2022-06-08 Nr. AB-15262-3-64-3-02141-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-44-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02141-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos 60.3.8; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3101-442/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux LIETUVA“ skundą ir patikslintą skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų, nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „JCDecaux LIETUVA“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarimus „Skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą“ Nr.: IRSA-1; IRSA-2; IRSA-3; IRSA-4; IRSA-5; IRSA-6; IRSA-7; IRSA-8; IRSA-9; IRSA-10; IRSA-11; IRSA-12; IRSA-13; IRSA-14; IRSA-15; IRSA-16; IRSA-17; IRSA-18; IRSA-19 bei nutarimus „Dėl įpareigojimo nevykdymo“ Nr.: IRSA-20; IRSA-21; IRSA-22; IRSA-23; IRSA-24; IRSA-25; IRSA-26; IRSA-27; IRSA-28; IRSA-29; IRSA-30; IRSA-31; IRSA-32; IRSA-33; IRSA-34; IRSA-35; IRSA-36; IRSA-37; IRSA-38; 2) panaikinti Administracijos 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarimus „Skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą“ Nr.: IRSA-39; IRSA-40; IRSA-41; IRSA-42; IRSA-43; IRSA-44; IRSA-45; IRSA-46; IRSA-47; IRSA-48; IRSA-49; IRSA-50; IRSA-51; IRSA-52; IRSA-53; IRSA-54; IRSA-55; IRSA-56; IRSA-57 bei nutarimus „Dėl įpareigojimo nevykdymo“ Nr.: IRSA-58; IRSA-59; IRSA-60; IRSA-61; IRSA-62; IRSA-63; IRSA-64; IRSA-65; IRSA-66; IRSA-67; IRSA-68; IRSA-69; IRSA-70; IRSA-71; IRSA-72; IRSA-73; IRSA-74; IRSA-75; IRSA-76; 3) panaikinti Administracijos 2020 m. rugsėjo 16 d. nutarimus „Skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą“ Nr.: IRSA-77; IRSA-78; IRSA-78; IRSA-79; IRSA-80; IRSA-81; IRSA-82; IRSA-83; 4) panaikinti Administracijos 2020 m. rugsėjo 17 d. nutarimus „Skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą“ Nr.: IRSA-84; IRSA-85; IRSA-86; IRSA-87; IRSA-88; IRSA-89; IRSA-90; IRSA-91; IRSA-92; IRSA-93; IRSA-94; IRSA-95; IRSA-96; IRSA-97; IRSA-98; IRSA-99; IRSA-100; 5) panaikinti Administracijos 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarimus „Dėl įpareigojimo nevykdymo“ Nr.: IRSA-101; IRSA-102; IRSA-103; IRSA-104; IRSA-105; IRSA-106; IRSA-107; IRSA-108; IRSA-109; IRSA-110; IRSA-111; IRSA-112; IRSA-113; IRSA-114; IRSA-115; IRSA-116; IRSA-117; IRSA-118; IRSA-119; IRSA-120; IRSA-121; IRSA-122; IRSA-123; IRSA-124; 6) panaikinti Administracijos 2020 m. spalio 15 d. nutarimus „Skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą“ Nr. IRSA-125, IRSA-126, IRSA-127, IRSA-128, IRSA-129, IRSA-130; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjo teigimu:

2.1. Šiaulių miesto savivaldybė ir UAB „Unicom Baltic“ (dabartinis pavadinimas – UAB „JCDecaux LIETUVA“) 2002 m. liepos 1 d. pasirašė sutartį dėl visuomeninio transporto laukimo paviljonų (toliau – ir Stoginės) ir reklaminių stovų (toliau ir – Vitrinos) įrengimo ir eksploatavimo Šiaulių mieste (toliau ir – Sutartis). Sutartimi pareiškėjas, kaip paslaugų teikėjas, įsipareigojo eksploatuoti Šiaulių miesto savivaldybės jau įrengtas Stogines ir Vitrinas bei savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti naujas Stogines ir Vitrinas Šiaulių mieste. Sutarties 4.1 punktu susitarta, jog Sutartis galios 12 metų nuo jos pasirašymo dienos, o ją bei jos priedus papildyti arba pakeisti bus galima abipusiu raštišku susitarimu. Pareiškėjas ir Administracija 2014 m. birželio 30 d. pasirašė papildomą susitarimą prie Sutarties (toliau ir – Papildomas susitarimas), kuriuo nutarta pakeisti Sutarties galiojimo terminą, t. y. nustatyti, jog Sutartis galioja iki bus įvykdytas naujas Stoginių Šiaulių mieste įrengimo ir eksploatavimo paslaugų konkursas bei įsigalios nauja sutartis, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 1 d. Sutartis taip pat papildyta 4.5 punktu, įtvirtinusiu, jog, pasibaigus Sutarčiai, pareiškėjas įsipareigoja pagal Sutarties priedų sąrašus Stogines perduoti Administracijai pasirašant priėmimo–perdavimo aktą, o kitas – aktu neperduotas Stogines ir Vitrinas – išardyti ir išsivežti bei atstatyti į neblogesnės kokybės ir konstrukcijos dangas, buvusias iki Stoginių ir Vitrinų įrengimo. 2016 m. birželio mėn. atsakovas informavo pareiškėją, jog naujas Stoginių Šiaulių mieste įrengimo ir eksploatavimo paslaugų konkursas dar tik rengiamas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą dėl galimybės toliau eksploatuoti Stogines ir Vitrinas. Administracija 2016 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. S-2720 „Dėl sutarties“ (toliau ir – Papildomas susitarimas Nr. 2) išreiškė savo valią pratęsti šalių santykius Sutartyje numatytomis sąlygomis, tačiau ne ilgiau, nei bus sudaryta nauja Administracijos sutartis su konkurso dėl Stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju;

2.2. Administracijos direktoriaus 2020 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. PV-1159 buvo nutarta pradėti tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dėl galimai padarytų 62 Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų naudojant Sutartyje numatytas Stogines. 2020 m. liepos 30 d. pareiškėjas Administracijai pateikė raštą dėl taikaus ginčo išsprendimo. 2020 m. liepos 31 d. pareiškėjas gavo 62 Administracijos Civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus (toliau – ir CSTS) raštus, nurodančius, jog buvo nutarta pradėti tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dėl galimai padarytų 62 Reklamos įstatymo pažeidimų, susijusių su reklamos skleidimu Stoginėse.

Administracijos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. PV-1245 pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo nutarta pradėti tyrimą dėl galimai padarytų dar 6 Reklamos įstatymo pažeidimų, susijusių su Sutartyje nurodytų Vitrinų naudojimu. 2020 m. rugpjūčio 25 d., susitikimo su Administracijos atstovais metu, Administracijos direktorius nurodė, jog sprendimas jau yra priimtas – pareiškėjas privalo perduoti Stogines, o už kiekvieną pažeidimą bus paskirtos iki 2 000 Eur baudos. Nebematydamas galimybės taikiai susitarti su Administracija, 2020 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas pasirašė Administracijos parengtą Stoginių keleiviams Šiaulių m. viešojo transporto sustojimo vietose perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo neatlygintinai perdavė Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybėn 47 Stogines bei pašalino tiek 47 Stoginėse, tiek 6 Vitrinose, dėl kurių buvo pradėtos Pažeidimų tyrimo procedūros, skleistą reklamą. 2020 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl pradėtų Reklamos įstatymo pažeidimų tyrimo procedūrų sujungimo į vieną, paaiškinant, jog tarp šalių kilo ginčas išimtinai dėl 1, o ne 68 sutarčių.

Pareiškėjas, negavęs jokio atsakymo, 2020 m. rugsėjo 11 d. pateikė rašytinius paaiškinimus pradėtose 68 pažeidimų tyrimo dėl vieno ir to paties ginčo objekto procedūrose. Administracija 2020 m. rugsėjo 14 d., 2020 m. rugsėjo 15 d., 2020 m. rugsėjo 16 d., 2020 m. rugsėjo 17 d. priėmė nutarimus skirti Reklamos įstatyme nustatytą baudą dėl Stoginių naudojimo. Galiausiai, 2020 m. rugsėjo 18 d., buvo priimti nutarimai dėl įpareigojimo nevykdymo naudojant Stogines. Taigi, atsakovas priėmė 62 nutarimus skirti Reklamos įstatyme nustatytą baudą dėl Stoginių naudojimo bei 62 nutarimus dėl įpareigojimo nevykdymo naudojant Stogines.

Skundžiamais nutarimais pareiškėjui paskirta iš viso 551 250 Eur dydžio bauda;

2.3. Atsakovas nenagrinėjo pareiškėjo nurodomų argumentų, tinkamai nemotyvavo priimamų sprendimų bei tyčia klaidingai vertino pareiškėjo veiksmus / neveikimą Reklamos įstatymo požiūriu, taip dirbtinai sukurdamas 68 Reklamos įstatymo pažeidimus dėl reklamos sklaidos Stoginėse bei Vitrinose, lėmusius akivaizdžiai neproporcingo dydžio piniginės sankcijos skyrimą. Skundžiamais nutarimais neteisingai apskaičiuodama baudas Administracija nukrypo ir nuo analogiškų priežiūros institucijų praktikos, pažeidė proporcingumo bei objektyvumo, ūkio subjektų lygybės ir diskriminacijos draudimo principus. Reklamą pareiškėjas skleidė su atsakovo sudarytos Sutarties ir ja suteiktos teisės pagrindu, todėl reklamos skleidimui gauti papildomo, atskiro leidimo pareiškėjas neturėjo. Visos 68 Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros pradėtos išimtinai siekiant paveikti pareiškėją nedelsiant perduoti Stogines ir Vitrinas bei turint aiškų ir išankstinį ketinimą nubausti pareiškėją. Tokiu atsakovo elgesiu buvo pažeistos Reklamos įstatymo nuostatos, gero administravimo principai, galimai piktnaudžiaujant atsakovui suteiktais įgalinimais bei tokiu būdu padaryta žala pareiškėjo turtiniams interesams bei reputacijai;

2.4. Pareiškėjas 2020 m. spalio 16 d. gavo dar 6 nutarimus skirti Reklamos įstatyme nustatytą baudą, kuriais 2020 m. spalio 15 d. atsakovas paskyrė pareiškėjui iš viso dar 9 000 Eur dydžio bauda;

2.5. Bylos iš esmės pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu atsakovo atstovė pripažino, kad Papildomas susitarimas Nr. 2 leido eksploatuoti Stogines ir Vitrinas Sutarties sąlygomis iki kol bus sudaryta nauja Administracijos sutartis su konkurso dėl Stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju. Tokia išvada yra logiška ir natūrali, atsižvelgiant į bylos medžiagoje surinką šalių rašytinę komunikaciją dėl Sutarties galiojimo pratęsimo – bylos medžiagoje nėra nė vieno dokumento, kuriame laikotarpiu iki nesutarimų tarp šalių pradžios (t. y. iki 2020 m. gegužės 15 d.) būtų teigiama, kad Sutartis yra negaliojanti. Faktą, kad sutartis yra tinkamas pagrindas reklamai eksponuoti, pripažino ir atsakovas skundžiamuose nutarimuose. Nutarimuose nurodyta, kad pareiškėjas reklamą skleidė neturėdamas leidimo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (t. y. tada, kai Sutarties galiojimas, anot atsakovo, jau pasibaigė). Tokiu teiginiu atsakovas pripažino, kad laikotarpiu, kai, anot jo, Sutartis dar galiojo, būtent ji buvo tinkamas ir pakankamas pagrindas reklamai Stoginėse bei Vitrinose skleisti;

2.6. Ypatingos svarbos kilusio ginčo kontekste turi aplinkybė, jog Sutarties pagrindu pareiškėjas mokėjo atsakovui 5 proc. dydžio mokestį nuo pajamų, gautų iš reklaminių plotų panaudojimo Stoginėse bei Vitrinose. Šis mokestis savo esme yra tolygus rinkliavai, kuri turėtų būti mokama pagal konkrečiai atsakovo išduotą leidimą reklamai skleisti. Dar daugiau, aptariamas 5 proc. dydžio nuo gautų pajamų mokestis buvo mokamas į atsakovo rinkliavų pagal leidimus už išorinę reklamą surenkamąją sąskaitą, į kurią pareiškėjas mokėjo vietinę rinkliavą už kitus, į Sutartį neįtrauktus, reklaminius įrenginius;

2.7. Skundžiami nutarimai priimti per neracionaliai trumpą bei akivaizdžiai neproporcingą surinktos medžiagos mastui ištirti laiką. Aiškinant Reklamos įstatymo nuostatas lingvistiškai, matyti, jog vienas leidimas gali būti išduodamas ne vienam išorinės reklamos įrenginiui. Pareiškėjas nurodė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir teigė, kad vartojama daugiskaita tik patvirtina, jog Reklamos įstatymas neįtvirtina reikalavimo sieti leidimą su išorinės reklamos įrenginiais, t. y. leidimas siejamas su skleidžiama reklama, kuri gali būti pateikta daugelyje skirtingų įrenginių. Ginčo Sutarties objektas šalių valia buvo Stoginių bei Vitrinų eksploatavimas, suteikiant pareiškėjui vieną, bendrą leidimą Sutartyje nurodytas Stogines bei Vitrinas naudoti komercinės ir nekomercinės reklamos tikslais;

2.8. Akivaizdu, kad tarp šalių kilo ginčas būtent dėl 1, o ne 68 sutarčių galiojimo bei Stoginių perdavimo Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn termino. Net ir po 68 atskirų pažeidimų tyrimo procedūrų pradėjimo atsakovas savo raštuose pats formavo įsitikinimą, jog šalių nesutarimas, t. y. pažeidimas, yra vienas (panaudojant vienaskaitą). Pavyzdžiui, 2020 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas gavo atsakovo pranešimą dėl pažeidimų nagrinėjimo, kuriuo pareiškėjas buvo bendrai, vienu raštu, informuotas apie visas paskirtas 62 Reklamos įstatymo pažeidimų dėl Stoginių naudojimo nagrinėjimo datas ir laikus. Taigi, tiek iš atsakovo viešų pasisakymų, tiek aiškinant susiklosčiusią situaciją lingvistiškai, matyti, jog pati Administracija nuo pat pradžių vertino, jog pareiškėjas galimai atliko tik vieną pažeidimą (t. y. ne 68 pažeidimus), kilusį dėl Sutarties pasibaigimo. 2020 m. rugpjūčio 17 d. priimti 62 atskiri nutarimai „Taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti reklamos skleidimą“ pažeidimų procedūrose, kuriais nutarta laikinai, iki kol bus priimtas Reklamos įstatymo 25 straipsnio 17 dalyje nurodytas nutarimas pažeidimo nagrinėjimo procedūrose, įpareigoti pareiškėją sustabdyti lauko reklamos skleidimą Stoginėse, bei kurių pagrindu pareiškėjui paskirta 444 300 Eur bauda. Vis dėlto, nutarimai pareiškėjui buvo įteikti tik 2020 m. rugpjūčio 24 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas negalėjo pradėti vykdyti nutarimų anksčiau nei 2020 m. rugpjūčio 25 d., jau vien dėl to pareiškėjui buvo priskaičiuota 148 800 Eur (8 d. x 300 EUR x 62 procesai) baudų be jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Nutarimuose dėl laikinojo pobūdžio priemonės taikymo atsakovas nemotyvavo, kodėl reklamos eksponavimas Stoginėse padarytų kitiems asmenims ar visuomenės interesams žalos ar sukeltų nepataisomus padarinius.

3. Atsakovas Administracija su skundu ir jo patikslinimu nesutiko ir jį prašė atmesti. Atsakovo nuomone:

3.1. Pareiškėjas nepagristai nurodo faktines aplinkybes, susijusias su Sutarties sudarymu ir vykdymu, kadangi ginčas tarp šalių kilo ne iš Sutarties, bet dėl įstatymų ir Šiaulių mieste galiojančių teisės aktų nesilaikymo;

3.2. Atsakovas ir pareiškėjo 2002 m. liepos 1 d. sudaryta sutartimi pareiškėjui buvo leista įrengti ir eksploatuoti Šiaulių mieste Stogines ir Vitrinas gatvių raudonųjų linijų ribose arba teritorijose, kurios priklauso atsakovui, taip pat buvo leista panaudoti Stoginių ir Vitrinų paviršių komercinės ir nekomercinės reklamos tikslais. Pareiškėjas 12 metų gauna teisę valdyti Stogines ir Vitrinas, taip turint galimybę juos panaudoti reklamai ir iš to gauti pajamas, o atsakovas atitinkamai gavo naudą iš Šiaulių mieste pareiškėjo įrengtų Stoginių. 2016 m. liepos 1 d. pasibaigė Sutarties galiojimas ir pareiškėjui kilo pareiga visas Stogines ir Vitrinas perduoti atsakovui, šalims pasirašant priėmimo–perdavimo aktą, o neperduotus Stogines bei Vitrinas išardyti ir išsivežti.

Nepaisant to, bei atsakovo raginimų, pareiškėjas vengė atsakovui perduoti Stogines bei Vitrinas ir šios pareigos nevykdė. 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas pateikė atsakovui el. paštu raštą, kuriuo prašė „leisti toliau eksploatuoti esamus transporto laukimo paviljonus, reklaminius stovus, eksponuoti reklamą juose 2002 m. liepos 1 d. sutarties sąlygomis iki naujo konkurso laimėtojo išrinkimo“. Atsakovas, siekdamas taikiai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl Stoginių perdavimo, 2016 m. rugsėjo 8 d. rašte nurodė, kad neprieštarauja dėl Stoginių tolimesnės eksploatacijos iki Stoginės bus perduotos atsakovo žinion pagal Sutarties 4.5. punktą, bet ne ilgiau, nei bus sudaryta nauja sutartis su konkurso dėl stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju.

Matydamas pareiškėjo vilkinimą ir pareigos nevykdymą, 2017 m. spalio 24 d. raštu atsakovas kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti ketinamų perduoti Stoginių sąrašą bei nurodyti galimą artimiausią Stoginių perdavimo terminą bei likutinę vertę. 2018 m. sausio 17 d. atsakovas gavo pareiškėjo atsakymą, kuriuo pareiškėjas informavo, kad galimas artimiausias Stoginių perdavimo terminas būtų po Stoginių įrengimo ir eksploatacijos konkurso, atskirai suderinus su atsakovu. Kitaip tariant, pareiškėjas nevykdė Sutarties 4.5. punkto (Papildomo susitarimo 2 punkto) nuostatų, toliau vengė perduoti Stogines atsakovui.

Nuo pat atsakovo 2017 m. spalio 24 d. rašto pareiškėjas atsakovui perdavė vos kelias stogines. 2018 m. birželio 13 d. atsakovas raštu nurodė, kad dvi stoginės bus išmontuotos. 2018 m. liepos 12 d. šias stogines pareiškėjas perdavė atsakovui, šalims 2018 m. liepos 12 d. pasirašant Stoginių keleiviams Šiaulių m. viešojo transporto sustojimo vietose perdavimo–priėmimo aktą, tačiau likusių stoginių atsakovui neperdavė. 2020 m. sausio 29 d. pareiškėjas el. paštu pateikė atsakovui prašymą, kuriuo prašė aptarti Sutarties nuostatų pakeitimo galimybes, suteikiant pareiškėjui Stoginių valdymo ir naudojimosi teises iki bus sudaryta nauja atsakovo sutartis su konkurso dėl Stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju.

Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2020 m. sausio 29 d. prašymą, 2020 m. vasario 12 d. rašte dar kartą geranoriškai sutiko, kad Stoginės būtų perduotos suteikiant pareiškėjui papildomo laiko ir pasiūlė, kad Stoginės būtų neatlygintinai perduotos atsakovui 2020 m. liepos 1 d. Šiuo raštu nebuvo suteikta teisė toliau Stogines eksploatuoti. 2020 m. gegužės 13-15 d. CSTS vykdė Stoginių patikrinimus. Atsižvelgiant į 2020 m. gegužės 15 d. CSTS surašytą Faktinių duomenų patikrinimo aktą, į nustatytus galimus Reklamos įstatymo pažeidimus ir tai, kad pareiškėjas vengė ir toliau perduoti atsakovui Stogines, nepagrįstai teigdama, kad Sutartis yra galiojanti. 2020 m. gegužės 15 d. raštu atsakovas pakartotinai kreipėsi į pareiškėją, ragindamas jį vykdyti pareigą iki 2020 m. liepos 1 d. perduoti Stogines atsakovo žinion.

Šiame rašte atsakovas taip pat nurodė pareiškėjui, kad Sutartis su visais pakeitimais yra pasibaigusi. Vadovaudamasis 2020 m. gegužės 15 d. CSTS surašytame Faktinių duomenų patikrinimo akte pateiktomis išvadomis, atsakovas pateikė pareiškėjui 2020 m. gegužės 26 d. reikalavimą, kuriuo reikalavo panaikinti Reklamos įstatyme numatytus išorinės reklamos įrengimo pažeidimus. Šiame reikalavime nurodyta pareiškėjui, kad neįvykdžius reikalavimo panaikinti pažeidimus per nustatytą terminą, gali būti priimtas motyvuotas nutarimas pradėti nustatytų pažeidimų nagrinėjimo procedūras.

Atsakovas, reaguodamas į pareiškėjo 2020 m. gegužės 29 d. atsakymą, pateikė 2020 m. birželio 11 d. raštą, kuriuo dar kartą nurodė, jog Sutartis baigė galioti 2016 m. liepos 1 d. Taip pat šiuo raštu atsakovas nurodė, kad atsižvelgdamas į pareiškėjo 2020 m. sausio 29 d. rašte išdėstytas aplinkybes, atsižvelgė ir suteikė pareiškėjui pakankamai laiko eksploatuojamų Stoginių perdavimui iki 2020 m. liepos 1 d. Praėjus minėto rašto apskundimo terminui CSTS pakartotinai 2020 m. birželio 25 d. patikrino pareiškėjo valdomas Stogines ir nustatė, kad pareiškėjas toliau pažeidžia Reklamos įstatymą ir išorines reklamas skleidžia be leidimų (2020 m. birželio 26 d.

Faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. TPSA-840 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu nustatyta, kad skleistos 62 komercinės reklamos ir 11 socialinių reklamų, todėl pasiūlė spręsti dėl nustatytų pažeidimų tyrimo procedūrų pradėjimo dėl Reklamos įstatyme 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 5 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimų. 2020 m. birželio 29 d. raštu CSTS kreipėsi į Bendrųjų reikalų skyriaus Aptarnavimo ir elektroninių paslaugų poskyrį su paklausimu pateikti informaciją, ar pareiškėjas nuo 2020 m. gegužės 26 d. iki 2020 m. birželio 25 d. pateikė atsakovo direktoriaus įgaliotam asmeniui paraiškų išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje esančiose Stoginėse. 2020 m. birželio 29 d. raštu CSTS buvo pateiktas atsakymas, kad pareiškėjas nurodytu laiku nėra pateikęs jokios paraiškos išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą.

Atsakovo direktorius, įvertinęs 2020 m. liepos 21 d. CSTS pranešimą, kuriuo CSTS siūlė atsakovo direktoriui inicijuoti pareiškėjo atžvilgiu pažeidimų tyrimą, 2020 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. PV-1159 nutarė pradėti pareiškėjo atžvilgiu galimai padarytų 62 pažeidimų dėl Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymo nagrinėjimą. 2020 m. liepos 28 d. CSTS išsiuntė pareiškėjui 62 pranešimus, kuriais pareiškėjo buvo prašoma pateikti raštu motyvuotus paaiškinimus, kodėl Stoginėse skleidžiama komercinė reklama, neturint leidimo įrengti išorinę reklamą bei pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. 2020 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjui buvo įteiktas CSTS pranešimas, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie 62 Reklamos įstatymo pažeidimų procedūrų nagrinėjimą nurodant kartu kiekvieno pažeidimo nagrinėjimo vietą ir laiką.

Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 11 d. pavėluotai pateikė CSTS rašytinius paaiškinimus dėl pradėtų Pažeidimų procedūrų, kuriais prašė nutraukti pradėtas Pažeidimų procedūras. Atitinkamai, su Pažeidimais susijusias išorines reklamas pareiškėjas pašalino tik 2020 m. rugsėjo 10 d. CSTS kreipėsi į atsakovo Urbanistinės plėtros ir ūkio departamento Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyrių tikslu gauti patvirtinimą, kiek leidimų įrengti išorinę reklamą turėtų gauti reklaminės veiklos subjektas norėdamas pradėti reklamos skleidimą Stoginėse.

Atsakovui išnagrinėjus Pažeidimų procedūras, į jų nagrinėjimą neatvykus pareiškėjui, kuriam apie nagrinėjimą buvo tinkamai pranešta pranešimu dėl pažeidimų nagrinėjimo, 2020 m. rugsėjo 14-17 d. buvo priimti 62 nutarimai skirti Reklamos įstatyme nustatytą baudą. Nutarimais dėl baudos skyrimo pareiškėjui už kiekvieną pažeidimą – išorinės reklamos skleidimą neturint leidimo – paskirta 1 725 Eur dydžio bauda. Atitinkamai, pareiškėjui nesustabdžius išorinės reklamos skleidimo, t. y. nevykdant laikinojo pobūdžio priemonių, už kiekvieno įpareigojimo nevykdymą paskirta nuo 6 900 Eur iki 7 200 Eur dydžio bauda.

Pareiškėjui neįvykdžius 2020 m. liepos 10 d. reikalavimo (nustatyta 2020 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo aktu Nr. TPSA-1003) atsakovo direktorius 2020 m. rugpjūčio 25 d. priėmė nutarimą Nr. PV-1245 pradėti Reklamos įstatymo pažeidimų tyrimo procedūras, kuriais buvo pradėtos pažeidimų nagrinėjimo procedūros. 2020 m. rugpjūčio 26 d. raštais dėl pažeidimų procedūrų ir paaiškinimų pateikimų pareiškėjo buvo prašoma per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimų gavimo dienos pateikti motyvuotus rašytinius paaiškinimus, kodėl Vitrinose skleidžiama komercinė reklama neturint atsakovo išduotų leidimų įrengti išorines reklamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 14 d. pavėluotai pateikė CSTS 2020 m. rugsėjo 11 d. rašytinius paaiškinimus dėl pradėtų pažeidimų procedūrų. Atsakovui išnagrinėjus pažeidimų procedūras, į jų nagrinėjimą neatvykus pareiškėjui, kuriam apie nagrinėjimą buvo tinkamai pranešta, 2020 m. spalio 15 d. buvo priimti 6 nutarimai skirti Reklamos įstatyme nustatytą baudą. Nutarimais dėl baudos skyrimo pareiškėjui už kiekvieną pažeidimą – išorinės reklamos skleidimą neturint leidimo – paskirta 1 500 Eur dydžio bauda;

3.3. Sutarties paskutinė galiojimo diena buvo 2016 m. liepos 1 d., todėl nuo 2016 m. liepos 2 d. Sutartis yra negaliojanti. Vadovaudamiesi Sutarties 6.2. punktu pareiškėjas su atsakovu paskutinę Sutarties galiojimo dieną – 2014 m. birželio 30 d. – sudarė Papildomą susitarimą, kurio 1 punktu pakeitė Sutarties galiojimo terminą, t. y. nustatė, kad Sutartis galioja iki bus įvykdytas naujas visuomeninio transporto laukimo paviljonų Šiaulių mieste įrengimo ir eksploatacijos paslaugų konkursas bei įsigalios nauja sutartis, bet ne ilgiau kaip iki 2016 m. liepos 1 d. Tokiu būdu šalys Sutarties galiojimo terminą pratęsė iki 2016 m. liepos 1 d., nebent nauja stoginių įrengimo ir eksploatacijos paslaugų sutartis būtų sudaryta anksčiau nurodytos datos. Pasibaigus Sutarties galiojimui pareiškėjui liko sutartinė pareiga perduoti Stogines atsakovui šalims pasirašant perdavimo–priėmimo aktą, o kitus, aktu neperduotus Stogines ir Vitrinas išardyti ir išsivežti bei atstatyti į neblogesnės kokybės ir konstrukcijos dangas, buvusias iki Stoginių ir Vitrinų įrengimo pareiškėjo lėšomis. Skirtingai, nei nurodo pareiškėjas, atsakovas ne kartą tiek žodžiu, tiek ir raštu šalių komunikacijoje nurodė, kad laiko Sutartį negaliojančia nuo 2016 m. liepos 1 d., kad Sutartis yra pasibaigusi ir pareiškėjas privalo pagal Sutartį perduoti atsakovui Stogines ir Vitrinas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nuo pat Sutarties su atsakovu pasirašymo įgijo teisę ir leidimą eksponuoti lauko reklamą tiek Stoginėse, tiek Vitrinose, nes Sutarties 3.1.2 punktas leido panaudoti Stogines bei Vitrinas komercinės ir nekomercinės reklamos tikslais;

3.4. Atsakovas nereikalavo iš pareiškėjo, kad šis gautų leidimus įrengti išorinę reklamą todėl, jog atsakovas Leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių mieste išdavimo tvarkos aprašą patvirtino tik 2013 m. spalio 10 d., atsakovo direktoriui priimant įsakymą Nr. A-1222, kuris aiškiai įtvirtino reikalavimus leidimų išdavimui, įskaitant ir nuostatą, jog leidimas išduodamas reklaminės veiklos subjekto nurodytam laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 5 metams. Sutarties dalykas buvo ne leidimų įrengti išorines reklamas pareiškėjui išdavimas, bet Stoginių ir Vitrinų įrengimas ir eksploatavimas Šiaulių mieste. Šia Sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas leis pareiškėjui įrengti Šiaulių mieste Stogines ir Vitrinas, jas eksploatuoti reklamos tikslais ir iš to gauti pajamas;

3.5. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir pažeidimų tyrimo medžiaga aiškiai patvirtina, kad atsakovas nesiekė nubausti pareiškėjo. Pareiškėjui ne vienerius metus buvo siunčiama eilė raštų ir reikalavimų panaikinti galimai daromus Reklamos įstatymo pažeidimus. Pareiškėjui nei kartą buvo geranoriškai pratęstas terminas Stoginių grąžinimui, kurio laikotarpiu nebuvo imtasi griežtų sankcijų. Pareiškėjas nubaustas ne už Sutarties nevykdymą, t. y. Stoginių ir Vitrinų neperdavimą atsakovo žinion, bet už leidimų įrengti išorines reklamas neturėjimą, kaip tai numato teisės aktai;

3.6. Atsakovas tinkamai informavo pareiškėją apie neteisėtai skleidžiamą išorinę reklamą, tačiau pareiškėjas į atsakovo raginimus nereagavo. Atsakovas iš pareiškėjo už skleidžiamas išorines reklamas, t. y. visame mieste skleidžiamas reklamas, kurios yra puikiai matomos praktiškai visai visuomenei, negavo jokios ekonominės naudos, priešingai, prarado nemažą pajamų sumą. Aplinkybė, kad pareiškėjas mokėjo atsakovui 5 proc. nuo gautų pajamų, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas nemokėjo jokios vietinės rinkliavos, nors jos mokėjimas aiškiai nustatytas teisės aktais. 5 proc. dydžio mokestis nuo pareiškėjo gautų pajamų buvo pradėtas mokėti nuo Papildomo susitarimo įsigaliojimo. Šis 5 proc. dydžio mokestis buvo mokamas už Stoginių ir Vitrinų Šiaulių mieste naudojimą ir galimybę pareiškėjui jomis naudojantis gauti pajamas iš klientų vykdant reklamos veiklą. Šis mokėjimas labiau sietinas su mokėjimu, atliekamu pagal koncesijos sutartis, sudaromas tarp savivaldybės ir paslaugų teikėjo, bet ne vietine rinkliava už išorinę reklamą;

3.7. Atsakovas nurodė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą. Atsakovas, kaip savivaldybės administracija, net neturi įstatymuose numatytos kompetencijos atleisti pareiškėją nuo vietinės rinkliavos už išorinės reklamos įrengimą mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, 5 proc. dydžio nuo pareiškėjo pajamų už reklamą mokėjimas negali būti prilygintas savivaldybės tarybos sprendimui atleisti pareiškėją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar prilyginti šį mokėjimą vietinei rinkliavai už išorinės reklamos įrengimą. Be to, atsakovui, vadovaujantis ekonomiškumo ir racionalumo principais, 2020 m. nusprendus nebevykdyti visuomeninio transporto laukimo paviljonų Šiaulių mieste įrengimo ir eksploatacijos paslaugų konkurso, o nusprendus Stogines nuomoti, teko vėlgi pakartotinai kreiptis į pareiškėją ir reikalauti grąžinti Stogines, kad atsakovas galėtų skelbti konkursą dėl jų nuomos. Dėl šios priežasties atsakovas grąžino pareiškėjui už 2020 m. I ir II ketvirčius sumokėtą 5 proc. dydžio mokestį – 2 585,52 Eur (1 656,15 Eur už I ketvirtį ir 929,37 Eur už II ketvirtį), taip dar kartą parodydamas pareiškėjui, jog nesutinka su Stoginių ir Vitrinų tolimesniu eksploatavimu ir išorinės reklamos jose skleidimu. Jei pareiškėjas būtų laiku grąžinęs Stogines ir išardęs likusias Stogines bei Vitrinas, atsakovas būtų galėjęs tinkamai surengti konkursą ir gauti numatyto dydžio rinkliavą, tačiau pareiškėjui net daugiau nei 4 metus užvilkinus Stoginiu grąžinimą bei Vitrinų išardymą, atsakovo biudžetas, kuris galėtu būti skirtas Šiaulių miesto gyventojų poreikiams tenkinti, negavo papildomų pajamų iš vietinės rinkliavos už išorines reklamas surinkimo;

3.8. Vienos baudos skyrimas už daugelio reklamų įrengimą neturint daugelio leidimų galėtų netgi tapti ekonomiškai naudingu reklamą skleidžiantiems asmenims. Tyrimų metu nustatyta, kad pareiškėjas nevykdė atsakovo reikalavimų, kuriais buvo raginamas panaikinti Reklamos įstatymo pažeidimus juos įteisinant arba panaikinant skleidžiamą reklamą reklaminiuose įrenginiuose, tęsė šiuos pažeidimus ilgiau nei keletą savaičių, ką įrodo 2020 m. birželio 26 d. surašytas Faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. TPSA-840 ir vėlesnių patikrinimų aktai. Pažeidimus lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Pareiškėjo veiksmuose, nevykdant įpareigojimų nutraukti pažeidimus, vengiant panaikinti ar įteisinti išorines reklamas, buvo nustatytos pažeidimus sunkinančios aplinkybės, todėl bauda paskirta didesnė nei baudos vidurkis. Bauda yra skirta nubausti juridinį asmenį, t. y. ekonominio pobūdžio nubaudimas. Paskirta bauda turi atgrasyti asmenį nuo pažeidimų darymo ateityje ir ekonomiškai nubausti asmenį. Šiuo atveju susidarytų situacija, kai atsakovas negavo iš pareiškėjo dėl reklamos skleidimo be leidimų didelių pajamų (nesurinko jokios vietinės rinkliavos), o pareiškėjas tenkintųsi tik 1 500 Eur ar panašaus dydžio bauda. Akivaizdu, kad tokia praktika akivaizdžiai skatintų asmenis skleisti reklamą (daugybę skirtingų reklamų) be leidimų, kadangi galima žala būtų šimtus kartų mažesnė nei juridinio asmens mokėtina bauda. Nutarimais dėl baudos skyrimo paskirtų baudų dydžiai yra pagrįsti ir teisėti;

3.9. Byloje yra reikšminga atskirti tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklosčiusius sutartinius (privatinius) teisinius santykius nuo imperatyvių viešosios teisės reikalavimų bei atsakomybės už šių reikalavimų pažeidimus. Sutartis nėra šios bylos dalykas, kadangi byloje kilęs ginčas yra kildinamas iš imperatyvių įstatymo nuostatų nesilaikymo ir viešojoje teisėje nustatytų atitinkamų sankcijų taikymo. Nei atsakovas, nei pareiškėjas neturi ir neturėjo galimybės susitarti, jog tam tikri viešosios teisės reikalavimai, susiję, be kita ko, su rinkliavomis, mokamomis į biudžetą, būtų nepaisomi / pakeičiami sutartimi.

Sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai neprilygino tarp subjektų jų privatiems teisiniams santykiams (pavyzdžiui, turto nuomai) reguliuoti sudaromos sutarties savivaldybių išduodamiems leidimams įrengti išorinę reklamą. Pareiškėjas nurodo, jog jo pagal Sutartį mokėtas mokestis, tariamai, prilygo rinkliavai, mokėtinai už leidimą įrengti išorinę reklamą. Su šio teiginiu negalima sutikti. Nuo Sutarties sudarymo 2002 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. pagal Sutartį pareiškėjas nemokėjo jokio mokesčio. Tik 2014 m. birželio 30 d.

Papildomu susitarimu buvo susitarta dėl reikšmingų aplinkybių. Toks susitarimas liudija, jog Papildomu susitarimu nustatytas mokestis buvo siejamas ne su teise Stoginėse skleisti reklamą, tačiau su pareiškėjo naudojama infrastruktūra savivaldybės teritorijoje, kurios nuosavybės teisė turėjo pereiti savivaldybei. Nuo 2016 m. pareiškėjui yra išduotas ne vienas leidimas skleisti reklamą keliose objektuose. Be kita ko, apie tokią pareigą pareiškėjas tiesiogiai buvo informuotas. Pareiškėjas taip pat negalėjo nežinoti, jog atsakovas negalėjo jo atleisti nuo rinkliavos už leidimą įrengti išorinę reklamą, kadangi pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą būtent savivaldybės taryba, o ne administracija priima sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita.

Šiaulių mieste galioję teisės aktai niekuomet neprilygino sutarties leidimui, todėl pareiškėjas, veikdamas Šiaulių mieste, privalėjo vadovautis galiojančiais teisės aktais. Bet kuriuo atveju, kad ir kaip būtų įvertinti šalių santykiai galiojant Sutarčiai, po 2016 m. liepos 1 d. Sutartis pasibaigė ir jos sąlygos nėra šios bylos dalykas, kadangi pareiškėjo pažeidimas nustatytas 2020 metais. Papildomame susitarime buvo numatytas Sutarties galiojimo terminas (2016 m. liepos 1 d.) bei naikinamoji sąlyga, pagal kurią Sutartimi įgytos teisės ir pareigos pasibaigtų anksčiau nei 2016 m. liepos 1 d., jei būtų įvykdytas naujas visuomeninio transporto laukimo paviljonų Šiaulių mieste įrengimo ir eksploatacijos paslaugų konkursas bei įsigaliotų nauja sutartis.

Kadangi Papildomame susitarime numatyta naikinamoji sąlyga neįvyko, Sutarties galiojimas pasibaigė 2016 m. liepos 1 d.

3.10. Nei viename byloje pateiktame rašte nėra net užsimenama, kad Sutartis būtų pratęsta, kad leidžiama veikti Sutarties sąlygomis. Visuose raštuose daroma sąsaja su Sutarties 4.5 punktu, kuris tampa aktualus ir pradeda veikti tik tuo atveju, kai Sutartis jau yra pasibaigusi.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą tenkino ir panaikino skundžiamus Administracijos nutarimus bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo 4 543,92 Eur bylinėjimosi išlaidų bei nurodė, kad 2020 m. spalio 10 d. ir 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimis taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės galioja iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

5. Teismas nurodė, kad atsakovas skundžiamais nutarimais nustatė, kad reklaminės veiklos subjektas nevykdė reikalavimo, kuriuo buvo raginama panaikinti įstatymo pažeidimus įteisinant arba panaikinant skleidžiamą reklamą išorinės reklamos įrenginyje, tęsė įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą ilgiau nei keletą savaičių (2020 m. birželio 26 d. aktas ir vėlesni tikrinimų aktai). Nepaisydamas įpareigojimo pažeidimą nutraukti, skleidė reklamą ir keitė jos pobūdį (iš komercinės į socialinę ir priešingai), taip padarydamas žalą visuomenės interesams, kas atitinka Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 983 „Dėl įspėjimų ir baudų už Lietuvos Respublikos įstatymo pažeidimus skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 7.2.2 punkte numatytas sunkinančias aplinkybes. Atsakovas, įvertinęs gautus reklaminės veiklos subjekto paaiškinimus bei atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, 25 straipsnio 17 dalimi ir Aprašo 12 punktu, priėmė nutarimą reklaminės veiklos subjektui UAB „JCDecaux LIETUVA“ už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo pažeidimą skirti 1 725 Eur baudą.

6. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog visi atsakovo priimti nutarimai skirti Reklamos įstatyme nustatytą baudą yra analogiški, visi nutarimai vertintini kaip vienas tikslu įvertinti, ar pareiškėjas padarė pažeidimus, numatytus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalies 1 punkte, už kuriuos galėjo būti paskirta Reklamos įstatyme numatyta bauda.

7. Teismas, apžvelgęs Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vertino pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas reklamą skleidė turėdamas leidimą. 2002 m. liepos 1 d. sudaryta sutartis dėl Stoginių ir Vitrinų įrengimo ir eksploatavimo teisės suteikimo pareiškėjui kartu numatė ir leidimą panaudoti Stogines bei Vitrinas, t. y. Sutarties 3.1.2 punktas numatė, kad Šiaulių miesto savivaldybė įsipareigoja leisti naudoti visuomeninio transporto laukimo paviljonų ir reklaminių stovų paviršių komercinės ir nekomercinės reklamos tikslais. Šalys taip pat susitarė, kad Sutartyje nurodytose Stoginėse ir Vitrinose pareiškėjas užtikrins, kad esantis reklama atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, o atsakovas leis panaudoti Stogines ir Vitrinas komercinės ir nekomercinės reklamos tikslais (Sutarties 3.2.7 punktas).

8. Teismas nevertino šalių argumentų dėl bendrųjų 2002 m. liepos 1 d. sudarytos sutarties galiojimo ir pabaigos pagrindų. Pažymėjo, kad teisingam kilusio ginčo išsprendimui svarbu įvertinti tarp šalių kilusius sutartinius santykius, kiek tai susiję su Reklamos įstatyme numatyto leidimo išdavimu, t. y. įvertinti ar sudaryta sutartis yra prilyginama leidimo įrengti išorinę reklamą suteikimui.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualios redakcijos Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 ir 6, 9.4, 16.1–16.2, 17, 22 punktuose įvirtintą reguliavimą ir nurodė, kad leidime skleisti išorinę reklamą privalo būti aptartos veiklos subjekto bei savivaldybės teisės ir pareigos, įrengimo vieta bei galiojimo terminas, todėl nepriklausomai nuo leidimo formos, dokumentas, atitinkantis numatytus reikalavimus, pripažįstamas leidimu įrengti išorinę reklamą.

10. Teismas, įvertinęs tai, kad sutartyje buvo aptartos savivaldybės ir veiklos subjekto teisės ir pareigos, įrengimų vieta bei galiojimo terminas, konstatavo, kad sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir pareiškėjo, atitinka išorinės reklamos įrengimo leidimui keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjas 2002 m. liepos 1 d. sutarties pagrindu kaip reklaminės veiklos subjektas turėjo savivaldybės išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą, sutartyje numatytose Vitrinose ir Stoginėse Šiaulių mieste.

11. Teismas nurodė, kad 2014 m. birželio 30 d. pareiškėjas ir atsakovas pasirašė Papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo sutarė pakeisti 2002 m. liepos 1 d. sudarytos Sutarties galiojimo terminą, nurodytą sutarties 4.1 punkte, ir išdėstyti jį taip: „1. Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki bus įvykdytas naujas visuomeninio transporto laukimo paviljonų Šiaulių mieste įrengimo ir eksploatacijos paslaugų konkursas bei įsigalios nauja sutartis bet ne ilgiau kaip iki 2016 m. liepos 1 d.“ Šiuo papildomu susitarimu šalys taip pat numatė, kad pareiškėjas įsipareigoja pervesti į Administracijos sąskaitą 5 proc. nuo pajamų, gautų iš reklaminių plotų panaudojimo visuomeninio transporto laukimo paviljonuose bei iš reklaminių plotų nuo reklaminių stovų (vitrinų). 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą leisti toliau eksploatuoti esamus transporto laukimo paviljonus, reklaminius stovus, eksponuoti reklamą juose 2002 m. liepos 1 d. sutarties sąlygomis iki naujo konkurso laimėtojo išrinkimo. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 8 d. raštu nurodė, kad neprieštarauja tolimesnei Vitrinų ir Stoginių eksploatacijai iki stoginės bus perduotos Administracijai, bet ne ilgiau nei bus sudaryta nauja sutartis su konkurso dėl stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovė teismo posėdžio, vykusio 2021 m. vasario 4 d., metu (posėdžio minutės nuo 2 val. 44 min. 40 sek. iki 2 val. 46 min. 44 sek.) nurodė, kad pagal 2016 m. rugsėjo 8 d. raštą savivaldybė, iki Vitrinų ir Stoginių perdavimo, leido pareiškėjui naudotis jomis tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Sutarčiai galiojant, o perdavimas turėjo vykti palaipsniui, tačiau ne ilgiau nei būtų sudaryta nauja sutartis. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, paaiškinimus bei tarp šalių vykusį susirašinėjimą, konstatavo, kad Administracija 2016 m. rugsėjo 8 d. raštu išreiškė pritarimą pareiškėjo prašymui eksploatuoti Stogines ir Vitrinas Sutarties pagrindu. Sutarties pagrindu buvo suteiktas leidimas pareiškėjui įrengti išorinę reklamą, atsakovui 2016 m. rugsėjo 8 d. raštu leidus eksploatuoti Stogines ir Vitrinas 2002 m. liepos 1 d. sudarytos sutarties sąlygomis, todėl pareiškėjas turėjo galiojantį leidimą įrengti išorinę reklamą iki bus sudaryta nauja sutartis su konkurso dėl stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju.

13. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisės principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) turinį bei nurodė, kad Administracija 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. A-1222 patvirtino Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašą. Šis aprašas nustato leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo, atsisakymo juos išduoti, leidimo galiojimo sustabdymo, leidimo galiojimo sustabdymo panaikinimo ir leidimo galiojimo panaikinimo tvarką Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje. Tvarkos apraše nenumatyta, kad jis galioja ir tiems santykiams, kurie susiklostė iki Tvarkos aprašo priėmimo. Teismas sprendė, kad Sutarties pagrindu išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą ant Stoginių ir Vitrinų buvo galiojantis ir aprašo priėmimo metu. Tvarkos apraše nėra numatyta, kad iki jo įsigaliojimo išduoti leidimai netenka galios ar reikėtų kreiptis dėl naujų leidimų išdavimo, todėl 2002 m. liepos 1 d. Sutarties pagrindu išduotas leidimas, o vėliau 2016 m. rugsėjo 8 d. raštu pratęstas Stoginių ir Vitrinų bei reklamos eksponavimas iki bus sudaryta nauja sutartis su konkurso laimėtoju, buvo tinkamas pagrindas pareiškėjui skleisti reklamą Šiaulių mieste.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė mokėjimo nurodymus, kuriais patvirtino, kad tinkamai vykdė Sutarties 3.2.9 punktą, kuriuo įsipareigojo pervesti į Administracijos sąskaitą 5 proc. nuo pajamų, gautų iš reklaminių plotų panaudojimo visuomeninio transporto laukimo paviljonuose bei reklaminių plotų nuo reklaminių stovų (vitrinų). Atsakovo argumentai, kuriais paaiškinama, jog tokie mokėjimai neatitinka Reklamos įstatymo nuostatų ir buvo renkami kaip atlygis už naudojimąsi infrastruktūra, atmestini.

15. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 3.1.2 punktas numatė leidimą naudotis visuomeninio transporto laukimo paviljonų ir reklaminių stovų paviršiumi. Atsižvelgiant į šį punktą, Stoginių ir Vitrinų naudojimas apima ir jų paviršių panaudojimą komercinės ir nekomercinės reklamos tikslais.

16. Teismas vertino, kad Administracija veikė nenuosekliai, o jos paaiškinimai neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Administracijos 2020 m. liepos 30 d. atlikto pavedimo, kuriuo grąžinta pareiškėjai 2 585,52 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad grąžinamos lėšos už reklamą. Taigi, net grąžindamas lėšas pareiškėjui, atsakovas jas vertino kaip gautas už reklamos skleidimą. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kodėl iki 2020 m. imtas mokestis buvo grąžintas 2020 m. liepos 30 d., nors teismo posėdžio, vykusio 2020 m. vasario 11 d., metu nurodė, kad infrastruktūra naudojosi ir 2020 metais.

17. Teismas konstatavo, kad atsakovas priimdamas skundžiamus nutarimus skirti Reklamos įstatyme numatytą baudą neįvertino visų aplinkybių, turėjusių užtikrinti objektyvų ir motyvuotą nutarimų priėmimą, todėl priėmė nepagrįstus ir neteisėtus nutarimus.

18. Teismas nurodė, kad Administracija nutarimuose „Dėl įpareigojimo nevykdymo“ nustatė, kad reklaminės veiklos subjektas, žinodamas ir suprasdamas tyčia išorinės reklamos įrenginyje, neturėdamas išorinės reklamos leidimo, kaip nustatyta įstatyme, skleidė išorinę reklamą, nepaisydamas įpareigojimo sustabdyti reklamos skleidimą, skleidė reklamą ir keitė jos pobūdį (iš komercinės į socialinę ir priešingai), tęsė įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą ilgiau nei keletą savaičių, ką įrodo surašyti faktinių duomenų patikrinimo aktai, taip padarydamas įstatyme numatytą pažeidimą, kuris pagal įstatymo 24 straipsnio 2 dalį užtraukia atsakomybę. Reklaminės veiklos subjektas turėjo pakankamai laiko nutraukti įstatyme numatytą pažeidimą. Įvertinęs surinktą medžiagą, atsakovas konstatavo, kad reklaminės veiklos subjekto veikoje atsakomybės už pažeidimą lengvinančių aplinkybių, numatytų įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nenustatyta. Sunkinančia aplinkybe laikė, kaip numatyta įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, tai, kad reklaminės veiklos subjektas tęsė įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, nepaisė įpareigojimo nutraukti pažeidimą. Atsakovas, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 24 straipsnio 2, 8 dalimis, priėmė nutarimą, kuriuo reklaminės veiklos subjektui UAB „JCDecaux LIETUVA“ už 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo „Taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti reklamos skleidimą“ Nr. APSA-N-8 nevykdymą, skyrė 7 200 Eur baudą.

19. Teismas, apžvelgęs Reklamos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, nustatė, kad 2020 m. gegužės 26 d. Administracija reikalavimu Nr. S-1858 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“ reikalavo panaikinti Reklamos įstatyme numatytą išorinės reklamos pažeidimus, t. y. panaikinti išorinę reklamą: skelbiamą reklamą, kuri yra įrengta eksploatuojamų visuomeninio transporto laukimo paviljonuose Šiaulių mieste (sąrašas pridedamas), pasibaigus 2002 m. liepos 1 d. sutartiniams įsipareigojimams tarp Administracijos ir UAB „JCDecaux LIETUVA“, per 20 darbo dienų nuo šio reikalavimo įteikimo dienos, arba teikti paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Administracijai. 2002 m. liepos 1 d. Sutarties pagrindu suteiktas leidimas įrengti išorinę reklamą galiojo iki pareiškėjo Stoginių ir Vitrinų perdavimo atsakovo žinion, todėl 2020 m. gegužės 26 d. teiktas reikalavimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, yra neteisėtas bei nepagrįstas.

20. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad 2020 m. gegužės 15 d. raštu Nr. S-1741 „Dėl stoginių perdavimo“ Administracija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Administracijos ir UAB „JCDecaux LIETUVA“ 2002 m. liepos 1 d. sutartis su visais pasikeitimais yra pasibaigusi, Administracijos 2016 m. rugsėjo 8 d. raštą Nr. S-2720 „Dėl sutarties“ laiko negaliojančiu ir dėl šios priežasties pareiškėjas nuo 2020 m. gegužės 15 d. žinojo, kad neturi leidimo skleisti reklamą. Teismas vertino, kad šis argumentas neįrodo, jog raginimo metu pareiškėjas neturėjo tinkamo leidimo įrengti išorinę reklamą.

21. Teismas pažymėjo, kad 2020 m. vasario 4 d. vykusio teismo posėdžio metu (posėdžio minutės nuo 2:47:05 iki 2:48:34), atsakovo atstovė adv. G. R. nurodė, kad 2020 m. gegužės 15 d. raštu savivaldybė, nusprendusi konkurso nebeorganizuoti, informavo pareiškėją apie Stoginių ir Vitrinų perdavimą, o rašto laikymas negaliojančiu yra tik savivaldybės išsireiškimas, nes pats 2016 m. rugsėjo 8 d. raštas negali būti galiojantis ar negaliojantis.

22. Teismas, atsižvelgdamas į rašte nurodytas ir atsakovo atstovės teismo metu paaiškintas aplinkybes, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad 2020 m. gegužės 26 d. raštu atsakovas informavo pareiškėją, kad konkursas dėl stoginių įrengimo ir eksploatacijos nevyks, todėl Stoginės ir Vitrinos turi būti perduotos Administracijos nuosavybėn. Šiuo raštu negalėjo būti panaikintas leidimas eksploatuoti Stogines ir Vitrinas iki įvyks naujas konkursas, todėl, pareiškėjui turint galiojantį leidimą įrengti išorinę reklamą nepagrįstai skirtas įpareigojimas tokią reklamą pašalinti.

23. Teismas nurodė, kad Administracijos 2020 m. gegužės 26 d. reikalavime Nr. S-1858 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“ nėra nurodyta, kokį Reklamos įstatymo pažeidimą pareiškėjas atliko, kurį turėtų pašalinti. Sutarties negaliojimas nėra Reklamos įstatymo pažeidimo pagrindas.

24. Teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste dėl individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų aiškumo ir išsamumo aspektais sprendė, kad Administracija nepagrįstai reikalavo pareiškėją panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą, nes byloje nustačius, jog 2002 m. liepos 1 d. sutarties pagrindu pareiškėjas turėjo leidimą skleisti išorinę reklamą, prašymas nutraukti jos skleidimą neatitinka Reklamos įstatymo nuostatų.

25. Teismas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėjo, kad atsakovas kitų pagrindų, nei 2002 m. liepos 1 d. Sutarties negaliojimas, nenustatė ir nenurodė. Šalių argumentai dėl skleidžiamos reklamos turinio nėra aktualūs, nes įpareigojimai pašalinti išorinę reklamą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra susiję su skleidžiamu reklamos turiniu.

26. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas netinkamai įvertino, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. Sutartis yra negaliojanti ir dėl to priėmė nepagrįstus ir neteisėtus nutarimus skirti baudas už įpareigojimo nevykdymą.

27. Teismas likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jų atstovų argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl jų nedėstė ir neanalizavo.

28. Teismas, atsižvelgęs į bylos išsprendimo teisinį rezultatą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, įvertinęs dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjo prašymą priteisti šias išlaidas tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 4 543,92 Eur.

III. 29. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Atsakovo įsitikinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, neparemtas teisiniais argumentais ir priimtas išeinant iš byloje pareikšto skundo ribų, todėl yra naikintinas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Teismas nepagrįstai sutapatino Sutartį ir Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje numatytą leidimą įrengti išorinę reklamą, neanalizavo tikrosios Sutarties šalių valios. Tarp bylos šalių buvo susiklostę dvejopo pobūdžio santykiai, t. y., visų pirma, sutartiniai santykiai pagal sudarytą Sutartį, kuria sulygti šalių santykiai yra išspręsti ir nėra šios bylos dalykas. Ginčui aktualūs tarp šalių susiklostę viešosios teisės reglamentuojami santykiai, kurių pagrindu atsakovas, nustatęs Reklamos įstatymo pažeidimus, juos ištyrė ir skyrė atitinkamas Reklamos įstatyme numatytas sankcijas;

30.2. Sutarties 2 punkte nustatytas dalykas, atsižvelgiant į šalių Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nėra siejamas su leidimo išdavimu. Reklamos aspektai aptarti Sutarties 3.1.2 ir 3.2.7 punktuose. Sutartimi administracinės teisės santykiai aptariamu aspektu nebuvo apibrėžti, paliekant pareiškėjui pareigą užtikrinti, kad jo veikla atitiktų keliamus teisės aktų reikalavimus, specifiškai nurodant, kad turi būti užtikrinti reklamą reguliuojančių teisės aktų reikalavimai. Sutartimi nebuvo siekiama reguliuoti leidimo klausimų, tačiau priešingai – atsakovas turėjo interesą, kad mieste būtų plėtojama visuomeninio transporto paviljonų infrastruktūra, o pareiškėjas turėjo interesą ją plėtoti;

30.3. Prie Sutarties nebuvo pateikti jokie reklaminio įrenginio ar išorinės reklamos projektai. Sutartimi visu jos galiojimo laikotarpiu iki 2014 m. įvykdyto pratęsimo Papildomu susitarimu nebuvo mokamas joks mokestis, nors reklamą reglamentuojantys teisės aktai tokio mokesčio (rinkliavos) mokėjimą numatė.;

30.4. Teismas netinkamai įvertino po 2014 m. birželio 30 d. pareiškėjo pradėtą mokėti mokestį, ignoruojant faktą, kad vietinė rinkliava privalėjo būti mokama ir iki 2014 m. birželio 30 d., taip pat netinkamai išaiškintas ir susitarimas dėl 5 proc. mokesčio nuo pareiškėjo pajamų. Pareiškėjo mokama suma buvo siejama su pareiškėjo vykdomos komercinės veiklos pajamomis, o tai reiškia, kad nustatyto mokesčio tikslas buvo atsakovui mainais už papildomą terminą naudojimuisi infrastruktūra Šiaulių mieste komercinei veiklai gauti atitinkamai komercinio pobūdžio mokestį;

30.5. Po 2016 m. liepos 1 d. neabejotinai neliko būtinosios leidimo sąlygos – termino. Kadangi nei Stoginių grąžinimas, nei naujas konkursas nėra įvykiai, kurie neišvengiamai turi įvykti, tai reiškia, kad bet koks hipotetinis susitarimas po 2016 m. liepos 1 d. buvo neterminuotas. Termino nebuvimas po 2016 m. liepos 1 d. paneigia teismo poziciją, kad Sutartis prilygo leidimui. Sutartis buvo prielaida leidimui gauti, tačiau ne pats leidimas;

30.6. Teismas, prilygindamas Sutartį leidimui, nepasisakė, ar įstatyminių reikalavimų pakeitimas sutartimi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 1 dalies kontekste yra galimas. Sutarties šalys neturėjo galimybės susitarti, jog tam tikri viešosios teisės reikalavimai, susiję, be kita ko, su rinkliavomis, mokamomis į biudžetą, būtų nepaisomi / pakeičiami sutartimi;

30.7. Teisiniame reguliavime nebuvo numatyta galimybė sutartimis dėl infrastruktūros naudojimo reklamai pakeisti reikalavimą gauti ir leidimą. Vien sutartis nėra pakankama reklamai skleisti – net ir galiojant sutarčiai, leidžiančiai naudotis turtu, leidimo negaliojimas sukelia pareigą išorinę reklamą pašalinti. Sutartis negalėjo pakeisti ir nepakeitė teisės aktais nustatyto reikalavimo skleisti išorinę reklamą tik turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą. Nuo 2016 m. pareiškėjui yra išduotas ne vienas leidimas skleisti reklamą keletoje objektų. Be kita ko, apie tokią pareigą pareiškėjas tiesiogiai buvo informuotas 2020 m. gegužės 26 d. Pareiškėjas byloje rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-662-2628-12, tačiau, vadovaujantis Taisyklių 4.5 punktu, Šiaulių mieste galioję teisės aktai neprilygino sutarties leidimui.;

30.8. Skundžiamų nutarimų ir pareiškėjo pažeidimų nustatymo metu Sutartis negaliojo. Teismas neteisingai išnagrinėjo civilinės sutarties galiojimą, nesigilino į šią aplinkybę. Jeigu teismas nutarė bylą nagrinėti, vadovaudamasis civiliniais teisiniais santykiais, negalėjo ignoruoti visų šiems teisiniams santykiams aktualių aplinkybių ir ypač – Sutarties galiojimo pabaigos momento. Po 2016 m. liepos 1 d. Sutartis pasibaigė ir jos sąlygos nėra šios bylos dalykas, kadangi pareiškėjo pažeidimas nustatytas 2020 metais.

30.9. Teismas nepasisakė ar, jo vertinimu, tolesni šalių santykiai buvo Sutarties pratęsimas, darė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių įvykusi komunikacija atleido pareiškėją nuo pareigos gauti Reklamos įstatyme numatytą leidimą;

30.10. Po 2016 m. liepos 1 d. tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė ribotos apimties posutartiniai santykiai. Sutarties 6.2 ir 4.1 punktu kontekste buvo sudarytas 2014 m. birželio 30 d. Papildomas susitarimas, kuriuo buvo pakeistos Sutarties sąlygos. Jokių kitų rašytinių susitarimų dėl Sutarties pakeitimo nebebuvo, o pačios Sutarties sąlygos aiškiai numatė, kad Sutartis susirašinėjimu ar konkliudentiniais veiksmais negali būti keičiama. 2016 m. rugsėjo 8 d. atsakovo atsakyme nurodytas pritarimas neatitinka Sutarties sąlygų ir yra suteiktas tik eksploatavimui. Savivaldybės leidimas eksploatuoti Stogines Sutartyje yra atskirtas nuo savivaldybės įsipareigojimo leisti Stogines naudoti reklamos tikslais. Teismas supainiojo sąvokas „eksploatuoti“ ir „eksponuoti“, nors žodžio „eksponuoti“ atsakovo rašte nėra;

30.11. Nenustatytas Stoginių perdavimo terminas, įtvirtinant tik naikinamąją sąlygą – naujo konkurso įvykimą. Nuo šio momento tarp šalių susiklostė santykiai, labai konkrečiai apibrėžti Sutarties 4.5 punkte (Papildomo susitarimo 2 p.) ir būtent šio, posutartinius šalių santykius apibrėžiančio punkto sąlygomis, o ne visomis Sutarties sąlygomis, kaip kad nepagrįstai interpretavo teismas, vyko tolesnė Stoginių eksploatacija. 2018 m. birželio 13 d. pareiškėjas grąžino dalį Stoginių dėl vykstančių rekonstrukcijos darbų pagal Sutarties 4.5 punktą priėmimo–perdavimo aktu. Kadangi šalys suprato, kad Sutartis yra pasibaigusi, būtent ir buvo vadovaujamasi Sutarties sąlyga, aktualia tik po Sutarties pabaigos. Atsakovo tikrąją valią dėl Sutarties galiojimo atspindi ir atsakovo 2017 m. rugsėjo 18 d. vidinė komunikacija;

30.12. Jei pareiškėjas būtų manęs, kad Sutartis yra galiojanti, tuomet reikalingas paaiškinimas, kokiu tikslu pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti Stoginių naudojimosi teises;

30.13. Atsakovas 2020 m. gegužės 15 d. raštu dar kartą patvirtino, jog Sutartis yra pasibaigusi, taip pat pabrėždamas, kad 2016 m. rugsėjo 18 d. išdėstyta atsakovo pozicija dėl stoginių eksploatavimo nebegalioja, t. y. nebėra aktuali;

30.14. Teismas, aiškinęs šalių sutartinius santykius, jų esmę ir trukmę, tai darė itin plečiamai, nevertinant tikrosios šalių valios (t. y., nevertinant, kad dar nuo 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjas turėjo nuosekliai grąžinti Stogines nutraukdamas naudojimąsi jomis), taip pat vertinant jas palankiai sąlygas (kurios net nebuvo akceptuotos) pasiūliusiai šaliai, taip nukrypstant nuo CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių;

30.15. Atsižvelgiant į tai, kad priimant skundžiamus nutarimus ir skiriant baudas pareiškėjui, visi nurodyti terminai Stoginių grąžinimui jau buvo suėję, pareiškėjas nebeturėjo teisės eksploatuoti Stoginių, todėl, atitinkamai, nebeturėjo ir leidimo. Net ir suteikiant patį plačiausią interpretavimą ir teigiant, kad Sutartis, neva, buvo pratęsta, aišku, kad nebuvo nustatytas konkretus terminas, tik naikinamoji sąlyga, kiek ilgiausiai gali užtrukti palaipsninis Stoginių perdavimas;

30.16. Atsakovas pagrįstai Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto kontekste pradėjo savarankiškas pažeidimų procedūras kiekvieno iš pažeidimų atžvilgiu Reklamos įstatymo 25 straipsnyje nustatyta tvarka, kurias atliko išsamiai. Kadangi kiekvienai išorinei reklamai yra reikalingas leidimas, todėl už kiekvieną išorinę reklamą neturint leidimo turi būti taikoma sankcija. Toks aiškinimas kildinamas iš leidimo sąvokos (Reklamos įstatymo 12 str. 6 d.). Leidimas yra siejamas su konkrečia vieta ir objektu. Pareiškėjo siūlomas aiškinimas dėl pažeidimo procedūrų galimo skaičiaus sukurtų situaciją, kuomet išduotas leidimas suteiktų galimybę asmeniui skleisti reklamą neribotame kiekyje objektų. Prieš priimant nutarimus dėl baudos Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 ir 7 dalių pagrindu skyrimo pareiškėjas buvo įspėtas apie jo galimai daromus pažeidimus, pateiktas reikalavimas panaikinti pažeidimus, buvo prašoma pateikti motyvuotus paaiškinimus. Bauda buvo skirta, apskaičiavus laikotarpį nuo laikino įpareigojimo iki jo įvykdymo dienos;

30.17. Teismas išėjo iš skundo ribų. Pareiškėjas ginčijo dviejų tipų atsakovo priimtus nutarimus: nutarimus dėl baudos skyrimo, kuriais buvo skirtos baudos už išorinės reklamos skleidimą neturint leidimo; nutarimus dėl įpareigojimo nevykdymo, kuriais buvo skirtos baudos už nutarimų dėl laikinojo pobūdžio priemonės taikymo nevykdymą. Nutarimų dėl laikinojo pobūdžio priemonės taikymo pareiškėjas neskundė. Atitinkamai, teismas, spręsdamas, ar nutarimai dėl įpareigojimo nevykdymo buvo priimti teisėtai, neturėjo teisės konstatuoti, kad pareiškėjas neturėjo teisės taikyti laikinojo pobūdžio priemonės. Teismas galėjo tik įvertinti, ar nutarimai dėl įpareigojimo nevykdymo buvo priimti Reklamos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Laikini įpareigojimai pareiškėjui pritaikyti 2020 m. rugpjūčio 17 d. ir nebuvo apskųsti, atitinkamai, tapo galutiniu administraciniu sprendimu, kuris ne tik turėjo būti vykdomas, tačiau kurio teisėtumas nebegali būti kvestionuojamas ir kuriuo privaloma vadovautis byloje. Teismas nepagrįstai panaikino nutarimus dėl įpareigojimo nevykdymo, nagrinėjęs ne skirtos baudos pagrįstumą, tačiau įpareigojimų teisėtumą, kurių skyrimas nebuvo skundo dalykas.

31. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

32. Pareiškėjas, akcentuodamas ginčui aktualias faktines aplinkybes, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

32.1. Teismas tinkamai analizavo Sutarties nuostatas bei šalių valią. Atsakovas Sutartimi įsipareigojo leisti pareiškėjui įrengti ir eksploatuoti Šiaulių mieste visuomeninio transporto laukimo paviljonus ir reklaminius stovus, t. y. juose eksponuoti reklamą bei juos prižiūrėti, mainais už tai, kad pareiškėjas įrengs naujas Stogines bei Vitrinas ir vėliau jas perduos atsakovui;

32.2. Ginčui aktualių Taisyklių 13 bei 22 punktų kontekste sutartis tarp savivaldybės ir reklaminės veiklos subjekto prilyginama leidimui. Administracija Leidimų įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje tvarkos aprašą patvirtino tik 2018 m. spalio 25 d. Šiame apraše nėra aptarta jo įgyvendinimo tvarka, taip pat nenumatyta, kad jis galioja iki jo įsigaliojimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams reguliuoti. Todėl galiojant Sutarčiai pareiškėjo įgyta teisė eksponuoti reklamą Stoginėse ir Vitrinose nei pasibaigė, nei pasikeitė. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su lex retro non agit principu. Šiuo aspektu aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-662-2628/2012 pateikti išaiškinimai. Be to, Nutarimuose nurodyta, kad pareiškėjas reklamą skleidė neturėdamas leidimo laikotarpiu tik nuo 2016 m. liepos 1 d. Tokiu teiginiu atsakovas pripažįsta, kad laikotarpiu, kai, anot jo, Sutartis dar galiojo, būtent ji buvo tinkamas ir pakankamas pagrindas reklamai Stoginėse bei Vitrinose skleisti;

32.3. Bendrovė nuo pat Sutarties pasirašymo įgijo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog iki Sutarties galiojimo pabaigos ji turės teisę naudoti Sutartyje nurodytas reklamos plokštumas. Šį Bendrovės teisėtą lūkestį patvirtina su atsakovu vykusi komunikacija ir tai, kad atsakovas per visą reklamos eksponavimo Stoginėse bei Vitrinose laikotarpį vykusiose komunikacijose nė karto neišreiškė pozicijos, jog Sutartį laiko negaliojančia, nefiksavo jokio Reklamos įstatymo pažeidimo bei priėmė Bendrovės mokamą 5 proc. dydžio mokesčio nuo pajamų, gautų iš reklaminių plotų panaudojimo Stoginėse bei Vitrinose, mokėjimą;

32.4. Nors pareiškėjas tiesiogiai nemokėjo mokesčio iki Papildomo susitarimo sudarymo, vis dėlto mokestį, kitaip tariant ekonominę naudą, atstojo pareiškėjo savomis lėšomis įrengtos naujos Stoginės bei Vitrinos, kurios pagal Sutartį buvo neatlygintinai perleistos atsakovui. Be to, net grąžindamas lėšas pareiškėjui, atsakovas jas vertino kaip gautas už reklamos skleidimą, o ne infrastruktūros naudojimąsi. Atsakingos priežiūros institucijos nuo 2002 m. nenustatė jokio atsakovo interesų pažeidimo ar žalos valstybei ir (ar) atsakovui;

32.5. Atsakovas klaidingai interpretuoja teismo sprendimą. Teismas teisingai pasisakė, kad teisiniame reglamentavime nėra nustatyta leidimo forma, tačiau Taisyklių 17 punkte aptartas jo turinys. Įstatymuose nesant nustatytos konkrečios leidimo formos, šalys pasirinkdamos įteisinti leidimą sutarties forma nenusižengė teisės aktų reikalavimams. Sutartis, išpildydama visus reikalavimus, gali būti laikoma leidimu;

32.6. Nesutinkama, kad Sutartis galiojo iki 2016 m. liepos 1 d., nes atsakovas 2016 m. rugsėjo 8 d. išreiškė savo valią pratęsti šalių santykius Sutartyje numatytomis sąlygomis, tačiau ne ilgiau, nei bus sudaryta nauja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos sutartis su konkurso dėl Stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju. Bylos iš esmės nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir patvirtinta bei atsakovas pripažino, kad Papildomas susitarimas Nr. 2 leido eksploatuoti Stogines ir Vitrinas Sutarties sąlygomis iki kol sudaryta nauja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos sutartis su konkurso dėl Stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju. Taip pat atsakovas patvirtino, kad Papildomas susitarimas Nr. 2 buvo galiojantis, priešingai nei nurodė 2020 m. gegužės 15 d. rašte. Atsakovas apeliaciniame skunde keičia nuomonę ir nurodo, kad bet koks po šios datos buvęs šalių susirašinėjimas, neatitinkantis reikalavimų Sutarties keitimui, negali būti laikomas Sutarties pakeitimu, prieštaraudamas savo teiginiams, išsakytiems teismo posėdyje;

32.7. Apeliacinio skundo teiginys, kad po 2016 m. rugsėjo 8 d. atsakovo atsakymo nebuvo pritarta pareiškėjo pasiūlymui Stoginėmis naudotis Sutarties sąlygomis, yra priešingas 2021 m. vasario 4 d. posėdžio metu atsakovo išsakytai pozicijai, kad pagal 2016 m. rugsėjo 8 d. raštą atsakovas iki Vitrinų ir Stoginių perdavimo leido pareiškėjui naudotis jomis tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Sutarčiai galiojant, o perdavimas turėjo vykti palaipsniui, tačiau ne ilgiau nei būtų sudaryta nauja sutartis. Atsakovas iki pat 2020 m. kilusio ginčo neišreiškė jokio reikalavimo perduoti Stogines ar Vitrinas. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 8 d. rašte neprieštaravo eksploatacijai;

32.8. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad Stoginės ir Vitrinos, remiantis 2016 m. rugsėjo 8 d. raštu, yra naudojamos pagal Sutarties sąlygas. Tačiau apeliaciniame skunde išreiškiama priešinga pozicija, kad atsakovo 2016 m. rugsėjo 8 d. rašto turinys negali būti laikomas pareiškėjo pasiūlymo tęsti naudojimąsi Stoginėmis sutarties sąlygomis akceptavimu. Atsakovo 2016 m. rugsėjo 8 d. raštas vertintinas kaip pareiškėjo ofertos akceptas. Iki šalių ginčo 2020 metais atsakovas neišreiškė jokio reikalavimo, kad pareiškėjas turėtų perduoti Stogines ir Vitrinas anksčiau nei šalių sutartas terminas – sutarties su nauju konkurso laimėtoju sudarymas;

32.9. Atsakovo akcentuojama vidinė komunikacija nėra oficiali komunikacija su pareiškėju, kuri leistų daryti kokias nors prielaidas. Vidiniai atsakovo pasvarstymai nesukuria jokių teisių ar pareigų, neįrodo jokių aplinkybių egzistavimo;

32.10. Pareiškėjas atsakovui 2018 m. sausio 10 d. nurodė planuojamų perduoti Stoginių ir Vitrinų skaičių bei planuojamą perdavimo datą. Atsakovas neprieštaravo nurodytam terminui, neišreiškė jokių pastabų, taip dar kartą pagrįsdamas, kad Sutartis galioja iki kol bus sudaryta nauja sutartis su konkurso nugalėtoju. Pateikiamas oficialus susirašinėjimas tarp šalių tiesiogiai prieštarauja atsakovo išsakomai pozicijai apeliaciniame skunde. Atsakovas, pateikdamas ištraukas iš šalių susirašinėjimo, nutyli šio susirašinėjimo priežastį. 2020 m. sausio mėn. pareiškėjas buvo informuotas, kad nėra galimybės skelbti naujo Stoginių Šiaulių mieste įrengimo ir eksploatavimo paslaugų konkurso, kol Bendrovė nėra perdavusi savo lėšomis įrengtų Stoginių, todėl atsakovas pasiūlė pakeisti sutartį, t. y. nustatyti naują jos galiojimo laikotarpį, nesiejant jo su naujos atsakovo sutarties su konkurso dėl Stoginių įrengimo ir eksploatacijos nugalėtoju sudarymo momentu, tačiau suteikiant pareiškėjui teisę naudoti Stogines iki minėtos sutarties su konkurso nugalėtoju sudarymo. Atitinkamai, Pareiškėjas buvo paprašytas pateikti Sutarties pakeitimo projektą;

32.11. Atsakovas 2021 m. vasario 4 d. teismo posėdyje patvirtino, kad 2016 m. rugsėjo 8 d. raštas yra galiojantis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde. Atsakovas 2021 m. vasario 11 d. teismo posėdyje taip pat nurodė, kad mokestis už 2020 m. buvo grąžintas dėl techninės klaidos. Apeliaciniame skunde atsakovas keičia poziciją ir grąžinimą šiuo atveju traktuoja kaip aktyvius atsakovo veiksmus, o ne techninę klaidą. Mokestis pareiškėjui grąžintas 2020 m. liepos 30 d. išimtinai tik už 2020 m. kaip strateginė teisinė gynybos priemonė kilus ginčui. Pareiškėjas negrąžino mokesčio už kitus metus, taip patvirtindamas, kad mokestis faktiškai atstojo rinkliavą už reklamos rodymą;

32.12. Nesutinkama su apeliacinio skundo teiginiu, kad Sutartis buvo sudaryta neapibrėžtam terminui. Atsakovo pozicija, kad Sutartis galiojo iki kol Stoginės faktiškai buvo grąžintos, nėra paremta nei Sutarties sąlygomis, nei teisės aktų reikalavimais. Pagal sutartį pareiškėjas turi perduoti Stogines ir Vitrinas ne vėliau kaip iki sutarties su nauju konkurso laimėtoju sudarymo. Naują konkursą organizuoja ir rengia ne pareiškėjas, o atsakovas. Atsakovas tokį konkursą paskelbė 2020 m. lapkričio 18 d.;

32.13. Administracijos 2020 m. gegužės 26 d. reikalavime panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą nėra nurodyta, kokį Reklamos įstatymo pažeidimą pareiškėjas atliko. Sutarties negaliojimas nėra Reklamos įstatymo pažeidimo pagrindas. Visi atsakovo raštai, adresuoti pareiškėjui nuo 2020 m., neatsižvelgiant ar šie aktai sukuria kokias nors teises ir / ar pareigas pareiškėjui, turėjo žymą apie rašto apskundimo tvarką. Negalima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjas skųs kiekvieną atsakovo raštą teismui, su kuriuo jis nesutinka, neatsižvelgiant, ar tas raštas realiai sukuria kokias nors teises ir / ar pareigas. Tokia situacija lemtų begalę atskirų teisinių procesų, kurie sukurtų neproporcingą administracinę bei finansinę naštą pareiškėjui. Atsakovas fiksavo net 68 Reklamos įstatymo pažeidimų. Atsakovo elgesys nesuderinamas su nepiktnaudžiavimo valdžia principu;

32.14. Pareiškėjo pažeidžiamų teisių gynimo būdas bei tvarka atitinka įstatymais numatytą tvarką bei terminus, yra ekonomiškas;

32.15. Nutarimuose dėl laikinojo pobūdžio priemonės taikymo atsakovas nemotyvavo, kodėl reklamos eksponavimas Stoginėse padarytų žalos ar sukeltų nepataisomus padarinius. Reklamos įstatymas neįtvirtina reikalavimo sieti leidimą su išorinės reklamos įrenginiais, skirtingomis vieno ir to paties reklamos įrenginio pusėmis. Nepaisant to, Atsakovas skundžiamais nutarimais skyrė baudas už skirtingas tos pačios Stoginės puses;

32.16. Sutarties objektas šalių valia buvo Stoginių bei Vitrinų eksploatavimas, suteikiant Bendrovei vieną, bendrą leidimą Sutartyje nurodytas Stogines bei Vitrinas naudoti komercinės ir nekomercinės reklamos tikslais. Akivaizdu, kad tarp šalių kilo ginčas būtent dėl vienos, o ne 68 sutarčių galiojimo bei Stoginių perdavimo Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn termino;

32.17. Atsakovo atstovai buvo patikinę pareiškėją, kad nutrauks pažeidimų tyrimo procedūras, vos tik pareiškėjas perduos Stogines Šiaulių miesto savivaldybės žinion. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 10 d. pašalino reklamą iš Stoginių bei Vitrinų. Vis dėlto, Administracija nevertino reklamos panaikinimo kaip lengvinančios aplinkybės nustatant skundžiamuose nutarimuose nurodytus baudų dydžius. Atsakovas nemotyvavo, kaip pažeidėjo elgesys, skleidžiant reklamą Stoginėse bei Vitrinose turint galiojantį leidimą (Sutartį), pagal kurį visą laiką mokėjo mokesčius, padarė esminės žalos Reklamos įstatymo saugomiems interesams. Atsakovas neturėjo taikyti sankcijų, kurios yra numatytos už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytus pažeidimus;

32.18. Skundžiami nutarimai priimti per neracionaliai trumpą bei akivaizdžiai neproporcingą surinktos medžiagos mastui ištirti laiką. Atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjas padarė 68 atskirus ir tarpusavyje nesusijusius Reklamos įstatymo pažeidimus, privalėjo kiekvieną pažeidimo tyrimo procedūrą vykdyti individualiai. Pareiškėjas paaiškinimus dėl atsakovo nustatytų pažeidimų pateikė laiku, t. y. 2020 m. rugsėjo 11 d., tačiau atsakovo darbuotojai dokumentą registravo tik 2020 m. rugsėjo 14 d.;

32.19. Atsakovas tikslingais, tyčiniais veiksmais sukėlė Bendrovei finansinę žalą. Vietoje vienos maksimalios 3 000 Eur baudos, Bendrovei skirta 68 kartus didesnė bauda. Net ir darant klaidingą prielaidą, kad Bendrovė pažeidė Reklamos įstatymo nuostatą, taikant Reklamos įstatyme numatytą baudos dydį už vieną pažeidimą, jis turėtų būti minimizuojamas, nes Bendrovė yra pašalinusi pažeidimą. Atsakovas nutarimus dėl laikinojo pobūdžio priemonių priėmė 2020 m. rugpjūčio 17 d., o nutarimai buvo įteikti pareiškėjui tik 2020 m. rugpjūčio 24 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas laikotarpiu 2020 m. rugpjūčio 17–24 d. net faktiškai negalėjo žinoti apie tokių nutarimų egzistavimą, juo labiau juos vykdyti.

IV. 33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3101-442/2021 (toliau – ir Nutartis) atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas iš atsakovo pareiškėjui taip pat priteisė 1 981,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

34. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 21 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 25 straipsnio 17 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 ir 7 dalis bei 8 dalies 4 ir 5 punktus. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas paminėto teisinio reguliavimo nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, sprendė, jog teisę skirti baudas už Reklamos įstatymo pažeidimus turi tik savivaldybės administracijos direktorius ar jo pavaduotojas, jeigu jam suteikti vykdomosios institucijos įgaliojimai, turintys viešojo administravimo teises ir pareigas, ir kuriam savivaldybės administracijos direktorius perdavė įgaliojimus vykdyti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą.

35. Teismo nuomone, Reklamos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostata nesuteikia teisės administracijos direktoriui perduoti įgalinimus skirti baudas už Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus kitiems savivaldybės administracijos darbuotojams.

36. Ginčijamus nutarimus, kuriais pareiškėjui buvo paskirtos baudos už Reklamos įstatymo pažeidimus, priėmė Šiaulių savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus vedėjas, t. y. nekompetentingas viešojo administravimo subjektas. Nustačius ginčijamų nutarimų, kuriais pareiškėjui buvo paskirtos baudos už Reklamos įstatymo pažeidimus, panaikinimo pagrindą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 2 punkte, atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra reikšmingos, todėl teismas jų nevertino.

37. Nustačius, jog ginčijami nutarimai, kuriais pareiškėjui buvo paskirtos baudos už Reklamos įstatymo pažeidimus, yra neteisėti dėl to, kad juos priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, naikinti ar pakeisti, remiantis apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinti minėti nutarimai, nėra pagrindo.

38. Ginčijamais Šiaulių savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus vedėjo priimtais nutarimais skirti pareiškėjui baudas už Reklamos įstatymo pažeidimus buvo grindžiami ginčijami Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus nutarimai dėl įpareigojimo nevykdymo. Taigi panaikinus kaip neteisėtus nutarimus skirti pareiškėjui baudas už Reklamos įstatymo pažeidimus, kuriais remiantis buvo priimti ginčijami atsakovo nutarimai dėl įpareigojimo nevykdymo, yra pagrindas pripažinti nepagrįstais ir naikintinais atsakovo nutarimus dėl įpareigojimo nevykdymo.

39. Pripažinus nepagrįstais nutarimus dėl įpareigojimo nevykdymo, teismas nevertino atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, susijusių su šiais nutarimais, bei sprendė, jog naikinti ar pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinti ginčijami nutarimai dėl įpareigojimo nevykdymo, remiantis atsakovo apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo.

40. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pripažino neteisėtais ir nepagrįstais ginčijamus administracinius sprendimus kitais pagrindais, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, ir dėl to nepasisakė dėl aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, todėl teismas pažymėjo, jog faktai, nustatyti skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, neturi prejudicinės reikšmės.

V. 41. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir priimtas atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos prašymas atnaujinti procesą byloje Nr. eA-3101-442/2021. Atsakovas prašo, atnaujinus procesą, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 sprendimą ir pareiškėjo UAB „JCDecaux Lietuva“ skundą atmesti.

42. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3101-442/2021 grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu.

43. Atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir siekdamas užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta visapusiškai ir siekiant užtikrinti teisę į teisingą teismo procesą. Nutartyje visiškai nepasisakyta, ar pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai yra teisingi, ar teisiniai santykiai yra tinkamai kvalifikuoti. Be to, atsakovas neturėjo galimybės pasisakyti dėl subjekto, priėmusio Nutarimą, tinkamumo, kuomet apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės grindžiama šiuo pagrindu, nors bylos šalys tokio klausimo nekėlė. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas. Kadangi apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas, atsakovo atžvilgiu negalėjo būti priimtas blogesnis sprendimas.

44. Atsakovas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1038-552/2020, 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2-492/2020, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-469-442/2019, 2015 m. spalio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1244-143/2015. Atsakovas pažymi, kad nurodytose bylose nutarimus dėl baudų už Reklamos įstatymo pažeidimą priėmė ne savivaldybės administracijos direktorius.

45. Atsakovo teigimu, nukrypus nuo teismų praktikos apeliacinės instancijos teismas nutartyje atliko materialiosios teisės normų pažeidimą. Atsakovas nurodo Reklamos 19 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 5, 8 ir 17 dalis, kurios leidžia ne tik savivaldybės administracijos direktoriui priimti nutarimus skirti baudas už Reklamos įstatymo pažeidimus.

46. Atsakovas pateikė prašymą teismui, kuriame prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas procese dėl proceso atnaujinimo.

47. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

48. Pareiškėjo teigimu, vertinant ir lyginant skirtingas bylas būtina nustatyti bylų faktines aplinkybes. Atsakovo nurodytuose teismų sprendimuose teismai visiškai nepasisakė dėl protokolą surašiusio subjekto kompetencijos atlikti tokius veiksmus. Esminis aspektas, leidžiantis daryti išvadą, kad yra suformuotas tam tikras teisės taikymo precedentas ir įgalinantis tokį sprendimą, kaip pavyzdį bei analogiją, taikyti ateityje, yra tam tikro teisės taikymo klausimo detalus, motyvuotas bei aiškus išnagrinėjimas. Tik tokie teismo sprendimai, kuriuose buvo aiškiai iškeltas klausimas bei teismas motyvuotai atliko to klausimo analizę ir vertinimą pagal teisės aiškinimo metodus ir pateikė tokią analizę sprendime ar nutarime, gali būti aiškiai ir užtikrintai laikomi kaip teisės precedentai tolimesniems sprendimams.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta Nutartis nenukrypo nuo vieningos Lietuvos administracinių teismų praktikos, kadangi iki jos priėmimo minėtas kompetencijos klausimas nebuvo nagrinėtas.

50. Pareiškėjas Nutartyje neįžvelgia materialiosios teisės pažeidimo, o juo labiau, akivaizdaus, ją taikant.

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas Nutartį, aiškiai motyvavo, kodėl byloje ginčijami Nutarimai buvo priimti nekompetentingo subjekto (žr. Nutarties 38-46 p.), atlikdamas ginčo klausimą reglamentuojančių teisės normų analizę ir vertinimą. Atsakovės pateikiami argumentai dėl Nutarties motyvų stokos yra nepagrįsti. Net jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas Nutartį ir nepasisakė dėl kiekvieno atsakovo apeliaciniame skunde kelto argumento, tai nesudaro pagrindo atnaujinti bylos procesą ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p. įtvirtintu pagrindu.

52. Kadangi byloje buvo ginčijami priimti individualūs teisės taikymo aktai, teismas analizuodamas jų teisėtumą, turėjo nagrinėti visus pagrindus, dėl kurių ginčo Nutarimai galėjo būti pripažinti neteisėtais. Atsakovas turėjo ir galėjo numanyti, kad teismas analizuos ir kompetencijos klausimą, kadangi tai aiškiai apibrėžia ABTĮ.

53. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu dėl blogesnės padėties, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą – taigi bylos baigtis apeliacinės instancijos teisme yra identiška. Draudimas priimti blogesnį sprendimą turėtų būti suprantamas kaip galutinio teismo sprendimo priėmimas, o ne motyvacijos tokiam sprendimui pateikimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 54. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

55. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

56. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

57. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3101-442/2021, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

58. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintas pagrindas procesui byloje atnaujinti, kai konstatuojama, kad sprendimas yra be motyvų. Pažymėtina, kad tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne nepakankamas motyvavimas, atitinka tokią sąlygą.

59. Nors atsakovas prašo atnaujinti procesą šiuo teisiniu pagrindu, tačiau faktiškai dėsto argumentus, kuriais grindžia savo poziciją dėl nepakankamo procesinių sprendimų motyvavimo. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutarties motyvų, apeliacinės instancijos teismas skundžiamus nutarimus pripažino neteisėtais, remdamasis kitais pagrindais nei pirmosios instancijos teismas – nustatęs, kad nutarimus priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl papildomai dėl pirmosios instancijos teismo sprendime atlikto aplinkybių vertinimo ir dėl kiekvieno atsakovo apeliacinio skundo argumento nepasisakė. Pažymėtina, kad teismas turi būti aktyvus ir ex officio (lot. iš pareigos) gali spręsti dėl imperatyvių normų nesilaikymo.

60. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

61. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

62. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

63. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

64. Atsakovas, grįsdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 10 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, nurodo, kad Nutartyje išdėstytas Reklamos įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo aiškinimas prieštarauja savivaldybės administracijos funkcijoms ir Reklamos įstatymo nuostatoms.

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo turinį, konstatuoja, kad šiuo atveju prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su priimtu teismo sprendimu. Administracija prašyme iš esmės pateikia savo subjektyvų vertinimą/ nuomonę dėl Reklamos įstatymo aiškinimo, tačiau nepateikia jokio alternatyvaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikyto materialiosios teisės normos aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino subjekto kompetenciją priimti nutarimus dėl baudų skyrimo ir nenagrinėjo Reklamos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių pažeidimų nagrinėjimo procedūros ir kokie asmenys yra kompetentingi surašyti atskirus procedūrinius sprendimus.

66. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

67. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

68. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-86-822/2015, 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015, 2019 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-520/2019 ir kt.). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) sutampa (LVAT 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-149/2011).

69. Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes ankstesnėje teismų praktikoje, teismas, vertindamas nutarimų, kuriais skirtos baudos už Reklamos įstatymo pažeidimus, dėl subjekto kompetencijos priimti nutarimus dėl baudų skyrimo.

70. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bei 2021 m. lapkričio 17 d. Nutartyje padarytas išvadas, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos. Kaip jau minėta, teismas turi būti aktyvus ir ex officio (lot. iš pareigos) gali spręsti dėl imperatyvių normų nesilaikymo. Tai, kad atsakovo nurodytose bylose nebuvo nagrinėtas klausimas dėl subjekto kompetencijos priimti nutarimus dėl baudų skyrimo už Reklamos įstatymo pažeidimus, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo teisės spręsti ir įvertinti, ar skundžiamą aktą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

71. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo Administracijos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3101-422/2021(ABTĮ 162 str. 1 d.).

72. Kadangi atsakovo prašymas atnaujinti procesą atmetamas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą byloje dėl proceso atnaujinimo (ABTĮ 40 str. 1d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3101-422/2021 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3101-422/2021 pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux LIETUVA“ skundą ir patikslintą skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų, nutarimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis