2016-11-22 Nr. AB-21915-3-61-3-04503-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3330-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04503-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos:

1) Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) – 5 776 Eur;

2) Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) – 119 396 Eur;

3) Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) – 532 Eur;

4) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) – 125 704 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. vasario 25 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d. – LAVL, o nuo 2011 m. vasario 25 d. iki skundo padavimo teismui dienos – Vilniaus PN. Pareiškėjo teigimu, visą kalinimo laikotarpį sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo nuolat perpildytos. Be to, Lukiškių TI-K kameros buvo nuolat prirūkytos.

Tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN asmenys pasivaikščioti buvo išvedami tik 1 val. per dieną. Lukiškių TI-K ir LAVL kamerose (palatose) nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, oro vėdinimo sistemos, tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nuolat tvyrojo nemalonus kvapas. Lukiškių TI-K tualetas įrengtas prie durų, todėl pareiškėjas galėjo būti stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas ir kamerų ventiliacija. Lukiškių TI-K ir LAVL žiemą būdavo šalta ir nuolat drėgna, sienos ir grindys ištrupėjusios, todėl jų neįmanoma valyti ir dezinfekuoti, kaupėsi pelėsis, kalinamiesiems valymo ir dezinfekavimo inventorius į kameras išduodamas nebuvo, pagrindinio valymo minėtos įstaigos taip pat neužtikrino, nebuvo atliekamas paprastasis remontas.

Lukiškių TI-K ir LAVL čiužiniai ir antklodės buvo be užvalkalų, perduodant juos kitiems asmenims, jie nebuvo išvalomi, pagalvės užvalkalas ir paklodė išduodami retai, rankšluosčiai neišduodami, lovos skalbiniai keičiami kartą per savaitę, pareiškėjas taip pat negalėjo išsiskalbti viršutinių rūbų, nes skalbimas buvo mokamas, o užsidirbti pinigų jis negalėjo, nes kalinamiesiems nesudaroma galimybė dirbti. Tiek Lukiškių TI-K, tiek LAVL, tiek Vilniaus PN nebuvo užtikrinama naujai atvykusių asmenų medicininė patikra, sanitarinės patalpos nebuvo įrengtos, veisėsi tarakonai.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jam kilo psichologinė įtampa, bejėgiškumo jausmas, neviltis, liūdesys, tarp kalinamųjų dažnai kildavo konfliktai. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad Departamentas yra atsakingas už tinkamą kalinimo įstaigų įrengimą, tačiau jis nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti, nevykdė jam paskirtų funkcijų, todėl, pareiškėjo manymu, Departamentas taip pat turi atlyginti patirtą neturtinę žalą. Skunde pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 37–44) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Visų pirma, Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo kreipėsi už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. vasario 25 d. Tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 14 d., Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Higienos norma HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad atitinkamais pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl sanitarinio mazgo ir šilto vandens nebuvimo kamerose paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Kartu nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visada atliekama pirminė apžiūra, kurios metu visi duomenys surašomi į specialų blanką, o jis įklijuojamas į asmens sveikatos istoriją.

Patalynė išduodama vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis (toliau – ir Buitinio aprūpinimo normos). Taip pat teigė, jog Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę apatiniai ir patalynė skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už šią paslaugą.

Jei asmuo savo sąskaitoje neturi lėšų, dėl nemokamo viršutinių drabužių išskalbimo gali kreiptis į būrio viršininką. Be to, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 68 punktu, įstaigoje esantys asmenys nusimaudyti po dušu vedami vieną kartą per savaitę 15 min., o pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai.

Apibendrindamas, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 67–70) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2 (24,92 kv. m ploto, įrengtos 7 lovos). Šiame kontekste pažymėjo, kad LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas procesas, jis būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę ir tinkamą nepertraukiamą gydymą.

Taigi, LAVL negali lemti į įstaigą atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiaus, nes įstaigoje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus. Dėl šių priežasčių teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti pažeistos. Tačiau LAVL atkreipė dėmesį, jog Chirurgijos skyriuje pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore.

Taip pat paaiškino, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, įstaigos patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos. Pabrėžė, kad LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Tuo tarpu pacientų maudymasis organizuojamas vieną kartą per savaitę 15 min. ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.

LAVL akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punktu, pacientai vieną kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai, atsižvelgiant į Taisyklių 67 punktą, keičiami kartą per savaitę. Teigė, jog LAVL personalas griežtai laikosi Buitinio aprūpinimo normų, o įstaigoje gydomų asmenų prašymu, išduodamas ir valymo inventorius. Dėl vėdinimo nurodė, kad vasaros laikotarpiu yra išimamas vienas kameros lango rėmas, taip užtikrinant kameros vėdinimą ir tinkamą oro temperatūrą vasarą, be to, kiekvienoje palatoje yra įrengta ventiliacinė vėdinimo šachta.

Papildomai atkreipė dėmesį, jog LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. LAVL kartu akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais duomenimis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime ir patikslintame atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 119–125, 188–195) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Visų pirma, Vilniaus PN pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu pareiškėjas į įstaigą atvyko 2011 m. vasario 25 d., o skundą teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 11 d. Atsižvelgęs į tai, atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Vilniaus PN kartu nurodė, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais įstaigoje gyveno bendrabučio tipo patalpose Nr. 403, Nr. 102, Nr. 306, Nr. 101, o tam tikru laikotarpiu atliko paskirtą nuobaudą bausmės atlikimo režimo pažeidimo kamerų tipo patalpoje Nr. 18K. Šiame kontekste pabrėžė, jog paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas visada stengiamasi, kad būtų užtikrinamas vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas. Atitinkamai nurodytose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų.

Be to, kiekvieno būrio patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Vilniaus PN kartu atkreipė dėmesį, kad kalinamieji nuo 7.00 val. iki 23.00 val. gali laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, o pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpose, jam buvo sudaryta galimybė 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN teigė, kad visos patalpos yra pritaikytos vėdinimui ir minimaliai aprūpintos baldais, o jokie teisės aktai nenumato, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje.

Vilniaus PN nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog įstaigoje neatliekama atvykusių asmenų medicininė patikra, ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra užfiksuota jokių epideminių atvejų dėl neatliktos atvykusio asmens medicininės apžiūros. Taip pat akcentavo, kad Vilniaus PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, todėl pareiškėjo teiginys, jog patalpose yra tarakonų, niekuo nepagrįstas. Nors pareiškėjas teigė, jog Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso 3 ir 4 aukštuose įrengtose prausyklose, tualetuose nėra palaikoma švara, atsakovo atstovas pažymėjo, jog už tai įstaigoje yra atsakingi patys nuteistieji, kuriems paprašius ir esant poreikiui, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventorius.

Apibendrindamas, atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais, nepagrįsti jokiais įrodomąją galią turinčiais duomenimis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 24–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K, Vilniaus PN ir LAVL buvo kalinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti įstaigose esantys asmenys, todėl jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtose įstaigose, nėra. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Lukiškių TI-K, Vilniaus PN ir LAVL būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis, o jo skunde išdėstyti teiginiai yra abstraktūs. Taigi, Departamento teigimu, pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visuma, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Departamentas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Papildomai akcentavo, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymų sąlygų į Departamentą nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 25 d. sprendimu (II t., b. l. 41–49) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma, pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN prašymų pareiškėjo reikalavimams taikyti senaties terminą, teismas nurodė, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atitinkamai teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. vasario 25 d., LAVL – nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d., o Vilniaus PN – nuo 2011 m. vasario 25 d. iki skundo padavimo teismui dienos, tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2012 m. rugsėjo 10 d. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendė, kad šiuo atveju yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jam kilo psichologinė įtampa, bejėgiškumo jausmas, neviltis, liūdesys, tarp kalinamųjų dažnai kildavo konfliktai. Todėl, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 11 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. rugsėjo 10 d., ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Spręsdamas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų LAVL, teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 111.4 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Tuo tarpu, remiantis LAVL pateiktais duomenimis, visą nagrinėjamą pareiškėjo LAVL praleistą laikotarpį (nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d.), t. y. 8 paras, vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų.

Be to, LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą pripažino, kad nustatytos ploto normos galėjo būti pažeistos. Todėl teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose LAVL palatose yra pagrįstos. Tačiau šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant LAVL, t. y. pareiškėjui buvo galimybė laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore. Teismas taip pat nustatė, kad LAVL pagal turimus finansinius resursus gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka patalpų remontą.

Tai patvirtina LAVL 2014 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1363 bei teismui pateiktos fotonuotraukos. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas-higienos pasas, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360. Be to, LAVL nuolat tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro.

Taip pat įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus, tai patvirtina Kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių palatų sąlygų, tarakonų buvimo bei remonto neatlikimo atmetė kaip nepagrįstus. Tačiau teismas akcentavo, kad nors LAVL nurodė, jog patalynė yra skalbiama ir išduodama vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, šių savo teiginių įstaiga niekaip neįrodė.

Tuo tarpu, remiantis LVAT praktika, įrodinėjimo našta nagrinėjamu atveju tenka atsakovui, todėl minėtas aplinkybes teismas vertino pareiškėjo naudai. Kita vertus, teismas nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo dėl galimybės išsiskalbti viršutinius rūbus. Apibendrindamas, teismas nurodė, kad atsižvelgus į minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Be to, teismas pažymėjo, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas.

Taigi, teismas sprendė, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, įvertinęs pareiškėjo laikymo LAVL trukmę ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytas tik kamerų perpildymo faktas (iš viso 8 paros), į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, teismas sprendė, jog pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteistina 100 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismas akcentavo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šioje įstaigoje buvo kalinamas nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. vasario 25 d., o šiuo atveju nagrinėjamas laikotarpis nuo 2012 m. rugsėjo 10 d., pareiškėjo skundas šioje dalyje netenkintinas.

Vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygas Vilniaus PN, teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN atskirais laikotarpiais buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 403, 102, 306, 101, kamerų tipo patalpoje Nr. 18 ir baudos izoliatoriuje. Šiame kontekste pabrėžė, kad remiantis Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atitinkamai, atsižvelgęs į minėtas nuostatas ir įvertinęs byloje esančius duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, teismas sutiko su Vilniaus PN, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad Taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Todėl pareiškėjo argumentą dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas papildomai akcentavo, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl tarakonų veisimosi, teismas pažymėjo, jog siekiant užtikrinti tinkamas higienos sąlygas, Vilniaus PN buvo sudarę 2011 m. liepos 25 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. VLN-P-2011/172/84-60, o nuo 2014 m. gegužės 8 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. VLN-P-2014/123/24-33 su UAB „Dezinfa“, kuri nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, todėl šiuo aspektu nesutiktina su pareiškėju, jog Vilniaus PN patalpose buvo tarakonų.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Vilniaus PN neužtikrinama naujai atvykusių asmenų medicininė patikra, sanitarinės patalpos nėra įrengtos, kadangi, kaip nurodė atsakovo atstovas, visi į įstaigą patekę asmenys yra patikrinami vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 40 punktu. Tuo tarpu abejoti valstybės institucijos paaiškinimais nėra jokio teisinio pagrindo, nes teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog Vilniaus PN tinkamai užtikrina asmenų sveikatos priežiūrą, nėra užfiksuota jokių epideminių atvejų dėl neatliktos atvykusio asmens medicininės apžiūros.

Teismas kartu nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 11 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip 1 val. per dieną būti gryname ore. Taigi, teismas nenustatė pažeidimo dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pasivaikščioti jis buvo išvedamas tik 1 val. per parą. Be to, teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją niekada nesikreipė, todėl jo argumentai dėl neužtikrinamo natūralaus apšvietimo ir kamerų ventiliacijos atmestini.

Nurodytų aplinkybių kontekste teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog Vilniaus PN sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir dėl to neužtikrino jo teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas taip pat nenustatė, jog pareiškėjui būtų pablogintas jo buvimas Vilniaus PN ar jam būtų daromas psichologinis spaudimas. Teismas kartu akcentavo, kad į Vilniaus PN psichologinės tarnybos specialistus pareiškėjas nesikreipė ir jo sveikatos sutrikimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų nenustatyti.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Vilniaus PN tinkamai įgyvendino savo pareigas, užtikrino pareiškėjo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindinio viešosios atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų ir netikslinga šioje byloje vertinti likusias sąlygas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis byloje konstatuotomis aplinkybėmis, įvertinęs tai, jog pareiškėjas į Departamentą dėl netinkamų kalinimo sąlygų niekada nesikreipė, jis buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti kalinimo įstaigose esantys asmenys, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju jokie neteisėti Departamento veiksmai taip pat nenustatyti, todėl ir šioje dalyje pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. Z. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 56–57), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, visa apimtimi. Pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis yra neišsamus ir šališkas. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs laikymo nepriimtinomis sąlygomis faktą, nepagrįstai atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Kartu akcentuoja, kad pats teisės pažeidimo fakto pripažinimas negali būti administracinio teismo priimamo sprendimo rūšimi.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 62–63) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo atstovų argumentus, pateiktus įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurį išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis ir teismų praktika. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė / nepateikė naujų argumentų ar nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. vasario 25 d. Lukiškių TI-K, nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d. LAVL, o nuo 2011 m. vasario 25 d. iki skundo padavimo teismui dienos Vilniaus PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis yra neišsamus ir šališkas, šių savo teiginių jis iš esmės nedetalizuoja, o teismui pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 11–14, 38, 46–47, 67, 72–108, 120–121, 126–144, 145, 150–187, 189–190, 196–200; II t., b. l. 1–22), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o apeliaciniame skunde tik abstrakčiai dėsto aplinkybes dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisto 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, byloje nustatytų pažeidimų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų LAVL pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, ar kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė