2021-01-13 Nr. AB-797-3-64-3-02635-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-60-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02635-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 15 d. jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, laikino sulaikymo patalpos taip pat neatitiko keliamų reikalavimų, jose buvo šalta, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūbai buvo dedami į nešvarias dėžes, jose nebuvo baldų, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. liepos 15 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,72 kv. m iki 17,50 kv. m. Byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Nurodė, kad įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į Šiaulių TI, atlikus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 10 punkte numatytus veiksmus, bei vadovaujantis 11 punktu, kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, esančias administraciniame pastate. Suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę suimtieji (nuteistieji) laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 19 punktą priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Atsakovas pabrėžė, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau suimtųjų (nuteistųjų) naudai medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas iš atsakovo pateiktos 2019 m. lapkričio 15 d. pažymos Nr. 60/09-40242 „Dėl S. N.“ nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. liepos 15 d. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,72 kv. m iki 17,48 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Iš atsakovo pateiktų 2019 m. lapkričio 15 d. pažymos Nr. 60/09-40242 bei San. mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Teismas įvertino tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

7. Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14–17 punktų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13, 2 punktų nuostatomis.

8. Atsakovas savo atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini.

9. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-378 (patikrinimas atliktas 2017 m. gruodžio 14 d.) nustatyta, kad Šiaulių TI darbuotojai nėra išklausę privalomųjų higienos įgūdžių ir pirmosios pagalbos mokymo kursų (HN 134:2015 4 p., 5 p. pažeidimas). Švarūs skalbiniai iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas, laikomi atvirose lentynose (HN 134:2015 27 punkto pažeidimas). Kituose atsakovo pateiktuose patikrinimo aktuose pažeidimų neužfiksuota, taip pat patikrinimai buvo atliekami arba neaktualiais laikotarpiais, arba kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas.

10. Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

11. Teismas konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas HN 134:2015 4, 5, 27 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

12. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Teismas, atsižvelgęs į naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, įvertinęs minėtas aplinkybes, nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

13. Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143, 144, 145 punktais. Iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. lapkričio 15 d. pažymos Nr. 60/09-40242 „Dėl S. N.“ teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI laikino patalpinimo kamerose buvo laikomas aštuonis kartus. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 2 punktas numato, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Pagal bylos duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

14. Susipažinus su pareiškėjo S. N. ambulatorinio ligonio medicininės kortelės įrašais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. liepos 15 d.) asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

15. Teismas nusprendė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį (apie 10 mėn.), periodiškai, jo buvimo metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124.

17. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normų pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 18. Pareiškėjas S. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą bei priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas prašo įvertinti, kad jis Šiaulių TI buvo nemažą laiko tarpą, t. y. nuo 2018 m. spalio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 15 d. Pareiškėjas patyrė labai didelių nepatogumų bei buvo kalinamas blogomis sąlygomis, buvo pažeista teisė į higienos normas. Pareiškėjas prašo iš naujo išnagrinėti administracinę bylą ir už pažeidimus bei suteiktus nepatogumus priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę bei intensyvumą ir pagrįstai konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ar pasikartojančiais. Tai įvertinus teismas pagrįstai pripažino pažeistas pareiškėjo teises, bet atmetė prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 15 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, patikslino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. liepos 15 d., nustatė, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 4, 5, 27 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad buvo pažeista teisė į higienos normas ir prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais (2 000 Eur).

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

27. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos kompensavimo būdo nustatymo turėtų būti pripažintos neteisingomis, byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės ir iš naujo.

28. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, t. y. nenurodoma, į kokius konkrečius pareiškėjo pateiktus įrodymus nebuvo atsižvelgta, kokios konkrečios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados buvo nepagrįstos.

29. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygas.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

31. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų.

32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo priteisti jam 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagristų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jo teisių gynimo būdu.

33. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

34. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

35. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

36. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

37. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Ginčo atveju nustatyti tik pavieniai higienos normų pažeidimai (Šiaulių TI darbuotojai nėra išklausę privalomųjų higienos įgūdžių ir pirmosios pagalbos mokymo kursų; švarūs skalbiniai iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas, laikomi atvirose lentynose). Nagrinėjamu atveju vertinamas laikotarpis, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, nėra ilgas (nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. liepos 15 d.). Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus), jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė