2013-10-03 Nr. AB-5924-3-61-3-02494-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1127/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02494-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 3.4. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Z. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-377, kuriuo atsakovas nesuteikė (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. G. laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir nutarė įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo bei galutiniam sprendimui pareiškėjo baudžiamojoje byloje ir atlikus bausmę, jei tokia bus paskirta, nesant priežastims, dėl kurių, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini);

2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis apklausų metu išsamiai nurodė prieglobsčio prašymo pateikimo priežastis, nurodydamas, kad, kai kriminalinėms struktūroms tapo prieinami jo asmens duomenys ir žinomas jo tarnybos vidaus reikalų sistemos (duomenys neskelbtini) padalinyje faktas, jam ir jo šeimos nariams sistemingai pradėta grasinti susidorojimu. Grasinimai susidoroti pasireiškė pasikėsinimu į pareiškėjo gyvybę, kai 2001 metais (duomenys neskelbtini) mieste buvo padegtas pareiškėjo automobilis, taip pat buvo pasikėsinta jį sumušti, buvo į jį šauta. Norėdamas apginti savo teises pareiškėjas kreipėsi pagalbos į teisėsaugos institucijas kilmės šalyje, tačiau (duomenys neskelbtini) suteikti pagalbą buvo atsisakyta.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas nepakankamai atsižvelgė ir neteisingai įvertino jam gresiančio persekiojimo galimybę ir baimę grįžti į (duomenys neskelbtini). Bijodamas dėl savo gyvybės, sveikatos ir saugumo (duomenys neskelbtini), bijodamas kriminalinių struktūrų persekiojimo, pareiškėjas aštuonerius metus slapstėsi (duomenys neskelbtini) ir jam grįžus į kilmės valstybę bus pažeistos pagrindinės žmogaus teisės.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo Z. G. skundą (b. 1. 14-16) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog atlikus Z. G. byloje dėl prieglobsčio suteikimo esančios faktinės informacijos analizę nustatyta, kad pareiškėjo nurodytas tariamas persekiojamas iš kriminalinių struktūrų pusės nėra asmeninio pobūdžio persekiojimas 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso ir Įstatymo 86 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo paaiškinimus dėl persekiojimo kilmės šalyje, jis atsisakė pateikti bet kokią informaciją, susijusią su jo neva 1990–2000 metų buvusiomis slaptomis užduotimis (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, atsisakė įvardinti jį persekiojusius ar jam grasinusius asmenis. Šios esminės aplinkybės kelia abejones dėl jo ketinimo gauti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Atliktos apklausos 2012 m. rugsėjo 6 d. metu pareiškėjas pateikė prieštaringas aplinkybes bei nelogiškus paaiškinimus. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas prieglobsčio teisės kontekste yra nepatikimas, todėl jo atžvilgiu netaikytina abejonės privilegijos nuostata, įtvirtinta Įstatymo 83 straipsnio 1 dalies dalyje.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad prieštaravimai atsirado dėl emocinės būklės, sudėtingo bendravimo su pareigūnais, kalbos barjero, situacijos nepažįstamoje valstybėje. Pažymėjo, kad apklausa buvo atlikta su vertėju, prieglobsčio prašytojo gimtąja kalba, jam buvo išaiškintos visos jo teisės ir pareigos įtvirtintos Įstatyme, todėl jis turėjo visas galimybes pateikti reikalingą, išsamią informaciją, susijusią su jo situacija kilmės valstybėje. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, atsakovas įvertino, kad jo pateiktos individualaus pobūdžio aplinkybės iš esmės prieštarauja Migracijos departamento turimai informacijai apie politinę ir bendrą situaciją (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo bylos aplinkybes, pagrįstai taikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pagrįstai netaikė Įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 35-39) pareiškėjo Z. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, remdamasis Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi, 77 straipsnio 2 dalimi, 86 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne būti hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Nurodė, jog Įstatymo 87 straipsnis reglamentuoja papildomos apsaugos suteikimą užsieniečiui. Teismo vertinimu, viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra „visiškai pagrįstos baimės” prieglobsčio prašytojui egzistavimas, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (jis bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.). Teismo vertinimu, nustatytos sąlygos „visiškai pagrįstos baimės” buvimas reiškia tai, kad ši sąlyga turi būti vertinama pagal objektyvius, o ne subjektyvius kriterijus, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne kaip asmens, prašančio prieglobsčio, įsitikinimas.

Teismas pažymėjo, jog Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 15 d. nuosprendžiu Z. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 2 dalyje, 291 straipsnio 1 dalyje, ir teismas pareiškėjui skyrė dvidešimt parų arešto už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. apie 2 val. 30 min. Šalčininkų rajone, Eišiškių sen., (duomenys neskelbtini) k., tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0459 ir 0460 apie 375 metrų atstumu nuo valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 0460 link valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 0459 iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje (duomenys neskelbtini) piliečiai Z. G., V. K., G. S. tyčia, neteisėtai, neturėdami Lietuvos Respublikos vizos ar kito leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką, neleistinoje vietoje, ne per valstybės apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės postus, pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, eidami pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos. Nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamųjų versija, jog jie atvyko į Lietuvą prašyti prieglobsčio, nepatvirtinta įrodymais, nes kaltinamųjų tikslas buvo nuvykti į Latviją, tuo tikslu jie pasikeitė pinigus į latus. Pareiškimų Lietuvos Respublikos institucijoms pasinaudoti prieglobsčio teise jie neteikė, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti BK 291 straipsnio 2 dalį. Sulaikymo metu pareiškėjas turėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojantį nuo 2012 m. gugužės 31 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2012 m. rugpjūčio 20 d. Z. G. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame paaiškino, kad jis 1991–2000 metais dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje, (duomenys neskelbtini) tarnyboje. Dabartiniu metu tokia tarnyba neegzistuoja, o kriminalinės struktūros neleidžia gyventi tėvynėje. 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymu pareiškėjas dar kartą kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, kuriame paaiškino, kad reorganizavus (duomenys neskelbtini) tarnybą jis neteko darbo, todėl kriminaliniai elementai pradėjo jį persekioti bei grasinti, nes sužinojo, kas jis buvo.

Apie gresiantį persekiojimą pareiškėją informavo buvę bendradarbiai, kurie dirba vidaus reikalų sistemoje, todėl 2006 metais jis išvyko iš kilmės šalies, gyveno Ispanijoje, šiais metais grįžo į (duomenys neskelbtini), kur vėl jam buvo grasinama, todėl išvyko iš kilmės valstybės ir jo kelionės tikslas buvo patekti į Europą. 2012 m. rugsėjo 3 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pareiškėjas paaiškino, kad jis yra įgijęs specialųjį vidurinį išsilavinimą bei inžinieriaus profesiją, dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriuje 1990–2000 metais, tačiau 2000 metais, reorganizavus tarnybą, išėjo iš jos.

Pareiškėjo teigimu, jam nustojus dirbti (duomenys neskelbtini) skyriuje, kriminaliniai elementai dėl ankstesnio darbo pradėjo persekioti, grasinti, todėl jis išvyko iš šalies, aštuonerius metus slapstėsi Ispanijoje, 2012 metais grįžus į kilmės šalį jam vėl buvo grasinama. Migracijos departamentas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-17PR-214 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Z. G. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo termino pratęsimo“ užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo terminą pratęsė iki 2012 m. rugsėjo 10 d., jis buvo apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre. 2012 m. rugsėjo 6 d. prieglobsčio prašytojo papildomos apklausos protokole pareiškėjas nepateikė konkrečių atsakymų apie jo darbovietę, užimamas pareigas, atliekamas funkcijas, jį persekiojusius asmenis, persekiojimo pobūdį, motyvuodamas tuo, kad atliekamos funkcijos vidaus reikalų ministerijoje buvo slaptos, todėl negali pasakoti, jo teigimu, užduotis gaudavo iš kurjerių, darbovietės adreso nežino, 2011 metais (duomenys neskelbtini) mieste į jį buvo šauta, buvo padegtas jo automobilis ir buvę kolegos patarė jam išvykti.

Dėl pagalbos pareiškėjas kreipėsi į darbovietę, tačiau jie atsisakė jam padėti. Pareiškėjas bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes kriminaliniai elementai jį persekios, jis bijo dėl savo gyvybės.

Teismas pažymėjo, jog, išnagrinėjęs prieglobsčio prašytojo bylos aplinkybes, 2012 m. rugsėjo 10 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. (15/6-9)-15PR-377 nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo bei nutarė sprendimui jo baudžiamojoje byloje ir atlikus bausmę, jei tokia bus paskirta, nesant priežastims, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo išdėstytus argumentus, darė išvadą, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl galimo persekiojimo kelia pagrįstų abejonių. Pareiškėjas apklausų metu nurodė vienas kitam prieštaraujančius faktus dėl, pasak jo, patirto persekiojimo ir išvykimo iš kilmės valstybės. Prieglobsčio prašyme pareiškėjas paaiškino, kad su juo siekia susidoroti kriminaliniai elementai dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriuje, tačiau jis nepateikė jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimų kilmės šalyje. Byloje pateikta pažyma aiškiai patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui negresia diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, kuris būtų susijęs su jo priklausymu tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo nurodytas argumentas dėl to, kad jį persekioja kriminaliniai elementai dėl buvusio darbo (duomenys neskelbtini) skyriuje, nėra siejamas su asmeninio pobūdžio persekiojimu 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso ir Įstatymo 86 straipsnio prasme. Pareiškėjas prašymo dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje metu nepateikė dokumentų ar įrodymų, pagrindžiančių jo aiškinimą dėl persekiojimo kilmės šalyje, atsisakė bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos pareigūnais, kurie nagrinėjo jo prašymą dėl prieglobsčio, atsisakė pateikti informaciją tiek pareigūnams, tiek teismui apie jo darbą 1991–2000 metais (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriuje, kokias funkcijas jis vykdė, nenurodė asmenų, kurie jam grasino, dėl grasinimo raštu nesikreipė nei į policiją, nei į prokuratūrą. Teisme pareiškėjas paaiškino, kad šeimos neturi, (duomenys neskelbtini) gyvena jo mama, brolis su žmona. Tačiau pareiškėjas 2012 m. gegužės 31 d. išsiėmė pasą, pats jame pasirašė, kai buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtintos rašytiniais įrodymais, nors Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis aiškiai patvirtina, kad duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojas prašymo nagrinėjimo metu klaidina pareigūnus, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Teismas pažymėjo, jog abejoti prieglobsčio prašytojo nuoširdumu ir istorijos tikrumu leidžia ir tas faktas, kad jis nesistengia sąžiningai, nuosekliai atskleisti visus jam žinomus faktus, tokiu būdu trukdė tyrimui. Teismas laikė, kad pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką sąlygojo ne grėsmė dėl persekiojimo, o neturėjimas darbo, nes (duomenys neskelbtini) yra didelė bedarbystė, kas iš esmės reiškia, kad pareiškėjo atvykimą į Lietuvą sąlygojo geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, vadovaujantis Migracijos departamento surinkta informacija (pažyma apie politinę saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)), galima pagrįstai abejoti, kad pareiškėjo išvykimo iš šalies tikslas buvo prašyti prieglobsčio. Teismo teigimu, pareiškėjas savo paties veiksmais įrodo, kad prieglobsčio Lietuvoje gavimas nebuvo išvykimo iš kilmės valstybės ar atvykimo į Lietuvą tikslas, tai savo nuosprendyje konstatavo ir Šalčininkų rajono apylinkės teismas.

Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog jis sutinka su atsakovo išvada, kad objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo nurodyti faktai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam.

Pabrėžė, jog, įvertindamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę, Migracijos departamentas laikė, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Remdamasis bylos medžiaga, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pažyma apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) Nr. GEO 15/6-8-6-16, skundo argumentais, teismas sprendė, jog nėra jokių realiai egzistuojančių priežasčių, kad pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai. Atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas nurodė, jog Migracijos departamento skundžiamo sprendimo naikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas Z. G. apeliaciniu skundu (b. l. 44-47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo pateiktą skundą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 20 d. prašyme dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, 2012 m. rugsėjo 3 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole, 2012 m. rugsėjo 6 d. papildomos apklausos protokole pasakojo iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, t. y. kad kilmės valstybėje jis yra persekiojamas kriminalinio pasaulio atstovų. Minėtas persekiojimas yra individualaus pobūdžio, kadangi yra nukreiptas prieš pareiškėjo asmenybę. Minimas tarnybos laikas 1991–2000 metai ir tai reiškia, kad nuo šio momento, kai pareiškėjas pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje, yra praėjęs nemažas laiko tarpas, todėl yra normalu, kad pareiškėjas atsimena ne visus su juo nutikusius įvykius, duodamas parodymus suklydo minėdamas datas ar vienu kartu pateikė ne visą informaciją.

Pareiškėjas pažymi, jog 2012 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais vykusių apklausų metu iš jo papasakotų faktinių aplinkybių visumos galima vertinti, kad jo baimė sugrįžti į kilmės valstybę yra grindžiama prieš jį nukreiptu persekiojimu. Be pareiškėjo duotų paaiškinimų daugiau įrodymų šiuo aspektu nėra pateikta, todėl nėra aišku, kuo yra pagrįstos teismo išvados, nurodant pareiškėjo nepagrįstas baimes. Be to, tai, jog pareiškėjas papasakojo, kad (duomenys neskelbtini) kriminalinio pasaulio atstovai siekia su juo susidoroti ir tai, kad, teismo teigimu, pareiškėjas atsisakė pateikti vienokią ar kitokia informaciją, negali būti vertinama kaip prieštaraujantys vienas kitam argumentai.

Pabrėžia, jog pareiškėjas jo pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nepadarė veiksmų, kuriuos būtų galima traktuoti kaip klaidinimą, jis tyrimui netrukdė, jo nevilkino, t. y. nepaliko Užsieniečių registracijos centro per visą jo bylos nagrinėjimo laikotarpį, neatliko kitų veiksmų, kurie gali būti traktuojami kaip trukdymas, klaidinimas ar vilkinimas. Atitinkamai, pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomos Įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjui žinomų ir su jo darbu susijusių faktų neatskleidimas negali būti vienareikšmiškai laikomas trukdymu tyrimui, kadangi teismui nėra žinoma, ar tokie duomenys (duomenys neskelbtini) nelaikomi įslaptintais.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo teiginys, jog jo atvykimą į Lietuvos Respubliką sąlygojo ne grėsmė dėl persekiojimo, o darbo neturėjimas, nes (duomenys neskelbtini) yra didelė bedarbystė, yra nepagrįstas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą (b. l. 60-62) prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16.3 punktas įpareigoja Migracijos departamento tarnautoją nustatyti, ar prieglobsčio prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas klaidingai supranta prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus, kadangi mano, jog vien paaiškinimai apie tariamai gresiantį persekiojimą iš kriminalinio pasaulio atstovų pusės savaime pagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Tarptautinės apsaugos besikreipiantis asmuo privalo įrodyti, kad jo baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje yra pagrįsta, t. y. jis turi pateikti konkrečius faktus (Aprašo 66.1 p.).

Atsakovas remiasi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog šioje normoje numatyti keturi pabėgėlio sąvokos elementai turi būti įvykdyti, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu, nepakanka įvykdyti tik kelis iš jų. Vienas iš pagrindinių pabėgėlio sąvokos elementų – visiškai pagrįsta baimė dėl persekiojimo, kuri turi būti susijusi su viena ar keliomis priežastimis: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Visiškai pagristos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė yra pagrįsta. Besikreipiančio asmens baimė turėtų būti laikoma pagrįsta, jei jis gali tinkamai įrodyti tolesnį buvimą šalyje, iš kurios kilęs, dėl apibrėžime nurodytų priežasčių tapus nepakenčiamą ar dėl jų tapsiant tokiu jam grįžus. Pažymi, jog baimė turi būti objektyvaus pobūdžio ir įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka dėl prieglobsčio besikreipiančiam asmeniui.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė patikimos bei objektyvios informacijos, kad jis visiškai pagristai bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl vieno (ar keleto) teisės aktuose numatytų pagrindų, t. y. rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo pateikti faktai iš esmės yra prieštaringi. Pareiškėjas atsisakė pateikti išsamią informaciją, susijusią su aplinkybėmis, dėl kurių jis galimai galėjo patirti kilmės valstybėje nusikalstamų grupuočių persekiojimą. Pareiškėjas apklausos, atliktos 2012 m. rugsėjo 6 d., metu pateikė prieštaringas aplinkybes bei nelogiškus paaiškinimus: paprašytas nurodyti jį persekiojusius asmenis, paaiškino, kad bijo dėl savęs ir šeimos, nors pirminės apklausos metu paaiškino, kad šeimos neturi, o „motinos nenoriu trukdyti“; atsisakė pateikti, bet kokią informaciją, susijusią su jo atliktomis funkcijomis (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje 1999–2000 metais, kas kėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo darbo šioje sistemoje.

Migracijos departamentui nesuprantami pareiškėjo teiginiai, kad, remiantis tuo, jog jis prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nepaliko Užsieniečių registracijos centro, jo atžvilgiu turėtų būti taikoma abejonės privilegija, įtvirtinta Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje. Pažymi, jog nurodyta nuostata neapima prieglobsčio prašytojo pareigų, kurios nustatytos Migracijos departamento ar teismo sprendimais ir kurias jis privalo vykdyti. Ši norma yra susijusi su prieglobsčio prašymo motyvais, tikrovę atitinkančias paaiškinimais, savo asmenybės, išvykimo iš kilmės valstybės priežastimis, atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybėmis. Tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojo teiginiai atrodo įtikinami, nuoseklūs, neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, o pats pareiškėjas kelia pasitikėjimą, t. y. nuoširdžiai bendradarbiauja su valstybės institucijomis, aiškinantis jam apsaugos poreikio būtinumą, net ir nesant pakankamai įrodymų, duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, jeigu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi esminiai prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-15PR-377, kuriuo jis nesuteikė (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. G. laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo pateiktą skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinių pagrindų jį tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriame konstatuota, kad jo prašymas suteikti laikiną teritorinį prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis piktybiškai naudojasi prieglobsčio procedūra, yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog ginčo teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2012 m. liepos 10 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (2012 m. sausio 22 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšminga inter alia Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies norma, kuri numato, kad akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Ši norma iš esmės yra sietina su Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

Kiek tai susiję su pabėgėlio statuso suteikimo sąlygomis, pažymėtina, jog šis statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnyje (Įstatymo 86 str. 1 d.).

Papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (Įstatymo 87 str. 1 d.).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Tai lemia, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008).

Pažymėtina, jog, vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, pirmiausia turi būti konstatuota, ar yra pagrindas suteikti prieglobstį, atsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jis prašo šį statusą suteikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindė jo persekiojimu kilmės valstybėje dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemos (duomenys neskelbtini) padalinyje, pažymėjo, jog jam ir jo šeimos nariams sistemingai buvo grasinta susidorojimu. Taigi atitinkamai, vertintina, ar šis prašymo pagrindimas yra pagrįstas Įstatyme numatyto teisinio reguliavimo atžvilgiu ir ar pagrįstai atsakovas nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio.

Visuma administracinės bylos faktinių aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjo pasakojimas apie persekiojimo grėsmę kilmės valstybėje pasižymi prieštaringumu, nėra atskleidžiama visapusiška informacija. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog 2012 m. rugpjūčio 24 d. Z. G. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame paaiškino, kad jis 1991–2000 metais dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje, (duomenys neskelbtini) tarnyboje. Dabartiniu metu tokia tarnyba neegzistuoja, o kriminalinės struktūros neleidžia gyventi tėvynėje (Migracijos departamento byla Nr. GEO0750, b. l. 6). Kartotiniame 2012 m. rugsėjo 3 d. prašyme dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas paaiškino, jog kriminaliniai elementai pradėjo jį persekioti bei grasinti, nes sužinojo, kas jis buvo. Apie gresiantį persekiojimą pareiškėją informavo buvę bendradarbiai, kurie dirba vidaus reikalų sistemoje, todėl 2006 metais jis išvyko iš kilmės šalies, gyveno Ispanijoje, šiais metais grįžo į (duomenys neskelbtini), kur vėl jam buvo grasinama, todėl išvyko iš kilmės valstybės ir jo kelionės tikslas buvo patekti į Europą. 2012 m. rugsėjo 3 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pareiškėjas paaiškino, jog darbas vidaus reikalų sistemos (duomenys neskelbtini) padalinyje buvo pavojingas ir „nešvarus“ ir todėl 2000 metais jis nusprendė išeiti iš tarnybos, nes jo požiūris į gyvenimą pasikeitė ir nesutapo su dabartinės valdžios požiūriu. Nustojus dirbti kriminalinės struktūros dalyviams tapo žinoma jo asmenybė ir dėl ankstesnio darbo jį pradėjo persekioti (Migracijos departamento byla Nr. GEO0750, b. l. 16-21).

Pažymėtina, jog 2012 m. rugsėjo 6 d. prieglobsčio prašytojo papildomos apklausos protokole pareiškėjas nepateikė konkrečių atsakymų apie jo darbovietę, užimamas pareigas, atliekamas funkcijas, jį persekiojusius asmenis, persekiojimo pobūdį, motyvuodamas tuo, kad atliekamos funkcijos vidaus reikalų ministerijoje buvo slaptos. Nurodė, jog užduotis pareiškėjas gaudavo iš kurjerių, darbovietės adreso nežino. Tačiau pabrėžė, jog jis dėl pagalbos kreipėsi į darbovietę, tačiau jie atsisakė jam padėti (Migracijos departamento byla Nr. GEO0750, b. l. 30-34).

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus, jis pats, vienu atveju, pažymėjo, jog 2000 metais jis nusprendė išeiti iš tarnybos, nes jo požiūris į gyvenimą pasikeitė ir nesutapo su dabartinės valdžios požiūriu, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, jog jis išėjo iš darbo, nes atsiskleidė jo tapatybė ir jam pradėjo grėsti pavojus. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog dėl persekiojimo kreipėsi pagalbos į buvusią darbovietę, nors prieš tai buvo nurodęs, kad jos adreso nežino ir negali jo įvardinti.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog prieglobsčio prašyme pareiškėjas paaiškino, kad su juo siekia susidoroti kriminaliniai elementai dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriuje, tačiau jis nepateikė jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimų kilmės šalyje. Pareiškėjo nurodytas argumentas dėl to, kad jį persekioja kriminaliniai elementai dėl buvusio darbo (duomenys neskelbtini) skyriuje, nėra siejamas su asmeninio pobūdžio persekiojimu 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso ir Įstatymo 86 straipsnio prasme.

Pareiškėjas prašymo dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje metu nepateikė dokumentų ar įrodymų, pagrindžiančių jo aiškinimą dėl persekiojimo kilmės šalyje, atsisakė bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos pareigūnais, kurie nagrinėjo jo prašymą dėl prieglobsčio, atsisakė pateikti informaciją tiek pareigūnams, tiek pirmosios instancijos teismui apie jo darbą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriuje, kokias funkcijas jis vykdė, nenurodė asmenų, kurie jam grasino. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl grasinimų jis kreipėsi į policiją, į prokuratūrą ar kitas įstaigas, bet jos negalėjo suteikti ir nesuteikė jam apsaugos, kad būtų atsisakyta užtikrinti jo apsaugą, pareiškėjas taip pat nenurodė motyvų, kodėl negalėjo kreiptis į nurodytas institucijas.

Taigi pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, kad jis, kaip nurodyta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, negali pasinaudoti kilmės valstybės gynyba. Priešingai, pareiškėjas pažymėjo, jog dėl gautų grasinimų jis pagalbos kreipėsi tik į buvusią darbovietę (Migracijos departamento byla Nr. GEO0750, b. l. 30-34).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nurodo, jog prieš apklausą pareiškėjas, kaip prieglobsčio prašytojas, buvo supažindintas su jo teisėmis, apklausos tikslu, konfidencialumo principu, pareigomis bei jų nevykdymo padariniais (Migracijos departamento byla Nr. GEO0750, b. l. 15, 30). Viena iš tokių pareigų ir yra numatyta Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkte, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Ši norma iš esmės atitinka ir Aprašo 7 punktą, pagal kurį prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Taigi visų pirma pareiškėjas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.

Pažymėtina, jog atsakovas ginčijamame sprendime išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas aplinkybes bei teisingai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas turėtų būti vertinamas kritiškai, nes pareiškėjas nepateikia išsamios informacijos, apie galimai jam gresiančias grėsmes, kad atsakovas galėtų įvertinti prieglobsčio suteikimo būtinumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog abejoti prieglobsčio prašytojo nuoširdumu ir istorijos tikrumu leidžia ir tas faktas, kad jis nesistengia sąžiningai, nuosekliai atskleisti visus jam žinomus faktus, pareiškėjas nevykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius išsamius (t. y. visapusiškus) paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų. Minėti pareiškėjo teiginiai tėra tik prielaidos, jie nėra pagrįsti jokiais įrodymais, o nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis išvyko iš savo kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Be to, pažymėtina, jog iš Įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios įrodinėjimo priemonių leistinumą, matyti, kad prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Kaip minėta, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį, tai toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Taigi kaip vienas iš pagrindų, kuriuo remiantis atsakovas gali konstatuoti, jog asmens prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, yra tas, jog prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo. Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus spręstina, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos ir įrodymų, leidžiančių manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo. Atitinkamai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat vertina, ar iš byloje pateiktų duomenų būtų galima konstatuoti esant pagrindui suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Dėl pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose iš esmės pažymėtina, jog pareiškėjas šiuose punktuose nurodytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų neįrodė, taip pat nėra kitų objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie tokių pagrindų buvimą nagrinėjamoje byloje (Migracijos departamento byla Nr. GEO0750, b. l. 35-45). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių realiai egzistuojančių priežasčių, kad pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Be to, bendra situacija kilmės valstybėje nėra tokia, kuri būtų pakankamas pagrindas konstatuoti papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybę (Migracijos departamento byla Nr. GEO0750, b. l. 35-45).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjas pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio, papildomos apsaugos bei pabėgėlio statuso, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys