2021-06-30 Nr. AB-13763-3-61-3-00770-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3289-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00770-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. (K. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. (K. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-4 „Dėl Rusijos Federacijos piliečio K. M. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1996 metų gyvena Lietuvos Respublikoje. Pirmasis pareiškėjo ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išduotas 1996 m. gegužės 30 d. Pareiškėjas teigė, kad 1996 m. gegužės 30 d. jis deklaravo gyvenamąją vietą jam nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o nuo 2015 m. birželio 15 d. jam išduotas paskutinis turimas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7370095, kuris galiojo iki 2020 m. birželio 15 d. (toliau – ir Leidimas).

3. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2020 metų pradžios buvo išvykęs į Rusijos Federaciją, 2020 m. vasario mėnesį planavo atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl sveikatos būklės ir vadovaudamasis gydytojo nurodymais negalėjo išvykti iš Rusijos Federacijos. Pagerėjus sveikatos būklei, bandė atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi buvo pasibaigęs turimos leidimo gyventi kortelės galiojimo laikas ir atvykimui į Lietuvos Respubliką buvo reikalinga viza, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizos aprašas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybinio lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas dėl karantino) nuostatas pareiškėjo dokumentai dėl vizos išdavimo nebuvo priimti.

4. Pareiškėjas nurodė, kad pirmiausiai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje per Rusijos Federacijoje esantį Vizos centrą (vfs.global), kuris kelis kartus nurodė negalintis priimti pareiškėjo dokumentų dėl paskelbto Lietuvos Respublikoje karantino. Po kelių vizitų, susisiekęs su Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje, Vizos centras paprašė pareiškėjo gauti patvirtinimą iš Migracijos departamento, kad jo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra nagrinėjamas.

5. Pareiškėjas teigė, kad 2020 m. spalio 21 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti patvirtinimą, tačiau 2020 m. lapkričio 9 d. gavo atsakymą, jog per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) Migracijos departamento Vilniaus skyriuje buvo rezervavęs vizitą 2020 m. lapkričio 9 d. 13 val. 40 min. bei pateikęs užpildytą prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Kadangi šiuo raštu nebuvo tiesiogiai atsakyta į pareiškėjo prašymą patvirtinti informaciją, pareiškėjas pakartotinai paprašė tai padaryti elektroniniu laišku, tačiau atsakymo negavo.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad po to, kai gavo Migracijos departamento raštą, pakartotinai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje, kuri nurodė, jog pagal Vizos aprašo ir Vyriausybės nutarimo dėl karantino nuostatas, nacionalinė viza, susijusi su leidimu gyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui gali būti išduota tik jeigu jis: 1) pateikia Migracijos departamento pranešimą apie tai, kad jis gali atsiimti leidimą laikinai ar nuolat gyventi arba ambasadai pateikia pranešimą apie užsienyje prarastą [galiojantį] leidimą laikinai arba nuolat gyventi; arba 2) pateikia Migracijos departamento pranešimą apie prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę pateikimą (prašymas laikomas pateiktu, kai Migracijos departamente yra gauti dokumentų, įkeltų į MIGRIS, originalai ir paimti užsieniečio biometriniai duomenys); arba 3) pateikia iš Migracijos departamento gautą pranešimą per nustatytą terminą pateikti sprendimui išduoti dokumentą, patvirtinantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, priimti reikalingus dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Įvertinusi šias nuostatas, Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje nurodė, kad kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo pridedamų dokumentų pagrindu nėra teisinio pagrindo.

7. Pareiškėjas nurodė, kad gavęs šį atsakymą, pakartotinai nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti patvirtinimą ir gavo atsakymą, jog užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką reglamentuoja Vyriausybės nutarimas dėl karantino, kurio 3.3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus šiame punkte nustatytas išimtis, ir buvo nurodyta, jog pareiškėjo atveju išimtys netaikytinos.

8. Pareiškėjas teigė, kad 2020 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, prašydamas ypatingos skubos tvarka sudaryti galimybes grįžti į Lietuvos Respubliką ir išduoti šiam tikslui reikalingą vizą, tačiau gavęs identišką atsakymą, jog nėra pagrindo išduoti vizą, esant tam tikroms aplinkybėms, galima kreiptis dėl Šengeno vizos išdavimo. Jis vėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje per Rusijos Federacijoje esantį Vizos centrą (vfs.global), tačiau pareiškėjo dokumentai nebuvo priimti, atsisakant išduoti raštu patvirtinimą dėl atsisakymo priežasčių.

9. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos institucijos savo rezidentui atsisakė išduoti vizą atvykti į nuolatinę rezidavimo vietą, kreipėsi į Graikijos Respublikos ambasadą, prašydamas išduoti Šengeno vizą, kuri 15 dienų laikotarpiui buvo išduota (Nr. GRC000097299). Atvykęs į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas nedelsdamas 2021 m. sausio 25 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti jo Leidimą. Migracijos departamentas Sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Leidimo aprašas) 90 punktu, panaikino Leidimą.

10. Pareiškėjas vadovavosi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Leidimo aprašo 90 punkto nuostatomis ir nurodė, kad Sprendimas priimtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių viseto. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, panaikindamas Leidimą, rėmėsi ne objektyviais duomenimis pagrįstomis išvadomis, o subjektyviu interpretavimu ir neįvertino Migracijos departamentui pateiktų dokumentų.

11. Pareiškėjo teigimu, dėl susidariusios sunkios situacijos, susijusios su Covid-19 ligos plitimu pasaulyje, jo galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką buvo apsunkintos, bandant gauti atvykimui į Lietuvos Respubliką reikalingas vizas, Lietuvos Respublikos institucijos (Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje, Migracijos departamentas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija) nesuteikė atitinkamos pagalbos ir netarpininkavo, citavo teisės aktų nuostatas ir tvirtino, kad jo atvejis nepatenka į išimčių sąrašą, ir neišdavė pareiškėjui vizos atvykti į Lietuvos Respubliką.

12. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo 48 punkto nuostatomis ir nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė grįsdamas išimtinai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis apie sistemoje užfiksuotus sienų kirtimus. Pareiškėjas taip pat vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 7 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad tikslūs, detalūs atvykimo – išvykimo per Europos Sąjungos valstybių išorės sienas duomenys nėra fiksuojami, todėl Sprendimas, priimtas išimtinai remiantis šiais neišsamiais, netiksliais duomenimis, yra neteisingas ir neteisėtas.

13. Pareiškėjo nuomone, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas nesilaikė esminių procedūrinių reikalavimų, neužtikrino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiavertiškumo, nediskriminavimo principų įgyvendinimo, pažeidė gero administravimo principą, kuris apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Sprendimas priimtas nesilaikant esminių procedūrinių reikalavimų – Migracijos departamentas neužtikrino pareiškėjo teisės pateikti visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Be to, prieš priimdamas Sprendimą, nors ir turėdamas esminius pareiškėjo dokumentus, Migracijos departamentas nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių, būtinų tokiam Sprendimui priimti.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15. Atsakovas paaiškino, kad 2015 m. birželio 15 d. išdavė pareiškėjui Leidimą, kuris galiojo iki 2020 m. birželio 15 d. Pareiškėjas 2021 m. sausio 14 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) užpildė prašymą pakeisti jam išduotą Leidimą Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pagal kurį leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 25 d. priėmė pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ir, įvertinęs kartu su prašymu pateiktus dokumentus, siekdamas nustatyti, ar yra / nėra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą, kuriame jis nurodytų, kada išvyko iš Lietuvos Respublikos, kur gyveno – Lietuvos Respublikoje ar kitoje užsienio valstybėje. Pareiškėjas nurodė, jog dėl Covid-19 pandemijos bei užsitęsusio vizos išdavimo proceso jis nuo 2020 m. balandžio mėnesio negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat nurodė, kad 2019 metų pabaigoje (rugsėjo–spalio mėnesiais) buvo išvykęs į Kiprą, o Rusijos Federacijoje buvo nuo 2020 metų pradžios. Atvykti į Lietuvos Respubliką jis planavo 2020 m. vasario mėnesį, tačiau dėl sveikatos būklės, vadovaudamasis gydytojo nurodymais, negalėjo išvykti iš Rusijos Federacijos. Pagerėjus sveikatos būklei, ketino atvykti į Lietuvos Respubliką, bet Leidimo laikas buvo pasibaigęs, o atvykti į Lietuvos Respubliką buvo reikalinga viza, kurios Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje pareiškėjui neišdavė.

16. Atsakovas nurodė, kad nustatė, jog Graikijos Respublikos konsulinė įstaiga Maskvoje (Rusijos Federacija) pareiškėjui 2021 m. sausio 13 d. išdavė vienkartinę Šengeno vizą Nr. GRC000097299 (buvimo laikas – 15 dienų), galiojančią nuo 2021 m. sausio 16 d. iki 2021 m. vasario 13 d., kurią turėdamas, pareiškėjas 2021 m. sausio 23 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.

17. Atsakovo teigimu, pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 1996 m. gegužės 30 d., pirmas leidimas nuolat gyventi Nr. MC000896 buvo išduotas 1996 m. gegužės 15 d., kuris 2001 m. kovo 1 d. pakeistas į Nr. KD002238, 2005 m. rugsėjo 30 d. – į Nr. LT6205611, 2010 m. rugsėjo 27 d. – į Nr. LT6229042; nėra duomenų apie pareiškėjo darbovietę, draudiminį laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka (yra duomenų tik apie užsieniečio darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje „Žirairė“ nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d.). Pareiškėjo sutuoktinei ir vaikams dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra išduoti.

18. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus bei kelionės dokumente – Rusijos Federacijos pase Nr. 530903185 – esančius valstybių sienų kirtimo spaudus, nustatė, jog pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje, t. y. 2019 m. kovo 4 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2021 m. sausio 23 d. – atvyko. Byloje nėra duomenų, kad per minėtą laikotarpį pareiškėjas būtų vykęs į kitas Europos Sąjungos valstybes.

19. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, teigė, kad Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės. Ši išimtis pareiškėjui netaikytina, kadangi leidimas nuolat gyventi jam išduotas ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu.

20. Atsakovo teigimu, jis, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 55 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo nutraukė pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikino jam išduotą Leidimą.

21. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui kartu su prašymu pakeisti Leidimą pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog dėl pandemijos nuo 2020 m. balandžio mėnesio negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo iki 2020 m. birželio 15 d. galiojantį Leidimą, jam pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 3.1.1 punktą draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nebuvo taikomas.

22. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo minimos priežastys, dėl kurių jis negalėjo gauti į Lietuvos Respubliką leidžiančios atvykti vizos, neturi teisinės reikšmės Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, kadangi iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog dėl vizos išdavimo jis kreipėsi tik 2020 m. gruodžio mėnesį ir dėl pandemijos antrojo karantino metu nustatyti ribojimai vizos išdavimui nebuvo ta priežastis, dėl kurios pareiškėjas buvo už Europos Sąjungos valstybių narių ribų 12 mėnesių iš eilės, ir atsirado imperatyvus Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti Leidimą. Priimant Sprendimą, buvo vertinamos ir pareiškėjo pase esančios žymos apie sienų kirtimus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenys apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas bei darbovietes Lietuvos Respublikoje, registruose esantys duomenys apie pareiškėjo šeimos narius, kurie leido daryti išvadas apie pareiškėjo buvimo už Lietuvos Respublikos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ribų trukmę, kurių pareiškėjas nepaneigė.

23. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas yra trečiosios šalies (Rusijos Federacijos), o ne Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir nesinaudoja laisvo judėjimo teise, todėl jam netaikytina Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 9 d. reglamento Nr. 2006/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmenims, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Sąjungos teisę, taikomas minimalus pasienio tikrinimas.

24. Atsakovo teigimu, teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento vykdyti užsieniečio apklausą prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo nagrinėjimo metu ar sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Šiuo atveju pakako turimų duomenų Sprendimui priimti, be to, pareiškėjas kartu su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo pateikė rašytinius paaiškinimus ir papildomus dokumentus, kuriuos atsakovas įvertino.

II. 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo K. M. skundą atmetė.

26. Teismas nustatė, kad pareiškėjui atsakovas 2015 m. birželio 15 d. išdavė Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT7370095, kuris galiojo iki 2020 m. birželio 15 d. Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o 2021 m. sausio 23 d. atvyko Lietuvos Respubliką, byloje nėra duomenų, jog per minėtą laikotarpį pareiškėjas būtų vykęs į kitas Europos Sąjungos valstybes. Graikijos Respublikos konsulinė įstaiga Maskvoje (Rusijos Federacija) pareiškėjui 2021 m. sausio 13 d. išdavė vienkartinę Šengeno vizą Nr. GRC000097299 (buvimo laikas – 15 dienų), galiojančią nuo 2021 m. sausio 16 d. iki 2021 m. vasario 13 d., kurią turėdamas, pareiškėjas 2021 m. sausio 23 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.

27. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 14 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) užpildė prašymą pakeisti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 25 d. priėmė pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ir paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą apie tai, kada pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos ir kur gyveno. Pareiškėjas nurodė, jog dėl Covid-19 pandemijos bei užsitęsusio vizos išdavimo proceso jis nuo 2020 m. balandžio mėnesį negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat nurodė, kad 2019 metų pabaigoje (rugsėjo–spalio mėnesiais) buvo išvykęs į Kiprą, o Rusijos Federacijoje buvo nuo 2020 metų pradžios, atvykti į Lietuvos Respubliką planavo 2020 m. vasario mėnesį, tačiau dėl sveikatos būklės vadovaudamasis gydytojo nurodymais negalėjo išvykti iš Rusijos Federacijos. Pagerėjus sveikatos būklei, ketino atvykti į Lietuvos Respubliką, bet leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o atvykti į Lietuvos Respubliką buvo reikalinga viza, kurios Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje pareiškėjui neišdavė. Migracijos departamentas nutraukė pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

28. Teismas aptarė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 53 straipsnio 1 dalies 81 punktą, 55 straipsnio 2 dalį ir nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog į Rusijos Federaciją jis išvyko 2020 m. pradžioje, šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų byloje nėra. Tiek iš pareiškėjo paso kopijų, tiek iš byloje esančios informacijos apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimą teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o 2021 m. sausio 23 d. atvyko Lietuvos Respubliką. Nors pareiškėjas teigė, kad jis 2019 m. rugsėjo mėn. vyko į Kiprą, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Byloje nėra duomenų apie tai, kad per minėtą laikotarpį pareiškėjas būtų vykęs į kitas Europos Sąjungos valstybes. Teismas nurodė, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas 12 mėnesių terminas suėjo 2020 m. kovo 4 d., pareiškėjas grįžo į Lietuvos Respubliką 2021 m. sausio 23 d.

29. Teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis 2020 m. vasario mėnesį negalėjo vykti, kaip buvo suplanavęs, dėl sveikatos būklės ir vadovaudamasis gydytojų rekomendacijomis, vertino kaip nereikšmingą, kadangi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi ir jokios išimtys pareiškėjo atveju nėra numatytos.

30. Teismas nurodė, kad netgi vertinant pareiškėjo sveikatos būklę, iš byloje esančio išrašo iš paciento medicinos kortelės (toliau – ir Išrašas) matyti, kad jis 2020 m. vasario 3 d. atvyko į stacionarą, tą pačią dieną jam atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, 2020 m. vasario 18 d. išrašius jį iš stacionaro, išsiųstas į ambulatorinę reabilitaciją šešiems mėnesiams, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas šešis mėnesius nuo 2020 m. vasario 18 d. buvo reabilitacijoje. Priešingai, teismo posėdyje pareiškėjo atstovė nurodė, kad pareiškėjo sveikata pagerėjo 2020 m. birželio–liepos mėnesiais. Be to, Išraše nėra nurodyta, kad pareiškėjui taikomas gulimas režimas ir / ar kad jis negali judėti, jog jam draudžiama kažkur vykti – rekomenduojama susilaikyti nuo staigių judesių ir fizinių sunkumų.

31. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis nuo 2020 m. rugpjūčio 20 d. ėmėsi iniciatyvos vizai gauti, vertino kaip nesvarbias, kadangi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas 12 mėnesių terminas šiuo atveju suėjo 2020 m. kovo 4 d., todėl tiek ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė, tiek vėlesnės pareiškėjo pastangos gauti vizą ir atvykti į Lietuvos Respubliką neturi reikšmės.

32. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas ir patvirtintas karantino režimas, kurio trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 16 d. 24:00 val. (6 punktas). Pareiškėjas tuo metu naudojosi atsakovo 2015 m. birželio 15 d. pareiškėjui išduotu Leidimu, kuris galiojo iki 2020 m. birželio 15 d., todėl jo (pareiškėjo) galimybės iki 2020 m. kovo 4 d. atvykti į Lietuvos Respubliką nebuvo apribotos.

33. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl jo teisės būti išklausytam pažeidimo, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovui nagrinėjant pareiškėjo prašymą, nebuvo teisės aktuose nustatytos pareigos apklausti pareiškėją. Teismas pareiškėjo argumentą, susijusį su jo teisės pateikti visą reikšmingą informaciją neužtikrinimu, vertino kaip abstraktų, kadangi pareiškėjas nenurodė, kokią informaciją jis norėjo pateikti, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas atsisakė priimti pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu pateiktą papildomą informaciją. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių reikšmingų aplinkybių nenustatė atsakovas, todėl šį argumentą laikė deklaratyviu ir nepagrįstu.

34. Teismas sprendė, kad nustačius, jog pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje, Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, todėl konstatavo, kad nėra jokio pagrindo panaikinti skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą.

III. 35. Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, kuriuos nurodė skunde, bei teigia, teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, neteisėtai ir nepagrįstai apsiribojo tik Migracijos departamento atliktu vertinimu, todėl netinkamai analizavo reikšmingas ginčo faktines aplinkybes, neatsižvelgdamas į jų visumą. Tokiu būdu teismas pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio, 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio nuostatas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 86 str. 1 d., 86 str. 2 d.).

37. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas buvo priimtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių viseto. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, panaikindamas Leidimą, rėmėsi ne objektyviais duomenimis pagrįstomis išvadomis, o subjektyviu interpretavimu ir neįvertino pateiktų Migracijos departamentui dokumentų, jog egzistuoja objektyvios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.

38. Pareiškėjas nurodo, kad dėl Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo pasaulyje, keliavimų draudimų bei Lietuvos Respublikos institucijų atsisakymu išduoti vizą pareiškėjui, galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką buvo apsunkintos. Be to, bandant gauti reikalingas vizas atvykimui į Lietuvos Respubliką, Lietuvos Respublikos institucijos (Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje, Migracijos departamentas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija) nesuteikė atitinkamos pagalbos ir tarpininkavimo, raštuose buvo cituojamos teisės aktų nuostatos, tvirtinama, kad pareiškėjo atvejis nepatenka į išimčių sąrašą, todėl nėra teisinio pagrindo suteikti vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką.

39. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad teismas nepakankamai atsižvelgė / įvertino jo pateiktus įrodymus, įskaitant, bet neapsiribojant, Išrašu, teigia, jog iškilo būtinybė pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius teismo sprendimo neteisėtumą ir skundo pagrįstumą. Pareiškėjas nurodo, kad sąžiningai naudojosi ir nepiktnaudžiavo jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, t. y. pateikė atsakovui bei teismui jo poziciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau atsakovas, o vėliau ir teismas juos įvertino netinkamai. Kadangi teismas, vertindamas pareiškėjo sveikatos būklę, nurodė, kad iš byloje esančio Išrašo matyti, jog jis 2020 m. vasario 3 d. atvyko į stacionarą, tą pačią dieną jam atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, 2020 m. vasario 18 d. išrašius jį iš stacionaro, išsiųstas į ambulatorinę reabilitaciją šešių mėnesių laikotarpiui, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas šešis mėnesius nuo 2020 m. vasario 18 d. buvo reabilituojamas, pareiškėjas papildomai pateikia išrašą iš gydymo įstaigos, kuris patvirtina jo reabilitaciją.

40. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2019 m. kovo 4 d. ir nuo to laiko iki 2021 m. sausio 23 d. į Lietuvos Respubliką ar kitas Europos Sąjungos valstybes nebuvo atvykęs, todėl 12 mėnesių nepertraukiamo pareiškėjo buvimo už Europos Sąjungos valstybių narių teritorijos laikotarpis suėjo jau 2020 m. kovo 4 d., t. y. iki pirmojo karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo, todėl jokios objektyvios kliūtys pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nebuvo sudarytos.

42. Atsakovo teigimu, pareiškėjo minimos priežastys, dėl kurių jis negalėjo gauti vizos, leidžiančios atvykti į Lietuvos Respubliką, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo kontekste, kadangi iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog dėl vizos išdavimo jis kreipėsi tik 2020 m. gruodžio mėnesį ir dėl pandemijos antrojo karantino metu nustatyti ribojimai vizos išdavimui nebuvo ta priežastis, dėl kurios pareiškėjas buvo už Europos Sąjungos valstybių narių ribų 12 mėnesių iš eilės ir atsirado imperatyvus Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti Leidimą.

43. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas Migracijos departamento surinktos informacijos bei teismo konstatuotų aplinkybių, jog jis nuo 2019 m. kovo 4 d., kuomet išvyko iš Lietuvos Respublikos, iki 2021 m. sausio 23 d. nebuvo atvykęs nei į Lietuvos Respubliką, nei į kitą Europos Sąjungos valstybę, jokiais įrodymais nepaneigė, todėl Migracijos departamentas pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Teismas teisingai pažymėjo, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi ir jokios išimtys pareiškėjo atveju nėra numatytos.

44. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog į Lietuvos Respubliką negalėjo atvykti dėl sveikatos būklės, tačiau iš pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad jis buvo gydomas stacionare tik dvi savaites (nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2020 m. vasario 18 d.) ir nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog pareiškėjas objektyviai ir dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką iki jo hospitalizavimo ar vėliau, po jo išrašymo iš ligoninės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio K. M. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2021 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-4, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT7370095, kuris galiojo iki 2020 m. birželio 15 d., ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo pakeitimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

46. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, 2021 m. sausio 23 d. atvyko Lietuvos Respubliką, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas 12 mėnesių terminas suėjo 2020 m. kovo 4 d., padarė išvadą, kad pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje ir dėl to Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia išvada nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino duomenų, jog egzistuoja objektyvios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nurodo, kad jis Rusijos Federacijoje buvo nuo 2020 metų pradžios, 2020 m. vasario mėnesį planavo atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl sveikatos būklės vadovaudamasis gydytojo nurodymais negalėjo išvykti iš Rusijos Federacijos, Lietuvos Respublikos institucijos atsisakė jam išduoti vizą dėl Covid-19 ligos plitimo pasaulyje.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės; jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti (žr. 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4239-438/2020).

50. Įvertinus tai, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o 2021 m. sausio 23 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai panaikino Leidimą.

51. Pareiškėjo tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, susiję su jo (pareiškėjo) sveikatos būkle, negauta viza, nepaneigia atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nes Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos taikymas nėra susietas su priežastimis, dėl kurių užsienietis negyvena Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsamiai nurodo aplinkybes, susijusias su tuo, kad jam buvo atsisakyta išduoti vizą, tačiau šioje byloje nėra nagrinėjami klausimai, susiję su priimtų sprendimų pareiškėjui neišduoti vizos pagrįstumu ir teisėtumu. Pažymėtina, kad ne Migracijos departamentas nagrinėja prašymus dėl vizos išdavimo ir šiuo klausimu priima sprendimus.

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. (K. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė