2013-02-28 Nr. AB-206-3-61-3-03535-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-703/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03535-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.7; 37.2.16

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 68-260; 2) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 14.4-52-41 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. gegužės 24 d., vykdydama 2010 m. gegužės 11 d. pavedimą patikrinti Nr. 35-83, ir patikrinusi akcizo mokesčio sumokėjimą laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. rugpjūčio 12 d., surašė Patikrinimo aktą Nr. 35-83 (toliau – ir Patikrinimo aktas) bei, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatomis, įvertinusi Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009, pareiškėjui už 2005 m. rugpjūčio 11 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagamintas ir laikytas teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintas banderolėmis akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes ir smulkintą tabaką, apskaičiavo 24 893 Lt akcizo mokesčio.

Be to, Šiaulių AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, nuo papildomai apskaičiuoto 24 893 Lt akcizo mokesčio priskaičiavo pareiškėjui 17 264 Lt akcizo delspinigių. Pareiškėjas nurodė Šiaulių AVMI 2010 m. birželio 9 d. pateikęs prašymą atleisti jį nuo delspinigių. Pasak pareiškėjo, atsakymo į prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių jis nesulaukė, o 2010 m. spalio 4 d. gavo mokesčių administratoriaus kvietimą atvykti pasiaiškinti dėl nesumokėto akcizo mokesčio bei delspinigių.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2010 m. spalio 4 d. sužinojo, kad Šiaulių AVMI 2010 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. 14.4-52-41 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo. Nesutikdamas su 2010 m. liepos 14 d. sprendimu, pareiškėjas nurodė pateikęs skundą VMI, kuri 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 68-260 nusprendė patvirtinti Šiaulių AVMI 2010 liepos 14 d. sprendimą. Pareiškėjas tvirtino, kad Šiaulių AVMI priėmė sprendimą, praleidusi MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje numatytą 35 dienų terminą, pagal kurį Patikrinimo aktas turėjo būti patvirtintas iki 2010 m. birželio 28 d., taip pat pažeisdama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d.

įsakymo Nr. VA-87 „Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ keliamus reikalavimus. Pažymėjo, jog priešingai nei nurodo mokesčių administratorius, rašytinių pastabų dėl Patikrinimo akto jis neteikė, todėl sprendimas dėl šio akto tvirtinimo turėjo būti priimtas per MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą. Pareiškėjo nuomone, priimti mokesčių administratorių sprendimai yra nemotyvuoti, juose nėra visų aplinkybių analizės, įrodymų vertinimo, nenurodoma, kokios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog buvo padaryta priešinga teisei veika, nenurodoma kokiais veiksmais ši veika pasireiškė, kokia kaltės forma padarytas pažeidimas.

Esant tokioms aplinkybėms, nebuvo įvykdyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai – laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes ir išspręsti bylą pagal įstatymus. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratoriams nenurodžius pažeidimo esmės, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Taip pat tvirtino, jog VMI, nagrinėdama jo skundą, peržengė skundo ribas, kadangi pasisakė dėl atleidimo nuo delspinigių, nors pareiškėjas tokio prašymo skunde nereiškė.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, kad pareiškėjo padarytos veikos atlikimas, jo kaltė ir kitos aplinkybės nustatytos Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009, kuriuo G. R. pripažintas kaltu už tai, kad jis kartu su šešiais asmenimis sudarė organizuotą grupę ir susitarė veikdami organizuotoje grupėje daryti sunkų bei kelis nesunkius nusikaltimus, t. y. neturėdami licencijos, vertėsi tabako gaminių gamyba, stambiu mastu ėmėsi neteisėtos ūkinės ir komercinės veiklos, t. y. cigarečių „Prima“ gamybos, turėdami tikslą jas realizuoti, pagamino didelį kiekį – ne mažiau 32 000 pakelių cigarečių, šį kiekį be leidimo pažymėjo svetimu „Prima“ prekės ženklu bei netikromis rusiškomis banderolėmis ir pasikėsino iš laikomo 1 196,488 kg tabako pagaminti nenustatytą kiekį cigarečių, jas be leidimo pažymėti svetimu „Prima“ prekės ženklu bei netikromis rusiškomis banderolėmis.

Už minėtas prekes pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo akcizų, todėl, vadovaujantis Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 9 dalies, 10 straipsnio, 11 straipsnio ir 24 straipsnio, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Kombinuoto akcizo tarifo už cigaretes apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 280, nuostatomis, pareiškėjui apskaičiuota 24 893 Lt akcizo mokesčio ir 17 264 Lt akcizo delspinigių. Mokesčių administratoriaus 2010 m. liepos 14 d. sprendimu, kuriuo patvirtintas 2010 m. gegužės 24 d.

Patikrinimo aktas, pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 24 893 Lt akcizo mokesčio, 17 264 Lt delspinigių ir 7 468 Lt baudą. Šis sprendimas patvirtintas VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu. Atsakovas nurodė, jog mokesčių administratorius nėra teisminė institucija, todėl jai netaikoma administracinių bylų teisena. Pažymėjo, jog reikalavimai patikrinimo akto procedūrai ir turiniui nustatyti MAĮ 132 straipsnyje bei poįstatyminiuose teisės aktuose, kurių nuostatų atsakovas nepažeidė. Atsakovas pripažino, jog pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo delspinigių Šiaulių AVMI nepagrįstai buvo pripažintas pastabomis dėl patikrinimo akto, tačiau šis jo prašymas yra išnagrinėtas sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kaip nustato teisės normos (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d.

įsakymu Nr. VA-144, patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių 32.2 punktas). Atsakovas sutiko, jog pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių turėjo būti išnagrinėtas per patikrinimo akto tvirtinimo procedūrai nustatytus terminus, t. y. per 35 dienas, ir šis terminas, klaidingai prašymą traktavus kaip pastabas, praleistas 16 dienų. Tačiau, atsakovo manymu, formalūs poįstatyminių aktų, reglamentuojančių skundų nagrinėjimo procedūras, pažeidimai neturi įtakos mokesčių mokėtojo pareigai tinkamai deklaruoti ir sumokėti įstatymo pagrindu atsiradusį mokestį.

Be to, atsakovas pažymėjo, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą, išsprendė prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, kadangi pats pareiškėjas skunde nurodė, jog remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, yra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių. Atsakovas nurodė nenustatęs MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų aplinkybių apie sudėtingą pareiškėjo ekonominę padėtį, todėl prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo netenkino.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad mokesčių administratorių sprendimai yra priimti įvertinus bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl yra teisėti, pagrįsti ir naikinti jų skunde išdėstytais bei kitais argumentais nėra pagrindo. Nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu yra konstatuota pareiškėjo neteisėta veika – vertimasis tabako gaminių gamyba neturint licencijos, ėmimasis neteisėtos ūkinės ir komercinės veiklos stambiu mastu, t. y. cigarečių „Prima“ gamyba, turint tikslą jas realizuoti, pagamintas didelis kiekis − ne mažiau 32 000 pakelių cigarečių, šis didelis kiekis pagamintų cigarečių be leidimo pažymėtas svetimu „Prima“ prekės ženklu bei netikromis rusiškomis banderolėmis, taip pat pasikėsinimas iš laikomo 1 196,488 kg tabako pagaminti nenustatytą kiekį cigarečių, pagamintas cigaretes be leidimo pažymėti svetimu prekės ženklu „Prima“ bei netikromis rusiškomis banderolėmis.

G. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė − 120 MGL (15 000 Lt) bauda, su 32 000 pakelių (640 000 vienetų) cigarečių „Prima“ ir 1 196,488 kg susmulkinto tabako lapų su lapkočiais mišinio sunaikinimu. Teismas nustatė, jog pareiškėjas minėtų prekių nedeklaravo ir nesumokėjo mokėtinų akcizų, kaip to reikalauja Akcizų įstatymas, o pažeidus prievolę sumokėti akcizus, pareiškėjui atsirado nauja prievolė – sumokėti delspinigius. Teismas sprendė, kad MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje numatyto 35 dienų termino sprendimui dėl Patikrinimo akto priimti praleidimas, klaidingai pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių palaikius pastabomis, neturi įtakos mokesčių administratorių priimtų sprendimų teisėtumui.

Pažymėjo, jog centrinis mokesčių administratorius pagrįstai sprendime pasisakė dėl galimybės atleisti pareiškėją nuo delspinigių, kadangi argumentai dėl to buvo nurodyti pareiškėjo skunde, ir pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų sąlygų atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareiga mokėti mokesčius ir visi su jais susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys teisės aktai šiuo atveju netaikytini (nurodė LVAT 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-238-2007).

Pažymėjo, jog pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 68-260 ir Šiaulių AVMI sprendimą Nr. 14.4-52-41 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, taip pat netinkamai pritaikė procesinių terminų skaičiavimo metodikas, ir dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas. Pareiškėjas iš esmės pakartojo savo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytus motyvus dėl termino sprendimui priimti praleidimo, dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų, reglamentuojančių pažeidimo nagrinėjimą, pažeidimo, dėl skundo ribų peržengimo VMI sprendime pasisakant dėl delspinigių.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Atsakovo nesutikimas su apeliaciniu skundu iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-110/2012 pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą.

Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą, pagrįstai laikė, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, konstatuotų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuris yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kurio atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Nurodė, jog pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti teismo nuosprendyje, kuriuo jis yra nubaustas už mokesčių įstatymų pažeidimus, kurių padarymas kvalifikuojamas kaip nusikaltimas.

Nuosprendyje taip pat konstatuoti pareiškėjo neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpiai, akcizais apmokestinamų laikytų prekių kiekis, nuo kurių yra apskaičiuotas akcizo mokestis. Teismas sprendė, jog minėti faktiniai duomenys sudarė pagrindą mokesčių administratoriui apskaičiuoti akcizo mokestį, iš naujo nenustatinėjant ir netiriant minėtų faktinių duomenų, o akcizo mokestis pareiškėjui apskaičiuotas kaip vienam iš septynių asmenų, nuteistų nuosprendžiu. Teismas laikėsi nuomonės, jog baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės taikymas nelaikomas dvigubu nubaudimu, nes tai yra skirtingos atsakomybės rūšys, todėl, esant pagrindui, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė bei konstatuotos mokestinės prievolės. Pažymėjo, jog suformuotoje teismų praktikoje būtent taip yra aiškinamos ir atribojamos mokestinė bei baudžiamoji atsakomybė, kurių paskirtis ir poveikio priemonės yra skirtingi, nors ir atsiranda tų pačių veiksmų pagrindu, bei pateikė nuorodą į LVAT 2007 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 ir 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1832/2008.

Teismas konstatavo, jog viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Sprendė, jog pareiškėjo prašymas dėl delspinigių buvo išspręstas laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Teismo vertinimu, Šiaulių AVMI sprendime pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra MAĮ 141 straipsnyje nustatyto atleidimo nuo delspinigių pagrindo bei negalima spręsti, jog delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2012 m. kovo 27 d. priėmė nutartį, kuria pateikė LVAT teisėjų kolegijai siūlymą įvertinti, ar yra pagrindas atnaujinti procesą LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A602-110/2012 ta apimtimi, kuria Šiaulių AVMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 14.4-52-41 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis skirti pareiškėjui G. R. 7 468 Lt akcizo baudą (1 776 Lt akcizo bauda už cigaretes ir 5 692 Lt akcizo bauda už tabaką) buvo palikta galioti.

LVAT pirmininkas nurodė, jog minėtoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad G. R., dar prieš vietos mokesčių administratoriui priimant sprendimą, už tų pačių akcizais apmokestinamų prekių neteisėtą įgijimą, laikymą ir gabenimą Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje, ir už šią veiką nubaustas 15 000 Lt bauda. Pirmininkas pažymėjo, jog iš LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutarties matyti, kad baudos pagal mokesčių įstatymus ir baudos pagal baudžiamuosius įstatymus skyrimas atitinkamais atvejais gali būti laikomas dvigubu nubaudimu, kurį draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK). Siekiant nustatyti, ar teismas nenukrypo nuo LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje ir vėlesniuose šio teismo priimtuose sprendimuose pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, pirmininkas manė esant tikslinga teikti LVAT teisėjų kolegijai svarstyti klausimą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A602-110/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.

VI. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P556-122/2012 nutarė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-110/2012 pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas sutiko su LVAT pirmininko 2012 m. kovo 27 d. nutartyje išdėstytais argumentais ir sprendė, jog LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-110/2012, palikdamas galioti mokesčių administratoriaus sprendimą dalyje, kuria G. R. buvo paskirta mokesčio bauda, galėjo nukrypti nuo LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl atnaujino procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu. Atnaujinus procesą, byla buvo perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VII. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, P. 271–294, ir joje nurodytą praktiką; taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju procesą šioje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija pagrindą procesui atnaujinti siejo su būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P556-122/2012 (I t., b. l. 195–198), kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija vertino, jog šiuo atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka galimai buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, aiškinant ir taikant non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principą.

Taigi išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P556-122/2012 nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuoja, jog šioje byloje pasisakytina dėl to, ar nagrinėjamu atveju baudos pagal mokesčių įstatymus ir baudos pagal baudžiamuosius įstatymus skyrimas pareiškėjui G. R. laikytinas non bis in idem principo pažeidimu, t. y. dvigubu nubaudimu, kurį draudžia EŽTK, bei atitinkamai spręstina, ar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, 2012 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-110/2012 pagrįstai paliko galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

VIII. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas G. R. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009 (I t., b. l. 70–97) buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus (1) BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje; (2) BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje; (3) BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 204 straipsnio 1 dalyje; (4) BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 224 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, už minėtus nusikaltimus G. R. paskirtos bausmės buvo subendrintos visiško bausmių apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta 120 MGL (15 000 Lt) dydžio bauda. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-57/2010, be kita ko, atmetė G. R. apeliacinį skundą (I t., b. l. 97–98).

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuras 2010 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 40-S-6854 „Dėl akcizų priskaičiavimo“ (I t., b. l. 69) Šiaulių AVMI išsiuntė įsiteisėjusio Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009 kopiją.

Atsižvelgiant į tai, atlikus mokestinį patikrinimą ir įvertinus Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009, Šiaulių AVMI 2010 m. gegužės 24 d. patikrinimo aktu Nr. 35-83 (I t., b. l. 66–68) G. R. už 2005 m. rugpjūčio 11 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagamintas ir laikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis – nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (smulkintą tabaką ir cigaretes) buvo apskaičiuota 24 893 Lt akcizo mokesčio bei 17 264 Lt akcizo delspinigių.

Šiaulių AVMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-52-41 (I t., b. l. 6–10) patvirtino minėtą Šiaulių AVMI 2010 m. gegužės 24 d. patikrinimo aktą Nr. 35-83 ir nurodė pareiškėjui G. R. sumokėti į biudžetą 5 920 Lt akcizo mokestį už cigaretes, 18 973 Lt akcizo mokestį už tabaką, 4 106 Lt akcizo delspinigius už cigaretes, 13 158 Lt akcizo delspinigius už tabaką ir šiuo sprendimu paskirtą 1 776 Lt akcizo baudą už cigaretes bei 5 692 Lt akcizo baudą už tabaką. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 68-260 (I t., b. l. 11–14) patvirtino minėtą Šiaulių AVMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 14.4-52-41.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2011 m. kovo 14 d. sprendimu (I t., b. l. 133–138) pareiškėjo G. R. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti minėtus Šiaulių AVMI 2010 m. liepos 14 d. ir VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimus, atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas minėtą sprendimą, be kita ko, pažymėjo, kad pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimą), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą).

Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Be to, dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą inter alia yra įtvirtintas EŽTK, kurios 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat pabrėžė, kad EŽTK, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio EŽTK prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymėjo, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, inter alia bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams. Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą.

Taigi, mokestinė bauda, vertinant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos vystymąsi, gali prilygti kriminalinei bausmei, kaip ji suprantama EŽTK. Tuo tarpu non bis in idem principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3046/2012 ir kt.).

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog, kaip buvo minėta, nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009 G. R. už (1) BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, (2) BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje, (3) BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 204 straipsnio 1 dalyje, (4) BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 224 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymą buvo skirta galutinė subendrinta 120 MGL (15 000 Lt) dydžio bauda.

Bausmė G. R. skirta už tai, kad jis kartu su kitais šešiais kaltinamaisiais neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1 bei 2.2 punktų, nustatančių, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, paženklintus suklastotomis banderolėmis, falsifikuotus tabako gaminius, reikalavimus, 2005 m. liepos 21 d., tarp 16 val. ir 19 val. iš nenustatytų asmenų įgijo nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 1 196,488 kg, 380 314,37 Lt vertės, akcizais apmokestinamą prekę – smulkintą tabaką, šį tabaką nuo 2005 m. liepos 21 d. iki 2005 m. rugpjūčio 11 d., 15 val. per kelis kartus gabeno iš nenustatytos vietos į gamybines patalpas, esančias Bačiūnų g. 45, Šiauliuose, nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 1 196,488 kg, 380 314,37 Lt vertės, akcizais apmokestinamą prekę – smulkintą tabaką, kurio vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, nuo 2005 m. liepos 21 d. iki 2005 m. rugpjūčio 11 d., 16 val. laikė gamybinėse patalpose, esančiose Bačiūnų g. 45, Šiauliuose, be to, dalį šios akcizais apmokestinamos prekės – tabako – nuo 2005 m. liepos 21 d. iki 2005 m. rugpjūčio 11 d. panaudojo pagamindami kitą akcizais apmokestinamą prekę – didelį kiekį – 32 000 vnt., 72 107 Lt vertės, cigarečių pakelių „Prima“ (rusiškos raidės), kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, bei šias cigaretes laikė gamybinėse patalpose, esančiose Bačiūnų g. 45, Šiauliuose, iki 2005 m. rugpjūčio 11 d., 16 val., t. y. iki tabakas ir cigaretės buvo rasti bei išimti policijos pareigūnų.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju bausmė G. R. minėtu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu skirta už tą pačią veiką, dėl kurios buvo atliktas mokestinis patikrinimas bei jam paskirta akcizo bauda. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus pareiškėjui paskirta 7 468 Lt akcizo bauda (1 776 Lt akcizo bauda už cigaretes ir 5 692 Lt akcizo bauda už tabaką) prilygo jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija, vertinant šią teisinę situaciją EŽTK 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Be to, tiek Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, tiek Šiaulių AVMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 14.4-52-41 buvo nubaustas tas pats asmuo – G. R., todėl tokia teisinė situacija suponuoja non bis in idem principo pažeidimą.

Vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad ginčijamas Šiaulių AVMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 14.4-52-41 dalyje dėl baudos pagal MAĮ skyrimo pareiškėjui negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų EŽTK 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies, ta apimtimi, kuria ji draudžia už tą patį pažeidimą asmenį bausti pakartotinai, pažeidimą. Dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimas keistinas, panaikinant Šiaulių AVMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 14.4-52-41 ir VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 68-260 dalis dėl pareiškėjo G. R. įpareigojimo sumokėti 7 468 Lt akcizo baudą (1 776 Lt akcizo bauda už cigaretes ir 5 692 Lt akcizo bauda už tabaką), o kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-110/2012 negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl ji taip pat keistina, atitinkamai pakeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiuo procesiniu sprendimu ji vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką non bis in idem principo aiškinimo ir taikymo plotmėje, siekdama užtikrinti veiksmingą žmogaus teisių apsaugą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 161 straipsnio 2 dalimi ir 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį pakeisti.

Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. R. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 14.4-52-41 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 68-260 dalis dėl G. R. įpareigojimo sumokėti 7 468 Lt akcizo baudą (1 776 Lt akcizo bauda už cigaretes ir 5 692 Lt akcizo bauda už tabaką).

Likusias Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 14.4-52-41 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 68-260 dalis palikti nepakeistas.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė