2023-06-07 Nr. AB-11972-3-61-3-00934-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1824-525/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00934-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1, 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 23S7921 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas I); 2) panaikinti Departamento Kontrolės skyriaus 2023 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 23S9253 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2028 m. sausio 26 d. ir į Europos Sąjungos valstybes bei Šengeno zonos valstybes nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2026 m. sausio 26 d. (toliau – ir Sprendimas II); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti A. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu išdavimo; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir žyminį mokestį.

2. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas paviršutiniškai išnagrinėjo su pareiškėju susijusią informaciją dėl buvusių pareigų (duomenys neskelbtini) karinėje struktūroje, neįvertino svarbių bei reikšmingų aplinkybių, vertino darbo vietą, o ne užimamas pareigas, dėl to Sprendimas I ir Sprendimas II yra nepagrįsti ir neteisėti. Pabrėžė, jog pareiškėjas savanoriškai ir sąžiningai pateikė atsakovui informaciją apie praeityje turėtas sąsajas su karine struktūra (duomenys neskelbtini), bendradarbiavo prašymo nagrinėjimo metu.

Aiškino, kad Sprendime I išdėstyti motyvai yra abstraktūs ir formalūs, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Pareiškėjo teigimu atsakovas padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo sąsajų su (duomenys neskelbtini) karine struktūra. Sąsajos, kurias vertino Departamentas buvo nustatytos, įvertinus pareiškėjo aukštojo mokslo įstaigą – (duomenys neskelbtini) karinę akademiją, kurios Komunikacijos ir automatizuoto informacijos apdorojimo fakultete pareiškėjas įgijo Automatizuoto informacijos apdorojimo sistemų inžinieriaus specialybę.

Vėliau mokslo įstaigos paskyrimu penkiems metams buvo paskirtas dirbti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje pagal įgytą specialybę. Pareiškėjas teigė, jog eitos pareigos nebuvo susijusios su strateginių sprendimų priėmimu, tiesioginių karinių veiksmų atlikimu ar jų koordinavimu ir apsiribojo darbo funkcijų atlikimu pagal įgytą išsilavinimą. Suėjus nustatytam penkerių metų terminui, pareiškėjas darbo vietą pakeitė ir laikotarpiu tarp 2013 m. ir 2015 m. dirbo privačiame sektoriuje. Tvirtino, kad dėl sunkios finansinės padėties, 2016 m. kilusios ekonominės krizės, šeimoje gimus dukrai, pareiškėjas turėjo grįžti į darbovietę kariuomenėje, kur dirbo iki 2018 m., kai pradėjo eiti direktoriaus pavaduotojo pareigas sutuoktinės kartu su dalininku įsteigtoje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“.

Pabrėžė, kad visada siekė dirbti privačiame sektoriuje ir jau penkerius metus neturi jokių ryšių su karinėmis (duomenys neskelbtini) struktūromis. Pareiškėjas nurodė, jog Sprendime I grėsme Lietuvos Respublikos saugumui jis laikomas remiantis teisės aktais, įsigaliojusiais po 2022 m. (duomenys neskelbtini) invazijos į (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas ėjo pareigas kariuomenėje tuomet, kai santykiai tarp valstybių nebuvo įtempti. Tvirtino, kad atsakovas skundžiamame Sprendime I interpretavo pareiškėjo teisę gauti prieigą prie slaptos informacijos, kaip aplinkybę, patvirtinančią jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, tačiau pasak pareiškėjo, atsakovas šią aplinkybę vertino formaliai, neatsižvelgdamas į darbo pobūdį bei kokio pobūdžio tai medžiaga buvo.

Pareiškėjas dirbo karinėje struktūroje, todėl teisė pateikti užklausą dėl žemiausio lygio slaptos informacijos jam buvo suteikta, nors ja, teigia, niekada nepasinaudojo, taigi ji buvo formali. Pabrėžė, kad nepalaiko (duomenys neskelbtini) prieš (duomenys neskelbtini) vykdomos karinės agresijos – pareiškėjo seneliai kilę iš (duomenys neskelbtini), apklausoje pareiškėjas taip pat nurodė, jog (duomenys neskelbtini) priklauso (duomenys neskelbtini). Po 2020 m. (duomenys neskelbtini) vykusių prezidento rinkimų pareiškėjas dalyvavo protestuose prieš neteisėtai valdantį prezidentą, dėl ko vėliau nebesijautė saugiai, kadangi protestų dalyviai buvo persekiojami.

Dėl šių priežasčių kartu su sutuoktine ir dukra nusprendė pasitraukti iš šalies. Lietuvoje pareiškėjo sutuoktinė gavo darbo pasiūlymą, jai kartu su dukra buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas padavė tam, kad galėtų susijungti su savo šeima ir toliau dirbti pagal įgytą specialybę.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nenustatė jokių pagrįstų įrodymų, rodančių pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, argumentus grindė tik darbo vietos buvimu kariuomenėje. Pasak pareiškėjo, Departamento priimti sprendimai ribojo jo teisę atvykti į Lietuvos Respubliką bei paneigė pareiškėjo teisę į šeimos gerbimą. Net ir tuomet, jei yra potencialus pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į šalį, tai negali būti laikoma besąlyginiu pagrindu neišduoti leidimo laikinai gyventi, jeigu jis siekia susijungti su šeima. Pabrėžė, kad Sprendimu II buvo uždraustas atvykimas į Europos Sąjungą bei Šengeno zonos valstybes, taip nepaliekant realių galimybių pareiškėjui palaikyti fizinį ryšį su šeima. Atkreipė dėmesį, jog Departamentas turi pareigą kiekvieną atvejį dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo individualiai išnagrinėti, o atsisakymas turi būti pagrįstas konkrečiais faktais. Pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas paviršutiniškai, objektyviai neįvertinus visų aplinkybių. Sprendime I nebuvo nurodyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, kurie galėjo patvirtinti prielaidą dėl pareiškėjo lojalumo ir palaikymo (duomenys neskelbtini) režimui. Pareiškėjas tikino, kad Sprendimas I ir Sprendimas II turi būti naikinami, kadangi buvo išnagrinėti paviršutiniškai ir formaliai, atsakovo atitinkamų aplinkybių pagrindu padarytos išvados buvo klaidingos.

4. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas teigė, kad atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje galėjo grėsti valstybės saugumui ir nurodė, kad leidimo laikinai gyventi išdavimas sutuoktinei, neturėjo įtakos Departamento priimtam sprendimui. Nurodė, jog priimdamas sprendimą Departamentas vadovavosi 2023 sausio 4 d. Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada Nr. 18-130, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas dirbdamas (duomenys neskelbtini) karinėje sistemoje privalėjo būti lojalus ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri laikoma grėsme nacionaliniam saugumui.

Pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, t. y. VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas nesutiko, kad paskutinius penkerius metus pareiškėjas nebeturėjo sąsajų su karinėmis struktūromis ir kad pareigų pobūdis buvo nesusijęs su karinių veiksmų atlikimu ar sprendimu dėl jų. Departamentas teigė, kad VSD pagrįstai nurodė, jog pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti pasitelktas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

Vertino, jog pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, laikė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negalėjo būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Nurodė, jog Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Atsakovas pažymėjo, jog ginčijamame sprendime yra akcentuota, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Taip pat pažymėjo, jog tokia situacija sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Jai 2023 m. vasario 1 d. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti aukštos kvalifikacijos darbą. Anksčiau nei jai, nei dukrai leidimai laikinai gyventi nebuvo išduoti. Be to, pareiškėjas su šeima iki šiol nėra gyvenęs Lietuvos Respublikoje ir nėra užmezgęs jokių artimų ryšių Lietuvoje.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog skundžiami sprendimai yra priimti pagal VSD kompetenciją, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis. Priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją bei atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Tvirtino, jog 2023 m. sausio 4 d. raštu Nr. 18-130 pateikė pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimą. Įvertino, jog pareiškėjas beveik 10 metų su trumpa pertrauka dirbdamas (duomenys neskelbtini) karinėje sistemoje privalėjo būti lojalus valstybės valdžiai ir palaikyti jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Rinkdamasis mokymosi įstaigą pareiškėjas turėjo žinoti, kad ją baigęs turės pareigą atlikti tarnybą karinėje struktūroje, o vėliau savo pasirinkimu sugrįžo į tas pačias pareigas. Siekiant užtikrinti (duomenys neskelbtini) karinių struktūrų lojalumą režimui, jų personalui keliami itin griežti reikalavimai, o tokių institucijų personalo politika ne autonomiška, ją formuoja aukščiausia (duomenys neskelbtini) valdžia, todėl VSD manymu, pareiškėjas gali būti išnaudotas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims Lietuvos Respublikoje vykdyti.

9. VSD nurodė, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturėjo būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakako pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) (duomenys neskelbtini) karinėje struktūroje, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai

10. VSD vertino, kad priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, Departamentas neviršijo kompetencijos, o pareiškėjo teisės ir laisvės nebuvo suvaržytos nepagrįstai, todėl naikinti Departamento Sprendimų nebuvo pagrindo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad:

12.1. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinė, kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje.

12.2. 2023 m. sausio 4 d. Departamentas gavo VSD išvadą Nr. 18-130, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) karinėje sistemoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD nurodė, jog (duomenys neskelbtini) valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

12.3. Departamentas pagrindu, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui priėmė 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 23S7921 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei 2023 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 23S9253 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2028 m. sausio 26 d. ir į Europos Sąjungos valstybes bei Šengeno zonos valstybes nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2026 m. sausio 26 d.

12.4. Pareiškėjas nesutikdamas su 2023 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 23S7921 ir 2023 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 23S9253 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), SIS II reglamento nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo bei Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir nurodė, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

14. Teismas pažymėjo, kad tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Jai 2023 m. vasario 1 d. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagrindu, jog ji ketina dirbti aukštos kvalifikacijos darbą. Anksčiau nei jai, nei dukrai leidimai laikinai gyventi nebuvo išduoti. Teismas pažymėjo, jog tuo metu kai buvo priimti ginčijami Departamento sprendimai (2023 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 23S7921 ir 2023 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 23S9253) pareiškėjo sutuoktinė buvo tik pateikusi prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau ne turinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai Departamentas nenustatė, kad A. M. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius taip pat buvo nustatyta, kad jis nuo 2017 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. kovo 9 d. turėjo galiojusią Šengeno vizą. Tačiau pareiškėjas su šeima iki šiol nebuvo gyvenęs Lietuvos Respublikoje ir nebuvo užmezgęs jokių artimų ryšių Lietuvoje. Taigi, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, teismo vertinimu, sudarytų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis, tuo tarpu jokių nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčių išimtinių faktinių aplinkybių pareiškėjas nenurodė.

15. Byloje nustatyta, jog VSD 2023 m. sausio 4 d. rašte Nr. 18-130 nurodė, jog pareiškėjas dirbdamas (duomenys neskelbtini) karinėje sistemoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Konstatavo, jog pareiškėjo net dešimt metų (su pertrauka) eitos pareigos (duomenys neskelbtini) karinėje struktūroje patvirtina pareiškėją esant saistomą santykių su (duomenys neskelbtini) karinėmis struktūromis. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas rinkdamasis mokymosi įstaigą turėjo žinoti, kad ją baigęs turės pareigą atlikti tarnybą karinėje struktūroje, be to, po pertraukos savo pasirinkimu sugrįžo dirbti tą patį darbą. Kaip žinia, siekiant užtikrinti (duomenys neskelbtini) karinių struktūrų lojalumą režimui, jų personalui keliami itin griežti reikalavimai, o tokių institucijų personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia (duomenys neskelbtini) valdžia. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas tik būdamas besąlygiškai lojalus (duomenys neskelbtini) režimui, turėjo galimybę po pertraukos grįžti į karinę struktūrą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Todėl teismo vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką taip pat ir į Europos Sąjungos valstybes bei Šengeno zonos valstybes laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais. Šiuo atveju teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

16. Teismas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio (duomenys neskelbtini) politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) , politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.“ Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros (duomenys neskelbtini) karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini) ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš (duomenys neskelbtini) krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti.

Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

17. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes Departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo. Teismas pažymėjo, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

18. Teismo vertinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darė išvadą, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuva), todėl nebuvo galima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, jog nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti sprendimų dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Europos Sąjungos valstybes bei Šengeno zonos valstybes. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą dėl Departamento sprendimų Nr. 23S7921 ir Nr. 23S9253 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

19. Atmetęs pagrindinį reikalavimą panaikinti ginčijamus Sprendimą I ir Sprendimą II, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Kadangi pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas, todėl prašymas priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas teismo taip pat netenkintas.

III. 20. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Departamento Sprendimą I atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; panaikinti Sprendimo I pagrindu priimtą Departamento Sprendimą II uždrausti A. M. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2028 m. sausio 26 d. ir į Europos Sąjungos valstybes bei Šengeno zonos valstybes nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2026 m. sausio 26 d.; įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti A. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas ir žyminį mokestį.

21. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė nei dėl vieno iš jo nurodytų byloje ginčijamų Sprendimų nepagrįstumą patvirtinančių ir į bylą pateiktų įrodymų. Teismas apsiribojo išaiškinimais dėl nacionalinio saugumo vertybės ir keliamos (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) agresyvios užsienio politikos grėsmės, iš esmės neįvertino individualaus pareiškėjo atvejo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra be motyvų, nes jame: 1) neindividualizuojant konkretaus pareiškėjo atvejo, yra pateikiamas bendras aplinkybių kontekstas; 2) nors teismo cituojama teismų praktika, numatanti pareigą kiekvieną konkretų pareiškėjų atvejį vertinti individualiai, tokia individualaus atvejo vertinimo pareiga sprendime apsiriboja tik tokios pareigos aptarimu bei šiuo klausimu aktualios teismų praktikos percitavimu; 3) dėl individualaus pareiškėjo atvejo teismas pasisako tik keliose sprendimo pastraipose. Pareiškėjas pažymi, kad vien Lietuvos Respublikos nepasitikėjimas ir įžvelgiama grėsmė pareiškėjo pilietybės valstybės (duomenys neskelbtini), negali būti pagrindu atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pačiam bėgančiam nuo tokios jo pilietybės valstybės vykdomos agresyvios politikos. Pareiškėjo praeityje eitos pareigos karinėje struktūroje savaime negali būti pagrindu, nevertinant pareiškėjo veiksmų, asmenybės bei požiūrio, atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas atkartodamas Departamento argumentus, nevertindamas individualaus pareiškėjo atvejo bei, remdamasis siauru ir formaliu požiūriu, pritarė nepagrįstai išvadai dėl tariamai pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui. Tokiems įtarimams nėra jokio pagrįsto pagrindo. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo priskyrimo karinėms struktūroms aplinkybes ir pareiškėjo eitas pareigas jose. Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo sąsajos su karine struktūra buvo sąlygotos pareiškėjo studijų įstaigos – (duomenys neskelbtini) karinės akademijos – statuso bei (duomenys neskelbtini) nacionalinių įstatymų, numatančių pareigą po studijų baigimo 5 metus išdirbti mokymo įstaigos paskirtoje darbovietėje.

Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo vykdytų darbo funkcijų karinėse struktūrose laikotarpį. Pareiškėjas nuo 2018 metų, t. y. daugiau nei 5 pastaruosius metus, yra nutraukęs bet kokias sąsajas su karinėmis struktūromis. Pareiškėjo stojimo metu (2003 m.) bei darbo santykių su karinėmis struktūromis metu (2013–2015 m. ir 2016–2018 m.) (duomenys neskelbtini) ir kitų Europos Sąjungos valstybių politiniai santykiai buvo geri, prognozuoti ateityje galinčios kilti įtemptos politinės ir / ar karo situacijos pareiškėjui objektyviai nebuvo įmanoma.

Sprendimuose nėra atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas daugiau nei 5 metus iki prašymo Migracijos departamentui pateikimo dienos nebeturi absoliučiai jokių sąsajų su karinėmis struktūromis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas savo ateities niekada nesiejo su karinėmis struktūromis ar, juo labiau, karinių funkcijų vykdymu jose, o ir dėl pareiškėjo prieigos prie įslaptintos informacijos, teismas nepasisakė, kad tokia pareiškėjo teisė buvo formali, paremta įstatymu, kuria pareiškėjas niekada nepasinaudojo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo aktyvius veiksmus, veikiant prieš šiandieninę (duomenys neskelbtini) politiką. Taigi, pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytų argumentų bei pridėtų įrodymų ignoravimas bei nepasisakymas dėl jų, pažeidžia ne tik pareiškėjo teises (įskaitant teisę į šeimos gyvenimo gerbimą), bet ir pareiškėjo nepilnamečio vaiko interesus, sudarant sąlygas gyventi su abiem iš tėvų. Ginčijamais Sprendimais pareiškėjas yra atskirtas nuo šeimos, su kuria ketino persikelti į Europos Sąjungos valstybę narę dirbti ir gyventi, pabėgant nuo neteisėto (duomenys neskelbtini) valdymo.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, tenkančią bendradarbiavimo (aktyvaus veikimo) pareigą. Departamentas, įžvelgęs pareiškėjo praeityje buvusius ryšius su (duomenys neskelbtini) karine struktūra dėl kurių kilo abejonės dėl pareiškėjo galimos grėsmės nacionaliniam saugumui, kaip pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo pareigą kreiptis į pareiškėją dėl jo su karinėmis struktūromis turėtų ryšių patikslinimo. Departamentas nesiekė įvertinti, kokiu pagrindu pareiškėją siejo ryšis su karinėmis struktūromis, kokias pareigas pareiškėjas jose ėjo, ar pareiškėjas palaiko šiandieninę (duomenys neskelbtini) politiką, koks pareiškėjo požiūris į ją, kokia yra pareiškėjo asmenybė, įsitikinimai ir pan. Departamentas nesiėmė būtinų aktyvių veiksmų tam, kad būtų sudarytos sąlygos įvertinti individualų pareiškėjo atvejį.

24. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Taip pat atsakovas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad Departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Palyginimui, Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), atsakovo nuomone, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus taisyklių nepažeidė.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog teismas, išnagrinėjęs surinktus duomenis, priėmė sprendimą, kuriame nuosekliai išdėstė bylai išspręsti teisiškai reikšmingus duomenis bei aplinkybes, atsakydamas į pagrindinius bylos klausimus, aptardamas esminius bylos aspektus. Šiuo atveju papildomai pastebi, kad vienos proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 28. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 23S7921 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Departamento Kontrolės skyriaus 2023 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 23S9253 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2028 m. sausio 26 d. ir į Europos Sąjungos valstybes bei Šengeno zonos valstybes nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2026 m. sausio 26 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas I ir Sprendimas II yra pagrįsti ir teisėti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti šiuos sprendimus atmestini.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir tenkinti skundą.

31. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str.).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti atsakovo sprendimus ir tenkinti kitus pareiškėjo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl papildomai jų nekartoja.

33. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (įstatymo redakcija nuo 2023 m. sausio 1d. iki 2023 m. balandžio 1 d.) 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 4 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Be to Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

34. Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas veikė teisės aktuose nustatytų įgaliojimų ribose: pagrįstai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą dėl išvados, ar pareiškėjas nekelia grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

35. Ginčijamą Sprendimą atsakovas Migracijos departamentas priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurioje nurodyta jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) karinėje sistemoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. (duomenys neskelbtini) autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio (duomenys neskelbtini) politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini), politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.

36. Teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, todėl jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

38. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas yra baigęs (duomenys neskelbtini) karo akademiją, ne vienerius metus dirbo (duomenys neskelbtini) karinėse struktūrose, turi majoro karinį laipsnį, socialinių ryšių su Lietuva neturi. Įvertinusi šias aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo teiginiais, kad buvę aukšto rango (duomenys neskelbtini) kariškiai potencialiai gali būti panaudoti (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi (duomenys neskelbtini) valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl konstatuotina, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.

39. Be to pažymėtina ir tai, kad teikdamas prašymą Migracijos departamentui pareiškėjas jį grindė tuo, jog siekia susijungti su savo šeima. Tačiau atsakovo sprendimo priėmimo dieną joks asmuo, su kuriuo pareiškėją sietų šeimos ryšiai, negyveno Lietuvoje ir neturėjo leidimo joje gyventi.

40. Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo CSIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

41. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalį, perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.

42. Atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą bei šios nutarties 36, 37, 38, 39 punktuose nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2023 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 23S9253 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2028 m. sausio 26 d. ir į Europos Sąjungos valstybes bei Šengeno zonos valstybes nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2026 m. sausio 26 d.

43. Pareiškėjas kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Sprendimų kokybės standartų dėl motyvavimo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimo turinį, daro išvadą, kad sprendimas yra tinkamai motyvuotas, nes jame išsamiai nurodytos nustatytos esminės faktinės aplinkybės, reikšmingos šiai bylai išnagrinėti, nurodyti teisiniai argumentai, dėl kurių netenkintas skundas. Sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

44. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; pareiškimo Nr. 18390/91; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė