Legislator Case Law & Legislation
57166adf-b54c-43c2-9e90-a56e657abaa5 AI generated

57166adf-b54c-43c2-9e90-a56e657abaa5 · Panevėžio apygardos teismas

Case Number 57166adf-b54c-43c2-9e90-a56e657abaa5
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

?Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-488-227/2019 Vitalija Ragauskienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00899-2018-7 Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.3.2.6.1; 3.3.1.14; 3.3.1.20 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T i S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. birželio 18 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zinos MickevičiÅ«tės, Birutės Jonaitienės, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės J.

Legislator headnote

AI generated

57166adf-b54c-43c2-9e90-a56e657abaa5 · Panevėžio apygardos teismas: Nustatė, kad 2014 m. lapkričio 20 d. Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė J. V. iÅ¡davė atsakovei paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimÄ Ä¯ visÄ ieÅ¡kovei ir mirusiam A. V. priklausiusį turtÄ . Sprendė, kad nėra duomenų, paneigiančių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijÄ . Pažymėjo, kad mirus vienam iÅ¡ sutuoktinių, paveldima tik mirusio sutuoktinio dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, o Å¡iuo atveju atsakovė paveldėjo dalį turto, kuris priklausė ieÅ¡kovei.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-488-227/2019 Vitalija Ragauskienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00899-2018-7 Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.3.2.6.1; 3.3.1.14; 3.3.1.20 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T i S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. birželio 18 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zinos MickevičiÅ«tės, Birutės Jonaitienės, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės J.

V. apeliacinį skundÄ dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rÅ«mų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-428-786/2019 pagal ieÅ¡kovės B. V. ieÅ¡kinį atsakovei J. V., tretieji asmenys J. V., Anykščių rajono 1-o notarų biuro notarė J. V., dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimo dalies panaikinimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė B. V. ieÅ¡kiniu, patikslintu ieÅ¡kiniu prašė pripažinti ieÅ¡kovės nuosavybės teisę į ¼ dalį statinių: pastato – gyvenamo namo ir Å«kio pastatų bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti 2014 m. lapkričio 20 d. iÅ¡duoto paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimo dalį, kurios pagrindu įregistruotos J.

V. nuosavybės teisės į ½ dalį statinių – gyvenamo namo ir Å«kio pastatų bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad ieÅ¡kovė ir A. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuokÄ , gyvendami joje bendromis jėgomis ir iÅ¡ bendrų lėšų pasistatė gyvenamÄ namÄ . GyvenamÄ namÄ statė kartu su A. V. broliu J. V.. Namas buvo pastatytas gyventi dvejoms Å¡eimoms ir priklausė po ½ dalį. Pastatytas gyvenamas namas buvo priimtas 1983 m. sausio 7 d.

Valstybiniam asmeninio gyvenamo namo priėmimo aktu ir Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 31 pripažinta nuosavybė į gyvenamÄ namÄ ir Å«kio pastatus. 1995 m. rugsėjo 15 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi J. V. ir A. V. nusipirko po ½ dalį - 4,8 aro žemės sklypo. Žemės sklypas ir jame esantys pastatai buvo registruoti J. V. ir A. V. vardu po ½ dalį. IeÅ¡kovė ir jos sutuoktinis visÄ laikÄ gyveno pasistatytame name.

IeÅ¡kovė žinojo, kad jos sutuoktinis sudarė pas notarÄ oficialų testamentÄ , kuriuo savo turimÄ turtÄ paliko lygiomis dalimis jų vaikams. (duomenys neskelbtini) A. V. mirė. Po A. V. mirties likusį turtÄ priėmė dukra (atsakovė). IeÅ¡kovė buvo įsitikinusi, kad turtas jai ir jos vyrui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Po vyro mirties ir ji toliau gyveno Å¡iame name, jį prižiÅ«rėjo, mokėjo mokesčius. Apie 2015 metus į namus atsikėlė gyventi atsakovė, prasidėjo nesutarimai atsakovei pradėjus pertvarkyti namÄ . 2018 metais gyvenimo sÄ lygos pasidarė nepakenčiamos, nes atsakovė iÅ¡griovė krosnį, neleido naudotis vandeniu.

Atsakovės vyras ieÅ¡kovę terorizavo, nurodė iÅ¡eiti jai iÅ¡ namų, sakydamas, kad jai namai nepriklauso. Tada ieÅ¡kovė kreipėsi į notarÄ ir sužinojo, kad atsakovei buvo iÅ¡duotas paveldėjimo teisės liudijimas į visÄ jos vyro vardu registruotÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , tame tarpe ir į bendrosios nuosavybės teise priklausiusiÄ Â½ dalį gyvenamo namo ir žemės sklypo. Apie tai, kad atsakovei buvo iÅ¡duotas paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimas, patvirtinantis atsakovės nuosavybės teisę ne tik į paveldimÄ turtÄ , tačiau ir į ieÅ¡kovei priklausančiÄ turto dalį, ieÅ¡kovė sužinojo 2018 m. spalio 23 d., gavusi iÅ¡ VÄ® Registrų centras iÅ¡raÅ¡Ä .

Atsakovės nuosavybės teisės į ginčo turtÄ buvo įregistruotos 2017 m. balandžio 27 d. ir ieÅ¡kovė anksčiau negalėjo sužinoti, kad jos turto dalis įregistruota kito asmens vardu. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 2. Utenos apylinkės teismo Anykščių rÅ«mai 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį tenkino, pripažino ieÅ¡kovės nuosavybės teisę į ¼ dalį ieÅ¡kinyje nurodytų statinių ir ¼ dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pripažino Anykščių rajono savivaldybės notarų biuro notarės J.

V. 2014 m. lapkričio 20 d. iÅ¡duoto paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimo, registro Nr.II-4225, dalį, kurios pagrindu įregistruotos J. V. nuosavybės teisės į 1/2 dalį nurodytų statinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), negaliojančia ir nustatė, kad J. V. įgijo nuosavybės teises į ¼ dalį statinių ir ¼ dalį žemės sklypo. Teismas priteisė iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovei 795 Eur žyminio mokesčio ir teisinės pagalbos iÅ¡laidų, taip pat 19,88 Lt teismo turėtų paÅ¡to iÅ¡laidų į valstybės biudžetÄ .

3. Nustatė, kad ieÅ¡kovė B. ir A. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuokÄ . Gyvendami santuokoje įsigijo, t.y. pasistatė ½ dalį gyvenamo namo su Å«kiniu pastatu, pastatu stogine, kiemo statiniais ir ½ dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,0960 ha, esančius (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad 1962 m. rugsėjo 27 d. A. V. buvo skirtas sklypas namo statybai, kuriame nurodyta, kad privalo pradėti statyba ne vėliau kaip per vienerius metus. Tiek ieÅ¡kovė, tiek trečiasis asmuo J. V. nurodė, kad namÄ pradėjo statyti 1963 metais, ieÅ¡kovei ir mirusiam A.

V. jau gyvenant santuokoje, pati ieÅ¡kovė tinkavo namo sienas, padėjo kasti Å¡ulinį, dengti namo stogÄ . Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui aktas buvo suraÅ¡ytas 1983-01-07, kuriame nurodyta, kad namas pastatytas patenkinamai. IÅ¡raÅ¡e iÅ¡ Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983-02-17 sprendimo Nr. 31, nurodyta, kad buvo pripažintos nuosavybės teisės į namÄ ir tuo pagrindu 1983-03-04 įregistruota nuosavybė Respublikiniame techninės inventorizacijos biure.

IÅ¡ valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P34/95-0569 teismas nustatė, kad 1995-09-15 nusipirktas žemės sklypas – 4,80 aro, esantis (duomenys neskelbtini). Namų knyga buvo pradėta 1963-11-20, 1963-11-29 gyvenamÄ jÄ vietÄ deklaravo A. V. ir B. V.. Pripažino, kad Å¡ių dokumentų turinys patvirtina, jog ginčo namas buvo pastatytas ieÅ¡kovei ir mirusiam jos sutuoktiniui gyvenant santuokoje. Nors pastatai buvo įgyti, t.y. įregistruoti 1983 m. vasario 17 d., o žemės sklypas - 1995 m. rugsėjo 15d., teismas, spręsdamas dėl jų teisinio režimo, taikė Civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos antrojo skirsnio normas.

Pažymėjo, kad tiek pagal turto įgijimo metu galiojusio Santuokos ir Å¡eimos kodeksui (toliau – SÅ K ) 21 straipsnį, tiek CK 3.87 straipsnio 1 dalį, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nepaisant to, kurio iÅ¡ sutuoktinių vardu tas turtas įgytas.

4. Nustatė, kad A. V. mirė (duomenys neskelbtini), jam priklausantį turtÄ paliko testamentu vaikams: V. V. ir atsakovei. Teismas vertino ieÅ¡kovės teiginius, kad ji po sutuoktinio mirties į notaro kontorÄ nesikreipė, žinojo, kad jos sutuoktinio likusį turtÄ paveldėjo dukra, o ji ir toliau liko gyventi name, manydama, kad dalis namo priklauso jai, jos dalis negalėjo bÅ«ti paveldėta, mokėjo mokesčius. Teismas laikė įrodyta, kad turtas A. V. mirties momentu buvo jo ir ieÅ¡kovės bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri pasibaigė sutuoktiniui mirus (CK 3.100 straipsnio 1 punktas), ir kad buvusių bendraturčių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo lygios. Todėl sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog A. V. mirties momentu ieÅ¡kovei priklausė ¼ dalis statinių ir ¼ dalis žemės sklypo.

5. Nustatė, kad 2014 m. lapkričio 20 d. Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė J. V. iÅ¡davė atsakovei paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimÄ Ä¯ visÄ ieÅ¡kovei ir mirusiam A. V. priklausiusį turtÄ . Sprendė, kad nėra duomenų, paneigiančių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijÄ . Pažymėjo, kad mirus vienam iÅ¡ sutuoktinių, paveldima tik mirusio sutuoktinio dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, o Å¡iuo atveju atsakovė paveldėjo dalį turto, kuris priklausė ieÅ¡kovei.

Vadovavosi CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pripažino, kad atsakovė galėjo paveldėti po savo tėvo mirties tik mirusiajam priklausiusiÄ dalį. Kadangi iÅ¡duodant paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimÄ , nebuvo nustatyta sutuoktinių dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, pripažino, kad liudijimas iÅ¡duotas pažeidžiant ieÅ¡kovės teises, kas yra pagrindas panaikinti jo dalis. Sprendė, kad iÅ¡duotas paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimas ir į ieÅ¡kovei priklausiusį turtÄ , prieÅ¡tarauja įtvirtintai imperatyviai įstatymo nuostatai (CK 1.80 str. 1 d.) ir naikintinas dalyje dėl ¼ dalies statinių ir ¼ dalies žemės sklypo.

6. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis ieÅ¡kinio senaties taikymÄ , įvertino ieÅ¡kovės teiginius, kad aplinkybės apie jos teisių į nuosavybę pažeidimÄ tapo žinomos tik po to, kai atsakovė ir jos vyras 2018 metais nugriovė krosnį, neleido naudotis vandeniu ir reikalavo, kad ieÅ¡kovė iÅ¡sikraustytų iÅ¡ namų, nurodydami, jog ieÅ¡kovei namas nepriklauso. Nustatė, kad ieÅ¡kovė kreipėsi į notarę, norėdama iÅ¡siaiÅ¡kinti, kodėl paveldėjimo teisės liudijimas buvo iÅ¡duotas ir į ieÅ¡kovei priklausiusiÄ turto dalį, 2018 m. spalio 23 d. kreipėsi į VÄ® „Registrų centras“ ir gavusi nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡Ä , sužinojo, kad jai nuosavybės teise priklausantis turtas jau yra paveldėtas kito asmens.

Pripažino, kad iki kreipimosi į notarÄ dėl informacijos pateikimo dienos ieÅ¡kovė laikė save visų ginčo pastatų teisėta savininke, niekas pretenzijų į turtÄ jai nereiÅ¡kė, jos teisių nepažeidinėjo, netrukdė ginčo turtu naudotis savo nuožiÅ«ra. Pripažino, kad ieÅ¡kovė ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido, nes 2018 m. lapkričio 30 d. ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Pripažino, kad Å¡iuo atveju CK 5.8 straipsnio nuostatos netaikomos, nes ieÅ¡kovė į turtÄ , likusį po sutuoktinio mirties, nepretenduoja ir neginčija atsakovės teisės paveldėti likusio mirusiojo turto.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ motyvai 7. Apeliaciniu skundu atsakovė J. V. praÅ¡o Utenos apylinkės teismo Anykščių rÅ«mų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. PraÅ¡o prijungti naujus raÅ¡ytinius įrodymus dėl turėtų iÅ¡laidų namo remontui, kadangi jų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau.

8. Nurodo, kad teismas netinkami vertino faktines aplinkybes, nepagrįstai sprendė, kad žemės sklypas buvo valdomas bendra jungtine nuosavybe. Žemės sklypas gyvenamo namo statybai buvo skirtas A. V. ir J. V. Anykščių rajono darbo žmonių deputatų Tarybos vykdomojo komiteto Vietinės Å«kio valdybos pagal 1962 m. rugsėjo 27 d. sudarytÄ Sutartį dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimuisi individualiojo gyvenamojo namo statybai asmeninės nuosavybės teisėmis, t.y. dar iki atsakovės tėvų santuokos.

Už žemės sklypÄ mokėta investiciniais čekiais iÅ¡ A. V. asmeninės investicinių čekių knygelės, pagal pateiktÄ Å¾emėtvarkos tarnybos mokėjimo praneÅ¡imÄ 1992 m. rugsėjo 10 d., 756 rublių, kÄ patvirtina ir Taupomojo banko pavedimas Nr. 7486, o investiciniai čekiai yra kiekvieno asmeninė nuosavybė. Todėl teismas klaidingai konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad ginčo turtas priklausė mirusiam jos tėvui asmeninės nuosavybės teise. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad gyvenamasis namas buvo valdomas bendrÄ ja jungtine nuosavybe.

VÄ® Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡e nurodomi gyvenamojo namo statybos pabaigos metai yra 1963, baigtumo procentas - 100. Žemės sklypas gyvenamo namo statybai buvo skirtas 1962 m. rugsėjo 27 d., iki santuokos, todėl namo statybos pradžia laikoma Å¡i diena. IeÅ¡kovė neįnešė asmeninių lėšų į namo statybÄ , ji nemokėjo namo statyti ir Å«kio bÅ«du. Teismas netinkamai vertino ieÅ¡kovės abejotinus sugebėjimus, kad pati ieÅ¡kovė tinkavo namo sienas, dengė stogÄ , padėjo kasti Å¡ulinį, rėmėsi vien Å¡iais argumentais be jokių įrodymų, nepagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovė prisidėjo prie namo statybos.

Penki mėnesiai po santuokos yra labai trumpas laikas namui pastatyti, statant jį ūkio būdu, ir todėl, nesant reikšmingų įrodymų, kad ieškovė prie namo statybos prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis, ir per 5 mėnesius gyvendama santuokoje ieškovė negalėjo uždirbti pinigų namo statybai, darytina išvada, kad namas buvo statomas asmeninėmis A. V. lėšomis. Kad namas pastatytas 1963 metais, patvirtina namų knyga, kuri pradėta vesti 1963 m. Ieškovė neprisidėjo prie turto pagerinimo, todėl asmeninis A.

V. turtas negali bÅ«ti pripažįstamas bendrÄ ja jungtine nuosavybe.

9. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovė apie pažeistas teises sužinojo tik 2018 m. spalio 23 d. ir netinkamai nustatė ieÅ¡kinio senaties skaičiavimo pradžiÄ . Teismas klaidingai sprendė, kad ieÅ¡kovė sužinojo apie savo pažeistas teises, kai atsakovė ir jos vyras 2018 m nugriovė krosnį, neleido naudotis vandeniu, ir reikalavo, kad ieÅ¡kovė iÅ¡sikraustytų iÅ¡ namų, nurodydami, kad ieÅ¡kovei namas nepriklauso, kadangi krosnis nugriauta, vandentiekis įvestas 2016 m. IeÅ¡kovė visada turėjo vandens, nes Å¡ulinys kaip buvo, taip ir liko, tik papildomai buvo įvestas vandentiekis ir niekas krano nerakino.

Krosnis buvo nugriauta avarinės bÅ«klės, tačiau kita krosnis, kuri ir Å¡ildė ieÅ¡kovės kambarį, buvo palikta. IeÅ¡kovė visÄ laikÄ Å¾inojo, kad turtas priklausė dukrai, jos pačios buvo tokia valia nuo jos sutuoktinio testamento sudarymo. IeÅ¡kovė apie turto valdymÄ Å¾inojo testamento sudarymo metu, žinojo, kad ji nenurodyta kaip paveldėtoja, ji pati tvarkė paveldėjimo dokumentus, mokesčių nemokėjo, finansiÅ¡kai prie turto iÅ¡laikymo neprisidėjo, o savo pensijÄ skyrė sÅ«naus Å¡eimai.

IeÅ¡kovė ėjo ir tvarkė, pateikinėjo dokumentus į Anykščių žemėtvarkos skyrių, nors jai ir nepriklausė tvarkyti dokumentų, susijusių su atsakovės paveldėjimu. Tuo pačiu ji tvarkė ir miÅ¡ko dokumentus. Žemėtvarkininkai yra atmatavę miÅ¡kÄ be atsakovės žinios, dalyvaujant ieÅ¡kovei bei V. V., ir visÄ miÅ¡ko matavimo projektÄ bei su juo susijusius dokumentus laiko pas save. Nei iki vyro mirties, nei po jos ieÅ¡kovė nesiekė nustatyti savo turto dalies.

10. Kadangi į pastatus ir gerbÅ«vį po namo pastatymo niekada nebuvo daugiau investuojama, atsakovė po tėvo mirties pradėjo kapitaliai remontuoti pastatus, juos pagerino iÅ¡ esmės. Atsakovei gyvenant nuo 2014 m. jos buvo mokami komunaliniai mokesčiai, mokesčiai už žemę, namo draudimÄ . Atsakovė įsitikinusi, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas priklausė jos tėvui asmeninės nuosavybės teise, į teisiÅ¡kai paveldėtÄ turtÄ ji investavo savo Å¡eimos lėšas, darbo jėgÄ , sveikatÄ , sukÅ«rė pridėtinę vertę didesnę, nei buvusi turto vertė paveldėjimo metu.

IeÅ¡kovė kreipdamasi dėl savo teisių praėjus 10 metų senaties terminui, pažeidžia atsakovės teisėtus lÅ«kesčius įstatymų saugomus interesus, tokiu bÅ«du darydama atsakovei žalÄ . IeÅ¡kovė neturės tokių piniginių lėšų, kad kompensuotų atsakovei iÅ¡laidas už pagerintÄ turtÄ iÅ¡ esmės. Praėjus daugiau kaip 10 metų po tėvo mirties, apsunkinta atsakovės galimybė įrodinėti, kokia nuosavybės forma buvo valdomas turtas, liudytojų nebėra tarp gyvųjų.

Atsakovės paveldėjimo teisė atsirado nuo tėvo mirties momento, o ne nuo registracijos registre.

11. IeÅ¡kovė atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jo netenkinti, sprendimÄ palikti nepakeistu. Nurodo, kad nuosavybės teisė į žemės sklypÄ buvo įgyta ne pagal Anykščių rajono darbo žmonių deputatų Tarybos vykdomojo komiteto Vietinės Å«kio valdybos 1962 m. rugsėjo 27 d. sudarytÄ Sutartį dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai asmeninėmis nuosavybės teisėmis, bet pagal 1995 m. rugsėjo 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad J.

V. ir A. V. nusipirko po 1/2 dalį (po 4,8 aro) žemės sklypo. Å i sutartis, sudaryta ieÅ¡kovės ir A. V. santuokos metu, ir yra nuosavybės pagrindas, kas nurodyta registre, taip pat ji patvirtina, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsakovės į bylÄ pateikti Žemėtvarkos tarnybos 1992 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo praneÅ¡imas ir Taupomojo banko pavedimas Nr. 7486 nesusiję su ginčo žemės sklypu, juose nenurodoma, kad mokama už šį žemės sklypÄ , žemės sklypas buvo įsigytas po trejų metų, todėl negalėjo bÅ«ti atsiskaityta už jį trimis metais anksčiau, 1995 m. rugsėjo 15 d.

Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad už ginčo žemės sklypÄ mokama kaina yra 36 litai, o ne 756 rubliai, 1992 m. rugsėjo 10 d. Taupomojo banko pavedime Nr. 7486 nurodoma, kad mokama už žemę prie miesto, tuo tarpu ginčo žemės sklypas yra Anykščiuose. Jeigu A. V. nuosavybės teisė į žemės sklypÄ bÅ«tų buvusi įgyta pagal 1962 m. rugsėjo 27 d. sudarytÄ sutartį, jam nebÅ«tų reikėję dar kartÄ iÅ¡sipirkti žemės sklypÄ ir įgyti į jį nuosavybės teisę antrÄ kartÄ .

12. Nesutinka su apeliante, kad namas buvo jos tėvo asmeninė nuosavybė. IeÅ¡kovė nurodė, kad 1963 m. po santuokos sudarymo, kurį laikÄ gyveno pas ieÅ¡kovės brolį, nes gyvenamojo namo dar nebuvo. 1963 metais ji bendromis jėgomis su A. V., jo broliu J. V. ir jo žmona J. V. pastatė namo sienas, uždengė namo stogÄ , pastatė krosnį virtuvėje, kurį laikÄ ieÅ¡kovė su vyru gyveno pilnai neįrengtame name. IeÅ¡kovė nurodė, kad sÅ«nus 1964 metais gimė ir augo namo virtuvės patalpoje, kurioje buvo pastatyta krosnis ir lova, kiti namo kambariai buvo visiÅ¡kai neįrengti, ji pati savo jėgomis tinkavo namo sienas, rÅ«pinosi stogo dengimu, krosnies pastatymu.

Å ias ieÅ¡kovės nurodytas aplinkybes patvirtino A. V. brolio J. V. sutuoktinė J. V., ji nurodė, kad gyvenamasis namas buvo statomas po ieÅ¡kovės ir A. V. santuokos sudarymo, statant namÄ trÅ«ko statybinių medžiagų, jį bendromis jėgomis statė jos vyras, A. V. ir ieÅ¡kovė apie deÅ¡imt metų. Taip pat liudytoja A. T., kuri gyvena ginčo namo kaimynystėje, patvirtino ieÅ¡kovės nurodytas aplinkybes. Nurodė, kad savo gyvenamÄ jį namÄ , statė tuo pat metu, kai kaimynystėje gyvenamÄ jį namÄ statė ir ieÅ¡kovė su vyru, jo broliu ir žmona.

Liudytoja patvirtino, kad namas buvo statomas jau po ieÅ¡kovės ir jos vyro santuokos sudarymo, matė, kaip ieÅ¡kovė statė namÄ , atlikinėjo visus darbus, net bÅ«dama besilaukianti kasė Å¡ulinį, ieÅ¡kovė su vyru įsikėlė gyventi į namÄ , kai Å¡is dar nebuvo pilnai įrengtas. Aukščiau nurodyti parodymai paneigė atsakovės pozicijÄ , kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti dar iki ieÅ¡kovės ir jos vyro santuokos. Taip pat 1983 m. sausio 7 d. Akte valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui nurodyta, kad Valstybinė komisija apžiÅ«rėjo gyvenamÄ jį namÄ ir nustatė, kad gyvenamasis namas pastatytas patenkinamai, nenustačiusi nukrypimų nuo patvirtinto projekto, namÄ priėmė.

J. V. ir A. V. nuosavybės teisė į gyvenamÄ jį buvo įregistruota Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. vasario 17 d. sprendimu Nr.

31. Namų knyga nepatvirtina, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 1963 metais, dar iki santuokos sudarymo, nes Å¡i namų knyga buvo pradėta vesti 1963 m. lapkričio 20 d. Namų knygos užvedimo data patvirtina, kad ieÅ¡kovė su vyru pradėjo gyventi neįrengtame name. Atsakovė neįrodė tos aplinkybės, kad gyvenamasis namas bÅ«tų pastatytas dar iki santuokos sudarymo, o nuosavybės teisę patvirtina 1983 m. sausio 7 d. Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui aktas ir 1983 m. vasario 17 d. LDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 31 iÅ¡raÅ¡as, todėl gyvenamojo namo ir statinių 1/2 dalis laikytina bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

13. Teigia, kad ieÅ¡kovė 10 metų ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido, jai buvo žinomas vyro testamento turinys ir ginčo dėl to, kad J. V. paveldėjo ar turėjo paveldėti turtÄ po A. V. mirties, nėra. IeÅ¡kovės teises pažeidžia ginčijamas Paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimas, kuris buvo 2014 m. lapkričio 20 d. iÅ¡duotas atsakovei ir kuris patvirtino atsakovės nuosavybės teisę ne tik į A. V. priklausiusiÄ turto dalį, tačiau ir į ieÅ¡kovei priklausančiÄ turto dalį. Å io liudijimo pagrindu nekilnojamojo turto registre atsakovės nuosavybės teisės į ginčo turtÄ buvo įregistruotos tik 2017 m. balandžio 27 d., todėl iki tol ieÅ¡kovė objektyviai negalėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimÄ . IeÅ¡kovei apie tai, kad jai nuosavybės teise priklausantis turtas, jai dar esant gyvai, buvo paveldėtas kito asmens, sužinojo 2018 m. spalio 23 d., kai kreipėsi į VÄ® “Registrų centras”.

14. Nurodo, kad Å¡iuo atveju nėra pagrindo priimti naujai teikiamų įrodymų, atsakovė neįrodė, kad Å¡iuos dokumentus atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas arba Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl tariamo turto pagerinimo nepagrįstos: atsakovė iÅ¡griovė du kambarius skyrusiÄ sienÄ , nugriovė krosnį, iÅ¡metė visus gyvenamajame name buvusius baldus ir buitinę technikÄ , gyvenamasis namas yra be virtuvės, Å¡ildymo, su senais mediniais langais ir durimis. Nors atsakovė nurodo, kad atliko ginčo namo darbų už 20 383,53 Eur, tačiau Å¡ių darbų atlikimo fakto neįrodo, tokių iÅ¡laidų pagrindžiančių dokumentų nepateikia. IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 15. Atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas, Utenos apylinkės teismo Anykščių rÅ«mų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundÄ , laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundÄ pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų Å¡ias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

17. Bylos ginčo objektas yra nekilnojamojo turto palikimo dydis, spręstinas klausimas, ar pergyvenusiam sutuoktiniui (mirus sutuoktiniui) turėjo atitekti dalis turto asmeninės nuosavybės teise po bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo, ar paveldimas nekilnojamasis turtas priklausė šiuo metu mirusiam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ½ statinių bei žemės sklypo jos tėvams priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Atsakovė teigia, kad tai asmeninis jos tėvo turtas, todėl ieškovei po sutuoktinio mirties nepriklauso ¼ dalis turto asmeninės nuosavybės teise.

18. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus dėl turėtų išlaidų namo remontui, prašo juos priimti, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir jų priėmimas neužvilkins proceso. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bÅ«tų nepriėmęs atsakovės teikiamų įrodymų ir kad jų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui. Kitas aspektas tas, kad pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios sudaro įrodinėjimo dalykÄ byloje.

Kolegijos vertinimu, apeliantė visiÅ¡kai nepagrindė, kuo jos minimi dokumentai yra susiję su byloje sprendžiamu klausimu dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimo dalies panaikinimo. Kadangi byloje nėra sprendžiama dėl iÅ¡laidų, patirtų galimai pagerinant paveldėtÄ turtÄ , atlyginimo, pripažintina, kad naujai pateikti įrodymai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla bei pareikÅ¡tais ieÅ¡kovės reikalavimais. Atsižvelgiant į tai, praÅ¡ymas dėl naujų įrodymų priėmimo, netenkintinas.

19. Byloje nustatyta, kad B. ir A. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuokÄ . Iki santuokos, Anykščių rajono darbo žmonių deputatų Tarybos vykdomojo komiteto Vietinės Å«kio valdybos 1962 m. rugsėjo 27 d. Sutartimi dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai asmeninėmis nuosavybės teisėmis broliams A. V. ir J. V. suteiktas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Å¡is žemės sklypas po ½ dalį (4,8 aro) brolių buvo nupirktas iÅ¡ valstybės 1995 m. rugsėjo 15 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P34/95-0569.

BÅ«tent Å¡ios sutarties pagrindu A. V. vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ½ žemės sklypo. Pažymėtina, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog už ginčo žemės sklypÄ mokama kaina yra 36 litai, iÅ¡ kurių 36 litai valstybinėmis vienkartinėmis iÅ¡mokomis bei tikslinėmis kompensacijomis, todėl negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad už sklypÄ atsiskaityta jos tėvo investiciniais čekiais pagal pateiktÄ Å¾emėtvarkos tarnybos mokėjimo praneÅ¡imÄ dar 1992 m. rugsėjo 10 d.

20. Kadangi žemės sklypas buvo įgytas 1995 m. rugsėjo 15 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi galiojant Santuokos ir Å¡eimos kodeksui (toliau – SÅ K ), įvertintina, kad  jo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, jog turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iÅ¡ jų vardu. Civilinio kodekso 25 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio nuostatos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomas nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki Å¡io kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ prezumpcijÄ , kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas raÅ¡ytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktÄ liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobÅ«dis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta V. Z. v.

S. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. 3K-3-490/2007; kt.). Taigi įrodinėjimo naÅ¡ta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintÄ turto bendrumo prezumpcijÄ . Å iuo atveju, atsakovė, teigianti, kad jos mirusiam tėvui turtas priklausė asmeninės nuosavybės teise, turėjo Å¡iÄ aplinkybę įrodyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė to nepadarė, be pagrindo 1962 m. rugsėjo 27 d.

Sutartį dėl žemės sklypo suteikimo tik neterminuotam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai siekė prilyginti sutarčiai, kurios pagrindu įgyjama nuosavybė, o jos pateikti duomenys dėl mirusiojo turėtų investicinių čekių panaudojimo nepatvirtina, kad investiciniais čekiais buvo atsiskaityta už įsigyjamÄ ginčo žemės sklypo dalį. Kadangi žemės sklypo dalis buvo įgyta 1995 m. rugsėjo 15 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, t.y. atsakovės tėvams esant santuokoje, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Å¡is turtas buvo ieÅ¡kovės ir A.

V. bendroji jungtinė nuosavybė.

21. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statinių ½ dalis taip pat yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, teigia, kad gyvenamasis namas pastatytas pilnai 1963 metais, tai patvirtina VĮ Registrų centro įrašas, mano, kad žemės sklypo suteikimo diena laikytina statybos pradžios data, per 5 mėnesius po santuokos sudarymo ieškovė negalėjo uždirbti pinigų namo statybai, todėl pripažintina, kad namas buvo statomas asmeninėmis A. V. lėšomis. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais neturi pagrindo sutikti.

22. Byloje neginčijamai nustatyta, kad broliai A. V. ir J. V. statėsi gyvenamÄ jį namÄ , kurio statybai ir buvo 1962 m. rugsėjo 27 d. sutartimi suteiktas neterminuotam naudojimuisi žemės sklypas. Byloje nustatyta, kad Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui aktas buvo suraÅ¡ytas 1983 m. sausio 7 d. IÅ¡raÅ¡e iÅ¡ Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 31, nurodyta, kad buvo pripažintos nuosavybės teisės į namÄ ir tuo pagrindu 1983 m. kovo 4 d.

įregistruota nuosavybė Respublikiniame techninės inventorizacijos biure. Būtent Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. 31 buvo pagrindas įregistruoti A. V. vardu nuosavybės teisę į gyvenamojo namo bei kitų statinių ½ dalį. Kadangi sprendimas priimtas atsakovės tėvų santuokos metu, buvo pagrindas teismui konstatuoti, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (SŠK 21 str., CK 3.88 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantės pareiga buvo įrodyti, kad gyvenamojo namo dalis buvo asmeninė jos tėvo nuosavybė bei paneigti sutuoktinių turto bendrumo prezumpcijÄ , tačiau to ji nepadarė.

23. Nors apeliantė laikėsi pozicijos, kad gyvenamojo namo dalis buvo pastatyta jos tėvo asmeninėmis lėšomis, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, apsiribojo deklaratyviais teiginiais. Taip pat apeliantė teigia, kad namo dalis buvo pastatyta iki jos tėvų santuokos sudarymo, todėl laikytina tėvo asmenine nuosavybe. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu tiek trečiasis asmuo J. V., tiek liudytoja A. T. teismo posėdžio, įvykusio 2019 m. kovo 14 d., metu paaiškino, kad namo statybos nuo 1963 metų, atsakovėms tėvams jau esant santuokoje, vyko ir užtruko ilgai, kadangi nebuvo statyboms pinigų, atsakovės tėvai pradėjo gyventi dar pilnai neįrengtame name, virtuvėlėje, ieškovė pati tinkavo namo sienas, būdama nėščia šulinį kasė.

Todėl negalima sutikti su apeliante, kad nebuvo jokių įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad ieškovė savo darbu prisidėjo prie namo statybos. Pažymėtina, kad įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai (CPK 177 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu trečiojo asmens J. V. paaiškinimai, liudytojos A. T. parodymai laikytini patikimais, kadangi jie buvo nuoseklūs bei išsamūs. Įvertintina, kad trečiasis asmuo J.

V. yra atsakovės teta, mirusio dėdės J. V. žmona, ji su vyru ir atsakovės tėvais vienu metu statėsi tÄ patį gyvenamÄ jį namÄ , taip pat liudytoja A. T. namo statybos metu gretimame sklype taip pas statėsi savo namÄ , jie visi buvo naujakuriai ir dauguma, pasak liudytojos, jaunavedžiai, todėl manytina, kad joms buvo gerai žinomos aplinkybės, susijusios su gyvenamojo namo dalies statyba. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti trečiojo asmens J. V. bei liudytojos, kurios nėra suinteresuotos bylos baigtimi, paaiÅ¡kinimais dėl gyvenamojo namo statybos laiko, eigos, ieÅ¡kovės prisidėjimo prie statybos savo darbu.

24. Nors VÄ® Registrų centro įraÅ¡e nurodoma, kad namas laikomas užbaigtu 100 proc. baigtumu 1963 m., tačiau toks įraÅ¡as nepatvirtina, kad namas užbaigtas bÅ«tent iki (duomenys neskelbtini) (santuokos sudarymo). Namų knygos duomenys taip pat nepatvirtina, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 1963 metais iki santuokos sudarymo, nes knyga pradėta vesti 1963 m. lapkričio 20 d., Å¡iuo adresu gyvenamÄ jÄ vietÄ sutuoktiniai deklaravo 1963 m. lapkričio 29 d. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad 1962 m. rugsėjo 27 d.

A. V. skiriant sklypÄ namo statybai, statytojas privalėjo pradėti statybÄ ne vėliau kaip per vienerius metus, nepatvirtina, kad iki santuokos sudarymo statyba turėjo bÅ«ti baigta, kadangi užbaigimui sutartyje buvo nustatytas trijų metų terminas. Be to, atsakovės tėvų santuoka buvo sudaryta nepraėjus sutartyje nurodomiems vieneriems metams nuo sklypo suteikimo naudojimui. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovė neįrodė, jog gyvenamojo namo ir kitų statinių ½ dalys jos tėvui priklausė asmeninės nuosavybės teise ir, kad dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovė negali pretenduoti į ¼ dalį turto.

25. Byloje nustatyta, kad A. V. mirė (duomenys neskelbtini), jam priklausantį turtÄ paliko testamentu vaikams: V. V. ir atsakovei. PalikimÄ priėmė atsakovė. 2014 m. lapkričio 20 d. Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė J. V. iÅ¡davė atsakovei J. V. paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimÄ Ä¯ visÄ â€“ ieÅ¡kovei ir mirusiam A. V. priklausiusį turtÄ â€“ ½ dalį gyvenamo namo ir Å«kio pastatų bei žemės sklypÄ , esančius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iÅ¡duodant paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimÄ , nebuvo nustatyta sutuoktinių dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, bei pagrįstai sprendė, kad liudijimas iÅ¡duotas pažeidžiant ieÅ¡kovės teises. Atitinkamai teismas pagrįstai nusprendė dalį paveldėjimo teisės liudijimo panaikinti bei nustatė, kad atsakovė įgijo nuosavybės teises tik į ¼ dalį statinių ir ¼ dalį žemės sklypo.

26. Negalima sutikti su apeliante, kad teismas neteisingai nustatė ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ . Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 1.127 straipsnio nuostatas, ieÅ¡kinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Teismas vertino, kad iki kreipimosi į notarÄ dėl informacijos pateikimo dienos 2018 metais ieÅ¡kovė laikė save visų ginčo pastatų teisėta savininke, niekas pretenzijų į turtÄ jai nereiÅ¡kė, jos teisių nepažeidinėjo, netrukdė ginčo turtu naudotis savo nuožiÅ«ra.

Pažymėtina, kad ieÅ¡kovė 2018 m. spalio 23 d. kreipėsi į VÄ® „Registrų centras“ ir gavusi nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡Ä , sužinojo, jog jai nuosavybės teise priklausantis turtas jau yra paveldėtas kito asmens. Atsakovės vardu ginčo turtas VÄ® ‚Registrų centras“ įregistruotas tik 2017 m. balandžio 27 d., tik nuo Å¡ios datos buvo galima iÅ¡ vieÅ¡o registro sužinoti apie ieÅ¡kovės teisių pažeidimÄ . Todėl pripažintina, kad ieÅ¡kovei apie jos teisių pažeidimÄ tapo žinoma 2018 metais, ji į teismÄ kreipėsi su ieÅ¡kiniu 2018 m. lapkričio 30 d., todėl akivaizdu, kad bendrasis 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Kiti apeliantės pasvarstymai dėl ieÅ¡kinio senaties termino pradžios laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovės teisių pažeidimÄ sÄ lygojo ne tai, kad testamentu turtas buvo paliktas atsakovei jos tėvo, mirusio (duomenys neskelbtini), bet tai, kad iÅ¡duodant paveldėjimo teisės liudijimÄ nebuvo nustatyta pergyvenusio sutuoktinio asmeninė dalis po bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo.

27. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su statinių pagerinimu, kadangi byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jos patirtų išlaidų atlyginimo.

28. Atsižvelgdama į anksčiau iÅ¡dėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog Å¡iÄ bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamÄ teismo procesinį sprendimÄ , konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Utenos apylinkės teismo Anykščių rÅ«mų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimÄ palikti nepakeistu. Teisėjai Margarita Dzelzienė Zina MickevičiÅ«tė Birutė Jonaitienė