2020-05-20 Nr. AB-9995-3-65-3-00220-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2070-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00220-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo ir 2019 m. birželio 5 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškimą atsakovams G. U., R. B., Z. K., K. V. H. V., G. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, J. S. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) iš atsakovų G. U., Z. K., K. V. H. V. ir G. B. pareiškėjo naudai priteisti po 1 776,93 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovės R. B. pareiškėjo naudai priteisti 296,16 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. Ž-942 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir jo pardavimo ne aukciono būdu“ nusprendė K. G. parduoti ne aukciono būdu 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (toliau – ir Žemės sklypas) šalia jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P27/05-0058 (toliau – ir Sutartis), sudaryta tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities viršininko administracijos (toliau – ir PAVA) Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo G. B., ir K. G., K. G. ne aukciono būdu parduotas Žemės sklypas. Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Ž-2275 „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) Žemės sklypas sujungtas su K. G. nuosavybės teise priklausančiu 0,1080 ha žemės sklypu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-236/2003 konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypus (taip pat ir į Žemės sklypą), grąžinant žemę natūra, negali būti vykdomas, nes Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtintu detaliuoju planu (toliau – ir Detalusis planas) buvo nustatyta, kad teritorija, į kurią patenka Žemės sklypas, yra skirta automobilių parkavimo aikštelei įrengti, t. y. detaliuoju planu konstatuotas jo reikalingumas visuomenės poreikiams – bendroms gyventojų reikmėms. Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – ir Apeliacinis teismas) 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1182/2012 (toliau – ir Civilinė byla) pripažino negaliojančia Sutartį bei Įsakymą, konstatuodamas, kad Žemės sklypas K. G. buvo parduotas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 punkto ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punkto nuostatas.

3. LVAT 2016 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2038-146/2015 (toliau – ir Administracinė byla) K. ir Z. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisė 3 680,86 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 203,80 Eur bylinėjimosi išlaidų. NŽT direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1P-57-(1.3.) sudaryta NŽT komisija regreso teisės įgyvendinimo klausimams spręsti 2018 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą siūlyti NŽT direktoriui išieškoti iš atsakovų regreso tvarka valstybės naudai jos K. G. sumokėtus 8 884,66 Eur lygiomis dalimis. Geruoju dalį žalos atlygino tik R. B., kiti atsakovai žalos neatlygino.

4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, kad PAVA tarnautojų veiksmų neteisėtumas dėl neprivatizuotino Žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn yra nustatytas įsiteisėjusiu Apeliacinio teismo sprendimu Civilinėje byloje, kuriame nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę. LVAT 2016 m. sausio 4 d. nutartyje konstatavo, jog už neteisėto valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymo teisines pasekmes, priežastiniu ryšiu susijusias su šiais neteisėtais veiksmais, yra atsakinga institucija, kuriai buvo suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl valstybinės žemės pardavimo. Pareiškėjas nurodė PAVA Teisės departamento direktoriaus (ginčui aktualiu laikotarpiu šias pareigas ėjo R. B.) pareigybės aprašymo 7, 14, 21 punktų; PAVA Žemės tvarkymo departamento direktoriaus (ginčui aktualiu laikotarpiu šias pareigas ėjo K. V.), pareigybės aprašymo 20, 14 punktų; Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojo (ginčui aktualiu laikotarpiu šias pareigas ėjo Z. K.) pareigybės aprašymo 14, 17 punktų; PAVA Žemės tvarkymo departamento Panevėžio skyriaus vedėjo (ginčui aktualiu laikotarpiu šias pareigas ėjo G. B.) pareigybės aprašymo 5, 23 punktų; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 punkto dėl apskrities viršininko funkcijų (ginčui aktualiu laikotarpiu šias pareigas ėjo G. U.) nuostatas. Atsakovai buvo valstybės tarnautojai, kurie rengė, vizavo ir pasirašė neteisėtą Įsakymą, todėl žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti LVAT administracinės bylos Nr. A11-236/2003 faktines aplinkybes bei priimto įsiteisėjusio sprendimo turinį bei turėjo ir galėjo numatyti, kad gali atsirasti neigiamų padarinių, t. y. veikė aplaidžiai.

5. Atsakovė G. U. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.

6. Paaiškino, kad pareiškėjas net nebandė nustatyti atskirų asmenų kaltės dydžio, nors ne visi ir nevienodai atsakingi už atsiradusias pasekmes. Pažymėjo, kad ji į Panevėžio apskrities viršininko pareigas buvo paskirta Vyriausybės 2004 m. gruodžio 22 d. nutarimu, t. y. šiose pareigose, iki priimant teismų panaikintus administracinius aktus, dirbo tik keletą mėnesių. Nurodė, kad konkrečiu atveju prašymas dėl Žemės sklypo pardavimo buvo pateiktas 2005 m. sausio 1 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui, jį vizavo skyriaus vedėjas G. B., nukreipė jį vykdyti J. S.. Minėti pareigūnai parengė dokumentus ir pateikė juos tikrinti PAVA Žemės tvarkymo departamentui, kurio tarnautojas juos patikrino, vizavo departamento vadovas, Teisės departamentas bei apskrities viršininko pavaduotoja. Nė vienas iš nurodytų asmenų jokių neatitikimų teisės aktams nenustatė, nors tai buvo jų tiesioginė pareiga. Jai dirbant PAVA, teismai nebuvo nustatę jokių teisės aktų pažeidimų. Vėlesniuose teisminiuose ginčuose dalyvavo NŽT, atsakovė nebuvo nė vieno teisminio proceso dalyve. Atsakovė manė, kad netinkamas NŽT atstovavimas bylose lėmė ir priteistos žalos dydį. Ji apskrities viršininkės pareigose dirbo iki 2008 m. gruodžio 22 d., todėl nuo šios datos niekaip negalėjo daryti įtakos žalos atsiradimui bei dydžiui. Priteista neturtinė žala buvo siejama su ilgu teisminiu procesu. Turtinės žalos dalį sudarė statybinių medžiagų vertė. Pažymėjo, kad PAVA 2006 metais net buvo sustabdžiusi statybas pagal K. G. išduotą statybos leidimą, kad būtų išvengta žalos ir nuostolių, tačiau Panevėžio apygardos teismui 2009 m. spalio 2 d. priėmus sprendimą, šie apribojimai buvo panaikinti. Teigė, kad NŽT, kaip PAVA teisių ir pareigų perėmėja, nuo 2010 metų turėjo galimybę stabdyti žalos augimą, įskaitant ir taikos sutarties bylose sudarymą, tačiau to nepadarė.

7. Atsakovė R. B. teismo posėdyje su pareiškimu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškime neteisingai nurodyta, jog ji atsako už Žemės tvarkymo departamento darbą ir jo struktūriniam padaliniui pavestų užduočių vykdymą. Tokių funkcijų jos pareigybės aprašyme nebuvo. Panaikintus administracinius aktus vizavo keletas darbuotojų, ir visi buvo įsitikinę, kad tai daroma teisėtai, tyčios padaryti žalą nebuvo. Ji nagrinėjant Civilinę bylą teismuose nedalyvavo.

8. Atsakovė Z. K. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.

9. Paaiškino, kad ji PAVA nedirba nuo 2005 metų. NŽT, perėmusi apskrities funkcijas, privalėjo tinkamai ją atstovauti teismuose, o pralaimėjusi bylas, bando atsakomybę perkelti buvusiems PAVA darbuotojams. NŽT regreso komisija žalą regreso tvarka prašė atlyginti iš visų vizavusių teismo panaikintus aktus asmenų lygiomis dalimis, nesiaiškindama darbuotojų kaltės. Panaikinti aktai buvo priimti pagal Panevėžio miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) parengtus dokumentus, teisės aktai leido tą padaryti. 2005 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. Ž-942 buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, remiantis Savivaldybės patvirtintu Detaliuoju planu bei Savivaldybei pritarus Tarybos sprendimu. Savivaldybės tarnautojai parengė ir parduodamo Žemės sklypo planą, jį patvirtino, paskaičiavo parduodamo sklypo kainą ir pan., Savivaldybės priimti administraciniai aktai buvo pagrindas priimti panaikintą PAVA administracinį aktą, tačiau savivaldybės tarnautojai atsakovais netraukiami. NŽT nesiaiškino ir tos aplinkybės, kad pirminius Žemės sklypo pardavimo dokumentus parengė Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai. Parengtas ir pasirašytas įsakymo projektas buvo pateikiamas PAVA, kurį dar tikrindavo Žemėtvarkos departamento specialistas, kuris atsakovu šioje byloje taip pat nėra traukiamas.

10. Atsakovas K. V. H. V. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.

11. Atsakovas manė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo K. G. skundo Administracinėje byloje pateikimo, todėl Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytas terminas yra praleistas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo pareiškimą atmesti. Nagrinėjant K. G. skundą Administracinėje byloje, jis nebuvo įtrauktas į bylą, dėl jo teisių ir pareigų teismo sprendime nebuvo pasisakyta, todėl prejudicinę galią šiam ginčui turi tik LVAT 2016 m. sausio 4 d. sprendimo rezoliucine dalimi nustatytas faktas dėl valstybės civilinės atsakomybės ir jos dydžio. Pareiškėjas savo pareiškime neteisingai nurodė atsakovo pareigas nustatantį teisės aktą. Jo pareigas nustatė Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. v-240 patvirtintas Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pareigybės aprašymas, kuriame nebuvo reikalavimo tikrinti, ar apskrities viršininko administracijos rengiami ir teikiami tvirtinti teisės aktų projektai ir kiti dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas. LVAT pažymėjo, kad Detalusis planas buvo prielaida sudaryti Sutartį, t. y. Savivaldybės veiksmai darė įtaką žalos atsiradimui. Savivaldybės taryba pirmoji išreiškė nuomonę dėl Žemės sklypo pardavimo teisėtumo, patvirtindama Detalųjį planą, Savivaldybės administracija parengė ir patvirtino parduodamo Žemės sklypo planą, įvertinęs teisinius žemės sklypo dokumentus, ir jau parengtą dokumentaciją perdavė PAVA. Administracinėje byloje Savivaldybės veikla, pagal teisės aktais jai priskirtas funkcijas parengiant miesto teritorijoje esančio Žemės sklypo pardavimo dokumentaciją, nebuvo tiriama ir vertinama. Pareiškėjas atsakovais netraukia darbuotojų, buvusių tiesiogiai atsakingais už panaikintų aktų projektų parengimą. Atsižvelgtina ir į tai, kad panaikinti aktai buvo priimti galiojant sudėtingam teisiniam reglamentavimui, kuris nuolat kito. Tai pavirtina ir atskirų instancijų teismų padarytos prieštaringos išvados. Jo kaip buvusio Žemės departamento direktoriaus veikla buvo pakankamai atsakinga ir rizikinga, teko dirbti dideliu krūviu. Nagrinėjamas žalos atsiradimo atvejis buvo netyčinis, vienintelis ir išimtinis. Net ir pripažinus jo kaltę, tai sudarytų galimybę žalos atlyginimą mažinti.

12. Atsakovas G. B. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.

13. Nurodė, kad pasirašydamas panaikintą Sutartį, jis vykdė pavedimą bei jam pareigybės aprašyme įtvirtintą funkciją. Pareiškėjas nesistengė individualizuoti kiekvieno iš atsakovų kaltės. Tiek kiti teismo panaikinti administraciniai aktai priimti, tiek panaikinta Sutartis pasirašyta, realizuojant Savivaldybės patvirtintą Detalųjį planą. Ginčo atveju, savivaldybė tiek pritarė Žemės sklypo pardavimui ne aukciono būdu, tiek parengė bei patvirtino parduodamo Žemės sklypo planą, todėl PAVA priėmė įsakymą parduoti Žemės sklypą. Vykdydamas šį pavedimą pagal jam priskirtas funkcijas jis pasirašė Sutartį. Nurodė, kad parengtų aktų projektų atitikimą teisės aktams turėjo tikrinti teisininkai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai 2016 m. balandžio 29 d. sumokėjus K. G. ir Z. G. 8 884,66 Eur sumą, įvyko subrogacija egzistuojančioje žalos atlyginimo nukentėjusiajam kreditoriui prievolėje. Subrogacijos atveju ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai turi būti taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Senaties termino pradžia skaičiuotina nuo tos dienos, kada K. G. ir Z. G. sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Todėl įvykusios subrogacijos atveju, remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, žalos išieškojimui iš G. B. sutrumpintas 3 metų reikalavimo pareiškimo terminas prasidėjo 2012 m. rugsėjo 13 d. (Apeliaciniam teismui pripažinus negaliojančia Sutartį) ir baigėsi 2015 m. rugsėjo 13 d. Be to, pati Savivaldybė teigia, kad Detaliojo plano sprendiniuose nėra numatytas Žemės sklypo reikalingumas visuomenės poreikiams. Manė, kad tiek NŽT, tiek savivaldybė išnagrinėtose bylose, į kurių nagrinėjimą jis nebuvo įtrauktas, teismams nepateikė pakankamai aiškios informacijos apie Detaliojo plano sprendinius, ir tai darė įtaką teismų sprendimų priėmimui.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybė prašė sprendimą dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų priimti teismo nuožiūra.

15. Pažymėjo, kad Administracinėje byloje priimtais tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimais Savivaldybės neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Dėl Detaliojo plano sprendinių pažymėjo, kad Detalusis planas parengtas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintą statybos techniniu reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir STR).

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. S. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.

17. Paaiškino, kad tiek Civilinėje byloje, tiek Administracinėje byloje išsiskyrė pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nuomonės, kas rodo, kad dėl teisės aiškinimo ir taikymo ginčai buvo sudėtingi. NŽT anksčiau išnagrinėtose bylose laikėsi pozicijos, kad Įsakymas bei Sutartis yra teisėti, todėl savo pozicijos keisti neturėtų. Kadangi asmenys, įtraukti į šią bylą, ankstesnėse bylose nedalyvavo, todėl teismų sprendimai prejudicinės galios neturi. Žemės sklypą suplanavo ir jo pardavimui ne aukciono būdu pritarė Savivaldybė, todėl būtent šiais administraciniais aktais remiantis, apskrities viršininkė įsakė šį sklypą parduoti. Atkreipė dėmesį į tai, kad nė vienas Savivaldybės priimtas aktas, kurių pagrindu priimti PAVA panaikinti aktai, teismų nebuvo panaikintas. Taip pat nebuvo panaikintas ir Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. Ž-942. Dėl pareiškėjo įgaliotinio – NŽT netinkamu atstovavimu pralaimėto teisminio proceso valstybė patyrė žalą, kurią siekia išieškoti iš atsakovų. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, todėl, remiantis VTĮ 5 straipsniu, nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.), 246 straipsnio nuostatos.

II. 18. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 363 Eur K. V. H. V.; 350 Eur G. B.; 600 Eur J. S. atstovavimo išlaidų.

19. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto valdyba 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306v K. G. įmonei leido projektuoti parduotuvę ir barą, o 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 84v suteikė K. G. įmonei 0,1080 ha sklypą parduotuvės ir baro statybai. Šį sklypą 1992 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8 pardavė K. G.. Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtino Detalųjį planą, kurio sprendiniai nustatė, jog prie Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančio K. G. nuosavybės teise priklausančio sklypo suformuotas ir K. G. priklausančiam žemės sklypui priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas yra skirtas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. Ž-942 Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui įsakyta Žemės sklypą ne aukciono būdu parduoti K. G.. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius Sutartimi Žemės sklypą pardavė K. G.. Panevėžio apskrities viršininkas Įsakymu patvirtino kitos paskirties žemės sklypų, esančių Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sujungimo projektą, suformuojant vieną 0,1604 ha ploto žemės sklypą, esantį Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini).

20. Panevėžio apygardos teismas Civilinėje byloje 2009 m. spalio 2 d. sprendimu visus ieškovų reikalavimus atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu R. Jasinsko ir kitų ieškovų ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiomis Sutartį ir valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo 2005 m. balandžio 8 d. aktą Nr. 27/05-0058, Įsakymą ir grąžino iš valstybės K. G. sumokėtas pagal Sutartį sumas; panaikino nuosavybės teisės K. G. registraciją į 0,0524 ha žemės sklypo dalį 0,1604 ha bendro ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2005 m. liepos 28 d. įregistruotą hipotekos pakeitimą, paliekant galioti 2003 m. spalio 2 d. įregistruotą hipoteką; kitą Panevėžio apygardos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Savo sprendimą dėl Įsakymo bei Sutarties pripažinimo negaliojančiais teismas grindė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies bei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

21. K. G. ir Z. G. 2013 m. balandžio 19 d. su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti jiems turtinę ir neturtinę žalą, atsakovais nurodydami Lietuvos valstybę, atstovaujamą NŽT ir VĮ Registrų centro, bei Savivaldybę. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjų K. G. ir Z. G. skundą patenkino iš dalies. LVAT 2016 m. sausio 4 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą pakeitė. Minėta nutartimi LVAT konstatavo, jog PAVA veiksmų neteisėtumas dėl neprivatizuotino 0,0524 ha žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn (pardavimo K. G.) iš esmės yra nustatytas įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, kuris byloje dėl žalos atlyginimo turi prejudicinę reikšmę. Už neteisėto valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymo teisines pasekmes, kurios atsirado apeliantams pagal minėtą civilinę bylą joje teismui nustačius, kad 0,0524 ha valstybinės žemės sklypas K. G. buvo parduotas neteisėtai, priežastiniu ryšiu susijusias su šiais neteisėtais veiksmais, yra atsakinga ta valstybės institucija, kuriai buvo suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl valstybinės žemės pardavimo (ginčo atveju PAVA funkcijų perėmėja NŽT). Teisėjų kolegija Administracinėje byloje nenustatė pagrindo konstatuoti Panevėžio miesto savivaldybės administravimo subjektų, nei Valstybės įmonės Registrų centro neteisėtus veiksmus, kurie gali būti siejami su pareiškėjų reikalavimu atlyginti žalą. LVAT teisėjų kolegija 2016 m. sausio 4 d. nutartimi turtine žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su PAVA neteisėtais veiksmais, pripažino komercinės paskirties projekto parengimo ir su tuo susijusias išlaidas, pamatų įrengimo išlaidas, išlaidas transporto nuomai, iš viso 3 256,83 Eur sumai. Teisėjų kolegija pareiškėjams priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. spalio 20 d. raštu Nr. (1.81)-7R-8077 NŽT informavo, kad K. G. išmokėjo teismo priteistą žalą – 8 884,66 Eur ir pavedė spręsti klausimą dėl regreso teisės įgyvendinimo.

23. NŽT, remdamasi VTĮ 33 straipsniu bei 32 straipsnio 2 dalimi, 2017 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 1SD-3800-(3.1.) Z. K., 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 1SD-3931-(3.1.) K. V., 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr.1SD-3929-(3.1.) G. B., 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr.1SD-3932-(3.1.) R. B., 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 1SD-3930-(3.1.) G. U. pasiūlė savo noru atlyginti žalą – kiekvienam po 1 480,77 Eur. R. B. minėtame rašte nurodytą žalos dydį sumokėjo, kiti atsakovai gera valia nurodytos sumos nesumokėjo. 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 1SS-994-(3.5) NŽT R. B. pasiūlė gera valia sumokėti dar 296,16 Eur, šios sumos R. B. nėra sumokėjusi.

24. Teismas, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi ir 1.125 straipsnio 8 dalimi, nurodė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kada Teisingumo ministerija išmokėjo K. G. ir Z. G. teismo priteistas žalos atlyginimo pinigines sumas, t. y. nuo 2016 m. balandžio 29 d. Taigi pareiškėjas, į teismą dėl žalos atlyginimo kreipdamasis 2018 m. birželio 6 d., trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.

25. Teismas vadovavosi VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) 33 straipsnio 1, 2 dalių, šiuo metu galiojančios VTĮ redakcijos 39 straipsnio 2 dalies, VTĮ 38 straipsnio 2, 3, 5, 7 dalių nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarime (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas) pateiktais išaiškinimais bei LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018 (toliau – ir Išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas) pateiktu teisės normų aiškinimu.

26. Pareiškėjas, įvardindamas atsakovų neteisėtus veiksmus, iš esmės rėmėsi vien įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotu atsakovų vizuotų (derintų) bei pasirašytų aktų neteisėtumu bei konstatuotais tuometinės PAVA neteisėtais veiksmais, kurie buvo viena iš sąlygų priteisti žalos atlyginimą K. ir Z. G.. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi. LVAT 2016 m. sausio 4 d. nutartimi Administracinėje byloje konstatuota, kad už neteisėto valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymo teisines pasekmes, kurios atsirado pagal Civilinę bylą, joje teismui nustačius, kad 0,0524 ha valstybinės žemės sklypas K. G. buvo parduotas neteisėtai, priežastiniu ryšiu susijusias su šiais neteisėtais veiksmais, yra atsakinga ta valstybės institucija, kuriai buvo suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl valstybinės žemės pardavimo, t. y. K. ir Z. G. turtinė ir neturtinė žala, kurios atlyginimą valstybė išmokėjo 2016 m. balandžio 29 d., padaryta neteisėtais tuometinės PAVA veiksmais. Todėl PAVA veiksmų, tiesioginiu ryšiu susijusių su K. ir Z. G. padaryta žala, neteisėtumo faktas laikytinas prejudiciniu faktu ir iš naujo neįrodinėtinas.

27. Teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 20 d. raštas Nr. (.81)7R-8077 patvirtino, kad valstybė 2016 m. balandžio 29 d. atlygino neteisėtais PAVA veiksmais padarytą žalą, todėl valstybė įgijo regreso teisę į žalą padariusius asmenis. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarime bei Išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime pateiktą teisės normų aiškinimą, svarbu nustatyti, ar valstybės K. ir Z. G. atlyginta žala buvo padaryta kaltais atsakovų – tuometinės PAVA darbuotojų – veiksmais. Ginčo atveju materialinės atsakomybės taikymui yra būtina nustatyti kaltus (pakankama bet kuri kaltės forma) atsakovų veiksmus priimant Įsakymą ir pasirašant Sutartį.

28. Teismas atsižvelgė į tai, jog Išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime pažymėta, kad viešojoje teisėje kalbant apie valstybės institucijų tarnautojų ir vadovų materialinę atsakomybę būtina pabrėžti atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartus. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl administracinės institucijos diskrecijos teisės.

29. Ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovai tuometinėje PAVA ėjo pareigas. Bylos medžiaga patvirtino, kad Sutartį pasirašė atsakovas G. B., tuo metu ėjęs PAVA Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas. Įsakymą parengė PAVA Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto skyrius, jį vizavo R. B., tuo metu ėjusi PAVA Teisės departamento direktorės pareigas, Z. K., tuo metu ėjusi Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojos pareigas, K. V. H. V., tuo metu ėjęs PAVA Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pareigas. Įsakymą pasirašė G. U., tuo metu ėjusi Panevėžio apskrities viršininkės pareigas.

30. Pareiškėjas savo pareiškime įvardijęs atsakovų pareigybių aprašymuose jiems priskiriamas funkcijas bei nustatytus reikalavimus, nenurodė, kokius konkrečius nurodytų pareigybių aprašymų punktus atsakovai pažeidė ir iš viso neteigė, kad atsakovai juos būtų pažeidę. Teismas, įvertinęs pareigybės aprašymais atsakovams priskirtas funkcijas, nusprendė, kad atsakovai R. B., Z. K. ir K. V. H. V., vizuodami Įsakymą, atsakovė G. U., pasirašydama Įsakymą, atsakovas G. B. pasirašydamas Sutartį, vykdė savo kompetencijai priskiriamas funkcijas ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtą veikimą ultra vires (viršijant įgaliojimus).

31. Teismas pažymėjo, jog pareigybių aprašymų punktuose, kuriuos cituoja pareiškėjas, atsakovams buvo nustatyti iš esmės analogiški reikalavimai išmanyti teisės aktus.

32. Teismas atsižvelgė į Sutarties pasirašymo ir Įsakymo priėmimo metu galiojusių teisės aktų, kuriais Civilinėje byloje savo sprendimą grindė Apeliacinis teismas, normas: Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 dalį; Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį.

33. Teismas aptarė ir kitus Įsakymo priėmimo bei Sutarties pasirašymo metu galiojusius teisės aktus, reglamentavusius valstybinės žemės, patenkančios į miestams priskirtą teritoriją, pardavimą, bei Įsakymo ir Sutarties rengimo procedūroje Savivaldybės priimtus administracinius aktus, kurie nebuvo vertinti nei Civilinėje, nei Administracinėje byloje, tačiau neabejotinai darė įtaką atsakovų elgesiui (veiksmams) ginčui aktualiu aspektu: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 7 dalies, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. lapkričio 18 d. Įsakymo priėmimo bei Sutarties pasirašymo metu) (toliau – ir Taisyklės), 14, 15, 16, 17, 18 punktų nuostatas.

34. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtino, kad tiek Panevėžio apskrities viršininko administracija, tiek Savivaldybė atliko Taisyklėse numatytus jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A-55 patvirtino valstybinių žemės sklypų, parduodamų ne aukciono būdu, duomenis ir siūlymus Panevėžio apskrities viršininko administracijai, tarp jų – ir Žemės sklypo, parduodamo K. G. bei nurodė, kad projektavimo ir statybos darbai turi būti vykdomi, remiantis Detaliuoju planu. Taryba 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2-27-17 pritarė Žemės sklypo pardavimui ne aukciono būdu. Savivaldybės administracija parduodamą Žemės sklypą suformavo, remdamasi būtent Detaliojo plano sprendiniais. Pažymėta tai, kad Detalusis planas buvo parengtas, įgyvendinant tuo metu galiojusį STR. Detaliojo plano grafinė dalis, aiškinamasis raštas bei Savivaldybės atstovų paaiškinimai patvirtino, kad Detaliuoju planu numatytas ne tik K. G., bet ir kitiems asmenims priklausančių komercinės paskirties žemės sklypų išplėtimas tikslu įrengti automobilių stovėjimo vietas prie komercinės paskirties pastatų, t. y. automobilių stovėjimo vietos numatytos būtent privačios žemės sklypų ribose, todėl buvo galima daryti prielaidą, jog Detaliuoju planu numatytoji privatiems žemės sklypams išplėsti valstybinės žemės dalis turėtų būti parduodama šių sklypų savininkams.

35. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Detalusis planas, jį ginčijant teisme, teismo sprendimu nebuvo pripažintas negaliojančiu. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. A-55 bei Savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. 2-27-17 teismine tvarka nebuvo ginčijamas. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 9 punktą (2003 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. IX-1838 redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo ir Sutarties pasirašymo metu), teritorijų planavimas buvo viena iš priskirtųjų (ribotai savarankiškųjų) savivaldybės funkcijų. Todėl teismas nusprendė, kad atsakovai, įvertinę Detaliojo plano sprendinius, Savivaldybės parengtus aukščiau nurodytus dokumentus pagal Taisyklių nuostatas, galėjo sąžiningai klysti, laikydami, jo Žemės sklypas K. G. parduodamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

36. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje (kuria be kita ko, savo sprendimą rėmė Apeliacinis teismas) įtvirtintoje sąvokoje „jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų“ nėra pateiktas baigtinis tokių teritorijų sąrašas, todėl laikyta, kad ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio ir poreikis konkrečią teritoriją naudoti bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms kiekvienu atveju konstatuojamas, atsižvelgus į tam tikroje situacijoje surinktų faktų bei nustatytų aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju itin reikšminga buvo tai, kad Civilinėje byloje, nagrinėjant ieškinio reikalavimus dėl Įsakymo bei Sutarties pripažinimo negaliojančiais, net ir teismai skirtingai aiškino ginčui taikytinas teisės normas, teisminis nagrinėjimas truko net 6 metus, teismai rėmėsi net bylos 8 tomuose surinkta rašytine medžiaga, buvo panaikinti net dviejų instancijų sprendimai, kuriais šie ieškovo reikalavimai buvo atmesti (Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis). Ir tik kasacinės instancijos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi bylą grąžinus iš naujo nagrinėti, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Įsakymą bei Sutartį pripažino negaliojančiais. Minėtos aplinkybės rodė, kad Žemės sklypo pardavimo faktinės aplinkybės, jo pardavimui taikytinas teisinis reglamentavimas buvo itin sudėtingas. Teismai šiuo atveju sprendė kompleksinį, vertinamojo pobūdžio, sudėtingą ir daugelio reikšmingų aplinkybių įvertinimo reikalaujantį klausimą, susijusį su sisteminiu teisės normų aiškinimu.

37. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovai, rengdami, derindami, pasirašydami Įsakymą bei Sutartį, elgėsi nepakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai. Teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad atsakovai nagrinėjamojoje situacijoje akivaizdžiai nesivadovavo bendraisiais teisės principais, inter alia (be kita ko) atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartais bei siekė nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Atsakovai vykdė jiems pareigybės aprašymuose nurodytas funkcijas, laikėsi procedūrinių taisyklių, reglamentuojančių valstybinių žemės sklypų skyrimą. Todėl nebuvo pagrindo vertinti, jog atsakovai padarė aiškias aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidas ar peržengė savo įgaliojimus.

38. Teismas nusprendė, kad byloje nenustatyta atsakovų kaltė kaip privaloma sąlyga jų materialinei atsakomybei kilti pagal VTĮ 39 straipsnio 2 dalį (iki 2019 m. sausio 1 d. – 33 straipsnio 2 dalį) bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį. Todėl pareiškėjo pareiškimas atmestas kaip nepagrįstas.

39. Teismo sprendimas priimtas atsakovų naudai, todėl jie įgijo teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsakovų K. V. H. V. ir G. B. bei trečiojo suinteresuoto asmens J. S. prašoma už atsiliepimų surašymą ir atstovavimą teisme priteisti suma neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų naujos redakcijos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 ir 8.19 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl jų turėtos atstovavimo išlaidos priteistos iš pareiškėjo.

40. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. papildomu sprendimu priteisė J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 200 Eur atstovavimo išlaidų.

41. Teismas nustatė, kad byloje priimtu 2019 m. gegužės 3 d. teismo sprendimu buvo išspręstas tik 2019 m. vasario 8 d. teismui pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų (400 Eur už atsiliepimo surašymą bei 200 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2019 m. vasario 11 d. posėdyje) priteisimo. Tačiau nebuvo išspręstas teismui 2019 m. kovo 29 d. pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodyta papildoma prašoma priteisti 200 Eur suma už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje 2019 m. balandžio 3 d. Teismas nusprendė, kad teismo sprendimu neišspręstas dalies atstovavimo išlaidų priteisimo klausimas, prašymas priimti papildomą sprendimą pateiktas laiku, todėl yra pagrindas priimti papildomą teismo sprendimą.

42. Teismas nustatė, kad J. S. atstovas advokatas R. Jasevičius dalyvavo teismo posėdyje 2019 m. vasario 11 d., kuris vyko 3 val. 25 min. bei 2019 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje, kuris vyko 2 val. 01 min. Todėl teismas laikė, kad advokatas R. Jasevičius teisme atstovavo 5 val. Iš viso trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti už advokato atstovavimą teisme suma buvo 400 Eur, ji neviršijo Rekomendacijų 8.19 punkte už atstovavimą teisme nustatyto maksimalaus dydžio. Įvertinus tai, kad teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu J. S. jau yra priteista 200 Eur atstovavimo teisme išlaidų, jai papildomai iš pareiškėjo priteista 200 Eur advokato pagalbai apmokėti (atstovavimo teisme išlaidų).

III. 43. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo pareiškimą.

44. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

45. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo aiškiai įvardijęs pareigybių aprašymų nuostatas, kurias pažeidė atsakovai.

46. Pareiškėjas pažymi, kad analogiško pobūdžio byloje Nr. eA-2581-662/2017 LVAT palaikė pirmosios instancijos teismo poziciją, kad vertinant apskrities viršininko administracijos tarnautojų pareigas ir reikalavimus, struktūrinių padalinių nuostatuose, pareigybių aprašymuose nurodytos pareigos ir reikalavimai, kurie keliami tarnautojams, todėl neįvykdymas jiems priskirtų pareigų ir reikalavimų yra pakankamas pagrindas taikyti materialinę atsakomybę.

47. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad reikalavimai ir pareigos apskrities viršininko administracijos tarnautojams yra aiškiai įvardintos pareigybių aprašymuose, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo teigti, jog buvo vykdomos jų kompetencijai priskirtos funkcijos, nes, kaip nurodyta pareiškime ir nustatyta teismo, Apeliacinis teismas Civilinėje byloje pripažino negaliojančia Sutartį, kitus sandorius bei panaikino administracinius aktus. Taigi atsakovų pareigų ir reikalavimų jiems neįvykdymas sukėlė žalos atsiradimą, kurią turėjo atlyginti valstybė, todėl atsakovai pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus (Atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p., Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 2 p.) ir yra teisinis pagrindas jiems taikyti materialinę atsakomybę.

48. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovai galėjo sąžiningai klysti, laikydami, jog Žemės sklypas K. G. parduodamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus; be to, taikytinas teisinis reglamentavimas buvo itin sudėtingas. Pareiškėjas pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismai nuosekliai laikėsi pozicijos, jog Žemės sklypas yra skirtas visuomenės poreikiams, todėl priskirtas neprivatizuotinai valstybinei žemei, t. y. teisinis reglamentavimas yra aiškus. Taip pat pažymi, kad PAVA, kaip atsakovas, dalyvavo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A11-236/2003. Todėl atsakovai žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti šios bylos faktines aplinkybes bei priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo turinį ir nors nenumatė, kad gali atsirasti neigiamų padarinių, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, jog atsakovai privalėjo įsitikinti, t. y. pašalinti bet kokias abejones, kad valstybinės žemės pardavimo sutartis atitinka aukštesnių teisės aktų reikalavimams, t. y. įsitikinti, ar Žemės sklypas nepriskirtas neprivatizuotinai žemei. Atliekant atsakovų elgesio vertinimą jų kaltės dėl Lietuvos valstybei kilusios žalos aspektu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog atsakovų kaltė, kaip būtina sąlyga jų materialinei atsakomybei kilti, nustatyta.

49. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės taikymo, todėl Išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kurios taikomos valstybės pareigūnui (ministrui), negali būti taikomos šioje byloje. Ministro ir tarnautojo materialinės atsakomybės vienodas traktavimas neatitinka lygiateisiškumo principo.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo prašo sprendimą priimti savo nuožiūra.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad LVAT Administracinėje byloje nenustatė pagrindo konstatuoti Panevėžio miesto savivaldybės administravimo subjektų neteisėtus veiksmus, kurie gali būti siejami su pareiškėjų reikalavimu atlyginti žalą.

52. Atsakovė G. U. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo prašo apeliacinį skundą atmesti.

53. Atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai ir pagrįstai aiškino ir taikė teisės normas, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, dėl ko būtų galima suabejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu.

54. Atsakovė pažymi, kad neturtinė žala iš esmės susiformavo tuo metu, kai apskrities administracijos jau nebuvo, o su K. G. bylinėjosi pareiškėjas, kur būtent pareiškėjo pozicija bylose tiesiogiai lėmė klausimo sprendimą ir priteistos neturtinės žalos dydį.

55. Atsakovė Z. K. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo prašo apeliacinį skundą atmesti.

56. Atsakovės teigimu, įsigilinus į 2005 m. galiojusius įstatymus ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto nuostatas aišku, kad Panevėžio apskrities viršininkas priėmė teisėtą 2005 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. Ž-942 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir jo pardavimo ne aukciono būdu“.

57. Atsakovė pažymi, kad jai vykdant apskrities viršininko pavaduotojos pareigas (iki 2006 m. liepos mėn.) vykusių teisminių ginčų metu šiuo klausimu nebuvo nustatyta pažeidimų. Vėlesniuose teisminiuose ginčuose dalyvavo NŽT, atsakovė į jokias bylas nebuvo kviesta. Todėl mano, kad NŽT netinkamai atstovavo valstybės interesus, kas lėmė ir priteistos žalos dydį, kadangi po 2006 m. liepos mėn. atsakovė negalėjo daryti įtakos žalos atsiradimui.

58. Atsakovė R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo prašo apeliacinį skundą atmesti.

59. Atsakovė akcentuoja, kad Įsakymo vizavimas ir pasirašymas negalėjo daryti įtakos žalos atsiradimui, kadangi Įsakymu patvirtintas žemės sklypų sujungimo projektas jau po to, kai buvo sudaryta Sutartis. Pažymi, kad Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. Ž-942 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir jo pardavimo ne aukciono būdu“ nėra panaikintas ir yra galiojantis, o Sutarties atsakovė nevizavo. Taip pat nėra panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės aktai, kurių pagrindu buvo priimta Sutartis ir Įsakymas.

60. Atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo netaikė paraidžiui, o tik rėmėsi jame pateiktu teisės normų aiškinimu.

61. Atsakovė akcentuoja, jog dar pirmosios instancijos teismui nurodė, kad pareiškėjo buvo neteisingai nurodyta, kad Teisės departamento direktorius atsako už Žemės tvarkymo departamento darbą ir už šiam departamentui bei jo struktūriniams padaliniams pavestų užduočių vykdymą. Atsakovei nebuvo pavesta tikrinti Žemės tvarkymo departamento ir jo struktūrinių padalinių darbo.

62. Atsakovas G. B. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo prašo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

63. Atsakovas pažymi, kad sprendžiant dėl jo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), kaltės ir atsakomybės pareiškėjas privalėjo įrodyti (bet byloje neįrodinėjo) konkrečius atsakovo neteistai atliktus veiksmus, kurie prieštaravo teisės aktams, privalėjo nurodyti ir pagrįsti šių teisės aktų reikalavimų taikymą atsakovo pareiginių funkcijų vykdymui, bei pagrįsti jo kaltę dėl atsiradusios žalos, vykdant tiesioginio vadovo pavedimą.

64. Atsakovas pažymi, kad detaliojo plano sprendiniai 0,1604 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), numatė komercinio pobūdžio, t. y. privataus intereso automobilių stovėjimo vietas, bet ne inžinerinės infrastruktūros teritorijos žemės naudojimo būdą, todėl šis sklypas galėjo būti ir buvo privatizuojamas remiantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Žemėtvarkos skyriaus specialistai nagrinėjo K. G. prašymą ir rengė reikiamus dokumentus vadovaujantis Taisyklėmis, t. y. atliko visus privalomus veiksmus, numatytus teisės aktuose.

65. Atsakovo teigimu, Žemėtvarkos skyriaus parengti apskrities viršininko įsakymų projektai niekam negalėjo sukelti jokių teisinių padarinių, nes teisines pasekmes galėjo sukelti tik pats įsakymas. Būtent R. B., tuo metu ėjusi PAVA Teisės departamento direktorės pareigas, buvo atsakinga už įsakymo Nr. Ž-942 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir jo pardavimo ne aukciono būdu“ parengimo teisėtumą.

66. Atsakovas nurodo, kad Panevėžio apskrities viršininkui priėmus 2005 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. Ž-942 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir jo pardavimo ne aukciono būdu“ atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nevykdyti jam pavesto įpareigojimo ir tiesioginių tarnybinių funkcijų ir nepasirašyti Sutarties.

67. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismui buvo savarankiškas pagrindas atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl praleisto ieškinio senaties termino.

68. Atsakovas K. V. H. V. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo prašo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

69. Atsakovas mano, kad pareiškėjas neįrodė sąlygų materialinei atsakomybei taikyti. Mano, kad įrodinėdamas materialinės atsakomybės sąlygas pareiškėjas negalėjo remtis kitų teismų procesiniais sprendimais, nes atsakovas nebuvo įtrauktas į kitų bylų nagrinėjimą, nebuvo pasisakyta dėl konkrečių jo veiksmų teisėtumo, vertinimo, pasekmių, be to, materialinės atsakomybės sąlyga nėra tapati savo turiniu valdžios institucijai ir asmeniui, jas privalu individualizuoti.

70. Atsakovas mano, kad LVAT Administracinėje byloje minima suma vertintina kaip valstybės be pagrindo įgytas turtas, todėl jo grąžinimas nepripažintinas žala. Be to, atsakovas mano, kad tarp tinkamų atsakovų turėjo būti įvardinti ir NŽT darbuotojai, kurių pareiškėjas nenurodė.

71. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius pareigybių aprašymų punktus atsakovai pažeidė, ir iš viso neteigė, kad atsakovai juos pažeidė. Atsakovas bylos eigoje akcentavo, kad pareiškėjas neteisingai nurodo jo kaip PAVA Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pareigas, nurodo neteisingą tai reglamentuojantį teisės aktą, neteisingai jį cituoja.

72. Pareiškėjas nenurodė ir neįtraukė į bylos nagrinėjimą atskirus veiksmus atlikusių asmenų, kurie PAVA Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto Žemėtvarkos skyriuje tikrino ir rengė Įsakymo ir Sutarties projektus, o kartu ir betarpiškai atsakingus asmenis už jų teisėtumą. Bylos nagrinėjimo metu teigė, kad atsakovų veiksmus lėmė Panevėžio miesto savivaldybės, jos administracijos veiksmai, kurių darbuotojų pareiškėjas nepagrįstai neįvardijo atsakovais.

73. Atsakovas teigia, kad Civilinėje byloje NŽT atstovavo netinkamai. Tai taip pat turėjo įtakos teismų sprendimams dėl žalos atlyginimo G..

74. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.

75. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. papildomo sprendimo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – J. S. prašymą atmesti.

76. Pareiškėjo nuomone, vertinant 2 val. pasirengimą ir atstovavimą 2019 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje, maksimalus užmokestis už tokį atstovavimą yra 194,06 Eur (Rekomendacijų 8.19 p.). Pareiškėjas pažymi, kad teismas jau išsprendė atstovavimo 2019 m. vasario 11 d. posėdyje išlaidas, todėl galėjo būti sprendžiamas tik atstovavimo 2019 m. balandžio 3 d. posėdyje išlaidų (200 Eur) klausimas, kurios viršija minėtus 194,06 Eur.

77. Kadangi pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu, mano, kad panaikinus šį sprendimą neliks pagrindo ir papildomam sprendimui.

78. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. papildomo sprendimo prašo sprendimą priimti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 79. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, reikalavimo regreso tvarka atlyginti žalą, atsiradusią atsakovams – Panevėžio apskrities viršininko administracijos tarnautojams – netinkamai vykdant funkcijas, susijusias su valstybinės žemės valdymu, dėl ko Panevėžio apskrities viršininko administracijos aktai teismo sprendimu buvo panaikinti, o iš valstybės priteista turtinė ir neturtinė žala, pagrįstumo.

80. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs su Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. Ž-942 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir jo pardavimo ne aukciono būdu“, kuriuo nurodyta K. G. parduoti ne aukciono būdu 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžyje šalia jam nuosavybės teise priklausančio 0,1080 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P27/05-0058, kuria K. G. ne aukciono būdu parduotas 0,0524 ha valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. Ž-2275 „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“, kuriuo minėti žemės sklypai, priklausantys K. G., sujungti, priėmimu (sudarymu) ir jų panaikinimu teismine tvarka susijusias aplinkybes bei nurodęs, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai, rengdami, derindami, pasirašydami 2005 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. Ž-942 bei 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058, elgėsi nepakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, taip pat kad nagrinėjamojoje situacijoje akivaizdžiai nesivadovavo bendraisiais teisės principais, inter alia atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartais, bei siekė nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, padarė aiškias faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidas ar peržengė savo įgaliojimus, skundžiamu sprendimu prašymą atmetė kaip nepagrįstą, priteisė dalį bylinėjimosi išlaidų, o papildomu sprendimu – kitą dalį bylinėjimosi išlaidų.

81. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir papildomu sprendimu, apeliacinius skundus padavė atsakovas, atstovaujamas NŽT. Grįsdamas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas akcentuoja teismo išvadų, susijusių su atsakovų veiksmų neteisėtumu bei kalte, nepagrįstumą.

82. Teisėjų kolegija, atsakovo apeliacinių skundų ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais (ABTĮ 140 str. 2 d.), nenustatė pagrindų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo: nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma, primintina, kad veikos, su kurių atlikimu siejamas žalos, kurią atlyginusi valstybė nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimą regreso tvarka atlyginti dėl žalos atsiradimo atsakingiems asmenims, atliktos jiems vykdant Panevėžio apskrities viršininko administracijos tarnautojų, t. y. valstybės tarnautojų, funkcijas.

83. Valstybės tarnautojo teises ir pareigas, atsakomybės klausimus reglamentuoja žalos atsiradimo metu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas (ginčui aktuali 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) (Valstybės tarnybos įstatymo 1 str.), o Civilio kodekso ir kitų įstatymų normos tokio pobūdžio santykiais taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., Civilinio kodekso 1 str. 2 d.)

84. Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginamą reglamentuoja Civilinis kodeksas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str.), tačiau klausimus, susijusius su regreso teise į žalą padariusį valstybės tarnautoją, visų pirma, reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, o Civilio kodekso normos, inter alia CK 6.280 straipsnis, kuris santykyje su Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi yra bendra teisės norma, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja speciali teisės norma, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalis. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl ministro atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus įstaigos prie ministerijos atžvilgiu, išaiškinimai dėl civilinės atsakomybės sąlygų yra taikytini ir sprendžiant dėl valstybės tarnautojo atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant funkcijas, susijusias su priskirta viešojo administravimo sritimi, atlyginimo, ką pažymėtina, patvirtina ir vėlesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo praktika, kaip pavyzdžiui, 2020 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-47-492/2020.

85. Veiksmų, su kuriais siejamas žalos atsiradimas nagrinėjamoje byloje, atlikimo metu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio, reglamentuojančio valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją, 1 dalis nustato, kad žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka, o 2 dalis – kad valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Žalos atlyginimas išieškomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio ir negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio.

86. Nors minėtoje (nutarties 84 p.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-47-492/2020, kurioje buvo sprendžiama dėl valstybės tarnautojų (apskrities viršininko ir jo administracijos tarnautojų) atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant funkcijas, susijusias su priskirta viešojo administravimo sritimi, atlyginimo, taikytos ankstesnės redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos (galiojusios 2002 m. birželio mėn.) nei nagrinėjamoje byloje, dalis išaiškinimų aktualūs ir taikytini nagrinėjamoje byloje: valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018); civilinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.).

Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018); viešojoje teisėje kalbant apie valstybės institucijų tarnautojų ir vadovų materialinę atsakomybę būtina pabrėžti atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartus. Valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais.

Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4221-502/2017).

Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018);

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 pažymėjo, kad tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia).

Tačiau kitaip vertintinos situacijos, kai valstybės tarnautojų, taip pat ir įstaigų vadovų funkcijos atliekamos srityse, kuriose sprendimai priimami atitinkamai institucijai (įstaigai) naudojantis diskrecijos teise – tam tikro laipsnio laisve pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas pareigas, taip užtikrinant galimybę viešojo administravimo subjektui savo kompetencijos srityje veiksmingiausiu būdu siekti viešojo intereso tikslų, taip pat srityse, kuriose sprendžiami sudėtingi, kompleksiniai, inter alia vertinamojo pobūdžio klausimai, vadovaujantis ir taikant teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias bendro, abstraktaus pobūdžio reikalavimus, taip pat nuostatas, kurios nėra vienareikšmiškai aiškios, ir pan.;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018 pažymėjo, kad tokiais atvejais itin reikšmingas yra įvertinimas, ar valstybės tarnautojo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti, taigi vertinti, ar jis elgėsi pakankamai apdairiai, rūpestingai ir atidžiai.

87. Nagrinėjamoje byloje vertindama apskrities viršininko ir kitų apskrities viršininko administracijos tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygas, t. y. nustatant, ar kaltės laipsnis vizuojant, priimant, sudarant 2005 m. kovo 16 d. įsakymą, 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058, kuria K. G. ne aukciono būdu parduotas 0,0524 ha valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, 2005 m. birželio 23 d. įsakymą, kuriuo žemės sklypai, priklausantys K. G., sujungti, yra pakankamas jų materialinei atsakomybei kilti, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, atsižvelgiant į 2005 m. kovo 16 d. ir 2005 m. birželio 23 d.

įsakymų priėmimo bei 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr.P27/05-0058 sudarymo metu galiojusių, tokius santykius reglamentavusių norminių teisės aktų nuostatas bei priimtus teisės taikymo aktus, inter alia Panevėžio miesto savivaldybės institucijų aktus, galima teigti, kad šiais aktais buvo sprendžiami nevienareikšmiai ir, dėl iki jų priimtų teisės taikymo aktų prieštaringumo, sudėtingi klausimai, dėl ko atsakovų, iš kurių valstybės regreso teise objektyviai galėtų reikalauti atlyginti žalą, priteistą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kaltės laipsnis nėra pakankamas jų materialinei atsakomybei kilti:

šiame kontekste, visų pirma, primintini įsiteisėjusio teismo sprendimo materialieji ir procesiniai teisiniai padariniai:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims, visų pirma, reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5592-415/2019 ir kt.).

Administracinėje byloje Nr. A-2038-146/2015, kurioje 2016 m. sausio 4 d. nutartimi K. ir Z. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteista turtinė ir neturtinė žala, kurią atlyginusi valstybė regreso teise reikalauja ją atlyginti atsakovus, pastarieji nedalyvavo, o kaltės klausimas nebuvo įrodinėjimo dalykas šioje byloje – kaltė nėra būtina sąlyga viešajai civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.271 str. 1 d.), todėl šiuo aspektu minėtas sprendimas neturi prejudicijos nagrinėjamoje byloje.

88. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas bei ko, pažymėtina, pareiškėjas neginčija, Panevėžio miesto valdyba 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306v „Dėl leidimo projektuoti ir sklypų suteikimo“ K. G. įmonei leido Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) projektuoti parduotuvę ir barą, o 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 84v suteikė K. G. įmonei 0,1080 ha sklypą parduotuvės ir baro statybai. Šį sklypą 1992 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8 pardavė K. G.. Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtino Detalųjį planą, iš kurio sprendinių tekstinės ir grafinės dalių matyti, kad prie Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančio K. G. nuosavybės teise priklausančio sklypo suformuotas 0,0524 ha žemės sklypas, skirtas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. K. G. pasikreipus į Panevėžio apskrities viršininko administraciją dėl šio sklypo pardavimo, o pastarajai, kaip galima spręsti iš byloje pateiktų duomenų – į Panevėžio miesto savivaldybę, 0,0524 ha žemės sklypą, kurio paskirtis – kita, pobūdis – komercinės paskirties objektų teritorija, ir kuriam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A-55 pasiūlė parduoti ne aukciono būdu, o Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2-27-17 pritarė jo pardavimui ne aukciono būdu. Gavęs šiuos duomenis, Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. Ž-942 Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui įsakė Žemės sklypą ne aukciono būdu parduoti K. G., o 2005 m. balandžio 8 d. sudaryta Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P27/05-0058, reg. Nr. 6544, valstybė, atstovaujama Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus, Žemės sklypą pardavė K. G.. Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Ž-2275 patvirtino kitos paskirties žemės sklypų, esančių Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 0,01080 ha) ir (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 0,0524 ha) sujungimo projektą, suformuojant vieną 0,1604 ha ploto žemės sklypą, esantį Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini).

89. Taigi, įvertinusi aptartas aktų, su kuriais siejamas žalos, kurią regreso tvarka prašoma atlyginti, atsiradimas, priėmimo aplinkybes (nutarties 88 p.), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog atsakovai, o juo labiau – visi atsakovai, privalėjo ir galėjo numatyti 2005 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. Ž-942 ir 2005 m. balandžio 8 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058 nesant teisėtais, t. y. kad prie Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančio K.

G. nuosavybės teise priklausančio sklypo valstybinėje žemėje suformuotas 0,0524 ha žemės sklypas, skirtas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, negali būti privatizuotas, kadangi yra būtinas visuomenės poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija, kaip atsakovas dalyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A11-236/2003, dėl ko atsakovai žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti šios bylos faktines aplinkybes bei priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo turinį ir nors nenumatė, kad gali atsirasti neigiamų padarinių, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti, nėra pagrįstas: visų pirma, primintina, kad nei minėta administracinė byla, nei sprendimas šioje byloje nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti ir vertinti.

Kita vertus, vertinant administracinėje byloje Nr. I-007-01-2003, kuri prie nagrinėjamos bylos prijungta apeliacinės instancijos teisme, priimtus procesinius sprendimus, t. y. 2003 m. sausio 22 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-007-01-2003, kuriame konstatuota, kad 0,5995 ha žemės sklypai, numatyti automobilių parkavimo aikštelėms pagal Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintą (duomenys neskelbtini) detaliojo plano korektūrą, reikalingi tenkinti visuomenės poreikius – bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžinti, ir 2003 m. kovo 25 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263-03, kuria minėtas 2003 m. sausio 22 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje ginčui reikšmingu aspektu nebuvo pakeistas, pažymėtina, kad minėti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus ir tarybos aktai, kuriais pasiūlyta ir pritarta prie Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančio K. G. nuosavybės teise priklausančio sklypo suformuoti 0,0524 ha žemės sklypą, skirtą automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, pardavimui ne aukciono būdu, yra vėlesni nei 2003 m. administracinių teismų sprendimai, todėl, Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtinto Detaliojo plano sprendiniuose nesant aiškiai nustatytam faktui, kad prie Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančio K.

G. nuosavybės teise priklausančio sklypo suformuotas 0,0524 ha žemės sklypas, skirtas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, yra reikalingas bendroms gyventojų reikmėms, taip pat savivaldos institucijoms, kurios pagal teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus yra atsakingos už tokio pobūdžio teritorijų – žemės, reikalingos vietos bendruomenės poreikiams (gatvėms, aikštelėms ir kt.) tenkinti – suplanavimą, patvirtinus, kad nėra tokio poreikio, nėra galima teigti atsakovus, juo labiau, pavyzdžiui, atsakovę G.

U., kuri, pagal byloje pateiktus duomenis, apskrities viršininke paskirta 2004 m., žinojus arba turėjus ir galėjus numatyti teisme nuginčytų aktų neigiamus padarinius.

90. Konstatavus, kad atsakovų kaltės laipsnis nėra pakankamas jų materialinei atsakomybei kilti, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo bei byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodyti argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl dėl jų nėra atskirai pasisakoma.

91. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl papildomo sprendimo, pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu atmetęs pareiškėjo skundą, tačiau išsprendęs tik dėl dalies trečiojo suinteresuoto asmens J. S. prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, kurias pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti iki teismo posėdžio dienos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 97 str. 1 d. 3 p. ir 2 d.).

92. J. S. pirmosios instancijos teismo iš viso prašė priteisti: 400 Eur už atsiliepimo surašymą, 200 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2019 m. vasario 11 d. posėdyje bei 200 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje 2019 m. balandžio 3 d. (dėl pastarosios bylinėjimosi išlaidų sumos 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu buvo likę neišspręsta).

93. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Rekomendacijų (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 10 punktą, atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose ar teisme laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas.

94. Taigi sprendžiant dėl J. S. prašomų bylinėjimosi išlaidų už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose visas laikas buvo pagrįstai susumuotas ir vertintas bendrai. Atsižvelgiant į tai, kad advokatas R. Jasevičius teisme atstovavo J. S. iš viso 5 val. (Rekomendacijų 9 p.), maksimali priteistina suma buvo 485 Eur (970,3 x 0,1 x 5; Rekomendacijų 8.19 p.). Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens bendra prašoma priteisti suma už pasirengimą ir atstovavimą (400 Eur) neviršijo maksimalių rekomenduojamų dydžių, o 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu buvo priteista tik dalis šios sumos, 2019 m. birželio 5 d. papildomu sprendimu buvo pagrįstai priteista likusi dalis.

95. Atsakovai G. B. ir K. V. H. V. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą priimtu procesiniu sprendimu apginamos šių atsakovų teisės, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.

96. G. B. pateikė 2019 m. birželio 17 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad už atstovavimą, dokumento surašymą atsakovas advokatui sumokėjo 300 Eur. K. V. H. V. pateikė 2019 m. birželio 12 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad už dokumento surašymą atsakovas advokatui sumokėjo 242 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 261,39 Eur (1,3 × 970,3 Eur). Atsakovų prašomos priteisti sumos neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sumos yra pagrįstos ir priteistinos iš pareiškėjo: 300 Eur G. B. ir 242 Eur K. V. H. V..

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 3 d. sprendimą ir 2019 m. birželio 5 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 300 Eur (trys šimtai eurų) atsakovui G. B. ir 242 Eur (du šimtai keturiasdešimt du eurai) K. V. H. V. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė