2019-07-10 Nr. AB-14168-3-61-3-01851-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-498-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01851-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Lietuvos notarų rūmai 2019 m. gegužės 21 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2019 m. gegužės 3 d. tvarkomojo posėdžio protokolu Nr. 3S-25(2019) įformintą Konkurencijos tarybos sprendimą nestabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros, įpareigoti Konkurencijos tarybą netęsti administracinės procedūros iki bus priimtas galutinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eA-4062-629/2019.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų skundą.

Teismas nustatė, kad Konkurencijos tarybos 2019 m. gegužės 3 d. tvarkomojo posėdžio protokolu Nr. 3S-25(2019) įformintas Konkurencijos tarybos sprendimas nestabdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros yra tokio pobūdžio sprendimas, kuris neužkerta tolesnės Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo eigos. Vadinasi, jis negali būti skundžiamas pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kitas reikalavimas, t. y. reikalavimas įpareigoti Konkurencijos tarybą netęsti administracinės procedūros iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eA-4062-629/2019, tėra išvestinis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, nes skundas paduotas dėl reikalavimų, kurie negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku.

III. Pareiškėjas Lietuvos notarų rūmai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas atsisakydamas priimti skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą turi: 1) patikrinti, skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti teisminio apskundimo objektu; ir 2) nustačius, kad negali – priimti dėl to motyvuotą nutartį arba, nustačius, kad gali – skundą (prašymą, pareiškimą) priimti. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teigimu, teismas abi jam pavestas pareigas įvykdė netinkamai, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarti, kuri naikintina, nes: 1) nutartis yra be motyvų; 2) dokumentas, nepaisant jo trūkumų, yra individualus administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms; 3) skundžiamas Konkurencijos tarybos sprendimas nėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, todėl gali būti savarankišku administracinės bylos objektu; 4) teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų apribojama teisė apskųsti ginčijamą sprendimą, prieštarautų tarptautinėje teisėje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai teisei kreiptis teisminės gynybos.

Pareiškėjo įsitikinimu, atsisakymas stabdyti administracinę procedūrą, kol nėra priimtas galutinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje, akivaizdžiai sukelia teisinius padarinius, todėl ginčijamas sprendimas, kuriame toks Konkurencijos tarybos sprendimas yra įformintas, gali būti skundžiamas teismui.

Pareiškėjas taip pat 2019 m. liepos 9 d. pateikė prašymą dėl papildomo įrodymo prijungimo, kuriuo prašė prie bylos medžiagos prijungti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomonę nagrinėjamu klausimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje nagrinėjama, ar pagrįstai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, nurodydamas, kad Konkurencijos tarybos 2019 m. gegužės 3 d. tvarkomojo posėdžio protokolu Nr. 3S-25(2019) įformintas Konkurencijos tarybos sprendimas nestabdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros yra tokio pobūdžio sprendimas, kuris neužkerta tolesnės Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo eigos, todėl jis negali būti skundžiamas pagal Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, t. y. teismas nepagrindė ir nepaaiškino, kodėl pareiškėjo skundą atsisakoma priimti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją; Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2012 m. rugsėjo 11 d. Nr.A444-2401/2012, 2013 m. balandžio 25 d. Nr.A525-197/2013, 2014 m. vasario 10 d. Nr.A146-95/2014, 2015 m. gegužės 27 d. Nr.A-1021-442/2015, 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr.A-1200-822/2016, kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir lakoniškai, tačiau motyvavo savo sprendimą atsisakyti priimti skundą, savo poziciją grįsdamas Konkurencijos įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis. Tai, kad pareiškėjas minėtų teisės aktų nuostatas aiškina kitaip, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nemotyvuota ir turėtų būti panaikinta dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo.

Konkurencijos įstatymas, kaip lex specialis (lot. – specialusis įstatymas) numato Konkurencijos tarybos ir jos įgaliotų pareigūnų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką. Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Konkurencijos tarybos 2019 m. gegužės 3d. tvarkomojo posėdžio protokolu Nr. 3S-25(2019) įformintas Konkurencijos tarybos sprendimas nestabdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros yra tokio pobūdžio sprendimas, kuris neužkerta tolesnės Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo eigos, todėl jis negali būti skundžiamas pagal Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šios aplinkybės atskirajame skunde iš esmės neginčija ir pareiškėjas, todėl sutiktina su teismo vertinimu, jog šis ginčas nepatenka į Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl ginčui aktualaus Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio taikymo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę Konkurencijos tarybai apskųsti Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus turi ūkio subjektai ar kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų teisės. To pačio straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad, jeigu skundą padavę ūkio subjektai ar kiti asmenys nesutinka su Konkurencijos tarybos sprendimu arba jeigu Konkurencijos taryba nepriėmė nutarimo per dešimt dienų, jie turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi Konkurencijos įstatymo 32 straipsnis numato specialiąją procedūrą Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų veiksmų apskundimui ir numato privalomą išankstinę tokių ginčų nagrinėjimo tvarką, kai skundas paduodamas Konkurencijos tarybai ir tik po to, jei pastarosios sprendimas skundą padavusio asmens netenkina, jis įgyja teisę kreiptis į teismą. Toks teisinis reguliavimas užtikrina teisingumo, proceso šalių lygybės ir kitų pamatinių teisės principų įgyvendinimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2019 m. balandžio 12 d. pateikė tiesiogiai Konkurencijos tarybai raštą, kuriame prašė toliau netęsti procedūros dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, kol nebus priimtas galutinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4062-629/2019. Konkurencijos taryba pareiškėją 2019 m. gegužės 6 informavo apie tai, kad buvo priimtas protokolinis sprendimas nestabdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros. Įvertinusi šias faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pareiškėjas skundė ne atskirų Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl įstatymo pažeidimo tyrimo metu atliktus veiksmus ar sprendimus, o pačios Konkurencijos tarybos sprendimą. Taigi toks aktas nepateka ir į Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio taikymo sritį, t.y. nenagrinėtinas administraciniuose teismuose ir šiuo pagrindu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo argumentus, susijusius su atliekamo tyrimo dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo neteisėtumu ar nepagrįstumu turės teisę pateikti, administraciniame teisme ginčydamas tyrimą užbaigiantį Konkurencijos tarybos nutarimą, jei tyrimo baigtis jo netenkins. Tai pakankamai užtikrina pareiškėjo konstitucinę teisę kreiptis teisminės gynybos.

Teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo prašymą ir prie bylos medžiagos prijungia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomonę, išreikštą 2019 m. liepos 5 d. rašte Nr. 7R-4145. Tačiau ši nuomonė nekeičia teismo išvadų, ypač turint omenyje, kad ši institucija skunde yra nurodyta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o Konkurencijos tarybos atliekamas tyrimas yra susijęs ir su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priimtais teisės aktais.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius