių administratoriaus nustatyto mokesčio neginčijo, nereiškia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nepagrįstai vertino ginčo prekių apmokestinamosios vertės nustatymo pagrįstumą. Nors pareiškėjas šio klausimo nekėlė, tačiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija vertino siekdama priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo tas aplinkybes, kurios buvo glaudžiai susijusios su ginčo dalyku ir buvo svarbios teisingam bei objektyviam bylos išnagrinėjimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bet kuriuo atveju Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies nuostatos nedraudžia teismui peržengti skundo ribų, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

89. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Nėra įrodyta, kad pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, 173 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento 128 straipsnio 1 dalies nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas prašyme atnaujinti teismo procesą nurodo tas pačias aplinkybes ir taiko tuo pačius teisės aktus, dėl kurių jau buvo pateikti argumentai tiek ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijų, tiek teismų, teikia tuos pačius argumentus ir kelia tuos pačius klausimus dėl teisės taikymo, kuriuos jau buvo išdėstęs ir kuriuos teismai, nagrinėdami bylą, įvertino. Atsakovo prašyme nėra nurodyta jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų suabejoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo teisėtumu.

90. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Departamentas, nesutikdamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimu, iš esmės siekia, jog byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas institucijos naudai, tačiau atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

91. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

92. Kaip jau minėta, atsakovas prašyme mini ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau jokių argumentų dėl šio administracinės bylos atnaujinimo pagrindo nenurodo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis, teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-47-575/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo turinys patvirtina, kad teisėjų kolegija sprendime taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sprendimą motyvavo, vertino byloje pateiktus įrodymus bei šalių argumentus, nurodė faktines bylos aplinkybes. Iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo turinio yra akivaizdu, kad jis yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendime yra atsakyta į visus pagrindinius apeliacinio skundo argumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad Departamento nesutikimas su teismo motyvais, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik atsakovui teismo įvardyti motyvai yra nepriimtini.

93. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

94. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2379-968/2020 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendime atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. Departamento argumentacija atspindi tik šios institucijos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad atsakovas iš esmės siekia, jog apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Departamento prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2379-968/2020 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2379-968/2020 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauritus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauritus“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė