2019-12-18 Nr. AB-23950-3-61-3-04259-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1882-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04259-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 52.1.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas, Ryanair) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Pajėgų valdymo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. gruodžio 8 d. nutarimą Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/7914/88/LT/17 (toliau – ir Nutarimas); 2) jei prašymas panaikinti Nutarimą nebūtų tenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytos baudos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatymo nuostatos, be kita ko, suderintos su Europos Sąjungos (toliau – ir ES) Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir API direktyva). Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai, jos nuostatos, kurių pagrindu priimtas Nutarimas, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. API direktyvoje vežėjui kyla pareiga nustatytais terminais ir tvarka perduoti tik joje nurodytos apimties informaciją, tačiau Lietuvos teisės aktais iš vežėjo reikalaujama ir tos informacijos, kuri šioje direktyvoje nėra nurodyta.

Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys, apimantys keleivių duomenis, yra išsami informacija apie kiekvieną keleivį, kiekvieno keleivio bilietą ir apmokėjimą, apibrėžti Įstatymo I priede. Šių duomenų teikimo tvarką nustato Policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091 patvirtintas Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Tokios apimties duomenų apie keleivius pateikimas yra perteklinis, todėl nacionalinis reguliavimas prieštarauja API direktyvai.

Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė nuomonėje Nr. 9/2006 (toliau – ir Nuomonė) rekomendavo valstybėms narėms, įgyvendinant API direktyvą laikytis tikslo ribojimo principo, apsiriboti tik šios direktyvos 2 straipsnyje išvardintais duomenimis, tačiau Lietuvoje šia Nuomone (gairėmis) nebuvo vadovautasi. Nuomonėje pažymima, kad valstybės narės, reikalaudamos gauti visą keleivio duomenų įraše (angl. k. passenger name records) (toliau – ir PNR) arba oro vežėjų išvykimo kontroliniuose sąrašuose, apie keleivį esančią informaciją, pažeistų 1995 m. spalio 24 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB), nes abiejų tipų dokumentuose pateikiama daug daugiau duomenų, nei nurodyta gairėse bei kituose atitinkamuose tarptautiniuose standartuose, be to PNR duomenys nebūtini vykdant pasienio kontrolę. Reikalavimas teikti daugiau duomenų nei numatyta API direktyvoje, t. y. reikalavimas, remiantis ja pateikti PNR duomenis, prieštarauja tiek API direktyvai, tiek Direktyvai 95/46/EB, tiek Nuomonei, todėl Nutarimas yra naikintinas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad API direktyvos 6 straipsnio nuostatos nurodo perduotų asmens duomenų saugojimo trukmę, t. y. keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Įstatyme nurodyta, kad perduoti Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi ir saugomi 5 metus, dalis iš duomenų po 6 mėnesių nuo įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė, nei numatyta API direktyvoje, tai sudaro pagrindą naikinti Nutarimą, kaip prieštaraujantį šios direktyvos reikalavimams dėl informacijos saugojimo terminų.

4. Pareiškėjas teigė, kad pranešimas apie Įstatymo pažeidimą ir bylos nagrinėjimą jam nusiųstas nesilaikant Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos, todėl Nutarime nepagrįstai teigiama, kad toks pranešimas vežėjui buvo nusiųstas įstatymo nustatytu būdu ir terminais. Ryanair yra didžiulė, daugiau nei 14 000 darbuotojų turinti įmonė, ji turi filialus ir atstovybes ne tik Airijoje, bet ir kitose šalyse. Departamentui buvo žinomas už skrydžių informaciją atsakingo skyriaus adresas (Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW), kuriuo pareiškėjo atstovė A. M. P. prašė siųsti visus su PNR duomenų teikimu susijusius dokumentus, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis tiek buvo išsiųsta į oficialią Ryanair buveinę, taip užkertant kelią skubiai sureaguoti į Departamento pranešimus ir pateikti tinkamus paaiškinimus byloje, taip pat pasirūpinti atstovais.

5. Pareiškėjo nuomone, Nutarimu skiriant baudą nepagrįstai neatsižvelgta į vežėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjo atstovai bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui. Tokie pareiškėjo veiksmai laikytini pagalba atliekant tyrimą, todėl skirtina mažesnė, nei vidutinė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde pabrėžė, jog skundas apsiriboja vien API direktyva, kurios tikslai yra nustatyti šioje direktyvoje ir juos užtikrinti siekdama Valdyba priėmė nutarimą skirti baudą vežėjui. Įstatymas įgyvendina ne vieną direktyvą, o keturias ES direktyvas, jos visos yra susijusios, persidengiančios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Šiuo atveju turėjo būti taikomos ne vienos direktyvos, perkeltos į Įstatymą, nuostatos, todėl pareiškėjo siekis siaurinti ginčą iki vienos direktyvos reguliavimo yra netinkamas, neatskleidžia visų pareigų, kylančių Ryanair kaip vežėjui įgyvendinant Įstatymą, į kurį yra perkeltos ir, kur įmanoma, subendrintos įgyvendinamų direktyvų nuostatos. Galiojančios direktyvos privalo būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į pagrindinius teisės principus, be kita ko, ir į principą, kad vėlesnė taisyklė keičia ankstesnę taisyklę (lex posteriori derogat legi priori). Departamentas nesutiko, kad Lietuvos Respublikos reguliavimas prieštarauja API direktyvos reguliavimui dėl to, kad vėlesnė direktyva – 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios I priede yra detalizuojama, kokius duomenis turi teikti vežėjai, apėmė ir ankstesnės API direktyvos reikalaujamus pateikti duomenis.

8. API direktyva ir PNR direktyva nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas tas, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų, t. y. API direktyvoje numatytas duomenų kategorijas ir papildomai kitas duomenų kategorijas. Todėl įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kiti klausimai yra realizuojami techninėmis priemonėmis Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais, suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Taigi pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis API direktyva ir neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų sistemiškai, yra nepagrįstas ir atmestinas.

9. Atsakovas teigė, kad pagal aktualią Įstatymo redakciją (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) reikalaujama pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurie didžiąją dalimi turėjo būti teikiami ir pagal API direktyvą. Pareiškėjas nepateikė apskritai jokių reikalaujamų duomenų, t. y. nepateikė reikalaujamų duomenų nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą. Taigi Ryanair nevykdė savo pareigos jokia apimtimi. API direktyva suteikia valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2017 m. lapkričio 9 d. buveinės adresu (Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, 104547 Dublinas, Airija) registruotu paštu buvo išsiųstas Valdybos 2017 m. lapkričio 8 d. pranešimas dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-10565 apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą (toliau – ir Pranešimas), bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymas susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus. Atsakovas ėmėsi papildomų veiksmų, tą pačią informaciją išsiųsdamas elektroniniu paštu ir pareiškėjo atsakingam asmeniui A. M. P., adresu (duomenys neskelbtini)@ryanair.com, klientų aptarnavimo centro elektroninio pašto adresu ir kitiems Ryanair atstovams. Įstatymo 23 straipsnis numato pareigą apie bylos nagrinėjimą pranešti prieš 14 darbo dienų, todėl dokumentai pareiškėjui išsiųsti dar anksčiau, įvertinus pašto keliavimo trukmę. Pareiškėjui iš karto buvo pateikti dokumento vertimai į anglų kalbą, todėl Departamentas elgėsi apdairiai, atsakingai ir rūpestingai. Pareiškėjas prašė atidėti bylos nagrinėjimą, nors ir buvo sudaryta sutartis su atstovu Lietuvoje. Departamentui pareiškėjo skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo jis norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo iki skundžiamo nutarimo priėmimo, nebuvo pateiktas nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu. Atstovo pasitelkimas nelaikytinas aktyvia pareiškėjo pagalba tiriant pažeidimą, nėra pagrindo šią aplinkybę vertinti kaip lengvinančią atsakomybę.

11. Atsakovas pažymėjo, kad API direktyva galioja visoje ES jau daugiau negu dešimtmetį. Ryanair vykdo daugybę skrydžių iš ne ES valstybių į ES teritoriją, todėl neabejotinai teikė ir iki šiol teikia tokius duomenis kitų ES ir ne ES valstybių įgaliotoms institucijoms. Įstatymas, numatantis pareigą vežėjams, vykdantiems skrydžius į Lietuvos Respubliką teikti keleivių duomenis tokia apimtimi, kuria reikalavo API direktyva, įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Priėmus naują Įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), kuria perkeliamos ne tik minėtos API direktyvos bet ir papildomai PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjai privalėjo teikti šiuos duomenis, t. y. keleivių duomenys nuo Įstatymo įsigaliojimo momento privalėjo būti teikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Kadangi vežėjams būtinas tam tikras laikas pasirengti ir pritaikyti sistemas, jog galėtų teikti keleivių duomenis elektroninių ryšių priemonėmis, Departamentas komunikavo ir informavo visus vežėjus, įskaitant ir Ryanair, apie Lietuvos teisinio reguliavimo pasikeitimus iki šių pakeitimų įsigaliojimo. Techniniais ir pasirinktų informacinių sistemų suderinamumo klausimais Departamentas su pareiškėjo atstovais rengė vaizdo konferencijas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 8 d. Įstatymo pažeidimo protokolu užfiksavo, jog vežėjas Ryanair 2017 m. spalio 29 d., 18.10 val. į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublika, atskraidino 31 keleivį iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio Valstybė (reiso Nr. FR2619), tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Departamentas 2017 m. lapkričio 8 d. Pranešimu informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir bylos Nr. IN/7914/88/LT/17 nagrinėjimą Departamente 2017 m. gruodžio 4 d., pasiūlė iki 2017 m. lapkričio 20 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus. Departamentas 2017 m. gruodžio 8 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo, be kita ko, nustatė, kad: 1) vežėjas Ryanair 2017 m. spalio 29 d., 18.10 val. į Kauno oro uostą atskraidino 31 keleivį iš Izraelio Eilato Ovdos oro uosto (reiso Nr. FR2619), tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2) Pranešimas vežėjui Ryanair buvo išsiųstas 2017 m. lapkričio 9 d. registruotu laišku į jo buveinę, papildomai ši informacija buvo išsiųsta Ryanair atsakingam asmeniui A. M. P. elektroniniu laišku, iki 2017 m. gruodžio 4 d. pareiškėjo rašytinių paaiškinimų dėl padaryto pažeidimo Departamentas negavo. Nutarimu vežėjui Ryanair paskirta Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyta 4 200 eurų bauda.

14. Teismas nurodė, kad Įstatymas įtvirtina vežėjų ir transporto infrastruktūros valdytojų veiklos bendruosius principus, transporto infrastruktūros valdytojų teisinį statusą, jų santykius su transporto infrastruktūros savininkais bei naudotojais, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų, saugaus eismo užtikrinimo ir kitų su transporto veikla susijusių santykių reglamentavimo pagrindus (1 str. 1 d.). Pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį, vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, privalo šio straipsnio 2 dalyje nurodytam įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius.

Įgaliotas padalinys pagal Įstatymo 191 straipsnio 2 dalį, be kita ko, yra Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliota policijos įstaiga ar jos struktūrinis padalinys. Pagal Įstatymo 1 priedo „Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys“ 1 punktą bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis sudaro šie keleivių duomenys (kiekvieno keleivio): 1.1. keleivio duomenų įrašo (PNR) unikalus kodas; 1.2. vardas (vardai), pavardė (pavardės), gimimo data, lytis; 1.3. pilietybė; 1.4. vizos ar kito dokumento, pagrindžiančio galimybę būti šalyje, duomenys (tipas, numeris, išdavimo data, išdavimo įstaiga, galiojimo pabaigos data); 1.5. kelionės dokumento duomenys (tipas, numeris, išdavusi valstybė, galiojimo pabaigos data); 1.6. kontaktinio adreso duomenys (valstybė, gyvenamoji vietovė, gatvė, namo numeris, buto numeris, pašto kodas); 1.7. kontaktiniai duomenys (elektroninio pašto adresas, telefono numeris); 1.8. keleivio registravimo laikas, įlipimo į lėktuvą būsena (neatvyko, atvyko).

Pagal šio Priedo 2 punktą bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis sudaro šie bilietų duomenys (kiekvieno bilieto): 2.1. bilieto numeris; 2.2. bilieto rezervavimo arba patvirtinimo data, bilieto klasė; 2.3. skrydį vykdantis faktinis oro vežėjas (pavadinimas, kodas); 2.4. skrydžio duomenys (numeris, išvykimo data, atvykimo data, informacija, iš kur arba į kur vykdomas skrydis (galutinis tikslas), iš kur arba į kur vykdomas skrydis (tarpinis tikslas), atvykimo ir išvykimo neatitikimas); 2.5. registruoto bagažo duomenys (numeris, vienetai, svoris, specialusis bagažas, papildomas bagažas); 2.6. sėdimoji vieta (bilieto pirkimo arba rezervavimo metu ir skrydžio metu); 2.7. bilieto rezervavimą atlikusios kelionių agentūros, kelionių agento ar kito bilietą pardavusio ūkio subjekto unikalus atpažinimo kodas.

Pagal šio Priedo 3 punktą bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis sudaro šie mokėjimo duomenys: 3.1 mokėjimo tipas (grynaisiais, mokėjimo kortele, banko pavedimu); 3.2. suma (eurais); 3.3. mokėtojo duomenys (vardas, pavardė, gyvenamosios vietos duomenys, pavadinimas, buveinės adresas, elektroninio pašto adresas, telefono numeris); 3.4. mokėjimo kortelės duomenys (tipas, numeris, galiojimo pabaigos data, savininko vardas, pavardė, pavadinimas).

15. Teismas nurodė, kad API direktyvos 3 straipsnyje nustatyta, jog valstybės narės imasi būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos ji pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (1 d.). Minėta informacija yra tokia: naudojamo kelionės dokumento numeris ir tipas, pilietybė, visi vardai ir pavardės, gimimo data, patekimo į valstybių narių teritoriją sienos kirtimo punktas, transporto priemonės kodas, transporto priemonės išvykimo ir atvykimo laikas, bendras ta transporto priemone vežamų keleivių skaičius, pradinė įlaipinimo vieta (2 d.). Šios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių taikyti sankcijas vežėjams, kurie per klaidą neperdavė arba perdavė ne visus ar neteisingus duomenis. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad sankcijos būtų atgrasios, veiksmingos ir proporcingos; skiriamų sankcijų dydžiai ir ribos nurodyti šio straipsnio a) ir b) paragrafuose.

16. Teismas nurodė, kad PNR direktyva priimta, siekiant užkirsti kelią teroristiniams nusikaltimams ir sunkiems nusikaltimams, juos nustatyti, tirti ir patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn, ir siekiant užtikrinti, kad visos valstybės narės priimtų nuostatas, kuriomis ES išorės skrydžius vykdantys oro vežėjai būtų įpareigoti perduoti PNR duomenis, kuriuos jie renka, įskaitant API duomenis. PNR direktyvoje nustatyta, kad valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę šią pareigą taikyti ir ES vidaus skrydžius vykdantiems oro vežėjams. Tos nuostatos neturėtų daryti poveikio API direktyvai (preambulės 4 pastraipa). PNR direktyvos I priede išvardinti oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys:

1) PNR įrašų aptikimo kodas;

2) bilieto rezervavimo/išdavimo data;

3) planuojamos kelionės data (-os);

4) vardas (-ai) ir pavardė (-ės);

5) adresas ir kontaktinė informacija (telefono numeris, el. pašto adresas);

6) informacija apie visus mokėjimo būdus, įskaitant sąskaitos siuntimo adresą;

7) visas su konkrečiu PNR susijęs kelionės maršrutas;

8) informacija apie dažnai lėktuvais keliaujančius keleivius;

9) kelionių agentūra / kelionių agentas;

10) keleivio kelionės statusas, įskaitant patvirtinimus, registravimo statusą, informaciją apie neatvykimą arba apie paskutinės minutės atvykimą be bilieto užsakymo;

11) išskaidyta / padalinta PNR informacija;

12) bendros pastabos (įskaitant visą turimą su jaunesniais nei 18 metų nelydimais nepilnamečiais susijusią informaciją, būtent: nepilnamečio vardas ir pavardė, lytis, amžius, kalba (-os), kuria (-iomis) jis kalba, išlydinčio asmens vardas, pavardė bei kontaktiniai duomenys ir jo ryšys su nepilnamečiu, pasitinkančio asmens vardas, pavardė bei kontaktiniai duomenys ir jo ryšys su nepilnamečiu, išlydintis ir pasitinkantis oro uosto darbuotojas);

13) informacija apie bilietų pardavimą, įskaitant bilieto numerį, bilieto išdavimo datą, bilietus į vieną pusę ir automatizuotą bilietų kainos nurodymą;

14) sėdimos vietos numeris ir kita informacija apie sėdimas vietas;

15) bendrojo kodo informacija;

16) visa informacija apie bagažą;

17) PNR užfiksuotų keleivių skaičius ir kiti vardai bei pavardės;

18) visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys (įskaitant bet kurio asmens dokumento rūšį, numerį, išdavusią šalį, galiojimo pabaigos datą, pilietybę, pavardę, vardą, lytį, gimimo datą, oro transporto bendrovę, skrydžio numerį, išvykimo datą, atvykimo datą, išvykimo oro uostą, atvykimo oro uostą, išvykimo laiką ir atvykimo laiką); visi ankstesni 1–18 punktuose išvardytų PNR pakeitimai. PNR direktyvos 8 straipsnyje įtvirtintos oro vežėjų pareigos duomenų perdavimo srityje.

17. Teismas, palyginęs Įstatymo 1 priede nurodytų duomenų pobūdį ir apimtį, kuriuos reikalaujama pateikti iš vežėjo, su API ir PNR direktyvose nurodytais duomenimis, darė išvadą, kad pagal Lietuvos teisinį reguliavimą privalomi pateikti duomenys nelaikytini pertekliniais, jie savo turiniu ir apimtimi atitinka šiose direktyvose išvardintus oro keleivių ir su jais susijusius duomenis. Susipažinęs su API ir PNR direktyvų nustatytomis pareigomis oro vežėjams ir, be kita ko, valstybėms narėms, teismas konstatavo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas, Įstatymo 191 straipsniu, šio Įstatymo 1 priedu įtvirtinęs imperatyvaus pobūdžio pareigą teikti API ir PNR duomenis įgaliotai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliotai policijos įstaigai ar jos struktūriniam padaliniui), tinkamai įvykdė API ir PNR direktyvose nustatytą pareigą, susijusią su pareigų dėl šių duomenų teikimo oro vežėjams (taigi ir pareiškėjai) nustatymu. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis.

18. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, dėl to, jog pareiškėjas vykdė ginčo skrydį, ir, kad prieš tokio pobūdžio skrydžius pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį pareiškėjui kilo pareiga ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jis Departamentui teikė duomenis pagal Įstatymo 191 straipsnį ar vadovaujantis API ir (arba) PNR direktyvomis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Ryanair apskritai būtų teikęs kokius nors duomenis. Konstatavęs, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. nuo Įstatymo aktualios redakcijos įsigaliojimo, nėra teikęs jokių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius, teismas darė išvadą, kad jis nesilaikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir ją pažeidė.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė, nei numatyta API direktyvoje, todėl Nutarimas šiuo aspektu laikytinas neteisėtu, pažymėjo, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami. Pagal API direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant Direktyvos 95/46/EB duomenų apsaugos nuostatas. Be to, valstybės narės taip pat gali naudoti API direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmens duomenis teisės aktų vykdymo tikslais. Taigi API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Pagal PNR direktyvos, kuri taip pat įgyvendinama Įstatymu, 12 straipsnio 1 bei 2 dalis, valstybės narės užtikrina, kad PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje penkerių metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui. Pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui po duomenų perdavimo, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant. Teismas sprendė, kad iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog Įstatyme įtvirtinant duomenų saugojimo terminus yra atkartojamos PNR direktyvos nuostatos, todėl teigti, kad vežėjų pateiktus duomenis atsakovas saugo per ilgai, nėra teisinio pagrindo.

20. Teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą. Valdyba Pranešimu 2017 m. lapkričio 8 d. informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/7914/88/LT/17 nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką. Pranešimas išsiųstas pareiškėjui adresu Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, Dublin. Pranešimas ir Įstatymo pažeidimo protokolo kopija, 2017 m. lapkričio 9 d. taip pat išsiųstas elektroninio paštu adresais, be kita ko, (duomenys neskelbtini)@ryanair.com, (duomenys neskelbtini)@ryanair.com. Keleivių duomenų teikimo klausimais Departamento pareigūnai su Ryanair atstove A. M. P. bendravo ir bendradarbiavo 2016 ir 2017 metais. Todėl pareiškėjo teiginius, kad apie pažeidimą ir bylos nagrinėjimą nebuvo informuota Ryanair atstovė A. M. P., paneigia Departamento pateikti rašytiniai įrodymai. Departamento veiksmai, išsiunčiant su nustatytu pažeidimu susijusius dokumentus Ryanair buveinės adresu ir elektroniniu paštu šios vežėjos atstovei, atitiko Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką.

21. Teismas vertino, kad pareiškėjui paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje vežėjams (taigi ir pareiškėjui) įtvirtinta pareiga teikti duomenis, be kita ko, susijusi su visuomenei itin svarbiu tikslu – siekiu užkirsti kelią teroristiniams nusikaltimams ir sunkiems nusikaltimams, juos nustatyti, tirti ir patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas apskritai atsisakė vykdyti Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtintą pareigą, t. y. atsisakė teikti reikalaujamus duomenis, kas iš esmės nėra suderinama su sąžiningu veikimu. Todėl teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad jam Nutarimu turėjo būti paskirta mažesnė, nei vidutinė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda vien todėl, kad jo atstovai bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui.

22. Teismas sprendė, kad Valdyba tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, jog Ryanair pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį. Nutarimu skirta ekonominė sankcija yra adekvati bei proporcinga, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo šį Nutarimą panaikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo skundo, netenkintinas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į ES Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, klausimas dėl teismo kreipimosi į ESTT yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į ESTT su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikomos ES teisės aiškinimo). Tai reiškia, kad proceso dalyviai gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją dėl ES teisės aiškinimo, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą. Teismui nekilo abejonių dėl ES teisės aiškinimo, todėl teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkino.

III. 24. Pareiškėjas Ryainair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti, o jei nebūtų tenkintas pirmasis prašymas, sumažinti byloje paskirtą baudą vežėjui Ryanair DAC iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme numatytos baudos.

25. Pareiškėjas nurodo, kad API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, taip pat reikalavimo pagal vieną iš jų kol kas vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. Į šias aplinkybes, taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, neįvertino ir priėmė naikintiną sprendimą. Vežėjui kilo pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, kadangi Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra apibrėžti šio Įstatymo 1 priede. Pagal Įstatymo reguliavimą vežėjas privalėjo pateikti šiuos duomenis ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau, nei pradedamas skrydis. Toks reikalavimas pateikti duomenis yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kadangi joje dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Direktyvoje Nr. 95/46/EB (6 str.). Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams, direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Reikalavimas teikti platesnius, nei numatyta API direktyvoje duomenis, t. y. reikalavimas pateikti PNR duomenis remiantis API direktyva, prieštarauja API direktyvai, Direktyvai Nr. 95/46/EB, todėl sprendimas naikintinas.

26. Pareiškėjas nurodo, kad API direktyvoje nustatytą informaciją vežėjas Ryanair teikia ir kitose ES valstybėse narėse, tačiau informacijos jose teikiama tiek, kiek nurodoma direktyvoje. PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje – Departamentui, nuo 2018 m. gegužės 25 d., taigi kol kas reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius, nei numatyta API direktyvoje neegzistuoja, todėl didesnio kiekio, nei nurodyta API direktyvoje reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. To pirmosios instancijos teismas neįvertino ir todėl priėmė naikintiną sprendimą. Jei valstybės narės teisės aktai prieštarauja ES teisės aktams (Įstatymas aiškiai prieštarauja API direktyvai), yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

27. Pareiškėjas tvirtina, kad aišku, kodėl jis neteikė keleivių duomenų, kol jų kiekis ir teikimo būdas nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai suderintas su Departamentu. Pareiškėjas visose ES šalyse teikia API keleivių duomenis ir yra pritaikęs savo informacines sistemas centriniam tokių duomenų teikimui, tačiau akivaizdžiai perteklinis reikalavimas Lietuvos Respublikoje užkirto kelią ir pačiam vežėjui laiku ir tinkamai pateikti duomenis.

28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato „vieno langelio principą“, jį aiškinant kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti skirtingus duomenis, t. y., pvz., vienos duomenų bazės naudojimas skirtingiems duomenims rinkti ir apdoroti, bet ne direktyvų įgyvendinimo tikslais rinkti daugiau informacijos, nei numatyta direktyvose ir naudoti šiuos duomenis ne būtinai direktyvose, kurios įgyvendinamos Įstatyme, nustatytiems tikslams, pvz., API duomenis naudoti siekiant kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais.

29. Pareiškėjas nurodo, kad Nuomonėje pažymėta, jog, kaip nustatyta direktyvoje, duomenys, kuriuos gauna pasienio kontrolės institucijos, gali būti saugomi ilgiau nei 24 val. tik tuo atveju, jei jų reikia tokių institucijų nustatytoms funkcijoms vykdyti. Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Taigi Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta direktyvoje, o tai prieštarauja direktyvos tikslams ir esmei. Nei savo atsiliepime, nei bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme atsakovas nenurodė, kokiems būtent tikslams Lietuvos Respublikoje informacija yra saugoma ilgesnį laiką, nei nustatyta API direktyvoje.

30. Pareiškėjas teigia, kad vykstant dialogui tarp vežėjo ir Departamento jis buvo suklaidintas, kadangi pagrįstai (informacija teiktina per www.pnr.lt svetainę, taip pat visa vežėjui siųsta informacija buvo įvardinta kaip PNR duomenys) manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą. Vykstant deryboms ir Ryanair planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, įvyko nesusipratimas, kadangi Departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Į bylą pateikti įrodymai įrodo, kad vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie klaidingos išvados, kad procesiniai dokumentai Ryanair buvo įteikti tinkamai. Paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėjas bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, prieš skirdamas baudas, Departamentas privalėjo suteikti visą informaciją vežėjui apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl teismo sprendimas, kuriuo atmestas prašymas panaikinti Nutarimą, naikintinas.

31. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo siekis nuginčyti pareigą teikti keleivių duomenis, kaip kylančią ne iš nacionalinio reguliavimo – Įstatymo ir kitų poįstatyminių teisės aktų, o tiesiogiai iš API direktyvos, yra nepagrįstas, atmestinas ir yra esminis vertinant kitus skundo argumentus. Vertinant Įstatymo reikalavimus bendrame abiejų direktyvų kontekste, apimtis nėra perteklinė, o duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminai ir duomenų tvarkymas niekaip neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Nuomonė yra neaktuali, todėl, kad buvo priimta dar 2006 metais, t. y. tuo metu, kai galiojo tik API direktyva, ir niekaip neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių, įvykusių per pastaruosius 10–11 metų, ypač susijusių su šios srities teisinio reguliavimo pakeitimais, padarytais 2016 m. priimta PNR direktyva.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nėra pasisakęs dėl keleivių duomenų rinkimo „vieno langelio principu“, todėl yra neaišku ką pareiškėjas ginčija. Duomenys yra tvarkomi ir saugomi pagal nacionalinės teisės aktus, kurie visiškai atspindi API direktyvoje nustatytus tikslus ir tvarką, kuri ir suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Šie duomenys, juos tvarkantiems subjektams yra pasiekiami 24 val., t. y. tokį terminą, kurį būtent ir apibrėžia API direktyva.

Toks duomenų tvarkymo modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, Europos Komisijos yra pripažintas gerąja praktika. 2016 m. lapkričio 3 d. Pareiškėjui jau buvo žinoma apie pasikeitusį Lietuvoje teisinį reglamentavimą ir iš to kylančias pareigas, tai paneigia pareiškėjo prielaidą, kad dėl to jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, jog galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu pareiškėjui ir priėjo teisingos išvados, kad procesiniai dokumentai Ryanair buvo įteikti tinkamai. Paskirta bauda nėra per didelė, yra adekvati padarytam pažeidimui. Kadangi pareiškėjas apie prievolę teikti informaciją sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėnesį, o pažeidimas padarytas 2017 m. spalio 31 d., manytina, jog buvo pakankamai ilgas laiko tarpas pritaikyti duomenų bazes informacijai perduoti.

Pareiškėjas tik 2018 m. kovo 5 d. pateikė oficialų pranešimą apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus ir formatus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gruodžio 8 d. nutarimo, priimto Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/7914/88/LT/17, kuriuo vežėjui Ryanair skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad jis nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

34. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu nusprendė, kad Nutarimas, inter alia jo dalis dėl baudos dydžio, yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

35. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį keisti ar naikinti: pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl API ir PNR direktyvų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę ir jų taikymo, PNR informacijos atsakovui teikimo termino, Nuomonės taikymo, duomenų saugojimo trukmės, tinkamo informacijos pareiškėjui pateikimo ir galimybės pasiruošti teikti duomenis bei dėl baudos dydžio nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

36. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

37. Nagrinėjamam ginčui yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės analogiškas reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir taikytina teise ginčas, kilęs tarp tų pačių šalių (pareiškėjas Ryanair DAC ginčijo atsakovo Departamento 2018 m. sausio 9 d. nutarimą, kuriuo vežėjui Ryanair skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad, nepateikęs bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius iš trečiosios šalies, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus), pateikti išaiškinimai. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl ko neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais minėtoje byloje.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai vežėjas nepateikia bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius iš ne ES šalių į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, konstatavo, kad pareiškėjo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis atsirado ne nuo 2018 m. gegužės 25 d., nes tai yra galutinis terminas, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi, o įsiteisėjus atitinkamoms Įstatymo nuostatoms.

Įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas, nors pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis, tačiau įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka, be to, API direktyva buvo padaryta išlyga institucijų pareigai panaikinti duomenis per 24 valandas, jei jie reikalingi vėlesnėms už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus.

Darbo grupė turi ne privalomąjį, o patariamąjį statusą, o jos nuomonė priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), todėl jos pateiktas vertinimas API direktyvos atžvilgiu yra izoliuotas ir neatspindintis pasikeitusios faktinės bei teisinės situacijos. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia (be kita ko) reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar plėtodamas veiklos kryptis (šiuo atveju – pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo skundą dėl Nutarimo panaikinimo atitinka iš esmės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019.

40. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes pranešimas apie bylą buvo išsiųstas ne jo pageidautu elektroninio pašto adresu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu bei pareiškėjo atstovės dar 2016 m. nurodytu kontaktiniu elektroninio pašto adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirta per didelė bauda, t. y. kad jam galėtų būti skiriama minimali bauda, kadangi tarp šalių vyko susitikimai, vaizdo konferencijos, bendraujama elektroniniu paštu, taip pat jam nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybes: kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą, 2017 m. gruodžio 13 d. pokalbio metu sutarta dėl kito nei IATA Type B duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolo, kas vertintina kaip pareiškėjo siekis bendradarbiauti su institucija. Be to, pareiškėjas bylos nagrinėjimui pasitelkė atstovus. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.

42. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu policijos įstaiga nustato, kad šio Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytas vežėjas nepateikė arba pateikė ne visus ar neteisingus šio Įstatymo 1 priede nurodytus duomenis arba juos pateikė vėliau negu nustatyta šio Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje, tokiam vežėjui skiriama nuo trijų tūkstančių šimto aštuoniasdešimt šešių iki penkių tūkstančių dviejų šimtų keturiolikos eurų bauda už kiekvieną skrydį, kuriuo buvo vežami keleiviai. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas pagal sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas šio Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodytame nutarime. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma: 1) vežėjo pagalba Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar policijos įstaigai atliekant šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą; 2) tai, kad šio Įstatymo reikalavimų pažeidimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti sumažinta paskirta bauda, pažymi, kad šioje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima suabejoti paskirtos baudos dydžiu. Kaip matyti iš aptarto reguliavimo, pareiškėjui paskirtas baudos dydis sudaro galimos už tokio pažeidimo padarymą sankcijos vidurkį, Įstatyme nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra (atstovo paskyrimas nelaikytinas pagalba policijos įstaigai atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą). Pažymėtina, kad toks Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2382-575/2019, 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyse, priimtose administracinėse bylose Nr. eA-2460-520/2019 ir eA-2011-1062/2019.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė