2020-10-28 Nr. AB-20215-3-62-3-02112-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-648-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02112-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. L. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas L. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pareiškėjo L. L. skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. jis buvo paskirtas į 22 būrį ir uždarytas į gyvenamąją patalpą Nr. 2. Trečios sekcijos patalpoje Nr. 2, kurios plotas nesiekė 20 kv. m, nuolat gyveno nuo 7 iki 9 žmonių, t. y. vienam žmogui teko vidutiniškai 2,6 kv. m ploto, o įvertinus ten esančius baldus, plotas nesiekė ir 2 kv. m. Esant tokioms gyvenimo sąlygoms, dėl vietos trūkumo dažnai tarp nuteistųjų kildavo konfliktų, nes trūkdavo oro, o tai atsiliepdavo psichikai. Marijampolės PN labai ribojo pareiškėjo teises būti tinkamai aprūpintu gyvenamuoju plotu, o tai apsunkino jo kalinimą bei darė žalą jo sveikatai ir psichikos būklei. Marijampolės PN 22 būryje per visą pareiškėjo buvimo laiką buvo kalinama nuo 55 iki 60 žmonių. Visiems šiems žmonėms buvo skirti trys tualetai su unitazais, kurie nebuvo atskirti jokiomis pertvaromis. Prausykla buvo įrengta suvirinus metalinį vamzdį, jame pragręžus skyles bei į jas įsukus 6 kranus, kurie buvo netinkami prausyklai. Po kranais vietoje kriauklių apačioje buvo padėtas skardinis lovys, kuris atliko kriauklių funkciją. Atstumai tarp kranų buvo apie 20–30 cm ir tarp jų nebuvo jokių atskyrimų, todėl prausdamiesi ar valydamiesi dantis, nuteistieji vienas kitam trukdydavo ir dėl to dažnai kildavo konfliktų, kadangi nebuvo galima naudotis 6 kranais, o nesant pertvarų, nebuvo užtikrintas saugus individualių higienos priemonių įgyvendinimas. Pareiškėjo nuomone, toks nuteistųjų kalinimas prilygo kankinimui, nes esant tokioms sanitarinėms sąlygoms, buvo sudaryta terpė užkrečiamoms ligoms plisti.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 2, 6 ir 9 punktų nuostatas, teismas priėjo prie išvados, kad pataisos įstaigos, įgyvendindamos asmenims paskirtos bausmės vykdymą, turi veikti remdamosi joms teises, pareigas ir kitus veiklos principus nustatančiais teisės aktais.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. jį apgyvendinus Marijampolės PN 22 būrio patalpoje Nr. 2, nebuvo užtikrinami pakankami plotai, tualetai nebuvo atskirti pertvaromis, o prausyklos buvo įrengtos netinkamai. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN administracija aplaidžiai vykdė savo pareigas ir tikslingai siekė pažeminti kalinamų žmonių orumą. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei darbuotojų kontrolės trūkumo pareiškėjas nuolat jautė stresą, išgyveno dėl pasekmių, kurias sukėlė ir ateityje gali sukelti šios kalinimo sąlygos. Įvertinęs skundo turinį, teismas nustatė, kad pareiškėjas galbūt patirtą neturtinę žalą akivaizdžiai kildina iš Marijampolės PN, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad atsakovas nevykdė / netinkamai vykdė įstatyme nustatytą pareigą nuteistiesiems užtikrinti tinkamas įkalinimo patalpų ir kitas gyvenimo sąlygas.

Aptaręs aktualų teisinį reguliavimą, susijusį su asmenų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, ir teismų praktiką, teismas akcentavo, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teismas pažymėjo, kad apribotais skundų padavimo terminais, be kita ko, susijusiais su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatos. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų.

Aptaręs ABTĮ 29 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas pabrėžė, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus ar viešojo administravimo subjekto nevykdymą savo pareigų arba klausimo nagrinėjimo vilkinimą, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o kiti teisinių santykių dalyviai negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neskundė jokio dėl jo priimto individualaus teisės akto, o skunde nurodė konkretų laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., kai, jo nuomone, Marijampolės PN netinkamai vykdė savo pareigas užtikrinti pakankamus kalinimo įstaigos patalpų plotus vienam nuteistajam ir kitas gyvenimo sąlygas. Įvertinęs skundo turinį ir jame nurodytą laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo uždarytas į Marijampolės PN 22 būrio patalpą Nr. 2, teismas nurodė, kad pareiškėjas faktiškai apie netinkamą Marijampolės PN pareigų vykdymą ir / ar nevykdymą (neveikimą) turėjo ir galėjo žinoti, o kartu ir faktiškai žinojo nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. kai faktiškai gyveno nurodytoje Marijampolės PN patalpoje ir patyrė gyvenimo nepatogumus dėl viešojo administravimo institucijos neveikimo. Kadangi pareiškėjo apgyvendinimo laikotarpis patalpose, kuriose jis patyrė nepatogumų bei dvasinių kančių, baigėsi 2019 m. rugsėjo 30 d., Marijampolės PN iki šios datos privalėjo vykdyti visas savo pareigas užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas pareiškėjui, o tai reiškia, kad ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje numatytas klausimo išsprendimo laikas, nuo kurio pasibaigimo per du mėnesius galima apskųsti viešojo administravimo subjekto pareigų nevykdymą (neveikimą), baigėsi tada, kai pareiškėjas baigė atlikti laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, t. y. 2019 m. rugsėjo 30 d. Teismas sprendė, kad būtent nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas turėjo ne tik galimybę per ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, bet ir pareigą per du mėnesius, t. y. iki 2019 m. gruodžio 1 d., pateikti teismui skundą dėl žalos atlyginimo, kuri galbūt atsirado dėl Marijampolės PN pareigūnų neveikimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020 m. rugpjūčio 18 d., t. y. daugiau nei 8 mėnesiais praleidęs dviejų mėnesių terminą skundui paduoti, skaičiuojamą po bausmės atlikimo skundžiamomis sąlygomis pabaigos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prie skundo nepateikė motyvuoto prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, objektyvių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir jas patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas, neatnaujinęs praleisto skundo padavimo termino, pareiškėjo skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kaip paduotą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.

Teismas akcentavo, kad proceso dalyviai savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, rūpestingai ir laiku (ABTĮ 11 str. 2 d.). Teismo nuomone, pareiškėjas, būdamas rūpestingas bei domėdamasi savo teisėmis ir pareigomis, turėjo visas galimybes nustatyta tvarka skundą teismui pateikti per du mėnesius po to, kai baigėsi Marijampolės PN pareiga užtikrinti jam tinkamas gyvenimo sąlygas atliekant bausmę, tačiau nepagrįstai delsė tai padaryti.

III. Pareiškėjas L. L. atskirajame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartį panaikinti ir administracinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde jis neskundė jokio individualaus teisės akto, todėl nesupranta, kokį konkretų individualų aktą teismas turi omenyje. Jis pažymi, kad vadovaujantis teismo logika, jis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymą, kuriuo buvo patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, galėjo apskųsti iki 2003 m. rugsėjo 1 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (nurodyta santrumpa EŽTT laikytina rašymo apsirikimu) ir kiti aktai buvo priimti prieš dešimtmetį, todėl pareiškėjui kyla klausimas, todėl jis turi skųsti teisės aktus, kuriuos Marijampolės PN pažeidė.

Pareiškėjas pažymi, kad aptardamas atsiradusią neturtinę žalą, skunde jis konkrečiai nurodė teisės aktus ir vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi bei 6.271 straipsnio 1 dalimi. Akcentuoja, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis (nurodytas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 8 punktas laikytinas rašymo apsirikimu) nustato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, taip pat ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pareiškėjo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, yra akivaizdu, kad teismas turi vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir CK, o dėl įrodinėjimo spręsti nagrinėdamas bylą iš esmės, kadangi kiekviena šalis gali teikti įrodymus savo parodymais, o teismas juos vertina pagal savo įsitikinimą bei faktų buvimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatavus, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Pabrėžtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012).

Iš tikrinamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir konstatavęs, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytą dviejų mėnesių skundo (prašymo, pareiškimo) administraciniam teismui padavimo terminą.

ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Iš paminėtos procesinės normos turinio matyti, kad joje įtvirtintas 2 mėnesių skundo (prašymo, pareiškimo) administraciniam teismui paduoti terminas taikomas tik tais atvejais, kai kyla ginčas dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija viešojo administravimo subjekto neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus). Iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio akivaizdu, kad jis siekia jam galbūt padarytos neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo Marijampolės PN sąlygų (CK 6.271 str.). Nei ABTĮ, nei CK nuostatos nenustato termino, kuriam pasibaigus, asmuo nebetenka teisės kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia jam galbūt padarytos neturtinės žalos atlyginimo už jo atžvilgiu galbūt padarytus pažeidimus laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Taigi pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismui padavė, be kita ko, nepraleidęs tokio pobūdžio skundams paduoti nustatyto ieškinio senaties termino.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praleidęs terminą tokiam skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartis yra naikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. L. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė