2016-02-18 Nr. AB-3860-3-63-3-00047-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-406-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00047-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.7; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Svada“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Svada“ su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Klaipėdos RAAD) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (11.)-LV10-319 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2014 m. spalio 28 d. patikrinimo aktas Nr. (9)-LT1-396 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir konstatuoti, kad bendrovė neprivalo mokėti mokesčio dėl nuslėpto taršos mokesčio iš mobiliųjų taršos šaltinių.

Nurodė, kad patikrinimo aktu konstatuota, jog UAB „Svada“ 2013 metais deklaravo mažesnį degalų kiekį – viso 94,19 t, nei faktiškai sunaudotas – 249,261 t, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 ir 3 punktus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-326/1K-117 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos iš mobilių taršos šaltinių teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punktą. Už nuslėptą taršą paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 1 956,09 Eur (6 754,00 Lt). Pareiškėjas nurodė, jog neginčija aplinkybės, kad 2013 metais neteisingai deklaravo sunaudotų degalų kiekį ir mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių šaltinių, tačiau neigia, kad pažeidimas padarytas tyčia. Klaidą padarė įmonės buhalterė, skaičiuodama mokestį už taršą iš mobilių taršos šaltinių pritaikiusi ne tą formulę. Išaiškėjus klaidai, įmonė patikrino 2012 ir 2014 metais mokesčių už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumą ir nustačiusi tą pačią klaidą, ją ištaisė, kaip ir 2013 metų duomenis. Pareiškėjas nesiekė nuslėpti taršos ir taip išvengti mokestinės prievolės valstybei, susidariusią nepriemoką bendrovė geranoriškai sumokėjo. Atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes, vertino bendrovės veiksmus kaip piktybinius ir pritaikė didesnį tarifą mokesčiui apskaičiuoti. Ginčijame sprendime nenurodyti jo priėmimo motyvai ir nenurodytos priežastys, dėl kurių neatsižvelgta į įmonės pastabas dėl patikrinimo akto.

Atsakovas Klaipėdos RAAD atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog 2014 m. spalio 28 d. atlikus planinį pareiškėjo patikrinimą nustatyta, kad UAB „Svada“ deklaravo mažesnį kiekį degalų – viso 94,19 t nei buvo faktiškai sunaudotas degalų kiekis – 249,216 t. Įstatymo 4 straipsnio 2-3 dalyse įtvirtinta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių moka fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš ūkinei komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai.

Mokestis už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių (išskyrus oro transporto priemones) mokamas už sunaudotą per mokestinį laikotarpį degalų kiekį (Įstatymo 8 str. 3 d.). Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad už nuslėptą sunaudotų degalų kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Aprašo 5 dalyje įtvirtinta, kad mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš mobilių taršos šaltinių (išskyrus oro transporto priemones, t. y. lėktuvus, orlaivius), apskaičiuojamas, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo sunaudotas degalų kiekį, kuris formulėje žymimas kintamuoju „Qp“.

Nuslėpimu laikomas nedeklaruotas ar deklaruotas mažesnis nei buvo sunaudotas degalų kiekis. Pažymėjo, jog pareiškėjas pripažįsta neteisingai paskaičiavęs mokestį už deklaruotą degalų kiekį už 2013 metus dėl buhalterės klaidos. Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis įtvirtina mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo atsakomybę už teršalų išmetimo į aplinką apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą. Aplinkybė, kad mokesčio apskaičiavimas ir deklaravimas pavestas atsakingam asmeniui, neatleidžia mokesčio mokėtojo nuo įstatyme įtvirtintos pareigos.

Pareiškėjo teiginiai, jog klaida buvo nepiktybinė ir padaryta pritaikius neteisingą formulę, rodo nerūpestingumą ir aplaidų požiūrį į teisės aktais nustatytų reikalavimų vykdymą. Įstatyme įtvirtinta mokesčio mokėtojo pareiga teisingai deklaruoti ir apskaičiuoti mokesčius ir nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės forma dėl neteisingai deklaruoto mokesčio. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (vyr. buhalterės klaida, pritaikytos ne tos formulės) nelaikytinos teisiškai reikšmingomis.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo UAB „Svada“ skundą. Pakeitė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (11.)-LV10-319 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant paskaičiuotą mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu iki 663,23 Eur.

Teismas nurodė, jog aiškindamas nuslėpimo sampratą, įtvirtintą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šio Įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Siekiami tikslai suponuoja būtinybę ypatingam teisiniam režimui, užtikrinančiam aplinkosaugos priemonių (mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų) efektyvumą.

Deklaravimas nustatyta tvarka ir terminais pagal Įstatymą yra pakankamas teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo tvarką, nagrinėjamu atveju, už sunaudotą per mokestinį laikotarpį degalų kiekį (8 str. 3 d.). Tuo tarpu, mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir sąlygoja didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą. Nuslėpimo sąvoka yra išaiškinta Aprašo 5 punkte, iš kurio matyti, jog nuslėpimu laikomas nedeklaravimas arba deklaravimas mažesnio nei buvo sunaudotas degalų kiekis, o pagal Aprašo 6 punktą nuslėpimu laikomas ir neteisingas mokesčio tarifo taikymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat aiškinama, jog nuslėptas sunaudotų degalų kiekis yra visas kiekis, kurį mokesčio mokėtojas sunaudojo, bet įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo ir už kurį nesumokėjo mokesčio (žr. 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-220/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014), nes vykdyti teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, deklaruoti faktiškai į aplinką išmestą teršalų kiekį bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka būtent mokesčio mokėtojui.

Pažymėta, jog teisės aktai tiesiogiai nenumato galimybės pagal kaltės pobūdį diferencijuoti mokesčio mokėtojo pareigos tinkamai deklaruoti iš mobilių taršos šaltinių išmetamų teršalų kiekį bei apskaičiuoti mokestį neįvykdymo pagrindu atsiradusias teisines pasekmes, atsižvelgiant į tai, kad subjektas nesiekė nuslėpti dalies išmestų į aplinką teršalų. Įvertinus Įstatymo tikslus ir pakankamai griežtą teisinį reguliavimą, taršos iš mobilių taršos šaltinių dydžio nuslėpimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas, o pareiškėjo teiginiai dėl tikslo nuslėpti taršą neturėjimo negali paneigti tos aplinkybės, jog tarša buvo nuslėpta (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-220/2012).

Teismas pažymėjo, kad neteisingas sunaudotų degalų kiekio deklaravimas nagrinėjamu atveju yra ta teisinė prielaida, kuri lėmė Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintos sankcijos taikymą pareiškėjui. Atsakovas nusprendė už nuslėptą degalų kiekį taikyti didesnį mokesčio už aplinkos teršimą tarifą, kuris apskaičiuojamas nuslėptą degalų kiekį, sunaudotą mobiliuose taršos šaltiniuose, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo, nurodyto šio Įstatymo 5 priedėlyje (nagrinėjamu atveju už dyzeliną taikomas mokesčio tarifas Eur/t (už ciklą) yra 8), ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 6 priedėlyje (kuris už dyzeliną yra 6).

Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl tyčios nebuvimo ir tikslo nuslėpti mokėtiną mokestį neturėjimo, nėra teisiškai reikšmingi ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau vertintini analizuojant pareiškėjui paskirtos poveikio priemonės proporcingumą. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2015 m. vasario 5 d. rašto Nr. (20.21-06)RMA-2097 matyti, jog UAB „Svada“ už 2013 metus 2014 m. vasario 26 d. pateikė deklaraciją, kurioje deklaruota mokesčio už aplinkos teršimą 1 624 Lt, o 2014 m. spalio 26 d. pateikė patikslintą deklaraciją už tą patį laikotarpį, kuriuo deklaruota mokesčio suma 2 769 Lt.

Šiame rašte taip pat nurodyta, jog mokesčio už aplinkos teršimą už 2013 metus nepriemoka 1 145 Lt, kuri padengta iš pareiškėjui grąžintino pridėtinės vertės mokesčio. Taip pat nurodyta, jog patikslinto mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos už 2011 ir 2012 metus ir mokesčiai už aplinkos teršimą sumokėti. Nurodytus duomenis patvirtino teismo posėdyje liudytoja pareiškėjo vyr. buhalterė R. G.. Iš liudytojos parodymų matyti, kad klaida įvyko jai neteisingai pritaikius koeficientą apskaičiuojant sunaudoto dyzelino kiekį bendrovės veikloje.

Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ir ta, jog patikslinta deklaracija už 2013 metų mokestinį laikotarpį pateikta dar iki patikrinimo akto surašymo ir ginčijamo sprendimo priėmimo. Be to, liudytojos ir įmonės vadovo teigimu, nuo bendrovės veiklos pradžios 2011 metais pasikeitė trys buhalterės, R. G. dirba nuo 2013 metų liepos mėnesio. Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

Sankcijos proporcingumą vertina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.). Nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog pareiškėjas laiku teikė mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, nors ir neteisingai nurodydamas veikloje sunaudoto kuro kiekį ir dėl to neteisingai apskaičiuotą mokesčio dydį, tačiau deklaracijas ištaisė iki atlikto patikrinimo rezultatų ir sumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą nepriemokas už 2011 – 2013 metus, per šį laikotarpį tris kartus pasikeitus asmeniui, pildžiusiam ir teikusiam deklaracijas, yra pakankamai svarbios, įrodančios, jog pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokamus mokesčius ir turėti mokestinės naudos, valstybės biudžetas žalos dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio nepatyrė, nes mokestis sumokėtas, todėl imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas. Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007 m. liepos 5 d.nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).

Iš apskaičiuoto mokesčio padidintu tarifu dydžio matyti, jog pareiškėjo nesumokėta mokesčio už aplinkos teršimą dalis už 2013 metus, sudaranti 1 145 Lt padidinta beveik 6 kartus, taikant Įstatymo 6 priedėlio nuostatas ir apskaičiuotas mokėtinas 6 754 Lt (1 956,09 Eur) mokestis. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka didesnio mokesčio už nedeklaruotą 2013 metais sunaudoto kuro (dyzelino) kiekį nustatymo, t. y. 663,23 Eur (2 290 Lt).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, ginčijamas Klaipėdos RAAD sprendimas pakeistinas, sumažinant paskaičiuotą mokestį iki 663,23 Eur.

III. Atsakovas Klaipėdos RAAD pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-319.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Apraše išaiškinta nuslėpimo sąvoka, nurodant, kad nuslėpimu laikomas nedeklaruotas ar deklaruotas mažesnis nei buvo sunaudotas degalų kiekis. Pareiškėjo nurodytos ir teismo pripažintos svarbiomis aplinkybės nelaikytinos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba galinčiomis įtakoti mokesčio už aplinkos teršimą dydį, nustatytą Klaipėdos RAAD priimtame sprendime. Pareiškėjo elgesys rodo jo nerūpestingą ir aplaidų požiūrį į teisės aktais nustatytų imperatyvių reikalavimų vykdymą.

2) Pareiškėjas patikslintą deklaraciją pateikė 2014 m. spalio 26 d. t. y. prieš Patikrinimo akto surašymą, bet po pranešimo apie planinį patikrinimą. Kad deklaracija buvo patikslinta jau prasidėjus patikrinimui įrodo ir tai, kad patikrinimo akte užfiksuota, jog įmonė 2014 m. spalio 20 d. pareigūnui pateikė eksploatuojamų transporto priemonių sąrašą ir sunaudotų degalų suvestinę už 2013 metus.

3) Įstatymas įtvirtina mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo atsakomybę už teršalų išmetimo į aplinką apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą. Aplinkybė, kad mokesčio apskaičiavimas ir deklaravimas pavestas atsakingam asmeniui, neatleidžia mokesčio mokėtojo nuo šios įstatyme įtvirtintos pareigos. Tai, kad klaida buvo nepiktybinė ir padaryta pritaikius neteisingą formulę, rodo nerūpestingumą ir aplaidų požiūrį į teisės aktais nustatytų reikalavimų vykdymą. Aplinkybė, kad deklaracija patikslinta patikrinimo metu, tik patvirtina apie padarytą pažeidimą. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Tai, kad mokesčių mokėtojas atsakingu paskyrė asmenį, kuris galimai netinkamai vykdė įstatyme įtvirtintas pareigas mokesčių mokėtojui, negali būti laikoma priežastimi sumažinti mokėtiną mokestį, kadangi mokesčių mokėtojas skirdamas jį turėjo įvertinti atsakingo asmens gebėjimą susitvarkyti su jam skirtomis pareigomis.

4) Pareiškėjas neįvardino jokių aplinkybių, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis padidintu tarifu. Pareiškėjo neteisėtas veikimas padarė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl jo juntamos finansinės pasekmės yra teisiškai pagrįstos. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių sunkią finansinę padėtį ir, kad 1956,09 Eur paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu jam būtų nepakeliama našta. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad įmonės veikla išsiplėtė, padidėjo krovinių gabenimo apimtys, tad darytina išvada, kad ir įmonei paskaičiuotas mokestis didesniu tarifų neturėtų sukelti nepakeliamos finansinės naštos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos RAAD Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjui prašant jį panaikinti ir konstatuoti, kad pareiškėjas neprivalo mokėti mokesčio dėl nuslėpto taršos mokesčio iš mobiliųjų taršos šaltinių.

Ginčijamu Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas UAB „Svada“ 2013 metais deklaravo mažesnį degalų kiekį – viso 94,19 t, nei faktiškai sunaudotas – 249,261 t, tuo pažeisdamas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktus ir Aprašo 3 punktą; už nuslėptą taršą paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 1 956,09 Eur (6 754 Lt).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pakeisdamas Klaipėdos RAAD Sprendimo dalį, sumažinant paskaičiuotą mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu iki 663,23 Eur (2 290 Lt). Kitaip sakant, teismas 1 956,09 Eur (6 754 Lt) Lt, beveik 6 kartus padidintą pareiškėjui apskaičiuotą 331,61 Eur (1 145 Lt) mokestį už aplinkos teršimą, sumažino iki 663,23 Eur (2 290 Lt), t. y. 2 kartus padidinto mokesčio.

Apeliacinį skundą byloje pateikė atsakovas Klaipėdos RAAD, iš esmės nesutikdamas su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atitinkamas bylos aplinkybes laikė teisiškai reikšmingomis ir galinčiomis daryti įtaką mokesčio už aplinkos teršimą dydžiui.

Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas pateiktas tik atsakovo Klaipėdos RAAD, darant išvadą, kad pareiškėjas su teismo sprendimu iš esmės sutinka, bylą patikrinusiai teisėjų kolegijai nenustačius kitos teismo sprendimo dalies (kuria konstatuota, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas nuslėpusiu sunaudotą degalų kiekį) neteisėtumo, nukrypimo nuo dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šios kategorijos bylose, teisėjų kolegija plačiau pasisako tik dėl apeliaciniu skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. To paties straipsnio 4 dalies 2 punktas numato, kad mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptą degalų kiekį, sunaudotą mobiliuose taršos šaltiniuose, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo, nurodyto šio Įstatymo 5 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 6 priedėlyje.

Kartu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo praktiką bei byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, t. y. tai, kad – kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. vasario 5 d. rašto Nr. (20.21-06)RMA-2097 (b. l. 43) UAB „Svada“ už 2013 metus 2014 m. vasario 26 d. pateikė deklaraciją, kurioje deklaruota mokesčio už aplinkos teršimą 1 624 Lt suma, o 2014 m. spalio 26 d. pateikė patikslintą deklaraciją už tą patį laikotarpį, kuriuo deklaruota mokesčio suma 2 769 Lt; prievolių dydžių skirtumo suma – 1 145 Lt buvo padengta iš pridėtinės vertės mokesčio grąžintino skirtumo; pareiškėjas pateikė patikslintas mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas už 2011 ir 2012 metus ir mokesčiai už aplinkos teršimą sumokėti (padengta iš pridėtinės vertės mokesčio grąžintino skirtumo); tai, jog patikslinta deklaracija už 2013 metų mokestinį laikotarpį pateikta dar iki Patikrinimo akto surašymo ir ginčijamo Sprendimo priėmimo – vertindamas, kad pareiškėjas laiku teikė mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, nors ir neteisingai nurodydamas veikloje sunaudoto kuro kiekį ir dėl to neteisingai apskaičiuotą mokesčio dydį, tačiau deklaracijas ištaisė iki atlikto patikrinimo rezultatų ir sumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą nepriemokas už 2011-2013 metus, šios aplinkybės yra pakankamai svarbios, įrodančios, jog pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokamus mokesčius ir turėti mokestinės naudos, valstybės biudžetas žalos dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio nepatyrė, nes mokestis sumokėtas, todėl imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas, savo (teismo) diskrecijos ribose priėmė minėtą sprendimą, t. y. sumažino pareiškėjui paskaičiuotą mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą.

Nors vertinant nurodytas aplinkybes atskirai jos įprastai galimai nesudarytų pagrindo vertinti, jog pareiškėjui paskirta sankcija turėtų būti mažinama kaip neproporcinga, neadekvati, tačiau vertinant jas kartu, visų bylos aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, laikytina, jog sankcija (bauda) siekiami tikslai bus pasiekti ir pareiškėjui pritaikius mažesnę sankciją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nenurodė, o ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas sumažinti Patikrinimo akte apskaičiuotą mokestį (pritaikyti 100 proc. didesnį mokestį už netinkamai deklaruotą 2013 metais sunaudotą degalų kiekį) yra nepagrįstas ir turi būti naikinamas ar keičiamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir pasinaudodamas jam suteikta diskrecija priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė