2015-11-12 Nr. BB-4581-1-10-1-01979-2008-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-379-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01979-2008-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2;

2.1.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Remigijui Matevičiui,

nuteistajam R. J.,

nuteistojo gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

nukentėjusiesiems A. A. ir E. S.,

nukentėjusiojo E. S. atstovei advokatei Virginijai Pilipavičienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, R. J. įpareigotas būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neatlygintinai išdirbti 200 valandų per dvejus metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš R. J., Ž. A. (vėliau vardas ir pavardė pakeisti į Ž. A.), A. Ž., A. J. ir O. D. nukentėjusiajam E. S. solidariai priteista 25 491,48 Lt (t. y. 7382,84 Eur) turtinei ir 7000 Lt (t. y. 2027,34 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 1700 Lt (t. y. 492,35 Eur) advokato išlaidoms atlyginti. Iš R. J. nukentėjusiajai A. A. priteista 50 000 Lt (t. y. 14 481 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti Ž. A. (Ž. A.), V. M., A. Ž., A. J., O. D. ir A. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 23 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo R. J. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis pakeistas.

Dėl pasikėsinimo sukčiaujant įgyti nukentėjusiojo E. S. butą nustatyta, kad R. J., nežinodamas, kad A. Ž. prisistato E. S., kartu su O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. J. bei A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, 2008 m. liepos 31 d. atvyko į Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame R. J. su A. Ž., prisistačiusiu notarei A. A. E. S. ir pateikusiu pastarojo asmens tapatybės kortelę ir buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentus, pasirašė preliminarią E. S. buto pirkimo–pardavimo sutartį ir 2008 m. rugpjūčio 5 d. kartu su A. J. ir A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, nuvyko į UAB „Vilniaus vandenys“, AB „Lietuvos dujos“, UAB „Naujamiesčio būstas“, kur R. J. sumokėjo skolas už minėtą butą, o A. Ž., prisistatęs E. S., pasirašė dokumentus.

Sumažintas iš nuteistųjų R. J., O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. Ž., A. J. solidariai priteistos nukentėjusiajam E. S. turtinės žalos dydis iki 5355,50 Eur.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro, nukentėjusiųjų ir nukentėjusiojo E. S. atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž., Ž. A. (Ž. A.), A. J. ir O. D., apgaule pasikėsino įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž., Ž. A. (Ž. A.), A. J. ir O. D., pasiskirstę vaidmenimis, pagal kuriuos O. D. surado į buto savininką E. S. panašų asmenį – A. Ž., kuris 2008 m. liepos 18 d. E. S. vardu parašė pareiškimą apie tai, kad jis 2008 m. liepos 14 d. į seniūniją dėl G. A. išregistravimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesikreipė ir prašė šio prašymo nenagrinėti bei jį pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūnijos, esančios Vilniuje, Gedimino pr. 15, darbuotojams, Ž.

A., O. D. nurodymu, ne vėliau kaip 2008 m. liepos 31 d. Vilniuje, iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiusio E. S., pagrobė E. S. asmens tapatybės kortelę Nr. 10816019 bei pastarojo buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentus, A. J., O. D. nurodymu, surado minėto buto pirkėją R. J., o R. J., žinodamas, kad A. Ž. prisistato E. S., kartu su juo, Ž. A. (Ž. A.), A. J. bei A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, 2008 m. liepos 31 d. atvyko į Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame R.

J. su A. Ž., prisistačiusiu notarei A. A. E. S. ir jam pateikus pastarojo asmens tapatybės kortelę ir buto nuosavybės dokumentus, pasirašė preliminarią E. S. buto pirkimo – pardavimo sutartį. Tęsdamas nusikalstamą veiką R. J. kartu su A. J. ir A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, 2008 m. rugpjūčio 5 d. nuvyko į UAB „Vilniaus vandenys“, AB „Lietuvos dujos“, UAB „Naujamiesčio būstas“, kur R. J. sumokėjo skolas už minėtą butą, o A. Ž. prisistatęs E. S., pasirašė dokumentus. Tęsdami nusikalstamą veiką, R. J. kartu su O.

D. bei A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, 2008 m. rugpjūčio 6 d. atvyko į Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame su A. Ž., prisistačiusiu notarei A. A. E. S., R. J. pasirašė buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes dėl pirkimo–pardavimo sutarties klaidų bei sandoriui tvirtinti pateiktos negaliojančios E. S. asmens tapatybės kortelės, notarės iniciatyva sutarties vykdymas buvo sustabdytas, ir taip apgaule pasikėsino įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

R. J. nuteistas ir už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą grasindamas paskelbti informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą, o būtent: po to kai jis, veikdamas bendrininkų grupe, 2008 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad A. Ž., prisistatęs notarei A. A. buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininku E. S., pasirašė su minimu asmeniu buto pirkimo–pardavimo sutartį, jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, Vilniuje, Vilniaus (duomenys neskelbtini) notarų biuro patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 7 d. , tiksliai nenustatytu metu, neturėdamas teisėto pagrindo, nes žinojo, kad pasirašo sutartį su netikru savininku, pateikusiu notarei negaliojančią E. S. asmens tapatybės kortelę, panaudodamas psichinę prievartą, grasindamas sužlugdyti nukentėjusiąją paskelbdamas informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, apie tai, kad notarė A. A. nekompetentinga, privertė nukentėjusiąją pasirašyti 2008 m. rugsėjo 16 d. reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartį dėl teisės į 107 321 Lt (t. y. 31 082,31 Eur) ir šios sutarties pagrindu 2008 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), gavo iš notarės A. A. 50 000 Lt (t. y. 14 481 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad kaltinamajame akte dėl sukčiavimo nėra aiškiai nurodoma, ką ir kaip jis ketino apgauti (notarė A. A. yra pripažinta nukentėjusiąja dėl BK 181 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos ir kitų nusikalstamų veikų, bet ne dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos), kam ir kokia dėl to padaryta žala. Nenurodyta kaip jis iškraipė tiesą (apgavo), nenurodyta apgaulė, kuri buvo esminė, t. y. suklaidinimas, turėjęs lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui dėl žalingo disponavimo savo turtu. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikiama vienareikšmė ir kategoriška išvada – „2008 m. rugpjūčio 6 d. vykdamas į Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biurą pasirašyti buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis pasirašo pirkimo–pardavimo sutartį ir kuris notarei A. A. prisistato E. S., nėra tikrasis E. S., o tik juo melagingai prisistatantis A. Ž., tačiau šios aplinkybės notarei, tvirtinančiai pirkimo–pardavimo sandorį, tyčia nenurodė, pasirašė buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, ir tokiais savo veiksmais, šalindamas kliūtis įgyti apgaule svetimą turtą, padėjo bendrininkams tęsti ir užbaigti sukčiavimą“, t. y. teismas nuosprendžiu nustatė kitą aplinkybę, nuo kurios jis negalėjo gintis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimai yra neteisėti ir naikintini dėl teismo nešališkumo principo pažeidimo, nes t. y. esminis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimas. Teismo šališkumą, anot kasatoriaus, parodo apeliacinio teismo nuosprendžio dalis, kurioje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad prie sukčiavimo jis prisijungė vėliau – 2008 m. rugpjūčio 6 d., duomenys, gauti taikant nuteistajam O. D. operatyvinės veiklos priemones – slaptą telefoninių pokalbių klausymą ir jų turinio fiksavimą, neanalizuojami ir nevertinami, nes jie, sprendžiant kaltumo dėl dalyvavimo pasikėsinime sukčiauti klausimą, įrodomosios reikšmės neturi. R. J. mano, jog apeliacinis teismas teisingai pažymėjo, kad duomenų dėl jo kaltės nėra, bet nepasisakė, kad apstu duomenų, patvirtinančių jo nekaltumą. M. B. ir A. A. parodymai, anot kasatoriaus, prieštarauja objektyviai byloje nustatytiems duomenims, nes 2009 m. kovo 9 d. specialisto išvadoje stenografuotuose jo, A. A. ir advokato M. B. pokalbiuose (T. 4, b. l. 41-65) nebuvo užsiminta apie kokią nors psichinę prievartą, tačiau teismai šią specialisto išvadą laikė esminiu jo kaltės įrodymu. A. A. advokato M. B., kuris yra jos atstovas civilinėje byloje, parengtoje reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog šalys ją pasirašė gera valia ir nieko neverčiamos, todėl teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad prieš A. A. buvo panaudota psichinė ar kokia nors kitokia prievarta.

R. J. teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog jis prie nusikaltimo prisijungė vėliau, t. y. 2008 m. rugpjūčio 6 d., tačiau vis tiek solidariai priteisė turtinę ir neturtinę žalą, nesant jo tyčios. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Apeliacinės instancijos teismas abstrakčiai nurodė, kad jis nuvykęs į Naujamiesčio seniūniją dėl G. A. išregistravimo sužinojo, jog jo ketinamas įsigyti butas yra pardavinėjamas melagingai, kad butu jau domėjosi kiti asmenys. Tai patvirtina seniūnijos darbuotojos parodymai ir oficialus atsakymas iš Naujamiesčio seniūnijos. Teismas neįvertino 2009 m. spalio 22 d. A. Ž. parodymų. Kasatoriaus nuomone, teismas nuteisdamas jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį neatsižvelgė į tai, kad visi su sukčiavimu susiję bylos dalyviai teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog jis nežinojo, kad A. Ž. nėra tikrasis buto savininkas. Teismai, pasak kasatoriaus, nustatydami aplinkybes, rėmėsi ne įrodymais, o prielaidomis, ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai tik fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų patikimumo (liudytojų A. A. ir advokato M. B.), jo parodymuose esančius nežymius neatitikimus vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir dėl to atmetė jam palankius parodymus. Teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą (20 straipsnio 5 dalis), nes neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, dalies įrodymų iš viso nevertino (pokalbių įrašų).

Kasatorius teigia, kad yra nuteistas už tai, jog neva privertė nukentėjusiąją, notarę A. A., atlikti turtinį veiksmą, t. y. pasirašyti reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir taip gavo turtinę naudą. R. J. teigia papildomos turtinės teisės neįgijęs, pasikeitė tik jos forma, tą parodo ir sutarties pavadinimas – reikalavimo teisės perleidimo sutartis. Pagal preliminariąją ir pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, už kurią notarė visiškai atsako, kasatorius teigia patyręs 107 321 Lt (t. y. 31 082,31 Eur) žalą. Pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį jis įgijo teisę į tą pačią 107 321 Lt (t. y. 31 082,31 Eur) sumą. Pasak kasatoriaus, iš teismų sprendimų darytina išvada, kad jis iš pradžių notarę apgavo įgydamas turtinę teisę, o po to tą pačią turtinę teisę iš jos prievartavo, kad šią įgytų. R. J. nuomone, teisės taikymo aspektu veika negali būti kvalifikuojama kaip turto prievartavimas, nes nėra BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo dalyko.

R. J. mano, kad prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, o turėdamas bent menkiausia dvejonę turi atsisakyti tvirtinti sandorį. Nors notarei A. A. kilo įtarimas dėl sandorio – buto pardavimo kainos, E. S. parašo, E. S. asmens dokumento negaliojimo, ir sandoris neatitiko teisėtumo kriterijų, ji patvirtino buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pakankamas notaro atsakomybės pagrindas yra ne tik aiški klaida, bet ir paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimas, neatidumas. Apie notaro padarytą neatidumą sprendžiama iš to, ar šis asmuo, vykdydamas savo funkcijas, padarė viską, ko yra pagrįsta ir protinga iš jo reikalauti (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008). Kasatorius teigia, kad notarė jam nepasakė, jog E. S. dokumentas negalioja, nei pasirašant preliminarią, nei pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį. Jo nuomone, byloje nėra duomenų, jog jis būtų įtikinėjęs ar vertęs notarę patvirtinti jai nenaudingą buto pirkimo–pardavimo sandorį. Atsižvelgiant į notarui keliamus reikalavimus ir į byloje nustatytas aplinkybes (notarei kilęs įtarimas, neatitinkantis asmens parašas ir negaliojantis asmens dokumentas) tvirtinant sandorį, veika teisės taikymo aspektu negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas įvykdytas prieš notarę.

Kasatorius skunde nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 3, 5 dalys), kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai apsiribojo vien kaltinime nurodytomis veikų faktinėmis aplinkybėmis, o apeliacinės instancijos teismas ne iki galo įvykdė pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir tai lėmė netinkamą baudžiamųjų įstatymų taikymą R. J..

Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatoriaus, padaręs išvadą, kad R. J. veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, sudėčių požymius, turėjo atskleisti bendrininkų susitarimo laiką, vietą ir turinį, t. y. nurodyti kas, kada, su kuo ir dėl ko susitarė (taip pat ir dėl galutinio nusikalstamos veikos rezultato) BK 24 straipsnio 6 dalies aspektu ir bylos duomenimis pagrįsti jo ginamojo žinojimą, kad E. S. vardu prisistatinėja O. D. parinktas panašus į buto savininką asmuo – A. Ž., bet šios pareigos pirmosios instancijos teismas neįvykdė. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su gynybos apeliacinio skundo argumentais ir padarydamas išvadą, kad R. J., pasirašydamas su A. Ž., prisistatančiu E. S., preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėdamas už šį butą skolas, nežinojo, kad A. Ž., prisistatantis E. S., nėra teisėtas buto savininkas, ne tik esmingai pakeitė pirmosios instancijos teismo nustatytas R. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes apie tai jo neinformavęs, bet ir įnešė painiavą į R. J. pareikšto kaltinimo konstrukciją loginiu ir teisiniu aspektais.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. J., 2008 m. rugpjūčio 6 d. vykdamas į Vilniaus (duomenys neskelbtini) notarų biurą pasirašyti buto pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis pasirašo pirkimo–pardavimo sutartį ir kuris notarei prisistato E. S., nėra tikrasis E. S., o tik juo melagingai prisistatantis A. Ž., tačiau šios aplinkybės notarei, tvirtinančiai pirkimo–pardavimo sandorį, tyčia nenurodė, pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį ir tokiais savo veiksmais, šalindamas kliūtis įgyti apgaule svetimą turtą, padėjo bendrininkams tęsti ir užbaigti sukčiavimą, yra nelogiška, prieštaringa ir neatskleidžianti juridiškai reikšmingo R. J. atliktų veiksmų ir bendrininkų, kuriems jis sumokėjo už butą ir dar turėjo perduoti automobilį, santykio sukčiavimo dalyko aspektu.

Nuteistojo R. J. gynėjas mano, kad pagal teismų pateiktą nusikaltimo padarymo aplinkybių aprašymą galima suprasti, jog R. J., veikdamas bendrininkų grupe ir iki buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos nežinodamas, kad yra apgaudinėjamas, iš jų nusiperka problemišką butą, t. y. jam pačiam inkriminuoto nusikaltimo dalyką pats iš savęs, sumokėdamas bendrininkams realius pinigus ir dar įsipareigojęs perduoti automobilį, žinodamas, kad jis ankščiau ar vėliau tą butą praras, nes žino, kad butą parduoda ne buto savininkas, ir taip bendrininkams padeda tęsti ir užbaigti sukčiavimą. Teismo išvada, kad R. J. žinojo, jog buto pirkimo–pardavimo sutartį pasirašo ne su buto savininku, o su apsimetėliu, grindžiama ne faktinėmis bylos aplinkybėmis ir abejonių nekeliančiais bylos duomenimis, o manymu, kad jis turėjo suprasti, jog butą parduoda ne tikrasis buto savininkas, t. y. prielaida, kildinama iš liudytojos G. A. ir nuteistojo Ž. A. parodymų, nors nė vienas iš jų R. J. nenurodė, kad buto savininku prisistatantis asmuo nėra tikrasis buto savininkas.

Pasak kasatoriaus, tai kad apeliacinės instancijos teismas sąmoningai nutylėjo ir nevertino kitų bylos duomenų (telefoninių pokalbių), vertintina kaip nevisiškas, neišsamus apeliacinio skundo išnagrinėjimas ir kaip akivaizdus teismo šališkumas, t. y. esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. O. D. pokalbiai telefonu su A. J., Ž. A., A. Ž., kasatoriaus nuomone, leidžia daryti kategorišką išvadą, kad E. S. buto pardavimo operacijai vadovavo O. D., kuris stengėsi, kad liudytoja G. A. neprasitartų R. J., kas yra tikrasis buto savininkas, kad A. Ž. įtikinamai atliktų buto savininko vaidmenį, kad R. J. nepersigalvotų pirkti butą, sumokėtų pinigus ir perrašytų automobilį O. D. nurodytam asmeniui. O. D. sprendė dėl buto kainos, automobilio vertės ir gautų iš R. J. pinigų dalybų tarp bendrininkų.

Nuteistojo R. J. gynėjas teigia, kad teismai nesilaikė 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje pakanka įrodymų, jog R. J. 2008 m. rugpjūčio 6 d., nuvykęs į Naujamiesčio seniūniją dėl G. A. išregistravimo iš buto pažymos ir sužinojęs, kad jo ketinamas įsigyti butas yra pardavinėjamas, melagingai grasino kreiptis į policiją, tačiau to nepadarė, prisijungė prie nuteistųjų pradėtos ir daromos nusikalstamos veikos ir tapo jų bendrininku, neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių ir neatskleidžia nusikalstamo bendrininkavimo padedant sukčiauti sudėties požymių.

Kasatoriaus teigimu, nei bendrininkavimo padėjėjo vaidmens, nei sukčiavimo požymių neatskleidžia apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog R. J. iki sutarties pasirašymo sumokėjo už perkamą butą. Tai paneigia abejonių nekeliančios faktinės aplinkybės: R. J. apmokėjo didelius įsiskolinimus už komunalines paslaugas, pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje fiksuotas apmokėjimas, pasirašymas ir notarės parodymai, kad pirkėjas turėjo perduoti ir automobilį, kaip dalį sumos už perkamą butą, O. D. ir A. J. pokalbiai telefonu (paaiškėjus apgaulei), kai A. J. informuoja O. D., kad R. J. reikalauja pinigų, o O. D. atsako, kad pinigų nebėra ir viskas sužlugo.

Nuteistojo R. J. gynėjas išdėto nuomonę, kad teismai neteisingai kvalifikavo O. D., A. Ž. ir Ž. A. atliktus veiksmus, pagrobiant E. S. nuosavybės teisę į butą ir jo asmenybę patvirtinančius dokumentus, nes jų veiksmai pagal tyčios turinį atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vagystės dalykas buvo E. S. priklausantis butas. E. S. asmens tapatybės kortelės vagystę apima vieningas nusikalstamas sumanymas, nors šie veiksmai ir sudaro kitą savarankišką nusikaltimą. O. D. veiksmai, surandant į E. S. panašų asmenį bei to asmens įtraukimas į nusikaltimą už atlygį; A. J., siekiančio gauti turtinės naudos, veiksmai surandant buto pirkėją – R. J.; Ž. A. veiksmai, skirti įtikinti R. J., kad A. Ž. yra tikrasis buto savininkas; A. Ž. veiksmai, prisistačius R. J. buto savininku, R. J. padengiant įsiskolinimus už komunalines paslaugas, ir sutarčių pasirašymas atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, kur nukentėjusiuoju pripažintinas R. J..

Apeliacinės instancijos teismo prielaida, kad R. J. tyčia nenurodė, jog E. S. butą parduoda apsimetėlis, anot gynėjo, vertintina kaip siekimas suteikti legalumą notarės neteisėtiems veiksmas tvirtinant sandorį, t. y. notarės kaltę perkelti R. J..

Kasatoriaus nuomone, teismai, esmingai pažeisdami BPK reikalavimus, R. J. kaltės klausimą sprendė nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių ir neteisingai aiškindami BK 24 straipsnio 6 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies juridiškai reikšmingą santykį, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Teismų sprendimas iš R. J. kartu su kitais nuteistaisiais solidariai priteisti E. S. civilinį ieškinį, pasak gynėjo, negali būti pripažintas atitinkančiu tikrąsias bylos aplinkybes, nes R. J., apmokėdamas didelius įsiskolinimus, išsaugojo butą E. S. (įsiskolinimų išieškojimas buvo perduotas antstoliui), kuris dėl R. J. veiksmų nepatyrė nei turtinės, nei neturtinės žalos.

Kasatorius teigia, kad jo ginamasis, priešingai nei teismai, yra įsitikinęs, jog būtent jis buvo apgautas ir apgaulę (pirkimo–pardavimo sutartį) patvirtino notarė, nesilaikydama tokiems sandoriams tvirtinti nustatytos tvarkos, tą patvirtina Notarų garbės teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad notarė žinodama, jog buto pirkimo–pardavimo sandoriui patvirtinti pateikta E. S. asmens tapatybės kortelė negalioja, o joje esantis parašas skiriasi nuo asmens, pasirašančio sutartį, parašo, patvirtinusi buto pirkimo–pardavimo sutartį, netinkamai vykdė jai valstybės suteiktus įgaliojimus vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, kad nebūtų neteisėtų sandorių. Teismai, nevertindami notarės atliktų veiksmų teisėtumo, nesivadovaudami notarės 2008 m. rugpjūčio 7 d. parodymais ir nevertindami jos pasirašytos reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutarties teisinių padarinių, pasak kasatoriaus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatoriaus nuomone, jo ginamasis turėjo pakankamą teisinį pagrindą reikalauti iš notarės žalos, padarytos jos veiksmais, atlyginimo. R. J. pastangos atgauti likusią dalį neatlygintos žalos kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka šalina turto prievartavimo sudėties požymius, o jo veiksmai negali sukelti jokių baudžiamųjų teisinių padarinių, nes jie atlikti teisės pagrindu, o jų turinys neperžengė baudžiamaisiais įstatymais nustatytų draudimų. Pasak nuteistojo gynėjo, teismų nuoroda, kad R. J. prieš notarę naudojo psichinę prievartą – grasinimą paskleisti informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas (viešai paskelbti, kad notarė nekompetentinga, nes patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį su negaliojančiu dokumentu, žinant, kad ginamasis dėl tokių notarės veiksmų kreipėsi į Notarų garbės teismą ir į Teisingumo ministeriją), negalėjo būti vertinama kaip psichinės prievartos apraiška, sukelianti baudžiamuosius teisinius padarinius.

Notarės pareikštas civilinis ieškinys negalėjo būti tenkinamas, nes kiekvienu atveju, kai notaras peržengia įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ar juos netinkamai vykdo ir dėl to atsiranda žala, tokios žalos atsiradimas pripažintinas neteisėtu. Dėl notarės neteisėtų veiksmų žalą patyrė R. J..

Kasatorius mano, kad teismų nustatytos kvalifikuoto turto prievartavimo aplinkybės teisės taikymo aspektu atitiko BK 294 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismai, pasak kasatoriaus, jo ginamojo kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, klausimą sprendė nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių, o kryptingai atrinktus bylos duomenis vertino atskirai nuo teisingam bylos išsprendimui reikšmingų faktų ir abejonių nekeliančių aplinkybių, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Advokatas teigia, kad teismai R. J. pripažino kaltu esmingai pažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių, sąmoningai nutylint reikšmingus teisingam bylos išsprendimui bylos duomenis, neteisingai aiškinant taikytų baudžiamųjų įstatymų turinį, taikymo praktiką ir tai yra pakankamas pagrindas abejoti teismų nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, ne iki galo išnagrinėjo gynybos apeliacinį skundą, neatlikęs bent dalinio įrodymų tyrimo ir neįspėjęs proceso dalyvių, esmingai pakeitė pirmosios instancijos teismo nustatytas nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, o tai iš esmės neleido gynybai teikti atitinkamų argumentų.

Nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant apeliacinį skundą

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šios instancijos teismas privalo ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus, juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės nutarties (BPK 332 straipsnis) arba nuosprendžio, kuriuo keičiamos nustatytos bylos aplinkybės (BPK 331 straipsnis), turinys, kuriame nurodytas teismo argumentavimas apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, atitiktį bylos aplinkybėms, turi būti racionalus, aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Svarbus reikalavimas nustatant tikrąsias bylos aplinkybes yra ir tinkamas įrodymų vertinimas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami ir atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–587/2014, 2K-209-489/2015 ir kt.).

Nuteistojo R. J. apeliaciniame, kaip ir kasaciniuose, skunduose keliamas pagrindinis klausimas patikrinti, ar R. J. jam inkriminuotus sukčiavimo bendrininko veiksmus atliko žinodamas, jog E. S. butą parduoda ne jo savininkas, o apsimetęs asmuo. Kitaip tariant skunduose prašoma patikrinti viso proceso metu nuteistojo R. J. keliamą versiją, kad šis asmuo yra ne tyčia bendrininkų grupe padaryto sukčiavimo bendrininkas, o sąžiningas buto pirkėjas, kuris veikė pats apgautas kitų asmenų, įvykdžiusių O. D. suorganizuotą pasikėsinimą apgaule įgyti teisę į didelės vertės nukentėjusiojo E. S. turtą, butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamių R. J. versijos paneigimo argumentų nėra, nagrinėdamas nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinį skundą ir pakeisdamas dalį nustatytų aplinkybių (kad R. J. nuo 2008 m. liepos 18 d. vykstančiame pasirengime apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą sąmoningai pradėjo dalyvauti tik nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d.), turėjo išsamiai ir nuodugniai įvertinti, kokios pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės, kokie nustatyti R. J. veiksmai, kitos bylos aplinkybės leistų pripažinti šį asmenį padėjus O. D. organizuotai bendrininkų grupei padaryti sukčiavimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2015 m. sausio 23 d. kasatoriaus skundžiamo nuosprendžio motyvuotose išvadose įvertinusi tik atskirų asmenų parodymus ir jais pagrįstas atskiras aplinkybes, nustatė, kad R. J., nesumokėjęs tariamam pardavėjui A. Ž. pinigų už perkamą butą, 2008 rugpjūčio 6 d. vyko į notarų biurą sudaryti E. S. buto pirkimo–pardavimo sutarties, žinodamas, kad buto pardavėjas nėra tikrasis E. S., o tik juo melagingai prisistatantis A. Ž.. Tačiau šios aplinkybės notarei tyčia nenurodė, pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį ir tokiais savo veiksmais, šalindamas kliūtis svetimam turtui apgaule įgyti, padėjo bendrininkams tęsti sukčiavimą.

Sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnyje, esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę, kuris gali pasireikšti ir svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant tokį sukčiavimą, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo – objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

Atkreiptinas dėmesys, kad, apeliacinės instancijos teismui pakeitus R. J. įsitraukimo į nusikalstamą veiką laiką, atsiranda pagrįstos prielaidos manyti, jog O. D. iš anksto neorganizavo, kad R. J. padėtų realizuoti nusikalstamą sumanymą, o priešingai, iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. grupė asmenų, susitarusių apgaule parduoti jiems nepriklausantį E. S. nekilnojamąjį turtą, tik siekė, panaudodami nežinantį apie nusikalstamą sumanymą R. J. parduoti jam svetimą butą ir iš to pasipelnyti, užvaldyti šio asmens ketinamus sumokėti pinigus ir perduodamą automobilį. Tačiau pasikeitus aplinkybėms (R. J. sužinojus apie apgaulę) nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d. jau visi penki bendrininkai apjungė pastangas toliau naudojant apgaulę atlikti E. S. buto pirkimo–pardavimo sandorį ir taip neteisėtai suteikti turtinę naudą R. J., kuris sutartinai su kitais bendrininkais siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį. Įvertinus nustatytą aplinkybę, kad R. J. pinigų kitiems bendrininkams nesumokėjo, savo automobilio neperdavė, atsiranda pareiga išdėstyti aiškius argumentus, koks buvo 2008 m. rugpjūčio 6 d. pasiektas bendrininkų susitarimas ir tyčia. Taip pat išlieka pareiga bylos duomenimis patikrinti viso proceso metu nekintančią R. J. poziciją, kad jis neprisidėjo prie apgaulės realizavimo ir po 2008 m. rugpjūčio 6 d. veikė ne kaip sukčiavimo bendrininkas, o kaip sąžiningas pirkėjas, skubėjęs apleistą butą nupirkti, suremontuoti, išnuomoti studentams, nežinojęs ir negalėjęs žinoti, jog butą parduoda ne buto savininkas.

Šių aplinkybių įvertinimas ir kartu teisingas BK 182 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio požymių nustatymas neišvengiamai yra susijęs su būtinumu patikrinti ir įvertinti, kaip R. J. surado perkamą butą, kaip sudarinėjo sutartis, ar laikėsi preliminariosios ir pagrindinės buto pirkimo–padavimo sutarčių sąlygų; ar sudarydamas sandorį notaro biure išties veikė kaip atidus, rūpestingas ir protingas žmogus; įvertinti perkamo buto kainos atitiktį rinkos kainai. Taip pat svarbu nustatyti, kaip R. J. 2008 m. rugpjūčio 6 d. ir po to bendravo su nuteistuoju A. J., kitais nuteistaisiais, kokius veiksmus atliko buto pirkimo–pardavimo dieną; kokį R. J. vaidmenį nurodo kiti bendrininkai, kaip jie tikėjosi gauti turtinės naudos už įdėtas pastangas suorganizavus ir realizavus apgaulę R. J. naudai. Nuteistojo R. J. parodymams patikrinti svarbu taip pat įvertinti ir jo tutinę padėtį, asmenines savybes, išsilavinimą, ankstesnę patirtį sudarant nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sandorius.

Gynėjo kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai. Iš tiesų sukčiavimo organizatoriui O. D. buvo taikomos Operatyvinės veiklos įstatyme numatytos priemonės – slaptas telefoninių pokalbių klausymas ir jų turinio fiksavimas, kuris buvo atliekamas ir 2008 m. rugpjūčio 6 d., ir vėliau, tačiau šių veiksmų rezultatai, esantys techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose, pirmosios instancijos teisme nors ir ištirti, tačiau neįvertinti, nesugretinti su kitais bylos duomenimis. Byloje negauti jokie R. J. paaiškinimai apie nuteistųjų pokalbiuose minimas su R. J. tiesiogiai susijusias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme šių bylos duomenų įrodymų papildomas įvertinimas neatliktas, nors apeliaciniame skunde to buvo prašoma. Šio teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad minėti duomenys nesvarbūs R. J. kaltumui ar nekaltumui nustatyti. Taigi apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neatlikęs minėtų bylos duomenų patikrinimo teisme, išsamiai neaptaręs tokio tikrinimo rezultatų, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir ne iki galo išnagrinėjo esminius nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentus.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, neišdėstydamas tinkamų išvadų dėl esminių nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinio skundo motyvų, tinkamai nepatikrinęs nuteistojo R. J. parodymų, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnių pažeidimus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina.

Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės – neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįsto nuosprendžio priėmimas vienam iš nuteistųjų, motyvuotų išvadų dėl dalies bylos duomenų nebuvimas – taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje pažeidimus ir iš naujo patikrinti nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Šis teismas privalo pateikti motyvuotas išvadas dėl visų esminių nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinio skundo motyvų, atsižvelgdamas į BPK 320 straipsnio 4 dalyje ir 386 straipsnio 3 dalyje numatytą non reformation in peius principą, nustatantį teismui pareigą priimti atitinkamą sprendimą, kuris nesunkintų nuteistojo teisinės padėties, palyginus su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžiu nustatyta jo teisine padėtimi.

Kasacinės instancijos teismas neanalizuoja kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų dėl kitų nuteistojo R. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nes šio baudžiamojo įstatymo taikymo teisėtumo analizė neįmanoma be išsamaus aplinkybių nustatymo bylos dalyje dėl R. J. sukčiavimo. Analizuodamas kasatorių argumentus dėl turto prievartavimo, teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų teismo, iš naujo nagrinėjančio bylą apeliacine tvarka, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalis tiesiogiai jam draudžia nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Nuteistojo R. J. kasacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumų, prašymai įvertinti nukentėjusiosios A. A. veiksmų atitiktį Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nuostatoms, gynėjo kasacinio skundo pasiūlymai kitaip kvalifikuoti kitų nuteistųjų veiksmus nesudaro šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 367 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria 2013 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis dėl R. J. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 3 dalį, padarius jame pakeitimus, paliktas galioti.

Grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas