2023-06-21 Nr. AB-12348-3-62-3-00795-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1411-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00795-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, J. Š., J. Š., M. Š., P. Š., R. Š., dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (toliau – ir skundas), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, Kauno skyrius) 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. VPA_SP5-2008 „Dėl J. Š. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ (toliau – ir 2021 m. gegužės 17 d. sprendimas); 2) panaikinti Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštą Nr. (9.6) DV_S-1914 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus perskaičiavimo ir išmokėjimo“ (toliau – ir 2022 m. sausio 10 d. raštas); 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2022 m. kovo 9 d. raštą Nr. (18.2) I-2639 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam asmeniui mirus perskaičiavimo ir skirtumo išmokėjimo 6 asmenų šeimai“ (toliau – ir 2022 m. kovo 9 d. raštas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe (duomenys neskelbtini) žuvo jo sūnus V. Š.. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą dėl vienkartinės socialinės draudimo išmokos perskaičiavimo ir išmokėjimo apdraustajam asmeniui mirus, tačiau Kauno skyrius 2022 m. sausio 10 d. raštu atsisakė perskaičiuoti neteisingai apskaičiuotą vienkartinę socialinio draudimo išmoką apdraustajam. Buvo pateiktas skundas dėl neteisingo vienkartinės socialinio draudimo išmokos apskaičiavimo ir gautas VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka skyriaus 2022 m. kovo 9 d. raštas, kuriame pakartotinai neteisingai pritaikyti įstatymai kompensacijai apskaičiuoti ir neteisingai apskaičiuota kompensacija.

3. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 27 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudžiamuoju įvykiu, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi vidutinio šalies darbo užmokesčio (D), galiojusio mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį, 46,55 dydžių, nurodė, kad sąvoka „vidutinio šalies darbo užmokesčio (D), galiojusio mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį“ apibrėžiama Įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje, t. y. šalies „vidutinis mėnesinis darbo užmokestis“ – Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (įtraukiant ir individualiųjų įmonių darbo užmokesčių duomenis) šalies ūkyje. Pagal laisvai prieinamus Statistikos departamento interneto tinklalapio duomenis, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas nuostatas atitinkantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuotas ir Statistikos departamento paskelbtas nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį yra 1 512,30 Eur. Todėl šis dydis turi būti imamas kaip privalomas bazinis dydis vienkartinei socialinio draudimo išmokai apskaičiuoti, kuris yra dauginamas iš 46,55. Atsakovas, skaičiuodamas kompensaciją išmokai, netaikė Įstatymo galiojančios redakcijos 27 straipsnio 1 dalies normos, o vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Fondo biudžeto įstatymas) 4 straipsniu, kuriame įtvirtinta 1 241,40 Eur pinigų suma yra laikoma vidutinio darbo užmokesčio baze, nuo kurios skaičiuojamos įmokos į apdraustųjų asmenų bendrąjį pensijų, ligos, motinystės socialinio draudimo fondą, pagal šio įstatymo 3 straipsnio 4 punktą. Atsakovas neteisingai pritaikė Įstatymą vienkartinei socialinio draudimo išmokai išmokėti, todėl sprendimo dalis, argumentuojanti išmokėtinos sumos dydį, yra nepagrįsta ir neteisėta. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, apdraustajam asmeniui mirus dėl draudžiamojo įvykio kiekvienam jo šeimos nariui išmokama vienkartinė išmoka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad byloje ginčo esmė – koks įstatymas ir kokios sąvokos taikytinos, skaičiuojant vienkartinę socialinę išmoką: Įstatymo 3 straipsnio 14 dalis ar 15 dalis. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas nukreipia į Fondo biudžeto įstatymą, kuris įtvirtina duomenis mokesčiams (ne išmokoms) apskaičiuoti naudojant užpraeitų metų III ir IV ketvirčių ir praeitų metų I ir II ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto užmokesčio vidurkius (įtraukiant ir individualiųjų įmonių darbo užmokesčių duomenis). Atsakovo 1 241,40 Eur pinigų suma apskaičiuota kaip bazinė suma, nuo kurios yra skaičiuojamos įmokos į socialinio draudimo fondą, bet ne kaip bazinė suma skaičiuoti įmokoms į nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo fondą ir išmokoms iš šio fondo. Būtent mėnesinis vidutinis (nors nurodoma ketvirčiais) darbo užmokesčio dydis per metus nuolat kinta, o 1 241,40 Eur pinigų suma yra visiems metams pastovi ir nuo jos kaip nuo bazinio dydžio skaičiuojami mokesčiai. Pareiškėjas vertino, kad atsakovas draudimo išmoką apskaičiavo neteisingai baziniu dydžiu laikydamas 1 241,40 Eur pinigų sumą, kuri neatitiko vidutinės darbo užmokesčio sumos nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį. Tokiu būdu buvo pažeista Įstatymo 27 straipsnio 1 dalis, neteisingai apskaičiuota draudimo išmoka, o pareiškėjui ir jo šeimai buvo padaryta didelė žala. Šiuo atveju pareiškėjui kaip vienkartinė socialinio draudimo išmoka turėjo būti apskaičiuota pinigų suma, lygi Statistikos departamento skelbiamam vidutiniam darbo užmokesčiui nelaimingo atsitikimo mėnesį, kuris 2020 m. IV ketvirtį buvo 1 512,30 Eur, jį padauginus iš 46,55 koeficiento, bendra išmokėtina suma gaunasi 70 397,56 Eur. Atėmus išmokėtus 57 787,17 Eur iš 70 397,56 Eur, akivaizdu, kad pareiškėjui liko neišmokėta 12 610,39 Eur.

5. Atsakovas Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo sūnus V. Š. žuvo (duomenys neskelbtini) dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris Kauno skyriaus 2021 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-593 buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Remiantis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, apdraustajam asmeniui mirus dėl draudžiamojo įvykio, kiekvienam šeimos nariui išmokama vienkartinė išmoka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka. Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apdraustajam asmeniui mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi vidutinio šalies darbo užmokesčio (D), galiojusio mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį, 46,55 dydžių.

Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Kauno skyrius 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-2008 paskyrė pareiškėjui 9 631,20 Eur vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam V. Š. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudžiamuoju įvykiu. Taip pat tokio paties dydžio vienkartinės draudimo išmokos buvo paskirtos ir išmokėtos apdraustojo V. Š. sutuoktinei R. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2011), sūnums J. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2009) ir P. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2010), dukrai M.

Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2007) ir mamai J. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2012). Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pareiškėjas 2022 m. sausio 28 d. pateikė skundą VSDFV dėl Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. rašto. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2022 m. kovo 9 d. raštu atmetė pareiškėjo 2022 m. sausio 28 d. skundą ir konstatavo, kad Kauno skyrius 2021 m. gegužės 17 d. sprendimais Nr. VPA_SP5-2007, Nr. VPA_SP5-2008, Nr. VPA_SP5-2009, Nr. VPA_SP5-2010, Nr. VPA_SP5-2011, Nr. VPA_SP5-2012 (toliau visi kartu – ir Sprendimai) teisėtai ir pagrįstai paskyrė ir išmokėjo vienkartines išmokas mirusiojo šeimos nariams ir 2022 m. sausio 10 d. raštu teisingai paaiškino mokėtų vienkartinių išmokų apskaičiavimą ir pagrįstai atsisakė šias išmokas perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjo prašomą vienkartinės išmokos skirtumą.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo teismo panaikinti Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštą, kuris jam nesukelia teisinių pasekmių. Pareiškėjui teisines pasekmes sukelia Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimas, kuriuo jam buvo paskirta vienkartinė išmoka apdraustajam mirus. Kauno skyrius 2022 m. sausio 10 d. rašte ir VSDFV 2022 m. kovo 9 d. rašte nurodė, kad, remiantis Įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuojant vienkartinę išmoką apdraustajam mirus, turi būti taikomas vidutinis šalies darbo užmokestis (D). VSDFV aiškiai išdėstė, kokiais atvejais naudojamas yra šalies vidutinis mėnesinis darbo užmokestis ir vidutinis šalies darbo užmokestis (D). Įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje apibrėžta sąvoka „šalies vidutinis mėnesinis darbo užmokestis“ – tai yra Statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (įtraukiant ir individualiųjų įmonių darbo užmokesčio duomenis) šalies ūkyje. VSDFV nurodė pareiškėjui, kad šis dydis naudojamas kai kurių kitų Įstatyme numatytų išmokų, o ne vienkartinei išmokai skaičiuoti (pavyzdžiui, skaičiuojant netekto darbingumo periodines kompensacijas). Įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje nustatoma, kad sąvoka vidutinis šalies darbo užmokestis (D) suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje vidutinis šalies darbo užmokestis apibrėžiamas kaip Statistikos departamento paskelbtas užpraeitų metų III ir IV ketvirčių ir praėjusių metų I ir II ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkis (įtraukiant ir individualiųjų įmonių darbo užmokesčio duomenis), nes, kaip VSDFV nurodė, taip yra dėl to, kad visos socialinio draudimo išmokos pagrįstos ir mokamos surinktomis socialinio draudimo įmokomis. Vidutinis šalies darbo užmokestis tvirtinamas atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu.

8. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjui vienkartinė išmoka apdraustajam mirus turėjo būti apskaičiuota naudojant Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį nelaimingo atsitikimo mėnesį, kuris 2020 m. IV ketvirtį buvo 1 512,30 Eur, o bendra išmokėtina suma yra 70 397,56 Eur (1 512,30 Eur x 46,55). Pareiškėjo sūnus žuvo (duomenys neskelbtini), todėl dėl jo mirties jo šeimos nariams priklausančios vienkartinės išmokos dydis, vadovaujantis Įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, turi būti apskaičiuojamas naudojant vidutinį šalies darbo užmokestį, patvirtintą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu. Minėto įstatymo 4 straipsnyje patvirtinta, kad vidutinis šalies darbo užmokesčio dydis 2020 metams – 1 241,4 Eur.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. VSDFV vadovavosi bylai aktualiu reglamentavimu, pakartojo bylos faktines aplinkybes ir nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mitus turi būti apskaičiuojama ne pagal vidutinį šalies darbo užmokestį (D) (Įstatymo 3 str. 15 d.), bet pagal šalies vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (Įstatymo 3 str. 14 d.), nes pastarasis dydis yra didesnis, yra nepagrįstas. Išmokos pagal Įstatymą apskaičiuojamos vadovaujantis Įstatymu, kuriame įtvirtinta, kad dėl įvykio, pripažinto draudžiamuoju, gali būti skiriamos šios išmokos: ligos išmoka, kuri apskaičiuojama remiantis šalies vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu, bei netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka (apdraustajam mirus), periodinė draudimo išmoka (apdraustajam mirus), kurios apskaičiuojamos remiantis vidutiniu šalies darbo užmokesčiu (D) (atitinkamai Įstatymo 13 str. 2 d., 19 str. 5 d., 20 str. 2 d., 27 str. 1 d., 26 str. 2 d.). VSDFV vertino, kad Kauno skyriaus Sprendimai teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą, 2022 m. sausio 10 d. raštą, VSDFV 2022 m. kovo 9 d. sprendimą atmestinas.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. rašto panaikinimo, atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

12.1. Pareiškėjo sūnus V. Š. žuvo (duomenys neskelbtini) dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris Kauno skyriaus 2021 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-593 buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu.

12.2. Kauno skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 27 straipsniu, 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu paskyrė pareiškėjui 9 631,20 Eur vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam V. Š. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudžiamuoju įvykiu. Taip pat tokio paties dydžio vienkartinės draudimo išmokos buvo paskirtos ir išmokėtos apdraustojo V. Š. sutuoktinei R. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2011), sūnums J. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2009) ir P. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2010), dukrai M. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2007) ir mamai J. Š. (2021 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-2012).

12.3. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Kauno skyrių su prašymu perskaičiuoti žuvusio sūnaus 6 asmenų šeimai, jo manymu, neteisingai apskaičiuotą ir išmokėtą vienkartinę išmoką, išmokant jos skirtumą, kadangi Kauno skyrius neteisingai apskaičiavo vienkartinę išmoką pritaikydamas 1 241,40 Eur dydį (t. y. 2020 metams patvirtintą vidutinio šalies darbo užmokesčio, taikomo apdraustųjų asmenų 2020 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, dydį), bet ne 1 512,30 Eur dydį (t. y. taikant 2020 metų spalio mėnesio šalies bruto vidutinio darbo užmokesčio dydį).

12.4. Kauno skyrius išnagrinėjo šį pareiškėjo prašymą ir 2022 m. sausio 10 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam V. Š. mirus. Kauno skyrius 2022 m. sausio 10 d. raštu paaiškino pareiškėjui, kad apskaičiuojant vienkartinės išmokos apdraustajam mirus dydį yra taikomas vidutinis šalies darbo užmokestis (D) (ne vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis), kuris vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 straipsniu pareiškėjo sūnaus V. Š. mirties dieną (duomenys neskelbtini) buvo 1 241,40 Eur. Kadangi dėl vienkartinės išmokos apdraustajam mirus kreipėsi 6 asmenys, turintys teisę į šią išmoką, kiekvienam mirusiojo šeimos nariui buvo išmokėta 9 631,20 Eur dydžio išmoka (1 241,40 Eur x 46,55 : 6 asmenys). Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

12.5. Pareiškėjas 2022 m. sausio 28 d. pateikė skundą VSDFV dėl Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. rašto. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalimi, 2022 m. kovo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo 2022 m. sausio 28 d. skundą ir konstatavo, kad Kauno skyrius Sprendimais teisėtai ir pagrįstai, t. y. vadovaudamasis Įstatymu ir tinkamai jį taikydamas, paskyrė ir išmokėjo vienkartines išmokas mirusiojo šeimos nariams ir 2022 m. sausio 10 d. raštu teisingai paaiškino mokėtų vienkartinių išmokų apskaičiavimą ir pagrįstai atsisakė šias išmokas perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjo prašomą vienkartinės išmokos skirtumą.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su Kauno skyriaus priimtais šešiais Sprendimais dėl šešių šeimos narių teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Nustatęs, kad kitų asmenų skundai nepateikti, teismas bylą nagrinėjo tik pagal pareiškėjo skunde pateiktus reikalavimus.

14. Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, 27 straipsnio 1–2 dalimis ir nustatė, kad Kauno skyrius 2022 m. sausio 10 d. rašte, taip pat VSDFV 2022 m. kovo 9 d. rašte nurodė, jog, apskaičiuojant vienkartinę išmoką apdraustajam mirus, turi būti taikomas vidutinis šalies darbo užmokestis (D). VSDFV išdėstė, kokiais atvejais naudojamas yra šalies vidutinis mėnesinis darbo užmokestis ir vidutinis šalies darbo užmokestis (D). Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje apibrėžta sąvoka „šalies vidutinis mėnesinis darbo užmokestis“, 3 straipsnio 15 dalyje išaiškinta sąvoka vidutinis šalies darbo užmokestis (D), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje pateikta vidutinio šalies darbo užmokesčio sąvoka, atsižvelgė į VSDFV paaiškinimą, jog visos socialinio draudimo išmokos pagrįstos ir mokamos surinktomis socialinio draudimo įmokomis, o vidutinis šalies darbo užmokestis tvirtinamas atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam vienkartinė išmoka apdraustajam mirus turėjo būti apskaičiuota naudojant Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį nelaimingo atsitikimo mėnesį, kuris 2020 m. IV ketvirtį buvo 1 512,30 Eur ir bendra išmokėtina suma yra 7 0397,56 Eur (1 512,30 Eur x 46,55). Kadangi pareiškėjo sūnus žuvo (duomenys neskelbtini), todėl dėl jo mirties jo šeimos nariams priklausančios vienkartinės išmokos dydis, vadovaujantis Įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, turi būti apskaičiuojamas naudojant vidutinį šalies darbo užmokestį, patvirtintą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 straipsnyje – 1241,40 Eur.

15. Teismas nusprendė, kad VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2022 m. sausio 28 d. skundą, pagrįstai konstatavo, kad Kauno skyriaus Sprendimai teisėti, priimti remiantis Įstatymu ir tinkamai jį taikant, o 2022 m. sausio 10 d. raštu teisingai paaiškino mokėtų vienkartinių išmokų apskaičiavimą ir pagrįstai atsisakė šias išmokas perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjo prašomą vienkartinės išmokos skirtumą. Teismas nenustatė pagrindų naikinti Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. rašto ir VSDFV 2022 m. kovo 9 d. rašto.

16. Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštą teismas pažymėjo, kad jis pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes sukelia Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimas, kuriuo jam buvo paskirta vienkartinė išmoka apdraustajam mirus. Kadangi Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. rašte nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjui, jame iš esmės pateikiama faktinė ir teisinė informacija (paaiškinimas), susijusi su vienkartinės išmokos apdraustajam mirus dydžio apskaičiavimu, teismas nurodė, jog pareiškėjo nesutikimas su jo turiniu savaime nesudaro pagrindo jį naikinti, Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Teismas nutraukė bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu. Likusią skundo dalį teismas atmetė, nepasisakė dėl likusių proceso dalyvių argumentų, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 ir 41 str.).

III. 17. Pareiškėjas J. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamus sprendimus – Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą, Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštą, VSDFV 2022 m. kovo 9 d. raštą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, nes jis yra netinkamai motyvuotas, neatskleista bylos esmė. Pareiškėjas mano, jog teismas netinkamai aiškino įstatymus. Pareiškėjas pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, akcentuoja, jog atsakovas netinkamai vykdė Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 47 punkte įtvirtintą vienkartinės išmokos apskaičiavimo metodiką, šios klaidos teismas nepastebėjo ir neįpareigojo atsakovo perskaičiuoti vienkartinės išmokos dydžio. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas skaičiuoja vienkartinės išmokos dydį remdamasis neskelbtais Statistikos departamento duomenimis ir skaičiais, kurie yra taikomi įmokoms paskaičiuoti į bendrąjį pensijų, ligos, motinystės, socialinio draudimo fondo biudžetą, bet ne išmokoms. Atsakovas nepaisė įstatyme įtvirtintos prievolės naudoti Statistikos departamento skelbiamo vidutinio darbo užmokesčio dydį, galiojusį draudiminio įvykio momentu.

19. Atsakovas Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir laikosi pozicijos, jog pareiškėjas klaidingai supranta ir painioja sąvokas: šalies vidutinis mėnesinis darbo užmokestis ir vidutinis šalies darbo užmokestis (D) bei klaidingai supranta Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytą vienkartinės išmokos apdraustajam mirus apskaičiavimą. Pareiškėjas nepagrįstai mano, kad, apskaičiuojant vienkartinę išmoką apdraustajam mirus, turėjo būti taikomas Įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintas šalies vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, bet ne Įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje nurodytas vidutinis šalies darbo užmokestis (D). Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad, apskaičiuojant vienkartinę išmoką apdraustajam mirus, turi būti taikomas Statistikos departamento skelbiamas 2020 m. IV ketvirčio šalies bruto mėnesinis vidutinis darbo užmokestis (įskaitant individualias įmones), dydis 1 512,30 Eur ir bendra išmokėtina suma yra 70 397,56 Eur (1 512,30 Eur x 46,55). Atsakovas nesutinka ir su tuo, kad Kauno skyrius skaičiuoja vienkartinės išmokos dydį remdamasis neskelbtais Statistikos departamento duomenimis ir skaičiais, kurie yra taikomi įmokoms paskaičiuoti į bendrąjį pensijų, ligos, motinystės, socialinio draudimo fondo biudžetą, bet ne išmokoms, ir nepaiso įstatyme įtvirtintos prievolės naudoti Lietuvos statistikos departamento skelbiamo vidutinio darbo užmokesčio dydį galiojusį draudiminio įvykio momentu. Atsakovas teigia, kad teismas tinkamai įvertino taikytinų teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriam panaikinti nėra ABTĮ numatytų pagrindų.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. VSDFV teigia kad jos pozicija skunde keliamu klausimu išsamiai išdėstyta VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą teismui. VSDFV palaiko atsakovo Kauno skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus argumentus. VSDFV teigia, kad pareiškėjas siekia, kad jam paskirta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus būtų apskaičiuota ne pagal vidutinį šalies darbo užmokestį (D) (kaip numatyta Įstatymo 11 str. 3 d.), o pagal šalies vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (dydį, apibrėžtą Įstatymo 3 str. 14 d.), nes pastarasis dydis yra didesnis. Taigi tuo atveju, jeigu pastarasis dydis būtų mažesnis, pareiškėjas sutiktų ir su skundžiamais sprendimais, ir su teismo išaiškinimais. Tokie pareiškėjo motyvai nėra ir negali būti teisinis pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus. VSDFV nurodo, kad teismas tinkamai įvertino taikytinų teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra teisinio pagrindo.

23. Pareiškėjas J. Š. 2023 m. birželio 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė nuomonę dėl atsakovo atsiliepimo, kurioje akcentuoja, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo pozicijos dėl vienkartinės išmokos dydžio paskaičiavimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2020 m. IV ketvirtį (V. Š. mirties momentu, (duomenys neskelbtini)) buvo 1 512,30 Eur, paskelbtas Statistikos departamento, o 1 241,40 Eur yra bazinis dydis socialinio draudimo įmokoms skaičiuoti. Pareiškėjas nurodo, kad V. Š. darbe buvo apdraustas socialinio draudimu, draudimo įmokos sumokėtos į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, Kauno skyriaus apskaičiuota ir išmokėta vienkartinė išmoka yra neteisėta, nes pažeidžia Įstatymo 27 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 14 dalį, Nuostatų 47 punktą, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. VPA_SP5-2008 „Dėl J. Š. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. rašto Nr. (9.6) DV_S-1914 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus perskaičiavimo ir išmokėjimo“ bei dėl VSDFV 2022 m. kovo 9 d. rašto Nr. (18.2) I-2639 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam asmeniui mirus perskaičiavimo ir skirtumo išmokėjimo 6 asmenų šeimai“ pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo patikslinto skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad VSDFV 2022 m. kovo 9 d. raštas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2022 m. sausio 28 d. skundą, Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimas, kuriuo paskirta ir išmokėta pareiškėjui vienkartinė išmoka apdraustajam mirus, yra teisėti, priimti remiantis Įstatymu ir tinkamai jį taikant. Pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštą, nustatęs, kad jame iš esmės pateikiama faktinė ir teisinė informacija (paaiškinimas), susijusi su vienkartinės išmokos apdraustajam mirus dydžio apskaičiavimu, kuri tiesiogiai pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, jog teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino įstatymus, o skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas.

27. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, daro išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog sprendimas yra be motyvų ir turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; ir kt.). Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą bei VSDFV 2022 m. kovo 9 d. raštą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

30. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, kad nagrinėjamu atveju netinkamai taikytas ginčo santykius reglamentuojantis teisės aktas – Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas.

31. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje konstatuota, kad apdraustajam asmeniui mirus dėl draudžiamojo įvykio, kiekvienam jo šeimos nariui išmokama vienkartinė draudimo išmoka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka.

32. Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apdraustajam asmeniui mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi vidutinio šalies darbo užmokesčio (D), galiojusio mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį, 46,55 dydžių. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.

33. Įstatyme vartojama sąvoka vidutinis šalies darbo užmokestis (D) apibrėžiama Įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje, kurioje nustatoma, kad sąvoka vidutinis šalies darbo užmokestis (D) suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Taigi, Įstatymo 27 straipsnio 1 dalis turi būti sistemiškai aiškinama ir taikoma kartu su Įstatymo 3 straipsnio 15 dalimi.

34. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje vidutinis šalies darbo užmokestis apibrėžiamas kaip Lietuvos statistikos departamento paskelbtas užpraeitų metų III ir IV ketvirčių ir praėjusių metų I ir II ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkis (įtraukiant ir individualiųjų įmonių darbo užmokesčio duomenis). Vidutinis šalies darbo užmokestis tvirtinamas atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu.

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo sūnus žuvo (duomenys neskelbtini), todėl dėl jo mirties jo šeimos nariams priklausančios vienkartinės išmokos dydis, vadovaujantis Įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, turi būti apskaičiuojamas naudojant vidutinį šalies darbo užmokestį (D), patvirtintą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu.

36. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 straipsnyje patvirtinta, kad vidutinis šalies darbo užmokesčio, taikomo apdraustųjų asmenų 2020 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, dydis – 1241,4 euro.

37. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, tinkamai taikė ir aiškino ginčui teisingai išspręsti aktualų teisinį reglamentavimą ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog atsakovas teisingai apskaičiavo pareiškėjui skirtos vienkartinės išmokos apdraustajam mirus dydį. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas Nuostatų 47 punktas, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimos nariai, nurodyti Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje, turi teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, kuri apskaičiuojama Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, ne tik kad nepaneigia byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, o ją patvirtina. Pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai vadovaujasi Įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio sąvoka, neatsižvelgdamas į Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytą vienkartinės išmokos apdraustajam mirus apskaičiavimą, kuriame aiškiai, be kita ko, nurodyta, kad išmokama vienkartinė draudimo išmoka lygi vidutinio šalies darbo užmokesčio (D) 46,55 dydžių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini pareiškėjo argumentai, susiję su nepagrįstu vienkartinės išmokos apdraustajam mirus dydžio apskaičiavimu, nes jie grindžiami subjektyviu teisės aktų interpretavimu.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštą, priėjo prie išvados, kad skundžiamas 2022 m. sausio 10 d. raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir nutraukė bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

39. ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismu.

40. Iš suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; ir kt.).

41. Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštas yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2021 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus perskaičiavimo ir išmokėjimo ir jame yra ne tik pateikiama faktinė ir teisinė informacija, susijusi su vienkartinių išmokų apskaičiavimu, bet ir nuspręsta, jog nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam V. Š. mirus. Taigi, pareiškėjas kreipėsi į viešojo administravimo instituciją su prašymu, į kurį gautą atsakymą (individualų administracinį aktą) skundė teismui, kaip pažeidžiantį jo teises ir įstatymų saugomus interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, tačiau, įvertinus jo turinį, nėra pagrindo jo pripažinti neteisėtu ir panaikinti, nes jis atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl ši pareiškėjų skundo dalis atmestina.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šios teismo sprendimo dalies keisti ar naikinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos dalies nutraukimo keistina ir pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kauno skyriaus 2022 m. sausio 10 d. raštą atmestinas.

43. Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į atliktus apeliacinės instancijos teismo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimus, nėra pagrindo išvadai, kad galutinis procesinis sprendimas buvo priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria administracinė byla nutraukta ir šią pareiškėjo J. Š. skundo reikalavimų dalį atmesti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis