2021-06-15 Nr. BB-3646-1-01-1-38573-2019-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-151-628/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38573-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1; 1.2.4.1.2.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. (I. Š.) ir jo gynėjos advokatės Gitanos Gudaitės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo I. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. Š. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sužalojo kitą žmogų, būtent: 2019 m. rugsėjo 8 d. apie 3.50 val. viešoje vietoje – lauke, prie pastato, esančio Vilniuje, Savanorių pr. 62, priešais lošimų automatų saloną „Uniclub“, priklausantį UAB „Technodesa“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl menkavertės dingsties kilusio konflikto su nukentėjusiuoju I. M. (I. M.) metu sudavė šiam du smūgius peiliu į pilvo sritį, taip padarė jam dvi durtines-pjautines pilvo kairės pusės žaizdas, iš kurių viena atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis I. Š. ir jo gynėja advokatė G. Gudaitė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį, perkvalifikuojant I. Š. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 135 straipsnio 1 dalį, ir sušvelninti paskirtą bausmę. Kasaciniame skunde nurodoma:

2.1. Priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai pripažinti duomenys, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-74-976/2017 ir kt.). Priimdami nuosprendį ir nutartį šioje byloje, teismai išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė tik vienu įrodymu – vaizdo įrašu, visiškai nevertindami ir atmesdami nuteistojo I. Š., nukentėjusiojo I. M. parodymus, pagal kuriuos konflikto pradžioje nukentėjusysis I. M. sudavė smūgį ranka nuteistajam I. Š. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia jokiai įrodymų grupei pirmenybės, o bylos aplinkybės gali ir dažnai yra įrodinėjamos būtent asmenų parodymais. Dėl to teismai turėjo bent jau motyvuoti, kodėl nesiremia nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymais, tačiau tai nebuvo padaryta.

2.2. Priimdami sprendimą dėl I. Š. veikos kvalifikavimo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl chuliganiškų paskatų. Pagal teismų praktiką nusikalstama veika yra pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-266/2009 ir kt.).

Analizuojant sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų taikymą, darytina išvada, kad chuliganiškos paskatos šios kategorijos bylose dažniausiai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo nemotyvuotu užpuolimu, nesant priežasties, kylančios dėl tarpusavio santykių arba panaudojant menkavertę dingstį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007). Jei kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, chuliganiškos paskatos paprastai neinkriminuojamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-347/2012 ir kt.).

BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų gali būti padaromas tik tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti chuliganišką savo nusikalstamos veikos pobūdį. Šios bylos aplinkybės ir bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad I. Š. nusikalstamą veiką padarė ne dėl chuliganiškų paskatų. Iš liudytojo A. T. parodymų matyti, kad nuteistasis I. Š. konflikto metu buvo ramesnis, neagresyvus, norėjo taikos. Iš vaizdo medžiagos taip pat aiškiai matyti, kad nuteistasis bandė išskirti ir nuraminti konfliktuojančius asmenis, pats nenaudojo jokių smurtinių veiksmų ir tik tada, kai kilo žodinis konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo I.

M., buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį. Dėl to darytina išvada, kad I. Š. nesiekė aiškiai pademonstruoti visuomenės negerbimo, elgesio normų niekinimo, nesiekė pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ir savo viršenybę. Jis atliko smurtinius veiksmus tik atsakydamas į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Vien tai, kad jis pasirinko pavojingą konflikto sprendimo būdą nekviesdamas policijos pareigūnų, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų.

Šiuo atveju I. Š. veikė būdamas piktas, o pykčio nulemti fiziniai smurtiniai veiksmai neturėtų būti vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-113-303/2019). Nenustačius būtinojo BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyto nusikaltimo sudėties požymio, nuteistojo veika negali būti kvalifikuota pagal šią baudžiamojo įstatymo normą ir turėtų būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atitinkamai sušvelninant paskirtą bausmę.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertindami byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadarė. Baudžiamajame procese visi bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais, vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles, nesuteikiant nė vienam įrodymui išskirtinės ar didesnės įrodomosios reikšmės. Kasaciniame skunde I. Š. parodymams bandoma suteikti ypatingą reikšmę, visų kitų byloje surinktų įrodymų vertinimą ir su jais susijusių išvadų teikimą įvardijant ir kaip teisės taikymo klaidą, ir kaip įrodymams vertinti keliamų reikalavimų nesilaikymą. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Pagal BPK, byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimas, jų rezultatas yra šių teismų prerogatyva – įrodymų pakankamumo klausimą, kuriuo remiantis reikalinga pripažinti nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne, sprendžia minėti teismai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas, surašydamas nuosprendį, savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Minėtame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes, teismų išvados buvo padarytos remiantis visetu ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, kurie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais, bei remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

3.2. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu dėl netinkamo BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo. I. Š. aiškinimas, kad nusikalstamą veiką jis padarė ne dėl chuliganiškų paskatų, bet dėl kitų motyvų, yra jo gynybinė pozicija, kuri patikrinta ir įvertinus įrodymus paneigta dar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad I. Š. sužalojo nukentėjusįjį I. M. konflikto, kilusio dėl menkavertės dingsties, metu ir kad peilio, kurį I. Š. buvo išsitraukęs dar gerokai iki fizinio kontakto su nukentėjusiuoju, panaudojimas buvo nulemtas ne asmeninių motyvų, bet I. Š. siekio pasirodyti prieš nukentėjusįjį ir aplinkinius, pademonstruoti nepagarbą jiems. Atkreiptinas dėmesys, kad I. Š., duodamas parodymus, pats pripažino, jog konflikto priežastis buvo menkavertė. Be to, peilio atlenkimo, jo išsitraukimo bei panaudojimo tikslo ir motyvų I. Š. taip ir nekonkretizavo viso bylos teisminio nagrinėjimo metu, nenurodė jų ir kasaciniame skunde.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo I. Š. ir jo gynėjos advokatės G. Gudaitės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertindami byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes išvadas apie bylos aplinkybes grindė tik vaizdo įrašu, neįvertindami nuteistojo I. Š. ir nukentėjusiojo I. M. parodymų apie konflikto aplinkybes.

6. Tačiau, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, iš skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad abiejų instancijų teismai savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė nuteistojo I. Š., nukentėjusiojo I. M., liudytojų A. Š., A. T., M. S., E. S. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros, kompaktinio disko su įvykio vaizdo įrašu apžiūros ir kitais įrodymais, o ne tik įvykio vaizdo įrašais. Bylą nagrinėję teismai vertino byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek lygindami atskirus įrodymus tarpusavyje, t. y. kaip visumą. Pažymėtina, kad šie įrodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje ir įvertinti skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje, išdėstant logiškus ir įtikinamus jų vertinimo motyvus. Vien tai, kad atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas nutartyje daugiau dėmesio skyrė vaizdo įrašų analizei, nesuteikia pagrindo teigti, jog bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino nuteistojo I. Š., nukentėjusiojo I. M. parodymų apie smūgių sudavimo vieno kitam aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo nuteistojo I. Š. ir nukentėjusiojo I. M. parodymų vertinimo atmestini kaip prieštaraujantys skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turiniui.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad, kvalifikuodami I. Š. veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes smurtą prieš nukentėjusįjį nuteistasis I. Š. panaudojo iš pykčio kilus jo ir nukentėjusiojo tarpusavio žodiniam konfliktui, atsakydamas į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį.

8. Kasatoriai skunde nurodo, kad iš liudytojo A. T. parodymų matyti, jog nuteistasis I. Š. konflikto metu buvo ramesnis, neagresyvus, norėjo taikos. Iš vaizdo medžiagos taip pat aiškiai matyti, kad nuteistasis bandė išskirti ir nuraminti konfliktuojančius asmenis, pats nenaudojo jokių smurtinių veiksmų ir tik tada, kai kilo žodinis konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo I. M., buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį. Dėl to kasaciniame skunde daroma išvada, kad I. Š. nesiekė aiškiai pademonstruoti visuomenės negerbimo, elgesio normų niekinimo, nesiekė pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamo požiūrio į juos ir savo viršenybės, o atliko smurtinius veiksmus tik atsakydamas į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Anot kasatorių, I. Š. veikė būdamas piktas, o pykčio nulemti fiziniai smurtiniai veiksmai neturėtų būti vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų.

9. Atsakydama į šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino šį argumentą ir nustatė, kad dar vykstant žodiniam konfliktui tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, kurį, kaip nustatyta byloje, išprovokavo pats I. Š., pastarasis (I. Š.) jau buvo iš kišenės išsitraukęs ir rankoje laikė peilį, kuriuo vėliau ir sužalojo nukentėjusįjį I. M. Nors byloje nustatyta, kad šio konflikto metu fizinį smurtą, suduodamas smūgį kumščiu bei spirdamas koja, prieš I. Š. panaudojo ir nukentėjusysis I. M., o nuteistasis I. Š. teigia, kad peilį panaudojo tik dėl to, kad taip sureagavo į jam suduotus smūgius, vis dėlto iš įvykio vietos vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių nustatyta, kad nors nukentėjusysis I. M. pirmas pademonstravo siekį panaudoti fizinį smurtą (pirmąjį kartą pribėgdamas prie I. Š. ir užsimodamas ranka, o antrąjį kartą – koja), tačiau šie jo atlikti veiksmai ir nuteistojo I. Š. smūgiai peiliu buvo suduoti iš esmės vienu ir tuo pačiu metu. Taip pat pritartina išvadoms, kad nuteistojo atsakas (smūgiai peiliu) į tokį nukentėjusiojo elgesį buvo neadekvatus. Tokiu būdu byloje abiejų instancijų teismų padaryta išvada, kad nuteistasis I. Š. nukentėjusįjį sužalojo konflikto, kilusio dėl menkavertės dingsties, metu ir kad peilio, kurį nuteistasis buvo išsitraukęs dar gerokai iki fizinio kontakto su nukentėjusiuoju, panaudojimas buvo nulemtas ne nuteistojo asmeninių motyvų, bet būtent jo siekio pasirodyti prieš nukentėjusįjį ir aplinkinius, pademonstruoti nepagarbą jiems, yra teisinga.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015, 2K-63-648/2016, 2K-363-689/2017, 2K-84-458/2020). Chuliganiškos paskatos, kaip kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, 2K-113-303/2019).

11. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad I. Š. ir I. M. iki įvykio būtų pažinoję vienas kitą, būtų konkrečiai dėl kažko nesutarę ar turėję dingstį tai išsiaiškinti. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi, dar iki prasidedant žodiniam konfliktui su I. M., nuteistasis I. Š. išsitraukė peilį, laikydamas jį rankoje artinosi prie I. M., žodžiu provokuodamas jį pulti, o kai šis puolė, dūrė nukentėjusiajam du kartus į pilvą, taip padarė jam sunkų sveikatos surikdymą.

12. Kolegijos vertinimu, tai, kad I. Š., nepažinodamas I. M. ir neturėdamas su juo jokių nesutarimų, provokavo žodinį konfliktą, kad galėtų panaudoti intensyvų ir pavojingą kito žmogaus sveikatai fizinį smurtą, t. y. durti du kartus peiliu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį, taip sukeldamas pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir net gyvybei, leidžia teigti, kad I. Š. elgesys buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, t. y. buvo chuliganiškos paskatos, o ne pyktis, kaip teigiama kasaciniame skunde. Dėl to pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad nuteistojo I. Š. veika kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nenustačius pagrindo perkvalifikuoti nuteistojo I. Š. veiką pagal kasacinio skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo ir švelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo I. Š. ir jo gynėjos advokatės Gitanos Gudaitės kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Sigita Jokimaitė