2018-03-21 Nr. AB-6066-3-62-3-00102-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-173-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00102-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Kauno TI) 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2008 m. iki 2016 m. sausio mėnesio buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kauno TI kamerų plotą mažino jose buvę baldai bei sanitarinis mazgas. Dėl per mažo kamerų ploto negalėjo judėti, turėjo sėdėti arba gulėti. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2010 m. buvo laikomas šešiavietėse kamerose su dar septyniais asmenimis, dažnai teko miegoti ant grindų. Prašė administraciją perkelti į kitas kameras, tačiau atsakydavo, kad nėra vietos. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, jose buvo tamsu, drėgna ir šalta, rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais. Atvykstant ar išvykstant iš Kauno TI jo bei daiktų apžiūra buvo daroma antisanitarinėmis sąlygomis, nešvariose ir šaltose patalpose, buvo priverstas nusirengti esant žemai oro temperatūrai ir dėti drabužius ir daiktus ant nešvarių grindų. Pareigūnai nuolat nuteistuosius provokuodavo, sudarydavo konfliktines situacijas. Kalinimo sąlygas Kauno TI prilygina kankinančioms, nežmoniškoms, žeminančiomis žmogaus orumą. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 20 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo. Prašo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo netaikyti ieškinio senaties, nes pažeidimas yra tęstinis.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad tam tikrais periodais pareiškėjas buvo laikomas mažesnio, nei nustatyta teisės aktuose, ploto sąlygomis, bet tai sąlygojo objektyvios, ne nuo atsakovo atstovo valinių veiksmų priklausančios priežastys. Kauno TI pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, teniso kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, koplyčia, Socialinės reabilitacijos ir Sveikatos priežiūros specialistų teikiamomis paslaugomis - t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis neigiamą suėmimo sąlygų įtaką, todėl, negalima vertinti, kad laikant pareiškėją Kauno TI, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

4. Nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas su pertraukomis, todėl netinkamas kamerų apšvietimas, jeigu ir toks buvo, negalėjo pakenkti jo akims. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimų, netinkamos apšvietos nesikreipė. Tardymo izoliatoriuje atliekant kratas daiktai dedami ant stalų, patalpos šildomos ir reguliariai valomos. Vykdant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus nurodymą asmenys, raštu pareiškę esantys nerūkantys, laikomi su nerūkančiais asmenimis. Būnant pareiškėjui Kauno TI, jo garbė ir orumas, neturtinės teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas neįrodė sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį tenkino ir priteisė R. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. sausio 1 d. jam kalint Kauno TI perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI kalėjo nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2008 m. balandžio 18 d., nuo 2008 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 12 d., ir periodiškai nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. spalio 6 d. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Pareiškėjas prašė ieškinio senaties termino netaikyti.

7. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą reikalavimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams; 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; 3) teisės pažeidimu padarytai žalai.

8. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Teismo vertinimu, jausdamas tokį diskomfortą, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pabrėžė, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Kauno TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. spalio 6 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 22 d. (b. l. 9), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. liepos 12 d. pareikšti.

9. Teismas pažymėjo, kad argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą per įstatymo nustatytą terminą, pareiškėjas nesutiko, kad jo reikalavimui turi būti taikoma sutrumpinta ieškinio senatis, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ex officio (iš pareigos) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymą tenkino, pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. liepos 12 d., atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas sprendė skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. spalio 6 d.

10. Teismas iš pareiškėjo kameros kortelės bei atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. vasario 11 d. pažymos Nr. 11-798 duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI nustatė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 3214, 141, 215, 349, 345, 158, 170, 334, 213, 207, 221,159, 348 ir 163. Nustatė, kad teisės aktuose nustatytas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas 18 parų. Konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas sprendė, kad kamerose buvusių baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog kamerose nebuvo tinkamo dieninio apšvietimo, buvo šalta, drėgna, atvykstant ar išvykstant iš Kauno TI pareiškėjo bei jo daiktų kratos buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, purvinose, šaltose patalpose, kur jis buvo priverstas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, o daiktus ir drabužius dėti ant nešvarių grindų ir pažymėjo, kad nors teismas iš atsakovo atstovo ne kartą reikalavimo pateikti į bylą dokumentus, patvirtinančius kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, apšvietos, santykinės oro drėgmės, temperatūros atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, tačiau tokių dokumentų nebuvo pateikta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl netinkamos kamerų natūralios apšvietos, temperatūros, drėgmės bei nešvarių ir šaltų nuteistųjų priėmimo paskirstymo patalpų laikė nepaneigtais.

12. Bausmių vykdymo kodekso nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Kauno TI, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, jog būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo, prašymų patalpinti ar perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis Kauno TI administracijai nėra pateikęs, todėl Kauno TI, laikydamas pareiškėją kamerose su rūkančiais asmenimis, nepažeidė pareiškėjo teisių.

13. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnų veiksmais tyčia sudaromos konfliktinės situacijos tarp kalinamų asmenų, nuteistieji yra provokuojami, tačiau nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su šio pobūdžio pažeidimu, t. y. nenurodė kada ir koks konkretus pareigūnas, kokiu būdu ir tarp kokių asmenų sudarė konfliktinę situaciją, ar provokaciją, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz. liudytojų parodymų ir pan.), todėl bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodyta, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus yra kreipęsis dėl kosulio, slogos, gerklės, galvos, dantų, nugaros, sprando skausmų, viduriavimo, infekcinio susirgimo, sutrikusio miego ir pan. Šie pareiškėjo susirgimai, teismo vertinimu, niekuo nesiskiria nuo sveikatos sutrikimų, ligų, kuriomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl jie nėra susieti priežastiniu ryšiu su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno TI. Be to, pareiškėjas skunde jam padarytos neturtinės žalos ir nesiejo su nurodytais sveikatos sutrikimais. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

15. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo kamerų ploto, netinkamos apšvietos, ventiliacijos ir pan.) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. R. T. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes. Pareiškėjas Kauno TI pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 18 parų, iš jų – 2 paras (1 pilną ir 2 po pusę paros) ženkliai pažeidžiant nustatytą minimalią ploto normą (kameroje jam tekdavo 2,43 kv.m. gyvenamojo ploto), dėl kamerose esančių baldų ir kitų daiktų, šis plotas buvo dar mažesnis, tačiau pažeidimas nebuvo tęstinis, be to, didžiąją dalį vertinamojo laikotarpio gyvenamojo ploto jam teko žymiai daugiau (4,41 kv. m, 5,14 kv. m, 8,83 kv. m, 16,40 kv. m). Teismas pažymėjo, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto. Byloje nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, natūraliai apšvietai, santykinei oro drėgmei, temperatūrai, asmens ir jų daiktų apžiūros patalpoms keliamų reikalavimų pažeidimų.

16. Teismas, įvertinęs pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, jog pareiškėjas kalėdamas Kauno TI dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė, jam būnant Kauno TI, būtų ženkliai pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 150 Eur suma ir priteisė ją iš atsakovo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2016 m. liepos 11 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirminiame skunde nurodytas neturtinės žalos kilimo aplinkybes, nurodo, kad teismas nepagrįstai daliai jo skundo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą. Jis nežinojo, kad jo teisės yra pažeidžiamos, nežinojo, kad pažeistas teises gali ginti. Patekęs į Kauno TI, jis mažai bendravo. Dėl nurodytų aplinkybių ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas.

19. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildina iš Kauno TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. sausio mėn.

21. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas daliai pareiškėjo reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlginimo laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. liepos 12 d. atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. liepos 12 d., kadangi pareiškėjas apie teisių pažeidimus nežinojo.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

24. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

25. Šiame kontekste akcentuotina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016).

26. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

27. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

28. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos.

Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas turėjo suprasti savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Kauno TI laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. liepos 12 d. priteisimo, nes skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. sausio 22 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

31. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

32. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

33. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2373-520/2016, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2803-624/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

34. Atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui 18 parų teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat buvo nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai (neužtikrinta natūrali apšvieta, santykinė oro drėgmė, temperatūra ir kt.), atsižvelgus į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 150 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 20 000 Eur suma.

35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė