2019-12-11 Nr. AB-23288-3-61-3-04214-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2385-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04214-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.1; 12.13.3.2; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2017 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-224(7-183/2017) „Dėl M. Z. 2017-08-23 skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-299 (toliau – ir VMI sprendimas) bei perduoti skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jo skundo nagrinėjimo posėdis Komisijoje vyko 2017 m. rugsėjo 26 d., bet pašto siunta su pranešimu apie posėdį pareiškėjui buvo išsiųsta 2017 m. rugsėjo 14 d., ji nebuvo skubi, todėl pašto skyriuje buvo saugoma vieną mėnesį ir pareiškėjui įteikta 2017 m. spalio 2 d., t. y. įvykus paskirtam posėdžiui. Pareiškėjas pažymi, jog nebuvo informuotas jokiu kitu būdu, t. y. elektroninėmis ar kitomis operatyviomis priemonėmis, todėl iš jo buvo atimta teisė būti išklausytam ir apribota teisė apginti pažeistus interesus.

3. Iš pareiškėjo buvo atimta teisė susipažinti su atsakovo atsiliepimu į skundą, apie jį Komisija neinformavo ir nesuteikė galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus, todėl, pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės galėjo įtakoti neteisingo sprendimo priėmimą.

4. Komisija skundžiamu sprendimu nepagrįstai sumažino baudą iki 30 proc., nes ją turėjo panaikinti dėl pareiškėjo kaltės nebuvimo. Pareiškėjas nesutiko, kad yra pagrindas pripažinti, jog jis nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir nurodė, jog „Mano VMI“ paskyros neturėjimas ir pašto darbuotojo atliekamos klaidos negali būti laikoma pareiškėjo nebendradarbiavimu.

5. Pasisakydamas dėl apskaičiuotų delspinigių, pareiškėjas nurodė, kad Komisija netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir delspinigiai negali būti skaičiuojami daugiau nei už 180 dienų, todėl delspinigiai nepagrįstai buvo apskaičiuoti už visą sustabdymo laikotarpį. Pareiškėjas akcentuoja, jog delspinigiai yra neproporcingai dideli, nes jie beveik nesiskiria nuo privalomos sumokėti mokesčių sumos ir atlieka ne prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, o nubaudimą.

6. Privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokai nepagrįstai buvo netaikytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnis, pagal kurį išieškomai PSD įmokai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo būti pritaikytas 5 metų senaties terminas, nes teisė išieškoti PSD įmoką atsirado nuo 2010 m. vasario 1 d., todėl būtent nuo šios dienos turėjo būti skaičiuojamas PSD įmokų išieškojimo senaties terminas.

7. Pareiškėjas Komisijai ir VMI buvo pateikęs motyvuotus paaiškinimus dėl gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM) apmokestintų pajamų ir išlaidų, tačiau Komisija sprendė, kad banko sąskaitų išrašai, pareiškėjo ir liudytojų paaiškinimai nepagrindžia pareiškėjo patirtų išlaidų. Tretiesiems asmenims perduotą turtą pareiškėjas įsigydavo iš turimų lėšų asmeniniams poreikiams ar kitų asmenų asmeniniu prašymu, todėl jokios komercinės naudos iš prekių perleidimo sandorių negaudavo. Atsakovas nepagrįstai reikalauja 7–12 metų senumo vartojimo tikslais įsigytų prekių pirkimo dokumentų, tam, kad būtų įrodytos patirtos išlaidos, tačiau pareiškėjas įsitikinęs, jog fiziniam asmeniui toks prašymas pateikti tokio senumo dokumentus laikytinas akivaizdžiai neproporcingu, griežtesnis nei reglamentuota įstatymais. Todėl mokesčio mokėtojo 2008–2012 metais gautos už kito turto pardavimą, taip pat individualios veiklos pajamos neapmokestinamos.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. VMI nurodė, kad mokesčių mokėtojas, apskundęs mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą, turėjo domėtis bylos nagrinėjimo komisijoje eiga, o Komisijai atsiliepimas į pareiškėjo skundą nebuvo pateiktas, todėl argumentai dėl teisės būti išklausytam pažeidimo atmestini.

10. Atsakovas paaiškino, kad į banką pervestų pinigų neapmokestinimo GPM pagrįstumą turėjo pagrįsti pats pareiškėjas pakankamais įrodymais, o vykdomo mokestinio patikrinimo metu turėjo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir teikti visus reikiamus dokumentus. Su pareiškėju buvo bandoma susisiekti nuolatos skambinant telefonu, išsiunčiant dokumentus elektroniniu paštu, viešai paskelbiant mokesčių administratoriaus internetinėje sistemoje ir siunčiant dokumentus paštu pareiškėjo deklaruotos vietos adresu, todėl laikytina, jog visi dokumentai jam buvo įteikti tinkamai, o pareiškėjui neįvykdžius mokesčių administratoriaus nurodymų, pagrįstai pripažinta, jog jis nebendradarbiavo.

11. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog iš vykdytos individualios veiklos pareiškėjas gavo apmokestinamųjų pajamų, tačiau neturėjo individualios veiklos liudijimo, neteikė mokesčių deklaracijų, nemokėjo GPM, o papildomų duomenų bei paaiškinimų mokesčių administratoriui dėl nustatytų aplinkybių nepateikė ir nebendradarbiavo.

12. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais dėl senaties taikymo ir nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokestis apskaičiuojamas ir perskaičiuojamas gali būti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo pavedimo atlikti patikrinimą išrašymo dienos. Pareiškėjo skunde nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnis reglamentuoja mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, tačiau priverstinis išieškojimas iš pareiškėjo nebuvo pradėtas, todėl ir minėtas straipsnis netaikytinas.

13. Nors delspinigių suma laikytina nemaža, tačiau, VMI teigimu, pats pareiškėjas savo nebendradarbiavimu, neveikimu ir neatlikimu teisės aktuose nustatytų pareigų, prisidėjo prie ilgo patikrinimo trukmės bei paskaičiuotų delspinigių dydžio, o kilus mokestiniam ginčui ir sustabdžius priverstinį mokesčių išieškojimą, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jei mokesčio mokėtojo skundas atmetamas. Mokesčių administratorius taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl paskirtos baudos ir nurodė, jog skiriant sankciją turi būti imamas baudos vidurkis, kuris atsižvelgiant į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes mažintinas arba didintinas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo M. Z. skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija atliko pakartotinį pareiškėjo GPM, PSD įmokų, valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų patikrinimą už 2008–2012 metus ir 2017 m. gegužės 12 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)-FR0680-209 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame apskaičiavo 1017,43 Eur GPM, 924,76 Eur PSD, 110,71 Eur VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, skyrė 55,36 Eur VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai baudą, 84,08 Eur VSD įmokų papildomai pensijos daliai bei skyrė 42,04 Eur VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą; išnagrinėjusi pareiškėjo pastabas, VMI skundžiamu sprendimu iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą, apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas, nurodydama sumokėti: 1017,43 Eur GPM, 810,68 Eur GPM delspinigius, 508,72 Eur GPM baudą, 674,53 Eur PSD įmokas, 370,94 Eur PSD įmokų delspinigius ir 337,27 Eur PSD įmokų baudą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, patvirtino VMI nurodymus dėl mokėtinų GPM, PSD įmokų ir šių mokesčių delspinigių, tačiau vietoj nurodytų sumokėti 508,72 Eur GPM baudos bei 337,27 Eur PSD įmokų baudė nurodė pareiškėjui sumokėti 305,23 Eur GPM baudą ir 202,36 Eur PSD įmokų baudą

16. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalį individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad siekiant pripažinti, jog buvo vykdoma individuali veikla, turėtų būti atliekama viena iš įstatyme įtvirtintų veiklų ir iš jos turėtų būti gaunamos nuolatinės, t. y. nevienkartinio pobūdžio pajamos. Nors pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė paaiškinimus, kad internetu fiziniams asmenims pardavė automobilio detales, tačiau iš fizinių asmenų paaiškinimų VMI nustatė, kad pareiškėjui buvo pervedamos piniginės sumos už bakalauro ir magistro darbų rašymą, metodinę medžiagą bei konsultacijas, rengiant rašto darbus. Teismo vertinimu, piniginių lėšų pervedimas buvo nevienkartinis ir tęsėsi 2006–2008 metais. Kadangi pareiškėjas jokių kitų objektyvių duomenų nepateikė, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai pripažino, jog mokslinių darbų atlikimo pagrindu pervestos lėšos laikytinos apmokestinamosiomis GPM pajamomis, gautomis iš individualios veiklos.

17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis jokios komercinės veiklos nevykdė ir turtą įsigydavo iš asmeninių lėšų arba kitų asmenų prašymu, o mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti 7– 12 metų senumo dokumentus laikytinas pertekliniu. Teismas vadovavosi MAĮ 40 straipsniu, kuris nustato mokesčių mokėtojo pareigas, be kita ko, ir pareigą pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu, kurioje akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo pareiga pagrįsti, kad gautos pajamos nelaikytinos pajamomis ar yra neapmokestinamos. Kadangi, bylos duomenimis, pareiškėjas su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo, teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdė ir neatsakė į VMI siųstus nurodymus pateikti visus dokumentus, patvirtinančius gautų pajamų kilmę, todėl teismas darė išvadą jog pareiškėjas neįrodė, jog gautos pajamos su turto pardavimu yra ne komercinio pobūdžio, o atsakovo nurodymas pateikti 7–12 metų senumo dokumentus nelaikytinas pertekliniu.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, kad PSD įmokų apskaičiavimui turėjo būti taikomas MAĮ 107 straipsnyje nustatytas senaties terminas, teismas pažymėjo, kad minėta teisės norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, o mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 68 straipsnio nuostatas ir senaties terminą pradėjo skaičiuoti nuo pavedimo atlikti patikrinimą dienos.

19. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami daugiau nei už 180 dienų, todėl atsakovas nepagrįstai apskaičiavo delspinigius už visą sustabdymo laikotarpį, teismas apžvelgė MAĮ 96–98 straipsnių, nustatančių delspinigių skaičiavimo pagrindus ir tvarką, nuostatas ir darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo delspinigius už kiekvieną pradelstą mokesčio sumokėjimo dieną, atlikto patikrinimo bei išieškojimo sustabdymo laikotarpį. Pareiškėjo nurodomas 180 dienų terminas delspinigiams apskaičiuoti bus taikomas, kai įsiteisės teismo sprendimas dėl mokesčių administratoriaus priimto sprendimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjui buvo siųsti mokesčių administratoriaus nurodymai su prašymu pateikti visus duomenis dėl atliekamo mokestinio patikrinimo bei pateikti papildomus paaiškinimus, tačiau pats pareiškėjas prašydavo pratęsti paaiškinimų pateikimo terminą ir jų nepateikdavo, taip pat, turėdamas duomenų, jog siunčiami laiškai yra pašte, bet jų neatsiimdavo, teismas darė išvadą, jog dėl paties pareiškėjo nebendradarbiavimo ir teisės aktų nustatytos pareigos teikti visą su patikrinimu susijusią informaciją ir paaiškinimus nevykdymo užsitęsė mokestinio patikrinimo terminas.

20. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl paskirtos per didelės baudos, teismas vadovavosi MAĮ 139 straipsniu ir pažymėjo, kad Komisija mokesčių administratoriaus paskirtą 50 proc. dydžio baudą sumažino iki 30 proc. Atsižvelgęs į tai, jog byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų lengvinančias aplinkybes ir būtų galima sumažinti paskirtos bylos dydį, o priešingai – visi duomenys tvirtino, jog pareiškėjas nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, sprendė, jog nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui paskirtą baudą iki minimalios ribos.

21. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis turėtų būti atleistas nuo mokėtinos baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą (t. y. jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Kadangi MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta būtina sąlyga (mokesčio mokėtojas yra sumokėjęs mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas), kai galima atleisti mokesčių mokėtoją nuo paskirtos baudos, tačiau pareiškėjas gautų apmokestinamųjų pajamų nedeklaravo, nėra sumokėta įregistruota mokestinė prievolė, teismas sprendė, jog pagrindo atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos nebuvo.

22. Įvertinęs byloje esančius duomenis apie pareiškėjo informavimą dėl Komisijos posėdžio, teismas pažymėjo, kad MAĮ nenumato, jog dokumentus privalu siųsti su skubos žyma, o pareiškėjas, turėjęs duomenų apie pašte esantį laišką, taip pat žinodamas, jog yra pateikęs skundą Komisijai, turėjo ne tik pats aktyviai domėtis skundo nagrinėjimo eiga, o sužinojęs apie gautą laišką, jį iškart atsiimti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo elgesys lėmė, kad jis atsiėmė pranešimą jau po Komisijos posėdžio, o teisės aktai suteikia teisę Komisijai nagrinėti skundą ir tuomet, jei ginčo šalys į posėdį neatvyksta.

23. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad VMI teisėtai bei pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, neturėdamas individualios veiklos dokumentų, vykdė tęstinę veiklą (rašė bakalauro ir magistrinius darbus) bei iš šios veiklos gavo apmokestinamųjų pajamų ir kitų ne su individualios veiklos vykdymu susijusių pajamų ir įregistravo mokestinę prievolę. Teismas konstatavo, jog atsakovas tinkamai apskaičiavo delspinigius, o Komisija pagrįstai pareiškėjui nustatė 30 proc. dydžio baudą, todėl teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus nenustatė.

III. 24. Pareiškėjas M. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą ir perduoti klausimą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

25. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Ir teismo, ir VMI kaltinimai nebendradarbiavimu nepagrįsti – pareiškėjo elgesys atitiko įstatymus. Jis atsiėmė ir netgi atsakė į beveik visus VMI paklausimus. Jei 7–12 metų senumo dokumentų nepateikė, tai tik dėl objektyvių priežasčių – nes jų neišsaugojo. Tiek laiko saugoti asmeninėms reikmėms įsigytų prekių dokumentus yra visiškai perteklinis ir netgi konkrečiomis teisės normomis nepagrįstas reikalavimas. Ypač, kai pareiškėjas jokiu verslu su tomis prekėmis neužsiėmė – tiesiog pardavė nebereikalingą asmeninį turtą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas į pareiškėją kreipėsi telefonu ir kitomis ryšio priemonėmis, nepakanka formaliai bandyti paskambinti kartą per pusmetį. Pareiškėjo teigimu, VMI nebendradarbiavo pakankami, būtent dėl atsakovo klaidų, neteisėtų sprendimų procesas užsitęsė neproporcingai ilgai. Klaidų buvimą patvirtino pareiškėjo tenkinti skundai.

26. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam nepažeista. Pareiškėjui akivaizdžiai buvo atimta objektyvi galimybė dalyvauti Komisijos posėdyje, būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus dėl atsakovo atsiliepimo. Teismo argumentai, kad pareiškėjas privalėjo aktyviai domėtis bylos eiga ir skubėti atsiimti pašto korespondencijos, prieštarauja pamatiniam principui, jog valdžios institucijos, visų pirma, tarnauja žmogui. Tai reiškia, kad valdžios institucijos turi veikti ne tik teisėtai, bet ir taip, kad būtų realiai užtikrinti žmogaus interesai. Šiuo atveju, Komisija turėjo pareigą įsitikinti, kad pareiškėjui žinoma apie posėdį. Būtų užtekę skambučio, elektroninio laiško ar ant siuntos pažymėti, kad ji skubi ir saugoma trumpesnį terminą.

27. Teismo sprendime pateikti motyvai dėl delspinigių iš esmės patvirtino pareiškėjo poziciją, kad delspinigiai nuo mokestinės prievolės negali būti skaičiuojami už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, tačiau teismo padaryta išvada neatitinka motyvų. MAĮ 98 straipsnio 2 dalis vienareikšmiškai ir aiškiai apibrėžia, kad visais atvejais terminas skaičiuoti delspinigius yra ne ilgesnis nei 180 dienų.

28. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas tinkamai apskaičiavo delspinigius, taip pat visiškai nepasisakė, kad apskaičiuotų delspinigių suma neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų. VMI apskaičiuota bendra delspinigių suma sudaro net 1181,62 Eur, nesumokėtų mokesčių suma – 1691,96 Eur. Jei nebus taikomas 180 dienų senaties terminas, prievolė mokėti delspinigius netrukus viršys pagrindinę prievolę. Delspinigiai atlieka tik prievolės įvykdymo užtikrinimo, bet ne nubaudimo funkciją. Todėl situacija, kad delspinigių suma viršytų pagrindinės skolos sumą, teisinėje valstybėje negalima.

29. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad PSD įmokų apskaičiavimui senaties terminas nebuvo praleistas. Pareiškėjas 2010 metais, 2011 metais (aštuonis mėnesius) ir 2012 metais niekur nedirbo ir nebuvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu. Taigi PSD įmokas nurodytu laikotarpiu jis turėjo mokėti savarankiškai kas mėnesį, iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Teisė išieškoti šias įmokas iš pareiškėjo atsirado būtent nuo 2010 m. vasario 1 d., t. y. kitą dieną po paskutinės dienos, kai periodinė įmoka turėjo būti sumokėta. Jei VMI priverstinai neišieškojo PSD įmokų iš pareiškėjo iki sueinant senaties terminui, tai negali pažeisti pareiškėjo teisių ir įstatymų reikalavimų.

30. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime pirmosios instancijos teismui ir papildo, jog teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam nagrinėjant mokestinį ginčą Komisijoje nebuvo pažeista.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. S-224(7-183/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-299 teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Apeliantas teigia, kad mokesčių mokėtojas 2010 metais, 2011 metais (aštuonis mėnesius) ir 2012 metais niekur nedirbo ir nebuvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu. Privalomojo sveikatos draudimo įmokas nurodytu laikotarpiu mokesčių mokėtojas turėjo mokėti savarankiškai kas mėnesį, iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Teisė išieškoti privalomojo sveikatos draudimo įmokas iš pareiškėjo atsirado būtent nuo 2010 m. vasario 1 d., t. y. kitą dieną po paskutinės dienos, kai periodinė įmoka turėjo būti sumokėta. PSD įmokų išieškojimo senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2010 m. vasario 1 d.

34. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis yra specialus mokesčių teisės institutas, kurio pagrindinės taisyklės yra išdėstytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse papildomai išaiškinta, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas akivaizdu, kad pagal bendrąją taisyklę mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareiga apskaičiuoti ir pastebėjus, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, perskaičiuoti mokesčius ir su juo susijusias sumas, išlieka per visą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties laikotarpį.

35. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra siejama su mokesčių mokėtojo patikrinimo pradžia (žr., pvz., 2009 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-214/2009). Be to, administracinėje byloje Nr. A442-1431/2009 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad mokestinis patikrinimas iš esmės yra mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo vykdomo mokesčių apskaičiavimo patikrinimas. Visa mokestinio patikrinimo procedūra yra nukreipta būtent į mokesčių apskaičiavimą ar perskaičiavimą, todėl pradėjus mokestinį patikrinimą kartu prasideda ir mokesčių administratoriaus vykdomas mokesčių apskaičiavimas ar perskaičiavimas (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1431/2009). Taigi, apelianto teikiamas išaiškinimas dėl senaties skaičiavimo prieštarauja įstatymui ir teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pavedimas atlikti PSD įmokų mokėjimo patikrinimą buvo išduotas 2015 metais, mokestis apskaičiuojamas arba perskaičiuojamas ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, taigi, mokesčių administratorius galėjo mokestį apskaičiuoti už einamus 2015 metus ir 2014–2011 metus bei 2010 metus.

36. Apeliantas teigia, kad buvo atimta objektyvi galimybė dalyvauti Mokestinių ginčų komisijos posėdyje, būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus. Su šiais argumentais teismas nesutinka. Mokestinių ginčų komisija apie posėdį pareiškėjui pranešė iš anksto, išsiųsdama pranešimą jo paties nurodytu adresu (Komisijos bylos 9 t., b. l. 136). Proceso trūkumus mokestinį ginčą nagrinėjant ikiteismine tvarka turėjo teisę ištaisyti pirmosios instancijos teismas. Mokesčių mokėtojas turėjo galimybę dalyvauti žodiniame procese nagrinėjant jo bylą pirmosios instancijos teisme, bet, kaip matyti iš bylos medžiagos, šia teise nepageidavo naudotis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą esminių procesinių pažeidimų nenustatė, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės būti išklausytam pažeidimo nepagrįsti.

37. Apeliantas nurodo, kad jis bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, todėl bauda, delspinigiai, gyventojų pajamų mokestis, apskaičiuoti nepagrįstai; ir pirmosios instancijos teismo, ir atsakovo kaltinimai nebendradarbiavimu nepagrįsti. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad byloje esantys įrodymai (Komisijos bylos I t., b. l. 11–12, 24–26) patvirtina, kad pareiškėjas teikė mokesčio administratoriui dalinai tiesos neatitinkančius paaiškinimus susijusius su individualios veiklos pajamomis. Ši aplinkybė neabejotinai vertintina kaip nebendradarbiavimas. Be to, mokesčių įstatymai nenustato, kad mokesčių ir delspinigių mokėjimas priklausytų nuo mokesčio mokėtojo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi ar ne. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija teisėtai bei pagrįstai sumažino paskirtą baudą ir pagrindo ją sumažinti minimaliai nėra.

38. Apeliantas nurodo, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kad visais atvejais terminas skaičiuoti delspinigius yra ne ilgesnis nei 180 dienų, delspinigiai apskaičiuoti netinkamai. Apelianto nuomone, atsakovo apskaičiuota delspinigių suma neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų, bendra delspinigių suma sudaro net 1181,62 Eur, nesumokėtų mokesčių suma – 1691,96 Eur.

39. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad MAĮ 97 straipsnyje („Delspinigių skaičiavimo pradžia“) ir 98 straipsnyje („Delspinigių skaičiavimo trukmė“) yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti pastarojo įstatymo 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnyje nustatytais pagrindais. Apelianto nurodytas 180 dienų terminas numatytas MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje yra taikomas jame numatytiems atvejams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pastarasis 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Kitaip tariant, šis terminas netaikomas situacijoms, kai delspinigiai apskaičiuojami už bet kokį kitą įstatyme nustatytą laikotarpį, kai dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-401/2010, 2009 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-206/2009). Apeliaciniame skunde nėra argumentų, įrodančių, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistavo paminėto 180 dienų termino taikymo atvejai. Apeliantas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 180 dienų skaičiavimo terminas nėra prasidėjęs, nes mokestinė prievolė buvo apskaičiuota patikrinimo metu priėmus mokesčių administratoriui sprendimą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka buvo apskųstas, t. y. inicijuotas mokestinis ginčas ir nėra priimtas galutinis ir įsiteisėjęs sprendimas, būtų klaidinga.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010). Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad delspinigių pagrindinė paskirtis yra ne nubausti, o kompensuoti valstybei dėl pavėluotai patekusių pinigų į biudžetą. Iš bylos medžiagos seka, kad mokesčiai laiku nebuvo sumokėti. Pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjo žinioje, tad kompensavimas valstybei dėl to delspinigių pavidalu yra teisingas. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra nurodęs, kad delspinigių skaičiavimas nepriklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo patikrinimo akto surašymo laiko, ir pažymėjęs, jog tai priklauso nuo paties mokesčio mokėtojo, nes jis neturi jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turi pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku būtų sumokėjęs mokesčius ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009). Todėl apelianto argumentai dėl per didelių delspinigių atmetami kaip nepagrįsti.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius