2K-519/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-519/2012

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00145-2009-8 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.2; 1.2.7.2.2.2; 2.1.15.3 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams septyniems mėnesiams, pagal 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams septyniems mėnesiams.

Priteista iš E. G. solidariai su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu nuteistais V. A., V. L., T. V. 20 000 Lt nukentėjusiajai V. V. neturtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta išieškoti iš E. G. 7501 Lt ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 6 Lt proceso išlaidų valstybei, iš E. G. ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu nuteistų V. A., V. L., T. V. 1400 Lt nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei advokato atstovavimo išlaidų.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendis pakeistas: iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad E. G. inkriminuotus veiksmus atliko veikdamas bendrininkų grupe su V. L. ir asmeniu, dėl kurio byla atskirta. E. G. apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki penkerių metų, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį – iki ketverių metų šešių mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą,

n u s t a t ė :

E. G. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. kovo 23 d. 21.00 val. iki 2009 m. kovo 24 d. 1.00 val. Panevėžyje, bute, esančiame Dainavos g. 9–10, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su V. A. ir T. V., turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją nepilnametę V. V., panaudodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami jai galimybę priešintis, pasikėsino išžaginti ir tenkino lytinę aistrą su ja prieš jos valią, t. y. po to, kai asmuo, dėl kurio byla atskirta, grasino V. V., V. L. lytiškai santykiavo su ja, tačiau jis – E. G. apie tai nežinojo, nes tuo metu dar nebuvo bute, o jam atėjus ir prisijungus prie daromos nusikalstamos veikos, neišleido V. V. iš užrakinto buto, vertė vartoti psichotropines medžiagas ir gerti alkoholį, naudojo psichinį smurtą: V. A. demonstruojant savo lytinį organą bendrininkų ir V. V. akivaizdoje ir kalbant apie oralinį santykiavimo būdą, E. G. sudavė ranka nukentėjusiajai per galvą ir lenkė ją prie lytinio organo, versdamas tenkinti V. A. lytinę aistrą oraliniu būdu, taip palauždami valią priešintis, sukėlė nukentėjusiajai baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus; po to V. A., nutempęs V. V. už plaukų į miegamąjį ir ją nurengęs, vėl tampė ją už plaukų ir vertė tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu bei pasikėsino išžaginti, bet dėl neįvykusios erekcijos neišžagino; vėliau, į miegamąjį atėjus T. V. ir E. G., kartu su T. V. tampė V. V. už plaukų, o V. A. grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – išmušti dantis ir, išėjus iš kambario E. G., toliau kartu su T. V. tenkino lytinę aistrą su ja prieš jos valią oraliniu būdu ne mažiau kaip penkis kartus; po to T. V. atnešus sidro su psichotropine medžiaga, nukentėjusioji jo išgėrė ir paveikta psichotropinės medžiagos užmigo.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti.

Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, teismų išvados dėl kasatoriaus kaltės grįstos tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Teismai, darydami išvadą, kad nukentėjusiosios parodymais netikėti nėra pagrindo, nurodė, jog juos patvirtina kiti bylos įrodymai, tačiau nenurodė, kokie konkrečiai. Taip, kasatoriaus manymu, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes nukentėjusiosios parodymams suteikta pirmenybė prieš kitus įrodymus; šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismams priimti teisingus ir pagrįstus sprendimus.

Kasatorius pažymi nukentėjusiosios per prievartą bute nelaikęs ir vartoti psichotropinių medžiagų nesiūlęs, to nenurodo nei nukentėjusioji, nei kiti byloje apklausti asmenys, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad dėl nukentėjusiosios neišleidimo iš buto kaltas ir jis. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji kasatoriaus niekada neprašė išleisti iš buto (tai matyti ir iš nukentėjusiosios parodymų), be to, jis ir nežinojo, jog buto durys buvo užrakintos. Iš liudytojos K. B. parodymų matyti, kad raktas buvo pas A. K., kuris ją įleido į butą, o ryte – pas V. L.. Nukentėjusiosios ir liudytojos K. B. parodymų teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasatorius pripažįsta naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją, tačiau teigia taip elgęsis, ne turėdamas tikslą palaužti jos valią, kad ji su juo ar kitais asmenimis lytiškai santykiautų arba kitaip tenkintų jų lytinę aistrą, o tik norėdamas ją pažeminti ir pats pasirodyti prieš draugus. Pasak kasatoriaus, taip jo veiksmus suprato ir nukentėjusioji. Tai, kad tokiais veiksmais nebuvo palaužta nukentėjusiosios valia, kasatoriaus manymu, patvirtina jos šiurkštus atsakymas V. A.: „pasičiulpk pats“, „gerk pats“, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip fizinio skausmo sukėlimas ir byla nutraukta, nes nukentėjusioji neturi jam jokių pretenzijų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas jo apeliacinį skundą ir iš kaltinimo pašalindamas aplinkybę, jog jis inkriminuotus veiksmus atliko veikdamas bendrininkų grupe su V. L. ir asmeniu, dėl kurio byla atskirta, turėjo nuosprendyje iš naujo suformuluoti įrodytomis pripažintas jo nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sunkiai suprantamos. Tai, kasatoriaus teigimu, buvo nurodyta ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėl to nepasisakė.

Be to, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, iš kaltinimo pašalinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, turėjo pakeisti ir nuosprendžio dalį, kuria iš jo, V. A. ir T. V. solidariai priteista nukentėjusiajai 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pasak kasatoriaus, jis neturėtų atlyginti neturtinės žalos solidariai kartu su asmeniu, su kuriuo nėra padaręs nusikaltimų.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad baudžiamasis įstatymas E. G. veikai pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, teismas, darydamas išvadas dėl E. G. veiksmų teisinio vertinimo, vadovavosi ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir byloje surinktų įrodymų visuma: liudytojų, nuteistųjų parodymais, akistatų protokolais, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino savo ankstesniuose teismo posėdžiuose duotus parodymus, taip pat ir aplinkybę, kad E. G. neišleido jos iš buto. Prokurorė pažymi, kad iš tiesų nukentėjusioji E. G. veiksmus įvertino tik kaip pasityčiojimą, tačiau pateikti teisinį nusikalstamos veikos vertinimą yra teismo prerogatyva. Nustatytus E. G. veiksmus – smūgiavimą nukentėjusiajai į galvą, jos galvos lenkimą prie V. A. lytinio organo – teismas įvertino kaip bendro tikslo siekį su kitais nuteistaisiais –lytinių santykių su nukentėjusiąja. Tai, kad E. G., pasakęs, jog jam gaila nukentėjusios ir, neatlikęs su ja jokių žaginimo ar seksualinio prievartavimo veiksmų, išėjo iš kambario, negali būti vertinama kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes jis, nors ir atsisakė santykiauti pats, tačiau siekė, kad nukentėjusioji santykiautų su kitais bendrininkais, ir tai jis darė atlikdamas aktyvius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją. Prokurorė nurodo, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu ir įvairiomis formomis (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (kasacinė nutartis Nr. 2K-229/2008). Prokurorės teigimu, iš nagrinėjamoje byloje nustatytų bendrininkų veiksmų akivaizdu, kad E. G., atėjęs į butą, prisijungė prie jau pradėtų nusikalstamų veiksmų, veikė sutartinai su V. A. ir T. V. ir siekė bendro rezultato, todėl pagrįstai pripažinta, kad jie nusikalstamus veiksmus atliko veikdami bendrininkų grupe.

Prokurorės manymu, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo E. G. apeliacinį skundą ir surašė nuosprendį nepažeisdamas BPK reikalavimų. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas pašalino iš nuosprendžio aplinkybę, kad E. G. nusikalstamas veikas prieš nukentėjusiąją padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio byla atskirta, ir V. L.. Dėl to, sumažėjus kaltinimo apimčiai, teismas sušvelnino E. G. paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį keitė, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 2 ir 3 punktais, t. y. dėl teismo nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir neteisingai paskirtos bausmės. Priimtas nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis padarė išvadas dėl bendrininkavimo apimties, šią aplinkybę pašalino, tai nurodydamas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

Prokurorė pažymi, kad kasatoriaus argumentas, kuriuo ginčijamas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajai klausimas, turėtų būti paliktas nenagrinėtas (BPK 367 straipsnio 3 dalis), nes šis klausimas nebuvo nurodytas nuteistojo apeliaciniame skunde ir nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistojo E. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 3 dalies, 150 straipsnio 3 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius teigia, kad teismų išvados dėl jo kaltės bendrininkų grupe pasikėsinus išžaginti nukentėjusiąją ir tenkinus lytinę aistrą su ja grįstos išskirtinai tik nukentėjusiosios parodymais. Kasatorius, pripažindamas naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją, mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnį kaip nežymaus skausmo sukėlimas, nes savo veiksmais jis siekė ne palaužti nukentėjusiosios valią, kad ši lytiškai santykiautų ar tenkintų lytinę aistrą su juo ar kitais asmenimis, bet pažeminti ją ir pasirodyti prieš draugus. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pažymėtina, kad analogiški argumentai buvo pateikti ir apeliaciniame skunde, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta ir jie motyvuotai paneigti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad abiejų instancijų teismai vertindami įrodymus būtų pažeidę BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kasatoriaus kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas pagrįsta ne vien nukentėjusiosios parodymais, kaip teigia kasatorius, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais – liudytojų A. T., M. T., S. D., A. K., K. B. bei kitų liudytojų parodymais, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolų bei specialistų išvadų duomenimis, taip pat iš dalies ir paties nuteistojo E. G. parodymais. Byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl E. G. kaltės bendrininkų grupe su V. A. ir T. V., dėl kurių jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, pasikėsinus išžaginti nepilnametę nukentėjusiąją ir ją seksualiai prievartavus, panaudojant prieš ją fizinį ir psichinį smurtą, yra teisinga. Šios instancijos teismas, dar kartą ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nukentėjusioji viso proceso metu išsamiai išdėstė pasikėsinimo išžaginti ir seksualinio prievartavimo eigą, nuosekliai parodė apie neišleidimo iš buto aplinkybes, vertimą vartoti alkoholinius gėrimus ir psichotropines medžiagas, apie kasatoriaus ir kitų bendrininkų prieš ją naudotą psichinį bei fizinį smurtą ir nurodė, kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti ar tenkinti lytinę aistrą.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, kad smurtas prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas ne kaltinime nurodytiems nusikalstamiems tikslams pasiekti, bet nukentėjusiajai pažeminti ir pasirodyti prieš draugus. Teismas konstatavo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog E. G., kaip bendravykdytojas, pagrįstai nuteistas už abi nusikalstamas veikas, nes V. V. valia buvo palaužta jo, V. A. ir T. V. bendromis pastangomis, aktyviais veiksmais, nukreiptais į prievartinių lytinių santykių atlikimą su nukentėjusiąja, ir kiekvienas jų suprato bendrai darantys nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokios išvados. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan.

Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad V. A. demonstruojant lytinį organą ir liepiant nukentėjusiajai jį čiulpti, E. G. sudavė jai per galvą ir lenkė jos galvą prie V. A. lytinio organo. V. V. atsisakius tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, V. A. nusitempė ją į kambarį, kur prievarta nurengė ją nuogai; tuo metu į kambarį atėjo T. V. su E. G., T. V. paėmė nukentėjusiosios drabužius ir kartu su E. G. iš kambario išėjo.

Netrukus T. V. vėl grįžo į kambarį, atsigulė šalia nukentėjusiosios, bet, pasakęs, kad jam nieko neišeina, iš kambario išėjo. Kambaryje likęs V. A. bandė atlikti lytinį aktą, tačiau jam taip pat nieko neišėjo. Tada V. A. pasikvietė T. V. su E. G., liepė jiems nusirengti ir su nukentėjusiąja daryti ką nori. Nusirengę nuogai E. G. ir T. V. atsigulė šalia nukentėjusiosios ir ją glamonėjo. E. G. pasakė, kad su ja nieko nedarys, nes jam jos gaila, tačiau, kai V. A. su T. V. liepė šiai čiulpti jų lytinius organus, jis priėjo ir, pasakęs „ką, tu jiems nečiulpsi“, pradėjo tampyti ją už plaukų, trenkė ranka per galvą; po to V.

A. pradėjo tampyti nukentėjusiąją už plaukų, liepė čiulpti jam ir T. V. lytinius organus ir, išėjus E. G. iš kambario, abu kartu oraliniu būdu tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja ne mažiau kaip penkis kartus. Taigi akivaizdu, kad E. G., pradėdamas naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, t. y. suduodamas jai per galvą ir lenkdamas ją prie V. A. lytinio organo, prisijungė prie nusikalstamo sumanymo lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, kuri buvo palaužta visų trijų nuteistųjų bendromis pastangomis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad E. G. nusikalstamoms veikoms baudžiamasis įstatymas – BK 22 straipsnio 1 dalis, 149 straipsnio 3 dalis ir 150 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas E. G. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, teismo nuosprendyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakė.

Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, iš kaltinimo pašalindamas aplinkybę, jog jis inkriminuotus veiksmus atliko veikdamas bendrininkų grupe su V. L. ir asmeniu, dėl kurio byla atskirta, turėjo savo nuosprendyje iš naujo suformuluoti įrodytomis pripažintas jo nusikalstamos veikos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. G. bendrininkavimo su V. L. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla atskirta, neatitinka bylos aplinkybių, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 punktu, šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino, nurodydamas tai rezoliucinėje dalyje, o šio sprendimo išsamius motyvus pateikė nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Konstatuotina, kad nuosprendžio surašymą reglamentuojančios BPK nuostatos nepažeistos, nes šiuo atveju nuosprendis priimtas dėl to, kad, sumažinus kaltinimo apimtį, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. G. paskirtos bausmės buvo sušvelnintos (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegija laiko kasatoriaus teiginius dėl nesuprantamo kaltinimo deklaratyviais. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, nei nuteistasis, nei jo gynėjas nenurodė, jog kaltinimas jiems nesuprantamas. Tai E. G. nurodė tik apeliaciniame skunde, ginčydamas kaltinime inkriminuotą bendrininkavimą su V. L. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla atskirta. Įvertinus nuteistojo apeliacinio ir kasacinio skundų, kuriais, be kita ko, ginčijamos teismų nustatytos nusikalstamų veikų aplinkybės, turinį, akivaizdu, kad kaltinimo esmė kasatoriui yra suprantama.

Dėl solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų

Kasatorius mano, kad jis neturėtų atlyginti neturtinės žalos nukentėjusiajai solidariai su V. L., nes su juo nėra padaręs nusikaltimų.

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš E. G., V. A., T. V. ir V. L., BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, nepažeidė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2009 m. kovo 23 d. 21.00 val. iki kovo 24 d. 1.00 val., po to, kai, bendrininkaudami su V. A. ir T. V., asmuo, dėl kurio byla atskirta grasino V. V., o V. L. lytiškai santykiavo su ja, E. G. atėjo į butą ir apie daromą nusikalstamą veiką nežinojo, tačiau jiems tęsiant nusikalstamus veiksmus, t. y. V. A. demonstruojant savo lytinį organą bendrininkų ir V. V. akivaizdoje, prisijungė prie daromo nusikaltimo ir, veikdamas bendrininkų grupe su V. A. ir T. V., turėdamas tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją, panaudodamas fizinį ir psichinį smurtą, atimdamas jai galimybę priešintis, pasikėsino išžaginti ir tenkino lytinę aistrą su ja prieš jos valią. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji dėl mušimo, žaginimo, seksualinio prievartavimo bei padarytų sužalojimų patyrė skausmą, didelių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, bendravimo galimybių sumažėjimą, jai sutriko miegas, atsirado baimė, nebegali normaliai mokytis, akivaizdžiai suprastėjo pažymiai; nors praėjo nemažai laiko nuo nusikaltimų padarymo, nukentėjusiosios savijauta nepagerėjo, ji nuolat lankosi pas psichologą. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nebrandų nukentėjusiosios amžių ir dvasinę būklę, konstatavo, kad ji patyrė didžiulę psichinę traumą ir iki šiol patiria neigiamus padarinius nuo nusikaltimų jos seksualiniam neliečiamumui, kurie gali tęstis ilgą laiką ir pakenkti tolesniam jos gyvenimu.

Taigi iš bylos aplinkybių matyti, kad V. V. patyrė žalą dėl kelių asmenų (asmens, dėl kurio byla atskirta, V. L., V. A., T. V. ir E. G.) padarytų nusikaltimų, tarp jų nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajai atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad visiems kaltininkams taikytina solidarioji atsakomybė nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti. CK 6.279 straipsnyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Bendras žalos padarymas negali būti tapatinamas su bendrininkavimu baudžiamosios teisės prasme. Solidarioji atsakomybė galima ne tik nusikaltimo bendrininkams, bet ir asmenims, kurių nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo (kasacinė nutartis Nr. 3K-7-59/2008).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai su padarytais pakeitimais paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Vytautas Piesliakas

Albinas Sirvydis