2015-10-13 Nr. AB-20373-3-61-3-00297-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1352-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00297-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. S., T. S., V. V. L., A. P. dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 46-49), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-45 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nedelsiant atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 1,72 ha dydžio likusią neatkurtą sklypo dalį Vilniaus rajone, perduodant pareiškėjai neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)sen., Vilniaus r., kadastro bloke Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10.

Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-45, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas kuo greičiau atkurti nuosavybės teises. Teigė, jog 1991 m. pateikė reikalingus dokumentus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai priklausančią tėvo K. Š. žemę. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius užvedė nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 5173 į buvusio žemės sklypo savininko K. Š. iki nacionalizacijos turėtą 6,0962 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime Vilniuje, taip jai buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į 1,0160 ha dydžio minėto žemės sklypo dalį.

Nurodė, kad 2000 m. gegužės 4 d. pateikusi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą suteikti pareiškėjai galimybę neatlygintinai gauti 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)sen., Vilniaus r., vietoj pareiškėjos tėvui priklausiusios žemės. NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. gegužės 25 d. pažymoje Nr. 186 nurodė, kad yra galimybė pareiškėjai už turėtą žemę suteikti neatlygintinai 2 ha žemės sklypą(duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)sen., Vilniaus r. ir paprašė paruošti išvadą.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodė, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,0150 ha buvusio savininko K. Š. valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m., priskiriamos valstybės išperkamai, taip pat kad 2000 m. išvada persiunčiama į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 41-10546 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko K.

Š. sklypo dalį vietoj 0,2420 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, t. y. 0,5124 ha kitos paskirties (namų valdos) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)k. (duomenys neskelbtini) sen. Vilniaus r. Šis sklypas pareiškėjai suteiktas po jai nuosavybės teise priklausančiais pastatais (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini)sen. Vilniaus r. Į likusią 1,72 ha žemės sklypo dalį Vilniaus rajone pareiškėjai nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos nors aplink namą su minėtu žemės sklypu buvo suformuoti kiti žemės sklypai ir į juos nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims 2008-2010 metais.

Pareiškėja nurodė, kad 2003 metais žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktu ši žemė buvo priskirta pareiškėjai. Pareiškėjos teigimu, iki šiol yra laisvų žemės sklypų. Be to, 2001 m. gruodžio 27 d. iš E. G. pareiškėja nusipirko teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. turėtą 0,4747 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., Kaišiadorių r. (dabar Kaišiadorių m.). Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui ji 2002 m. kovo 6 d. pateikė du analogiškus prašymus skirti jai 2,00 ha žemės sklypą, kurio vertė 3 000 Lt, pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. 186, padengiant jo vertę nupirktais iš E. G.

žemės nuosavybės atkūrimo dokumentais. Atitinkama išvada dėl 0,4747 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gauta 2002 m. balandžio 4 d. Realizuojant šią išvadą pareiškėja buvo įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 2.3-2342-(41) patvirtintą Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų, sugrupuotų pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, sąrašą.

Nurodė, kad Valstybės žemės ūkio ir kaimo verslo registre 2004 m. liepos 2 d. buvo įregistruota pareiškėjos žemės ūkio ir verslo valda Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini) k., Riešės sen., Vilniaus r., pažymėta (duomenys neskelbtini)bloko žemėlapio fragmente Ml:2000, iš kurio matyti, kad minėta valda apima pareiškėjos 0,5124 ha namų valdos sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei šalia esančią teritoriją. Pareiškėja teigė, jog 2004-2009 m. teikusi paraiškas Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti, kuriose kaip naudojamą žemės ūkio naudmenų plotą ji deklaravo minėtą žemės ūkio ir kaimo verslo valdą Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistė Riešės seniūnijoje 2005 m. gegužės 19 d. išdavė pažymą, adresuotą Valstybės žemės ūkio ir kaimo verslo registrui, kad D. G. naudoja 1,72 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)sen., Vilniaus r., projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), su pastaba, kad žemės reformos žemėtvarkos sklypas nesuprojektuotas. Pareiškėja Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2006 m. sausio 24 d. pateikė prašymą paruošti išvadą dėl 32 arų sklypo perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone, 2006-02-01 - prašymą grąžinti 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10 į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, kad būtų tęsiami žemės suteikimo veiksmai, padengiant D. G. turimą deklaruotą 1,72 ha žemės sklypą Užugriovio k., projektinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2006 m. gegužės 2 d. prašymą paruošti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities viršininko administracija parengė 2006 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 01-2.12-169 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodė, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3200 ha buvusio savininko K. Š. valdytos žemės (duomenys neskelbtini) k. Vilniaus m. priskiriamos valstybės perkamai, taip pat, kad išvada persiunčiama į Vilniaus rajoną.

Nepaisant to, kad pareiškėja nuo 2000 metų naudojasi, o nuo 2004 metų deklaruoja 1,72 ha žemės sklypą, kuris ribojasi su jos namų valda (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kur stovi jai kartu su sūnumi nuosavybės teise priklausantys statiniai, bei esant pateiktiems prašymams ir 2000 m. birželio 8 d. išvadai Nr. 10, 2006 m. gegužės 19 d. išvadai Nr. 01-2.12-169, Vilniaus apskrities viršininkas šią pareiškėjai priskirtą ir jos naudojamą žemę nuosavybės teises atkūrė A. P., (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal 1999 m. sausio 22 d. išvadą Nr. 750 „Dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn V. L. ir A. O.“. Pareiškėja teigė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punktų nuostatas, iki šiol nepriėmė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašė jį palikti nenagrinėtą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų K. Š. (K. Š.) ir J. G. turėtą žemę, perduodant jai nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja prašyme taip pat išdėstė, kad teismo sprendimu pripažinus jos, kaip nukentėjusio nuo okupacijų asmens, teisinį statusą, lygiaverčiai žemės sklypai Vilniaus rajone turėtų būti perduodami vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) 37 punktu. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir skundžiamu Raštu pareiškėjai paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu pradėjus administracinę procedūrą paaiškėja, jog prašymą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma. Į kitus pareiškėjos skunde nurodytus klausimus, dėl kurių NŽT neturi informacijos, kad šie klausimai nagrinėjami teisme, pareiškėjai atsakyta skundžiamu Raštu.

Tretieji suinteresuotieji asmenys T. S. ir J. S. atsiliepimu (t. I, b. l. 178) į pareiškėjos skundą nesutiko su juo ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuotieji asmenys A. P. ir Veronika V. L. (t. II, b.l. 1-3) atsiliepimu į pareiškėjos D. G. skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu (t. III, b. l. 153-160) administracinę bylą dėl pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-45 „Dėl skundo nagrinėjimo“ nutraukė, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas išvardijo administracines bylas, kuriose buvo nagrinėjami kiti pareiškėjos skundai, ir nurodė, kad minėtose administracinėse bylose priimti sprendimai yra įsiteisėję, todėl juose nustatyti faktai šioje byloje neįrodinėtini.

Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nedelsiant atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 1,72 ha dydžio likusią neatkurtą sklypo dalį Vilniaus rajone, perduodant pareiškėjai neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)k., (duomenys neskelbtini)sen., Vilniaus r., kadastro bloke Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10, Vilniaus apygardos administracinis teismas įsitesėjusiu 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3299-281/2011 pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovams NŽT ir Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti sprendimą, kuriuo būtų atkuriamos pareiškėjai nuosavybės teisės jos nurodytu būdu, t. y. perduodant natūra 1,72 ha žemės sklypą (žemės sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini); pagal 2006 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 01-2.12-169) Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. Teismas nustatė, kad D. G. nurodytas 1,72 ha ploto žemės sklypas patenka į žemės sklypus (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso A. P.. Tuo pačiu teismas konstatavo, kad minėti sklypai A. P. buvo perduoti Tarnybos 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko D. M. turėtą žemę ir padarė išvadą, kad 1,72 ha ploto žemė, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą priskirtina valstybės išperkamai.

Šiuo sprendimu teismas taip pat atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti NŽT per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą, kuriuo būtų atkuriamos pareiškėjai nuosavybės teisės natūra perduodant 0,3013 ha žemė sklypą Vilniaus mieste (pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10). Teismas konstatavo, kad D. G. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. birželio 27 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei D. G.“ Nr. 2.4-01-3170 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,688 ha K. Š. valdytos žemės dalį, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,0973 ha žemės sklypą (15 470 Lt vertės) daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybai Pašilaičių mikrorajone, Vilniaus mieste, o Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3569 atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią K. Š. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamąjį turto dalį, t. y. 0,7740 ha žemės, natūra grąžinant 0,0544 ha žemės plotą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad D. G. atkuriant nuosavybės teises į K. Š. valdytos žemės dalį, Vilniaus miesto teritorijos ribose naujai suformuotas žemės sklypas negali būti perduodamas, nes tokiu būdu būtų pažeidžiamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatos, nustatančios, jog atkuriant nuosavybės teises Vilniaus mieste maksimalus naujai perduodamo žemės sklypo plotas neturi viršyti 12 arų.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 41-10546, 2005 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3170 ir 2006 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3569 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės iš viso į 0,3937 ha žemės iš jai 1,016 ha tenkančios K. Š. iki nacionalizacijos valdytos 6,0961 ha žemės dalies, buvusios (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus mieste. Teismas nurodė, kad pareiškėjai iki šiol nėra atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,6223 ha K. Š. valdytos žemės dalį. Akcentavo, kad tai pažymėta ir Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 10 d. sprendime Nr. 2.4-01-3569.

Apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1981/2012 pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentus, konstatuodamas, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-9658-01 buvo patikslinta 2000 m. birželio 8 d. išvada Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ yra visiškai realizuota, nes už visą šioje išvadoje nurodytą minėto buvusio savininko turėtos žemės 0,2420 ha ploto dalį pareiškėjai buvo perduotas lygiavertis 0,5124 ha naudojamas namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone.

Nurodyti teismų procesiniai sprendimai yra priimti dalyvaujant pareiškėjai D. G. ir atsakovui NŽT, todėl juose nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1981/2012, kurioje konstatuota, kad 2000 m. birželio 8 d. išvada Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ yra visiškai realizuota, pareiškėjos reikalavimą įpareigoti NŽT nedelsiant atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 1,72 ha dydžio likusią neatkurtą sklypo dalį Vilniaus rajone, perduodant pareiškėjai neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., kadastro bloke Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje būtent pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10, teismas sprendė, kad negali būti tenkinamas. Klausimas dėl konkretaus 1,72 ha žemės sklypo Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) sen. (pagal 2006 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 01-2.12-169) atkūrimo išspręstas administracinėje byloje Nr. I-3299-281/2011.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Nors pareiškėja kreipėsi į atsakovą prieš kreipdamasi į teismą, t. y. pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka – tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-874/2012, tačiau pareiškėja atsakovui pateiktuose skunduose nereiškė reikalavimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises ne pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą į 1,72 ha dydžio likusią neatkurtą sklypo dalį Vilniaus rajone, perduodant pareiškėjai neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., kadastro bloke Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, t.y. bet kuriame šio kadastro bloko sklype. Dėl šio reikalavimo nėra pasisakęs savo skundžiamuose sprendimuose ir atsakovas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šiuo aspektu, t. y. dėl šio konkretaus reikalavimo atkurti nuosavybės teises į 1,72 ha žemės sklypą pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą pareiškėja nėra pasinaudojusi išankstine ginčo sprendimo ne per teismą tvarka, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir įpareigoti atsakovą vykdyti kitokį teismo patvarkymą ar išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-45 „Dėl skundo nagrinėjimo“, pareiškėja NŽT pateikė savo 2011 m. rugsėjo 9 d. skundą, kuriame nurodė, kad 2004 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2-3-4889-01 buvusi visiškai išbraukta, kelia klausimą, kokiu pagrindu teismas 2000 m. gruodžio 20 d. sumažino žemės plotus, skundžiasi, kad specialistė B. neatliko kruopščiai savo darbo, klausia, kur dingo 2000 m. išvada Nr. 10, o jai atsiradus, kam reikėjo tikslinti, kodėl nerado pareiškėjos 1991 m. prašymo. Nurodė, kad dėl negautų išvadų nesuprojektuotas sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau tuo metu valdininkai suformavo sklypą A. O., kuris stato tvorą pareiškėjos nuosavybėje. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu panaikino 2000 m. gruodžio 20 d. sprendimą, pripažindamas, kad pareiškėjos tėvas valdė 5,58 dešimtines žemės, t. y. 6,0934 ha, tačiau 2000 m. birželio 8 d. išvada Nr. 10 liko ta pati.

Pareiškėjos skundą išnagrinėjęs NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-4326-41 paskelbtas (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas ir patvirtinti piliečių, kurie yra pateikę prašymus bei išvadas gauti žemę, mišką (duomenys neskelbtini)kadastro vietovėje, sąrašai, parengti vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjai nurodyta, kad jos 2006 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 01-2.12-169 Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius gavo tik 2006 m. gegužės 29 d., t.y. po (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo paskelbimo, todėl prašymo dėl žemės sklypo perdavimo nuosavybėn neatlygintinai iš laisvo žemės fondo žemės, esančios prie pareiškėjos nuosavybės teise valdomos namų žemės sklypo (duomenys neskelbtini)kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius tenkinti negalėjo. Tuo pačiu pareiškėjai pranešama, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą rengia ir projektavimo darbus vykdo VĮ Valstybės žemės fondas projekto autorės I. S. ir V. Ū.. Pareiškėjai pranešama, kad NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2657 paskelbtas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projektas 133 ha laisvos valstybinės žemės fonde ir nurodoma, kad pareiškėjos prašymas bus įtrauktas į piliečių, kurie pateikę prašymus bei išvadas gauti žemę, mišką (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašus, parengtus vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė dėl gretimo sklypo savininko tvoros statymo pareiškėjos teritorijoje nebuvo nagrinėjama, nes pareiškėja nepateikė įstatymų nustatyta tvarka išduoto įgaliojimo, suteikiančio teisę atstovauti žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), savininką.

Pareiškėja nesutiko su NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atsakymu ir 2011 m. lapkričio 7 d. skunde NŽT nurodė mananti, kad NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 12 d. atsakymas Nr. 48SS-(14.48.45)-2726 ir NŽT 2011 m. spalio 24 d. raštas Nr. 1SS(7.5)-2661 yra tik susirašinėjimas ir vengimas atsakomybės taikant naujus argumentus ir pretekstus dėl žemės grąžinimo vilkinimo. Manė, kad kaimynui A. O. žemės sklypas suformuotas pažeidžiant ne tik pareiškėjos privatumą, leidžiant išrauti pareiškėjos sodinukus, užimant žemę nenaudojamame sklype žaliojoje zonoje, apribojant priėjimo taką prie vandens ir naikinant kraštovaizdį. Tuo pačiu pareiškėja klausė, kodėl neatsižvelgta į jos pateiktus prašymus 2002 m. kovo 6 d. pagal 2000 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. 186 padengiant jos nupirkta iš E. G. žemės nuosavybės atkūrimo dokumentą bei 2002 m. iš (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gautą išvadą analogiškai sumai. Pareiškėja klausė, kodėl ji turi tenkintis 2011 m. liepos 22 d. kvietimu dalyvauti 9 eilės grupės pretendente, jeigu yra pripažintas teismo sprendimas 2003 m. kovo 13 d. suteikti nukentėjusio nuo okupantų asmens teisinį statusą ir atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apskrities žemėtvarkos skyriaus 2006 m. gegužės 19 d. išvada Nr. 01-2-12-169 parengta pavėluotai, todėl ji nebuvo įtraukta į NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2657 paskelbtą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projektą 133 ha laisvos valstybinės žemės fonde ir patvirtinus sąrašus gauti žemę, mišką (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Tuo pačiu pareiškėja nurodė, kad skundo teikimo metu šis jos klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini) kaime, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1,72 ha, nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Atsakovas NŽT 2012 m. sausio 9 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-45 „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjai pranešė, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatas, jei paaiškėja, jog pradėjus administracinę procedūrą, prašymą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nevykdoma. Tuo pačiu paaiškino, kokiu pagrindu namų valdos žemės sklypą nuosavybėn įsigijo pareiškėjos kaimynas A. O.. Nurodė, kad pareiškėjos prašymus dėl gamtos teršimo ir niokojimo bei gretimame žemės sklype išpjautų medžių pagal kompetenciją išnagrinėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kuri atsakė pareiškėjai 2011 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. A33-4687-(4.9). Atsakovas paaiškino pareiškėjai kaimo gyvenamojoje vietovėje lygiaverčių žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn tvarką, t.y. kad sklypai perduodami pagal sudarytus žemės reformos projektus, kuriuose žemės sklypai projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. sudarytą asmenų, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eilę. Nurodė, jog perduotini neatlygintinai lygiaverčiai žemės sklypai nuosavybės teisėmis į buvusio žemės savininko J. G. iki nacionalizacijos turėtą žemę atkurti pareiškėjai jau suprojektuoti rengiamame Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pagal vadovaujantis Žemės reformos įstatymu nustatytą devintą eilę ir paaiškino, kokiu pagrindu nustatyta ši eilė. Pateikė informaciją, susijusią su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punkto taikymu, priminė apie Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. 48SS-(14.48.45)-2726 pareiškėjai pateiktą informaciją, kad ji bus įrašyta į Asmenų, kuriems bus projektuojami žemės sklypai rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, eilę.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką nagrinėjamuoju klausimu, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie lemia konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Tokiu būdu, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pareiškėja šiuo atveju ginčija NŽT 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-45 „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriuo pareiškėjai suteikta informacija jos skunde išdėstytais klausimais bei pranešta apie administracinės procedūros sustabdymą dėl to, kad pareiškėjos skundas nuosavybės atkūrimo klausimu nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nepripažįstami aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, informacinio pobūdžio dokumentai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011). Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Nustatant, ar tam tikras dokumentas, kaip galimas ginčo dalykas, administraciniame teisme, atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, taip pat vertintina, ar jis atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Šiuo atveju, vertindamas ginčijamo Rašto pobūdį, teismas konstatavo, kad jame tik pateikiama informacija pareiškėjai, susijusi su administracinės procedūros sustabdymu, vykdomu jos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymu bei jos būsimu įrašymu į eilę Asmenų, kuriems bus projektuojami žemės sklypai rengiant Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Šiame rašte nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) pareiškėjai, jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui ar apibrėžtai subjektų grupei, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, todėl raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Todėl teismas sprendė, kad toks raštas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, dėl kurio panaikinimo gali būti pradedamas teisminis procesas, ir kuris gali būti nagrinėjamas teismo administracinio proceso tvarka. Esant šioms aplinkybėms, administracinę bylą dėl šios pareiškėjos skundo dalies teismas nutraukė.

Papildomai pažymėjo, kad dėl pareiškėjos skunduose atsakovui kelto klausimo dėl pareiškėjos įrašymo į 9-o eiliškumo pretendentų sąrašą pagrįstumo pasisakė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. I-3112-643/2013. Klausimas dėl pareiškėjos valios atkurti nuosavybės teises pagal išvadą Nr. 3955 patvirtinančią, kad iki nacionalizacijos J. G. (duomenys neskelbtini) mieste priklausęs 0,4747 ha žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja, yra išperkamas valstybės, bei šios išvados persiuntimo į kitą kadastro vietovę išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimu administracinėje byloje I-552-629/2014. Dėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymo, atsakovo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese pasisakė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-447-484/2014, kuris apeliacine tvarka šiuo metu nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

III. Pareiškėja D. G. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 175-177) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo iš dalies tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėja niekada neprašė panaikinti 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir išduoti naują išvadą. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pažeidė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas ir iki šiol nepriėmė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, teismas šiuo klausimu nieko nepasisakė, kas suteikia pagrindą naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą.

Nesutinka su teismo išvada, kad skundžiamas pareiškėjos Raštas yra informacinio pobūdžio raštas. Pažymi, jog, kaip teismas nurodė, tuo metu iš tiesų buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-3299-281/2011, tačiau šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl 2006 m. gegužės 16 d. išvados, o ne dėl 2000 m. išvados, todėl NŽT be pagrindo atsisakė vykdyti administracinę procedūrą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjai buvo pranešta, jog administracinė procedūra nevykdoma, jei tą patį klausimą nagrinėja ir teismas, tačiau NŽT atkūrė nuosavybės teises į žemę, į kurią pareiškėja pretendavo ir ja naudojosi, kitiems asmenims. Taigi administracinė procedūra nebuvo sustabdyta. Pabrėžia, kad įgaliojimą pareiškėja visada turėjo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 4-8) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Tretieji suinteresuotieji asmenys A. P. ir V. V. L. (t. IV, b. l. 1-3) atsiliepimu į pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 9 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-45 „Dėl skundo nagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos nedelsiant atkurti pareiškėjai D. G. nuosavybės teises į 1,72 ha dydžio likusią neatkurtą sklypo dalį Vilniaus rajone, perduodant pareiškėjai neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)sen., Vilniaus r., kadastro bloke Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, administracinę bylą dėl pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-45 „Dėl skundo nagrinėjimo“ nutraukė, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad teismas darė nepagrįstas išvadas dėl jos byloje pateikto skundo reikalavimų.

Teisėjų kolegija su tokiomis pareiškėjos apeliacinio skundo išvadomis iš esmės nesutinka ir dėl pareiškėjos skundo reikalavimų ir teismo pateiktų išaiškinimų pasisako atskirai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Šiuo atveju atsižvelgusi į nustatytą teisinį reguliavimą ir teismui suteikiamas galias teisėjų kolegija vertina administracinės bylos aplinkybes ir nesivadovauja vien tik proceso šalių pateiktais argumentais dėl bylos esmės.

Kiek tai susiję su pareiškėjos skundo reikalavimu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-45 „Dėl skundo nagrinėjimo“, teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pareiškėjos 2011 m. lapkričio 7 d. kreipimosi, į kurį buvo atsakyta skundžiamu raštu, matyti, jog pareiškėja kreipdamasi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 12 d. atsakymas Nr. 48SS-(14.48.45)-2726 yra tik susirašinėjimas ir vengimas atsakomybės taikant naujus argumentus ir pretekstus dėl žemės grąžinimo vilkinimo. Pareiškėja taip pat pateiktame paklausime pateikė konkrečius klausimus, į kuriuos siekė gauti išsamų atsakymą (t. I, b. l. 14). Tuo tarpu atsakovas skundžiame rašte pateikė atsakymus į pareiškėjos pateiktus klausimus. Be to, kadangi pati pareiškėja kreipimesi buvo nurodžiusi, kad klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo sklype (duomenys neskelbtini) kaime, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1,72 ha, yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, jai atsakovas paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 dalies nuostatas, jei paaiškėja, kad pradėjus administracinę procedūrą, prašymą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nevykdoma (t. I, b. l. 99-102).

Iš nurodytų faktinių aplinkybių, pareiškėjos kreipimosi matyti, jog pareiškėja, be kita ko, siekė gauti tam tikrą konkrečią informaciją, susijusią su nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisiniai santykiai dėl asmens teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, yra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (2010 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas) bei jį įgyvendinančių kitų teisės aktų. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, jog šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims, jis sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams (1 str. 2 d.). Taigi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme yra įgyvendinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams pagal 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją, atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka.

Šiuo atveju iš pareiškėjos pateikto skundo, jo turinio matyti, jog pareiškėja teikdama pirmosios instancijos teismui skundą neformulavo reikalavimo, kad teismas įpareigotų atsakovą tinkamai atsakyti į jos prašymą dėl informacijos pateikimo, neteigė, kad jai buvo pateikta neišsami prašoma informacija ar kitu aspektu buvo pažeisti jos teikimą pirmiau minėti reglamentuojantys teisės aktai. Taigi šiuo aspektu pateiktas jai atsakymas nėra kvestionuojamas. Be to, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad savo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išaiškinimų dėl administracinės procedūros neginčijo, todėl šis tik apeliacinės instancijos teismui pateiktas aspektas nėra nagrinėtinas ir dėl jo nepasisakytina iš esmės, kadangi administracinės bylos ribas apibrėžia pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas, jame nurodytas dalykas, pagrindas (ABTĮ 23 str. 7, 8 p.) (t. I, b. l. 46-49). Šiuo atveju vertinant ginčijamo rašto pobūdį, konstatuotina, kad jame pateikiama informacija pareiškėjai, susijusi su administracinės procedūros sustabdymu, vykdomu jos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu bei jos būsimu įrašymu į eilę Asmenų, kuriems bus projektuojami žemės sklypai rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, tačiau pareiškėja skunde iš esmės nekelia klausimo dėl pirmiau nurodytų aspektų neteisėtumo, nepagrįstumo, iš esmės nesutinka su paties nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo nepriėmimu ir šių veiksmų vilkinimu, su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 12 d. atsakymu Nr. 48SS-(14.48.45)-2726, kuriame buvo pasisakyta dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal 2006 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 01.2.12-169 (t. I, b. l. 105).

Taigi, atsižvelgus į nurodytus argumentus, administracinėje byloje pateiktus skundo reikalavimus, skundo pagrindą, tai, kad yra siekiama nuosavybės teisių atkūrimo pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10, spręstina, jog inicijuojamo ginčo kontekste ginčijamas raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, procesas dėl jo panaikinimo būtų beprasmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl šio pareiškėjos pateikto reikalavimo. Pastebėtina, jog pareiškėja nurodyto akto neginčija tokiu aspektu, kad administracinėje byloje būtų daromos kitokio pobūdžio išvados šio skundžiamo akto atžvilgiu.

Kiek tai susiję su pareiškėjos skundo reikalavimu įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nedelsiant atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 1,72 ha dydžio likusią neatkurtą sklypo dalį Vilniaus rajone, perduodant pareiškėjai neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., kadastro bloke Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, viena vertus, sprendė, jog dėl šio konkretaus reikalavimo atkurti nuosavybės teises į 1,72 ha žemės sklypą pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą pareiškėja nėra pasinaudojusi išankstine ginčo sprendimo ne per teismą tvarka, kita vertus, teismas, remdamasis kitų teismų priimtais sprendimais, pažymėjo, jog minėta išvada yra visiškai realizuota ir todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus (t. III, b. l. 153-160).

Teisėjų kolegija, vertindama šias pirmosios instancijos teismo išvadas, visų pirma pastebi tokio teismo sprendimo argumentavimo ydingumą. Šiuo atveju teismas, vertinęs, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo tvarką, neturėjo teisės vertinti ir pasisakyti dėl kilusio ginčo esmės, dėl pareiškėjos teisės pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 10 realizavimo. Vis dėlto toks teismo argumentavimas savaime nesudaro pakankamo pagrindo naikinti priimtą pirmosios instancijos teismo spendimą ir grąžinti administracinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, todėl dėl pateiktų teismo vertinimų pasisakytina iš esmės.

Kiek tai susiję su pačiu pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu dėl privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos laikymosi, teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjos skundo turinį (t. I, b. l. 46-49), administracinėje byloje pateiktą medžiagą, su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareiškėjos nepasinaudojimo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka nesutinka.

Pasisakant plačiau pažymėtina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), 122 punktu, skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, jog skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai. Pagal to paties straipsnio 3 dalį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 123 punktas įtvirtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, savivaldybės administracijos direktoriaus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos kitos institucijos priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams datos.

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nuosekliai laikomasi praktikos, kad ginčams dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-8-406/2003, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, p. 290-298, 2006 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-2-56/2006, 2006 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-4-124/2006). Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-4-172/2002 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 3, p. 184-187), taikytina tik skundžiant jau atliktą konkretų pareigūnų (institucijų) veiksmą. Tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybių institucija (pareigūnas) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procese vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina atlikti tokius veiksmus, toks neveikimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme stadijos, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis. Tokios pačios praktikos laikytasi ir vėlesnėse bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-15-1006/2006, 2005 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-8-03/2005). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-4-172/2002, skelbta oficialiame leidinyje Administracinių teismų praktika Nr. 3, p. 184-187), valstybės ar savivaldybių įgaliotų institucijų (pareigūnų) veiksmai (neveikimas) iki sprendimo dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo priėmimo gali būti skundžiami tiesiogiai teismui tik tuo atveju, jei pareiškėjas nurodo, kad nurodytos institucijos (pareigūnai) vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina atlikti tokius veiksmus.

Nustatant, ar administracinėje byloje pareiškėjas skundžia administracinį aktą ar neveikimą, atsižvelgtina į individualaus teisės akto sąvoką, pateiktą ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje (tai – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą, ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-11-296/2007).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į pateiktus išaiškinimus, į administracinės bylos medžiagą, matyti, jog pareiškėja ginčija viešojo administravimo subjekto vilkinimą atkurti jai nuosavybės teises. Iš esmės tokį savo veiksmų skundimo pobūdį pareiškėja akcentuoja tiek pateiktame skunde (t. I, b. l. 1, 10-13, 46-49), tiek apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 175-177). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į pareiškėjos skundo dalyką, pagrindą darytina išvada, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja ginčija atsakovo atsisakymą jai atkurti nuosavybės teises. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, veiksmų skundimo pobūdį darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjos nepasinaudojimo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka tuo aspektu, kiek tai yra susiję su būtent su šioje byloje pateikto skundo apibrėžtomis ribomis, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios konkrečios bylos aplinkybes, į tai, kad nėra poreikio rinkti naujus įrodymus, tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė ir dėl paties kilusio ginčo esmės, vadovaudamasi proceso operatyvumo principu, vertina, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo naikinti priimtą teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, todėl dėl kilusio administracinio ginčo pasisakytina iš esmės.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo veiksmus atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai, pažymi, jog vykdomą nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir jį detalizuojanti Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad kompetentingos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Iš esmės tokią pačią nuostatą atkartoja ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punktas, detaliau nurodantis, kaip šis momentas yra vertinamas atsižvelgus į pasirinktą atkūrimo būdą.

Teisėjų kolegija nurodo, jog iš Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punkto nuostatų matyti, kad vienas iš esminių momentų, nuo kurio gali būti pradėtas skaičiuoti 6 mėnesių terminas, per kurį kompetentinga institucija turėtų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra faktas, kad suinteresuotas asmuo (pretenduojantis į nuosavybės teisių atkūrimą) pateikė nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, t. y. iš esmės kompetentingai institucijai turi būti sudarytos sąlygos, pateikti visi reikiami teisės aktuose numatyti dokumentai, reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo prašomu išspręsti klausimu per įstatymų nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-552-123/2013). Taigi nagrinėjant skundus dėl kompetentingų institucijų vilkinimo priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nustatyta, ar yra visos įstatymo numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nustatytina, ar yra pateikti ir parengti visi dokumentai, be kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas, bet atsakovas nepagrįstai šio sprendimo nepriima. Be to, būtina nustatyti, dėl kokių priežasčių nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. ar sprendimas nepriimamas dėl to, kad pati institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vilkina jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą, ar dėl to, kad kita institucija neatlieka jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kurių neatlikus negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar pareiškėjai neveikia tokiu būdu, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, trukdo jų atkūrimui, neatlieka kitų būtinų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-919/2013).

Vertindama galimą atsakovo vilkinimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, teisėjų kolegija pabrėžia, jog sprendžiant dėl paties galimo vilkinimo atkurti nuosavybės teises svarbu yra pirma nustatyti, ar pareiškėja turi nurodytu aspektu teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ar jai yra vilkinama atkurti nuosavybės teises ir vėliau esant nurodytoms prielaidoms spręsti dėl pateikto reikalavimo tenkinimo.

Nurodytu klausimu teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis teismų sprendimų informacinės sistemos LITEKO duomenimis matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-1981/2012, kai ginčas buvo kilęs tarp pareiškėjos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, spręsdamas reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti natūra 0,3013 ha žemės sklypą Vilniaus mieste pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10, nurodė, jog minėtos išvados pagrindu pareiškėjos teisės buvo įgyvendintos visa teisės aktuose numatyta apimtimi. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-9658-01 buvo patikslinta 2000 m. birželio 8 d. išvada Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“: 1.2 punkte po žodžių „valstybės išperkamai žemei“ vietoj „1,0150 ha (vertė 10 133,76 Lt)“ įrašant „0,2420 ha (vertė 2 416,00 Lt)“ . Išvadoje taip pat padarytas įrašas – „(duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Užugriovio kaime nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 41-10546 į 0,5124 ha (vertė 2 416 Lt) žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valda)“. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendė, jog ši išvada yra visiškai realizuota, nes už visą šioje išvadoje nurodytą minėto buvusio savininko turėtos žemės 0,2420 ha ploto dalį pareiškėjai buvo perduotas lygiavertis 0,5124 ha naudojamas namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone. Taigi, kaip matyti, nurodyta išvada, iki naujos išvados išdavimo, buvo realizuota Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 41-10546.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad įvardintas teismo sprendimas buvo priimtas dalyvaujant šio ginčo šalims, kad jame yra nustatyti prejudiciniai faktai (ABTĮ 58 str. 2 d.), pažymi, jog ji neturi įgaliojimų vertinti priimto teismo sprendimo ar kitaip nustatyti jo įvertintas aplinkybes ir atitinkamai šiomis nustatytomis aplinkybėmis yra remiamasi. Tai, be kita ko, yra susiję su tuo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms kaip tai numato Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 9 straipsnis. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Ši taisyklė galioja ir teismams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra išaiškinęs, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams, ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimą, 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą).

Taigi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos nurodyta išvada buvo visiškai realizuota dar iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dieną ir nėra teisės, kurią atsakovas vilkintų įgyvendinti, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo vilkinimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises būtent pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos nurodytus veiksmus.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors pareiškėja apeliaciniame skunde ir pažymi, kad ji niekada neprašė panaikinti 2000 m. birželio 8 d. išvados Nr. 10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir išduoti naują išvadą, tačiau šis pareiškėjos nurodytas aspektas nevertintinas ir dėl jo nepasisakytina iš esmės (t. I, b. l. 162). Kaip jau buvo minėta, administracinės bylos ribas apibrėžia pareiškėjos pateiktas skundas, jame reiškiami reikalavimai ir nurodomos aplinkybės. Šiuo atveju pareiškėja šiame inicijuotame ginče atskirai neskundė ir neginčijo nurodytų atsakovo veiksmų, Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 2.3-9658-01, todėl nėra pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl šio pareiškėjos nurodyto aspekto (t. I, b. l. 135).

Iš esmės toks vertinimas taikytinas ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovo nurodytoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3299-281/2011 buvo sprendžiamas klausimas dėl 2006 m. gegužės 16 d. išvados, o ne dėl 2000 m. išvados, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos be pagrindo atsisakė vykdyti administracinę procedūrą ir atkurti jai nuosavybės teises, be to, pati administracinė procedūra nebuvo nustabdyta, atžvilgiu. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju pareiškėja pateiktu skundu šiuo aspektu pateikto atsakovo išaiškinimo neskundė. Be to, pastebėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3299-281/2011, kurioje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo analizuojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-492-1981/2012, buvo vertinama, ar egzistuoja teisinis pagrindas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti jai natūra 0,3013 ha žemės sklypą Vilniaus mieste pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10. Taigi, kaip matyti, nurodytoje administracinėje byloje vis dėlto buvo vertinamos nuosavybės teisių atkūrimo prielaidos pagal 2000 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 10 ir šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis šiuo atveju yra remiamasi kaip prejudiciniais faktais (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2006 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą dėl 0,3200 ha žemės ploto, į kurį liko atkurti nuosavybės teises, „perkėlimo“ į Vilniaus rajono teritoriją pagal jos vardu 2000 m. birželio 8 d. parengtą išvadą Nr. 10, tačiau 2006 m. gegužės 19 d. buvo parengta nauja išvada Nr. 01-2.12-169. Tenkinant minėtus prašymus, pareiškėjai į 0,3200 ha tenkančią buvusio žemės savininko K. Š. žemės sklypo dalį parengta Vilniaus apskrities 2006 m. gegužės 19 d. išvada Nr. 01-2.12-169 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio peravimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir pateikta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui (t. I, b. l. 136). Šioje išvadoje nurodoma, kad D. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,32 ha valstybės išperkamos žemės (vertė 1996,80 Lt), t. y. jai priklausančią dalį iš K. Š. valdytos 6,0961 ha žemės, pažymėta, kad pareiškėjai jau yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,3937 ha žemės (vertė 27943,92 Lt) (t. I, b. l. 136). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėja atkurti jai nuosavybes teises pagal kitas išvadas (ne pagal 2000 m. birželio 8 d. parengtą išvadą Nr. 10) nesiekia ir su tuo susijusių reikalavimų administracinėje byloje nėra pateikusi. Šiuo atveju pareiškėja siekia nuosavybės teisių atkūrimo tik pagal 2000 m. birželio 8 d. parengtą išvadą Nr. 10 ir į tai atsižvelgus buvo išnagrinėtas šis administracinis ginčas. Taigi šia nutartimi nėra pasisakoma dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises kitu pagrindu ir (ar) atsakovas nevilkina nuosavybės teisių atkūrimo kitais pagrindais.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai taikė ir aiškino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini, o sprendimo rezoliucinė dalis paliktina nepakeista. Dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas ir pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog tretieji suinteresuotieji asmenys A. P. ir V. V. L. (t. IV, b. l. 1-3) atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju tretieji suinteresuoti asmenys pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nenurodė, nedetalizavo, konkrečiai nenurodė, kokias išlaidas jie patyrė nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme (jų tiksliai ir konkrečiai nenurodė, nepateikė su jais susijusių įrodymų), todėl šis prašymas paliekamas nenagrinėtas (t. IV, b. l. 1-3). Tretiesiems suinteresuotiems asmenims yra išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti per keturiolika dienų nuo šios teismo nutarties paskelbimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas