2018-01-30 Nr. AB-2071-3-62-3-01857-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3179-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01857-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. D. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK bausmę atliko nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. 6 būrio 1 patalpoje, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma neatitiko teisės aktais nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. buvo apgyvendintas 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,06 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjo kalinimo metu gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Atsakovas pažymėjo, kad negali nurodyti kiek ginčo gyvenamosiose patalpose buvo įrengta gyvenamųjų vietų pareiškėjo buvimo jose metu, taip pat negali pateikti duomenų apie tai, kaip keitėsi gyvenamųjų vietų skaičius minėtose gyvenamosiose patalpose. Atsakovas teigė, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Atsakovas pažymėjo, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktai pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 1 390 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, nustatė, kad atsakovo atstovas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui tikslių duomenų apie įrengtų gyvenamųjų vietų (ar nuteistųjų skaičių) ginčo gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo jose metu, taip pat jokių įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo argumentus dėl kartu su juo kalėjusių nuteistųjų skaičiaus, šio skaičiaus ginčo patalpose kitimą pareiškėjo kalinimo jose metu, galimai vykusias (nevykusias) gyvenamųjų patalpų pertvarkas ir pan. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendė, jog byloje atsakovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo kalėjimo metu 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo 16 nuteistųjų. Teismas apskaičiavo, kad pareiškėjui ginčo patalpoje teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismas turėjo pagrindą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atsižvelgė į tai, kad vienam asmeniui tekusį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai.

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos nesikreipė. Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Teismas nenustatė, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.

9. Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (174 paras), pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (pareiškėjui teko 2,2 kv. m, be to, šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai). Teismas sprendė, jog nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 1 390 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui.

III. 10. Pareiškėjas D. D. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir prašo jo skundą tenkinti priteisiant iš atsakovo 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Atsakovo manymu, apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai. Atsakovo teigimu, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, ir nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo manymu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. D. kildina iš to, kad nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

13. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertinusi non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl apelianto keliamų abejonių dėl jam priteistos neturtinės žalos dydžio.

15. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. D. už kalinimą Pravieniškių PN-AK nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas valstybės atsakomybės sąlygas konstatavo, jog pareiškėjui 174 paras teko mažesnė nei Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma, dėl ko jis patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Įvertindamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administracija ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, taip pat atsižvelgė į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo sąlygas, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad toks teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas, juo nebus atlyginta jam padaryta žala, ir prašo priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jam atlygintinos neturtinės žalos, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

18. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administracija ar kitas kompetentingas institucijas, dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui neatsirado kokių nors negrįžtamų sveikatos sutrikimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu bei už nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisė jam 1 390 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurio didinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė